Pastaraisiais metais Kuršių neriją ėmė lankyti vis daugiau turistų iš Prancūzijos. Jie ieško Mirties slėnio, kur tarp Parnidžio kopos ir Grobšto rezervato randami XIX amžiuje vykusio Napoleono III karo su Prūsija pėdsakai, rašo „Lietuvos žinios“.
Pastaraisiais metais Kuršių neriją ėmė lankyti vis daugiau turistų iš Prancūzijos. Jie ieško Mirties slėnio, kur tarp Parnidžio kopos ir Grobšto rezervato randami XIX amžiuje vykusio Napoleono III karo su Prūsija pėdsakai, rašo „Lietuvos žinios“.
Anot istorijos šaltinių, 1870–1872 metais ten veikė prancūzų karo belaisvių stovykla, tačiau kapinių – nė pėdsako. Todėl manoma, kad sunkaus darbo, bado ir ligų nualinti belaisviai palaidoti tiesiog smėlyje.
Nuo meilės iki mirties
Apie Mirties slėnį sukurta daugybė legendų, jos Nidoje sklando iki šiol. Nors mistika ir traukia, retas turistas ryžtasi koją įkelti į paslaptingą teritoriją. Net vietos žmonės ten eina nebent grybauti ir aiškina, esą slėnyje bloga aura.
Atbaido ir tai, kad pirmiausia reikia pamariu, kopagūbriu sukarti nemenką kelią, kol įžengi į Prancūzijos ir Prūsijos karo (1870–1871 metai) laikų buvusią belaisvių stovyklą. Kitas dalykas – ne visi žino, kad vaikščioti (išskyrus laipiojimą smėlėtomis kopomis) po slėnį galima, nes jis yra ne rezervate, o Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje.
Remiantis kai kuriais istorijos šaltiniais, vienu metu slėnyje įrengtoje stovykloje kalėjo net iki 12 tūkst. belaisvių. Prancūzai XIX amžiaus pabaigoje buvo išnaudojami kaip darbo jėga kopoms apsodinti ir sutvirtinti, palvėms formuoti.
Viena gajausių legendų – apie meilės romanus su vietinėmis kuršaitėmis iš Nidos. Jos neva slapčia ateidavo iki stovyklos ir bendraudavo su jaunais prancūzų belaisviais. Kalbėta, kad kai kurios nidiškės nuo prancūzų pastojusios ir pagimdžiusios vaikų. Tačiau meilės romanai nublanksta prieš anuometę realybę, nes nuo bado, alinamo darbo ir epidemijų belaisviai krito kaip lapai. Groteskiškai skamba ir tai, kad prūsai stovyklą šalia Nidos įrengė iš keršto prancūzams, nes šie savo karo belaisvius kalino Afrikoje, Sacharos dykumoje. Teigiama, kad pirmąkart į būsimą Mirties slėnį atvykę belaisviai (jie buvo vežami iš visos tuometės Prūsijos imperijos) manydavo, jog pateko į tėvynę Prancūziją, nes joje, prie Atlanto vandenyno, taip pat yra panašių kopų.
Nors apie Prancūzijos ir Prūsijos karą parašyta ne viena knyga, Mirties slėnio tema tebėra viena paslaptingiausių ir mažiausiai pagrįstų faktais, tyrimais.
Ekskliuzyvinės kelionės
Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direktorė Aušra Feser LŽ teigė, kad prancūzai tikrai ėmė labai aktyviai domėtis savo tautiečių pėdsakais Kuršių nerijoje.
„Ir ne tik joje. Jie šį tą žino apie Napoleono Bonaparto kelionę per Lietuvą į carinę Rusiją, o apie Napoleono III valdymo laikais buvusią įrengtą karo belaisvių stovyklą nuostabiose kopose Neringoje išgirsta pirmą kartą. Prieš porą metų apie Mirties slėnį sužinojusios žurnalistės iš Prancūzijos negalėjo patikėti savo ausimis ir labai susidomėjo, rinko medžiagą, ėmė interviu. Matyt, jų atliktas darbas buvo pastebėtas Prancūzijoje, todėl dabar prancūzams mūsų kraštas atrodo įdomus“, – sakė ji.
Direktorė prasitarė, kad jau šį mėnesį planuojamos rengti visiškai naujos ekskursijos po Mirties slėnį. „Jos bus ekskliuzyvinės ir mokamos. Vienam žmogui gal teks mokėti nuo 30 iki 40 litų, bus sudaromos grupelės iki 10 žmonių. Ekskursijas iš pradžių rengsime kartą per savaitę. Taip pat greitai bus pristatytas ir interaktyvus gidas, kuriuo bus galima vadovautis naudojant išmaniuosius telefonus. Pateikiant naują pėsčiųjų maršrutą Mirties slėnis į jį įtrauktas“, – pasakojo A.Feser.
Nidos turizmo ir informacijos centro „Agila“ direktorė Neringa Gecevičiūtė LŽ patvirtino, kad Mirties slėnis vis dar yra turistų neatrastas vienas iš Neringos stebuklų.
„Tačiau po truputį apie šią teritoriją vis labiau kalbama, domimasi ja“, – sakė ji.
Vietos žmonės pasakoja iš senelių girdėtas istorijas ir apie tai, kad mirę prancūzų belaisviai buvo laidojami ne tik tiesiog smėlyje, bet ir sumetami į netoli esantį raistą jūros pusėje.
