captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Mikutavičius – apie sūnaus auginimą ir vaikystės saldumynus, laikomus sekcijoje

„Netikiu begaline laime. Netikiu siekiu būti laimingu, nes man atrodo, kad absoliučiai neįmanoma visą laiką būti laimingu, nes turime daug rūpesčių. Bet aš tikiu laimės akimirkomis. Ir kuo jų daugiau, tuo gyvenimas pilnavertiškesnis“, – sako „Beatos virtuvėje“ svečiavęsis Marijus Mikutavičius ir priduria, kad jam pačiam laimės suteikia visiškai paprasti dalykai.
„Beatos virtuvė“ nuotr.
„Beatos virtuvė“ nuotr.

Žinomas dainininkas tikina, kad jam laimingiausios valandos yra tos, kurias jis praleidžia keliaudamas, žvejodamas su draugais, vairuodamas automobilį, eidamas pasivaikščioti su šeima. O turint vaikų, atlikėjo teigimu, kiekviena diena primena šventes.

„Kai turi mažą žmogų šeimoje, kiekviena diena yra kaip Kalėdos. Kažkuria prasme – šventė, kažkuria prasme – turi rodyti begalinį dėmesį“, – kalba M. Mikutavičius.

Tačiau literatūros, kaip auginti vaikus, dainininkas tvirtina neskaitantis ir labiau pasikliaujantis instinktais.

„Turiu keletą knygų, kaip būti geru tėčiu. Man jas, tiesą sakant, padovanojo Martynas Starkus, nes kažkodėl nusprendė, kad jam nebereikės ir jis jau viską moka. Kažkada iš labai didelio nuobodulio pavarčiau vieną knygą, bet laikausi nuomonės, kad kiekvienam žmogui iš esmės įgimtas sugebėjimas mylėti ir rūpintis. Todėl labiau kliaunuosi savo instinktais.

Žinoma, būna, kad paieškau kokios nors informacijos – ar tikrai vaikas valgo pakankamai, ar tikrai jis turi penkiolika kartų keltis per naktį, ir suprantu, kad tikrai – kiti irgi turi tų pačių rūpesčių. Bet aš manau, kad kol kas mums su Ieva sekasi būti tėvais“, – atvirauja M. Mikutavičius.

Pokalbiui pakrypus apie kalėdines dovanas, M. Mikutavičius prisiminė vaikystės laikus, kuomet, gavęs valgomų dovanų, taip ir nesulaukdavo leidimo jų suvalgyti. „Mano vaikystėje valgomos dovanos, pvz., tėvų parvežtos iš užsienio, labai dažnai stovėdavo sekcijoje, nes, matyt, saldėsiai buvo reta.

Atsimenu, kad pas mus sekcijoje labai ilgai stovėjo tokie šokoladiniai cukriniai kaštonai. Matyt, jie buvo tokie reti gyvenime ir tokie skanūs, kad stovėjo uždaryti sekcijoje. Tu gali pažiūrėti į juos pro stiklą, bet valgyti – šiukštu. Toks švelnus kankinimo būdas.

Ir galiausiai jie būdavo išmetami, nes sekcijoje prastovėdavo penkerius metus. Taip pat buvo su šokoladiniais zuikučiais – nevalgyk, tiesiog grožėkis. Tai čia – tas pats, kaip dabar pridėti į sekciją kotletų ir laikyti trejus metus“, – juokiasi žinomas vyras.

Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Beatos virtuvė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...