captcha

Jūsų klausimas priimtas

Atrandant partizaninio karo paveldą

1944–1953 m. Lietuvos partizaninio karo tyrimus šiandien keičia ne tik darbas su partizanų archyvais, raštais, laiškais, nuotraukomis ir spauda. Tai svarbi ir būtina naujosios partizanų istorijos mokyklos dalis. Pabrėžtina, kad ji yra neatskiriama nuo visapusiškų lauko tyrimų: liudytojų ir amžininkų, partizaninio karo vietų paieškų, archeologinių žvalgymų ir detaliųjų tyrimų.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Susitikimai, pokalbiai su laisvės kovų dalyviais ir jų palikuonimis leidžia patikslinti daugelį žinių apie partizanų, ryšininkų ir rėmėjų kilmės vietą, šeimas, asmenines savybes, gyvenimo ir kovos kelią. Partizaninio karo vietos ir radiniai tam tikras nuorodas pakeičia konkrečiais faktais arba verčia tyrėjus jas atmesti kaip nepatikimas. Matyt, šios vietos dar niekada iki šiol nebuvo taip aiškiai ir tvirtai suvokiamos kaip reikšmingas mokslinių tyrimų objektas ir net savarankiškas partizaninio karo istorijos šaltinis.

1988–1989 m. ir pirmaisiais nepriklausomybės metais daugelyje Lietuvos vietovių vyko partizaninį karą menančių vietų kasinėjimai, apie kuriuos išliko pasakojimų, vienas kitas radinys, nuotrauka, rečiau – kino kadras. Ilgainiui į partizanų palaikų užkasimo, slėptuvių, kautynių vietų paieškas įsitraukė archeologai, tačiau užsienio mokslininkų plėtojama naujausiųjų laikų konfliktų archeologijos šaka Lietuvoje yra jauna. Šiuo metu surinkta duomenų apie daugiau kaip trisdešimtyje vietų atliktus tyrimus, šis skaičius didėja ir toliau.

Kasmet daugėja ir žvalgytų vietų, kaupiama vertinga patirtis, taip pat siekiama pokyčių paveldosaugos srityje, nes nesaugomos partizanų karo vietos įvairiomis aplinkybėmis ardomos ir net naikinamos.

Nuo 1990 m. iki 2015 m. pabaigos teisinė apsauga buvo suteikta 407 partizaninio karo vietoms ir statiniams: septyni objektai paskelbti kultūros paminklais, 218 – valstybės saugomais, 182 – įrašyti į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą. Šio laikotarpio pabaigoje tai sudarė vos 2,4 proc. visų Lietuvos kultūros vertybių. Atkreiptinas dėmesys, kad 407 partizaninio karo vietos ir statiniai užėmė 54 ha plotą (didžioji vertybių dalis – net 183 objektai – užima iki 10 kv. m plotą, 10–29 kv. m – 101; teritoriją nuo 1 iki 8 ha apima 11 objektų). Panašaus ploto yra Kauno tvirtovės IX fortas ir Memorialas nacizmo aukų atminimui (51 ha).

Šiame straipsnyje glaustai ir nuosekliai apžvelgiama partizaninio karo vietų įvairovė, pabrėžiama istorinė šių vietų vertė ir siekiama parodyti, kokie svarbūs yra tolesni kompleksiniai tyrimai.

Priesaikos vieta – tai partizanų, ryšininkų arba rėmėjų namai, dažnai nesukonkretinta miško vieta, papuošta tautiniais ir kovos simboliais. Antai, Kęstučio apygardos Birutės rinktinės vadovybės ryšininkė Antanina Jasiulytė-Valeikienė (g. 1930 m.) apie priesaiką Jūkainių miške (Raseinių r.) prisimena: „Ten turbūt ne vienas yra priėmęs priesaiką, nes ten tokie kelmai gražūs, nupjauti ten likę, tokia stovykla buvo. Nupjautas medis ir kelmas, ant kelmo šalia pistoletas ir žvakė, mažytė tokia trispalvytė, kryželis dar buvo, mažas mažas kryželiukas. Vadas skaito ir [tu] turi kartoti. Kartoji, kartoji, kartoji. Nu ir paskui kažkaip ir susijaudini, ir ašarą nubrauki.“

Dėmesį prikausto vaizdingas Adolfo Ramanausko-Vanago pasakojimas apie dzūkų partizanų priesaiką prie Nemunaičio (Alytaus r.), prie pranciškonų vasarnamio. 1945 m. birželio 2-osios naktį partizanų išpažinties čia klausė, priesaikos reikalais rūpinosi kun. Vaitiekus-Želnia, kuriam talkino kun. Juozas Stasiūnas, o mišias pastato antrajame aukšte buvusioje koplyčioje laikė kun. Juozas Kudirka. Įsimintina 1945 m. Vasario 16-ąją duota partizanų priesaika prie sausio 1 d. Antanų miške (Švenčionių r.) žuvusių partizanų kapo. Praėjus keliems mėnesiams po kautynių, beveik tris dešimtis neatpažintų laisvės kovotojų kūnų bendražygiai palaidojo netoli nuo kautynių vietos. Čia buvo pastatytas kryžius, tvorelė, kuriuos stribai nuolat išdraskydavo.

Žinoma atvejų, kai partizano priesaikai būdavo pasirenkama senkapių erdvė – Kražių ryšininkai ir partizanai prisiekdavo senosiose Daukintiškės kaimo kapinėse, prie metalinio kryžiaus. Antai partizanų dainoje sakoma: „Prie tėvelio kapo, ten prie koplytėlės / Prisiekiau aš būti sūnum Lietuvos.“

Slėptuvė – dažniausiai gyvenamajame name, kartais daržinėje, tvarte ar prie pirties įrengta nedidelė slapta patalpa, skirta vienam arba keliems asmenims, paprastai namiškiams ir giminaičiams, taip pat ginklams arba maistui paslėpti. Dauguma tokios rūšies slėptuvių buvo įrengtos dar Antrojo pasaulinio karo metais – vieni siekė apsisaugoti nuo oro atakų, fronto pavojų, kiti priklausė slaptoms antinacinėms ir antisovietinėms organizacijoms, kurios ragino rengti slėptuves ir kaupti ginklų atsargas. Slėptuvės buvo naudojamos per visą partizaninį karą, tačiau laisvės kovotojams susitelkus į miškus, jų vaidmuo sumažėjo.

Geriausiai žinomas partizaninio karo dalyvių slėptuvių tipas – patalpa tarpusienyje, palėpėje, po grindimis arba daržinėje sukrautame šiene. Pastarąsias žmonės ir patys partizanai dažnai vadindavo urvais, – matyt, buvo slepiamasi tam tikruose plyšiuose, šieno tarpuose. Pastaraisiais metais partizanų rėmėjų ir ryšininkų Savičių gyvenamojo namo rūsyje Geručių kaime (Radviliškio r.) surasta 0,7×3,5 m dydžio, 1,4 m aukščio slėptuvė, į kurią buvo patenkama per 0,4×0,6 m langelį primenančią angą.

Remiantis rašytiniais šaltiniais ir prisiminimais, nustatyta Gegužinės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje (Kaišiadorių r.) kun. Stepono Rudžionio (1880–1949) įrengta slėptuvė, kuria iki 1946 m. sausio 25 d. naudojosi Didžiosios kovos rinktinės – vėliau apygardos – partizanai, ryšininkai ir rėmėjai. Ši bažnyčios palėpėje, altoriaus dešinėje pusėje įrengta slėptuvė yra netaisyklingo penkiakampio plano, 2,15–2,25×6 m dydžio, 1,55 m aukščio.

Tačiau geriausiai visuomenei žinomos ir daugiausiai dėmesio literatūroje sulaukė partizanų žeminės, bunkeriai ir stovyklos. Pasirinkimas kur ir kaip gyventi priklausė nuo daugelio aplinkybių: nuošalumo, dirvožemio, vandens lygio ir kitų veiksnių.

Stovykla – partizanų atokvėpio, nakvynės arba įtvirtinta ilgalaikė buvimo vieta, kurioje yra gyvenimui pritaikytų slėptuvių, gynybai skirtų apkasų, ugnies lizdų, požeminių sandėlių maisto ir šaudmenų atsargoms. Jos dažniausiai būdavo įrengiamos miške, neretai – tarp pelkių. Iš esmės stovyklų būta dviejų tipų – atvirų ir įtvirtintų. Atvirų stovyklų ypač sunku ieškoti, jeigu neišliko tikslių nuorodų arba ženklų. Antai, Genovaitė Kazakauskaitė-Dukauskienė (g. 1937 m.), kilusi iš Sandrausiškės kaimo (Raseinių r.), nurodė stovyklavietę miške netoli nuo savo gimtų namų, kur 1952 m. gegužės 18 d. prie laužo buvo užpulti ir žuvo trys Povilo Lukšio rinktinės partizanai, tačiau šios vietos žvalgymai metalo ieškikliais žymesnių rezultatų nedavė.

1949 m. rupjūčio 2 d. ryšininkas Kazimieras Siliūnas-Diedukas Rugėnų miške (Kėdainių r.) MGB pareigūnams parodė tris vieną nuo kitos netoli buvusias atviras Felikso Jakučio-Sniegučio dalinio stovyklas: pirmoji buvo po dviem beržais, su ugniaviete ir šuliniu (be to, šalia rasta vokiečių gamybos automato juosta be šovinių); antroji, už 100 metrų, buvo po ąžuolu, turėjo ugniavietę, šulinį (rasti čia papjautos karvės viduriai ir skudurėliai nuo ginklų valymo); trečioji – už 50 metrų nuo Liedo upelio, po dviem didelėm eglėm, turėjo ugniavietę (rasta ir šiaudų).

Daugiau duomenų sukaupta apie įtvirtintas stovyklas. Paprastai joms buvo parenkama vieta kalvų viršūnėse arba miško laukymėse. Įsimintinas daugelio įtvirtintų stovyklų mastas: bunkerių ir (arba) žeminių kompleksai, šuliniai, išvietės, sargybos postai, ginklų, maisto sandėliai, apkasai su kulkosvaidininkų lizdais. Tačiau žvalgymų metu sukaupti duomenys patvirtina mintį, kad kiekviena įtvirtinta stovykla savita, jų kūrėjai taikėsi prie aplinkos, rėmėsi asmenine kariuomenėje, Antrojo pasaulinio karo verpetuose sukaupta patirtimi.

Ltn. Vlado Pabarčiaus vadovaujamų partizanų Šilainių (Pušynės) miško stovykloje (Kėdainių r.) kartu su kitomis žeminėmis, bunkeriais ir apkasais išliko net 11,5×30,6 m dydžio žeminės vieta, kurią kraštotyrininkas Vytautas Smitrius vadino Arklių bunkeriu. Juozas Paliūnas-Rytas prisiminimuose apie šią stovyklą rašo: „Nuvykus iki sargybos posto, sargybinis davė ženklą, kad atvyktų kas pasitikti. Tuoj pat atvyksta [Vladas Kuročka] Dūdelė ir [Bronius Domašauskas] Dulius, kurie mane nusiveda į bunkerius. Pirmu žvilgsniu pamatau apie 60 partizanų ir modernius požemio įrengimus, kuriuose griežia radio, kepami blynai...“

Žvalgant penkių Pušynės miško žeminių, kurios buvo naudojamos iki 1944 m. gruodžio 16 d. kautynių, aplinką, aptikta diržo sagtis, didelio metalinio katilo šukių, kai kurių kitų buities daiktų ir, žinoma, šaudmenų.

Įtvirtintoms stovykloms būdingos žeminės, kurios yra pirmųjų partizaninio karo metų ženklas: 1944 m. pabaigoje Mažuolių miške (Radviliškio r.) jaun. ltn. Antano Balčiūno vadovaujamų partizanų įrengtos žeminės vietoje žiojėja 5,25×5,5 m dydžio, apie 0,8 m gylio duobė, keturiuose jos kampuose, lyg bastioninėje pilyje, išliko 2–3 m pločio ir 1,5–3 m ilgio pylimai. Prie žeminės duobės rasta 11 karabino Mosin ir 4 pistoleto-kulkosvaidžio PPŠ šovinių tūtelės, karabino Mosin kulka, šautas, tačiau nesuveikęs rusiškas 7,62×54 mm kalibro šovinys ir savadarbis, iš tokio pat 7,62×54 mm kalibro šovinio padarytas šepetėlis.

Partizanų stovykla Pašilių miške – apkasų linija ir atstatyta žeminė. 2010 m.

Žeminė – tai įgilintas arba žemės paviršiuje pastatytas erdvus medinis būstas su durimis ir langeliais, kuriame paprastai buvo krosnelė ir (arba) viryklė. Didžiąją laiko dalį partizanai, matyt, leisdavo žeminės aplinkoje; taip buvo sukuriama atvira stovykla su šulinėliu, maisto ir ginklų slėptuvėmis, mankštai ir rikiuotei skirta aikštele.

Remiantis prisiminimais ir sprendžiant iš matmenų, žeminėse gyvendavo nuo dešimties iki keleto dešimčių partizanų. Antai, kiekvienas Lietuvos policijos kapitono Stasio Eitmanavičiaus-Rupūžėno partizanų būrio skyrius Pašilių miške (Panevėžio r.) turėjo vidutiniškai 3,5×5,5 m dydžio, apie 1 m gylio žeminę; stovyklos viduryje būta 2×2,3 m dydžio virtuvės su sandėliu, o už apkaso su aštuoniomis dengtomis kulkosvaidininkų pozicijomis – dar vieno 2,5×2,6 m dydžio ginklų sandėlio. 1945 m. atsargos jaun. leit. artileristas Martynas Kliausius-Tautvydas Mūšos Tyrelyje esančioje Akmens saloje (Joniškio r.) įkūrė šešių nuo 3,8x5 m iki 5,5×6 m dydžio, apie 0,3–0,5 m gylio žeminių su 2–4,2 m ilgio ir 0,8–1,2 m pločio įėjimais stovyklą; čia pat būta 2,7 m skersmens šulinio.

Kapitono Jurgio Valčio-Tundros vadovaujamos Valkų miško (Šakių r.) partizanų stovyklos kompleksui, kuris buvo naudojamas iki 1945 m. gegužės 12 d., priklauso dviejų 7×9 m ir 7×13 m dydžio, vidutiniškai 1,5 m gylio žeminių duobės.

Išoriškai daugelis partizanų žeminių galėjo priminti daržovių rūsius arba iš lentų sukaltas pašiūres, todėl šnekamojoje kalboje dažnai buvo vadinamos trobelėmis. Ilgainiui jas pakeitė požeminiai partizanų bunkeriai, o žeminės buvo statomos tik šlapiose vietose, pavyzdžiui, Šilų miške (Rietavo sav.) arba Blinstrubiškių miške (Raseinių r.).

Bunkeris – tai sodyboje, lauke arba miške įrengtas slaptas požeminis būstas, paprastai pritaikytas gyventi ilgesnį laiką, kartais – ir gintis puolimo atveju. Bunkerio vietos parinkimui buvo skiriamas ypatingas dėmesys, nors partizanų dokumentuose ir prisiminimuose apie tai plačiau nekalbama. Žvalgymai leidžia teigti, kad partizanų vadovybė sąmoningai dairėsi į dviejų–trijų valsčių ir (arba) apskričių paribius, kur buvo mažesnis priešo pavojus. Buvo apgalvojamos priėjimo prie bunkerio sąlygos, atsitraukimo galimybės, sprendžiami aprūpinimo maistu ir vandeniu klausimai. Ir miško, ir sodybų bunkeriams dažnai buvo parenkamos vietos raguvų šlaituose ar per kaimą tekančio upelio krantuose. Čia iškastas žemes buvo lengva išberti į vandenį, o einant upeliu nesunku mėtyti pėdsakus.

Pirmieji bunkeriai atsirado partizanų namuose ir artimiausioje jų aplinkoje. Antai,

1945 m. sausio 20 d. kautynių metu žuvusių brolių Alberto, Jeronimo ir Simono Seliutų tėvai gyveno vos už kilometro nuo bunkerio Pagrendos miške (Elektrėnų sav.), todėl per žiemą buvo dažnai partizanų lankomi. Archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad šio bunkerio būta 2,6×3,4 m dydžio, apie 1,5 m aukščio; aptiktas lenktas bunkerio įėjimas ir medinių konstrukcijų liekanos. Rasta daugiau kaip 700 radinių ir nustatyta, kad partizanai buvo ginkluoti vokišku kulkosvaidžiu MG–42, pusiau automatiniu šautuvu G–41 arba G–43, pistoletu-kulkosvaidžiu MP–38/40.

Ant bunkerio grindų rastas užtaisytas vokiškas šturmo pistoletas Kampfpistole, trijų granatų skeveldros. Aptikta ir rusiškos ginkluotės – šautuvo SVT–38/40 ir pistoleto-kulkosvaidžio PPŠ šaudmenys, rankinė granata RG–33, taip pat vokiškos uniformos saga, nedidelė rožinio dalis, stiklo šukių, vinių, 8–10 mėn. amžiaus kiaulės, veršiuko, galvijo kaulų ir kai kurių kitų radinių. Beje, Pagrendos miško archeologinė ekspedicija tapo pirmąja, kuri ne tik ištyrė bunkerio vietą, bet ir, remdamasi tyrimų rezultatais, ją sutvarkė – atkūrė iki tyrimų buvusį bunkerio duobės vaizdą, suformavo tikslius bunkerio ir jo įėjimo kontūrus.

Mažai kam žinoma, kad apie bunkerius kalbama partizanų dokumentuose. Štai jau 1945 m. pradžioje Lietuvos partizanų veiklos ir tvarkos taisyklių projekte yra pažymėta, kad „saugiausia buvojimo vieta yra slaptas bunkeris, kurių privalu pasigaminti didesnis kiekis platesnėje apylinkėje“.

Bunkeriai ypač paplito ruošiantis 1945–1946 m. žiemai. Vėliau jie, vadovaujantis kol kas nežinomais kriterijais, partizanų buvo skirstomi į pirmos, antros ir trečios rūšies, matuojami kubiniais metrais. Lauko tyrimų patirtis rodo, kad vienam kovotojui tekdavo vidutiniškai 0,9–1,1 kv. m naudingo bunkerio ploto.

Archeologiniai Pagrendos miško bunkerio tyrinėjimai. 2013 m.

Planas, konstrukcija iš esmės priklausė nuo bunkerio gyventojų pareigų ir – tam tikrais atvejais – partizanų veiklos pobūdžio. Vadovybės bunkeriai dažniausiai buvo erdvesni, patogesni, kadangi juose vykdavo organizacinis darbas, būdavo atliekami įvairūs spaudos darbai. Antai, Algimanto apygardos, vėliau Rytų Lietuvos partizanų srities vado Antano Slučkos-Šarūno bunkeris Butkiškių kaime (Anykščių r.) buvo kasamas kaip šachta – virš dviejų koridoriumi sujungtų patalpų buvo net apie 3 m storio smėlio sluoksnis. Techniniu požiūriu stebina bunkeriai su ilgais 40–50 m siekiančiais atsarginiais išėjimais – jų žymės akivaizdžios Šimonių girioje (Anykščių r.).

Beje, remiantis Onos Jokūbaitytės-Sirusienės (g. 1930 m.) pasakojimu, Prisikėlimo apygardos vadovybės bunkeryje po Dambrauskų namo negyvenamuoju galu (Dvarninkų k., Radviliškio r.) slapta buvo įvesta elektra, švietė lempa. Bunkerių garso izoliacijai paprastai buvo skiriamas ypatingas dėmesys – garsą padėdavo sulaikyti linų šiaudeliai, samanos, pakulos. Kad sulaikytų spausdinimo mašinėlės garsus, 1949–1950 m. Maironio rinktinės, o gal ir visos Prisikėlimo apygardos vadovybė įsikūrė bunkeryje po Siudikų daržine (Geručių k., Radviliškio r.), kurioje kolchozas laikė iš žmonių atimtus arklius.

2010 m. pavasarį Daugėliškių miške (Raseinių r.) Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio įamžintojų pastangomis buvo surengti Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės Birutės tėvūnijos štabo ir Eimučio dalinio, kurio kovotojai buvo atsakingi už Vyriausiosios partizanų vadovybės apsaugą ir aprūpinimą, bunkerio tyrimai. Per kautynes Daugėliškių miške žuvo LLKS Tarybos prezidiumo sekretorius Leonardas Grigonis, Birutės tėvūnijos vadas Aleksas Meškauskas-Alytė, tos pačios tėvūnijos štabo viršininkas Vytautas Kuzmickas-Sakalas, Eimučio dalinio vadas Juozas Tomkus-Gabrys ir partizanas Romualdas Misevičius-Banga (Juozas Zinius-Nemunėlis paimtas gyvas).

Tyrinėjimai Daugėliškių miške paženklino Lietuvos partizaninio karo istorijos tyrimų lūžį – archeologinės metodikos dėka buvo tiksliai užfiksuota ir bunkerio konstrukcijos liekanos, ir daugiau kaip tūkstantis radinių: vinių, daugelio buities daiktų ir reikmenų, kaulų, ginklų, šaudmenų, įskaitant paskutiniąją kulką, kuri vienam iš partizanų atėmė gyvybę. Plati šių duomenų sklaida – visoje Lietuvoje ir už jos ribų perskaityta daugiau kaip 20 viešų paskaitų ir pranešimų – iš esmės pakeitė visuomenės požiūrį į partizaninio karo vietų tyrimus ir apsaugą. Šiuo metu, bendradarbiaujant su Raseinių krašto istorijos muziejumi, kuriame eksponuojami radiniai, spaudai rengiamas išsamus Daugėliškių miško bunkerio tyrimams skirtas leidinys.

Kautynių vietos dažnai susijusios su gyvenamąja partizanų aplinka: stovyklomis, žeminėmis, bunkeriais ir rėmėjų sodybomis. Neretai kautynių ir susidūrimų erdvė nusitęsia per kelis miško kvartalus, partizanų persekiojimo kelias šią erdvę išplečia iki kelių kilometrų. Kovas mena ir daugelis miestelių: Grinkiškis, Merkinė, Rozalimas, Šaukotas ir kiti, kuriuos 1944 m. pabaigoje – 1945 m. puolė dideli partizanų junginiai.

Partizanai kautynes skirstė į puolamąsias ir ginamąsias, susidūrimus ir pasalas, rūpinosi nustatytos formos aprašymais. Sovietinės operatyvinio darbo ataskaitos tuos pačius įvykius nušviečia visiškai kitaip. Pavyzdžiui, 1949 m. rugpjūčio 13 d. Užpelkių miške (Radviliškio r.), anot okupantų, buvo užpultas ir žuvo Prisikėlimo apygardos štabas: štabo viršininkas Vytautas Šniuolis, žvalgybos skyriaus viršininkas Viktoras Šniuolis, propagandos skyriaus viršininkas Laurynas Mingilas, ūkio dalies viršininkas Kazys Laužikas ir penktas neatpažintas štabo narys. Iš žuvusiųjų paimta: 3 automatai, 2 šautuvai, 6 pistoletai, 1300 įvairių šovinių, žiūronai, rašomoji mašinėlė, štabo dokumentai ir korespondencija.

Remiantis partizanų duomenimis, apie 400 kareivių iš pasalų puolė partizanų būrelį, žuvo penki partizanai: LLKS Gynybos pajėgų štabo Organizacinio skyriaus viršininkas Petras Bartkus-Žadgaila, LLKS Visuomeninės dalies Tautinio skyriaus viršininkas Bronius Liesis-Naktis, Prisikėlimo apygardos Visuomeninės dalies viršininkas Vytautas Šniuolis-Svajūnas, Prisikėlimo apygardos vado adjutantas Jonas Lušas-Aitvaras ir Jonas Gedminas-Girėnas; priešas neteko 18 kareivių. „Burliokai galėjo vieni kitus išsišaudyti, išsikarščiavę vieni puolė stati už akių, o iš užpakalio kiti šaudė“, – priduria iš kautynių pasitraukęs Vytautas Kuzmickas-Sakalas.

Iš Godų kaimo kilęs Aleksandras Vaitkevičius (g. 1934 m.) šių kautynių eigą stebėjo pasislėpęs už akmeninio Medeliukų palivarko tvarto sienų, o po kelių dienų nuėjęs apžiūrėti partizanų stovyklavietės, joje išvydo sudaužytą rašomąją mašinėlę, išmėtytus dokumentus, eglėje kabantį šautuvą kulkų suvarpyta buože...

2016 m. Balandiškio akademinio jaunimo stovyklos dalyviai metalo ieškikliais išžvalgė apie 3000 kv. m dydžio plotą Užpelkių miško pietinėje dalyje ir aptiko iš viso 175 radinius, daugiausiai šaudmenis (abi kovojančios pusės naudojo rusiškus ginklus, partizanai – taip pat ir vokiškus). Su partizanų stovyklaviete ir kautynėmis dar siejama stačiakampė dirželio sagtis, dvi vokiškos uniformos kelnių sagos, diržo kabutis-laikiklis, dvi švirkšto adatos, cigarečių kandiklis. Minėtina XX a. ketvirtojo dešimtmečio Susisiekimo ministerijos saga su stilizuotų sparnų, sukryžiuotų žaibų ir inkaro atvaizdu ir sulankstyto žiūronų okuliaro dalis – tokie patys radiniai buvo aptikti 2010 m. tyrinėjant Prisikėlimo apygardos štabo bunkerį Minaičių kaime (Radviliškio r.).

Ypatingo dėmesio nusipelno sidabro lydinio žiedas su Vytimi. Jo šonai papuošti augaliniu ornamentu, dėžutės pakraščiai – įkartėlėmis. Nugarinėje pusėje yra šešiakampės žvaigždės spaudas, prabos skaičius 800 ir auksakalio žymuo L (šis nenustatytas meistras 1922–1940 m. dirbo Kaune). Žiedo dėžutėje, išėmus čia buvusią akį, dviem vinutėmis buvo pritvirtinta sidabro lydinio plokštelė su Vytimi. Spėjama, kad žiedas priklausė vienam iš partizanų vadų ir ne tik puošė jo ranką, bet taip pat buvo naudojamas ryšiui nustatyti ir palaikyti.

Ryšių punktai – partizanų ir ryšininkų susitikimo, laiškų, siuntinių perdavimo vietos. Jomis tapdavo rėmėjų sodybos, kartais – malūnai, geležinkelio stotys ar kuri kita sutarta vieta (kryžkelėse, po akmenimis, seno medžio paūksmėje kartais būdavo ir pašto dėžutės).

Kęstučio apygardos ryšininkė Ona Bitvinskaitė-Šebelskienė mena: „Tos ryšių linijos buvo tarsi miesto gatvės – nuo ryšių punkto išsišakodavo įvairiomis kryptimis.“

Ryšių grandinės dažnai sutrūkdavo dėl areštų ir išdavysčių, tekdavo kurti naujus punktus, tad bendras jų tankis buvo didelis. Ryšiais rūpinosi partizanų vadai, punktai buvo lankomi sutartu laiku, nustatytomis mėnesio dienomis, dažnai turėdavo slaptą pavadinimą, pavyzdžiui, Ratelis, Smuklė ir būtinai – dvinarį parolį, kurio pirmąją dalį tardavo atėjęs partizanas arba ryšininkas, o antrąją – ryšių punkto šeimininkas. Pavyzdžiui, tardomas Povilo Lukšio rinktinės vadas Viktoras Šniuolis-Vytvytis 1953 m. kovo 16 d. pasakė, kad Piliamanto kaime (Kėdainių r.) ryšių punkte pas Praną Tamutį tardavo: „Ar neturite parduoti traukinio bilieto?“, o punkto laikytojas atsakydavo: „Vakar pardaviau“.

Rėmėjų sodybos – ūkiai, namai, kuriuose laisvės kovotojai rasdavo prieglobstį, nakvojo ir dienavojo. Čia dažnai buvo apgyvendinami partizanų artimieji, iš legalaus gyvenimo priverstos pasitraukti merginos, moterys, vaikai svetimomis pavardėmis, taip pat sužeisti partizanai.

Žinodami gyventojų nuotaikas ir politines pažiūras (apie tai partizanai taip pat kaupė žinias), kovotojai rinkosi sodybas, kuriose galėjo jaustis saugūs. Dažnai saugumo pojūtį kūrė ir sodybos padėtis – buvo pasirenkami viensėdžiai, pamiškės, eiguvos. Neretai dėmesys krypo į pradžios mokyklas ir jų mokytojus.

Būdinga, kad pirmaisiais karo metais partizanų rėmėjų gretas sudarė šeimynykščiai, giminaičiai, neretai ir giminių giminės. Štai Leonardas Grigonis-Užpalis partizaninio karo pradžią pasitiko slapstydamasis savo sesers mošos ( jos vyro sesers) namuose Mumšilyje (Radviliškio r.). Pradžioje kiekvienas partizanas turėjo pasirūpinti maistu, grįždavo į namus jo paimti  arba buvo išlaikomas artimų jų. Ilgainiui rėmėjų sudėtis keitėsi, išaugo Organizacinio sektoriaus – legaliai gyvenančių organizuotų, prisiekusių partizanų rėmėjų – vaidmuo, paramą teikė daugelis skirtingiems visuomenės sluoksniams atstovaujančių žmonių.

Tyrinėjant Sajų gyvenamą jį namą Balandiškyje. 2012 m.

Tačiau ir šį tinklą ardė masiniai trėmimai, tveriami kolchozai. Pabrėžtina, kad konkrečių partizanų dalinių veikimo rajonai (valsčiai, apylinkės ir seniūnijos) buvo griežtai nustatyti, vienas dalinys negalėjo rinkti maisto, drabužių ir lėšų kito dalinio teritorijoje.

2012–2013 m. pirmą kartą kompleksiškai buvo tiriamas partizanų rėmėjų Stanislovo ir Elžbietos Sajų gyvenamasis namas ir sodybos erdvė Balandiškyje (Radviliškio r.). Partizanai, kurie čia lankydavosi, o paskui apsigyveno (daržinėje buvo įrengtas ir iki 1952 m. liepos naudojamas bunkeris), tapo valstiečių žemdirbių šeimos nariais, su kuriais dalintasi buities daiktais, reikmenimis, drabužiais. Iš šimtų ir tūkstančių radinių aiškiai išsiskyrė gyvenamajame name po grindimis aptiktos vaistų ampulių šukės, tarp palėpės spalių rastas sunykęs nešiojamos žibalinės viryklės korpusas, spalvoto metalo lydinio detalės, duonkepės krosnies griuvenose išlikęs medinis 1×6,1 cm dydžio, 1,2 cm storio savadarbis spaudas su šešiais spaudos ženklais (antraštės dalis?). Prie Sajų namo išorinės sienos rasta pistoleto-kulkosvaidžio PPŠ būgninės šovinių dėtuvės apatinė dalis, o daržinės vietoje – dvi pistoleto-kulkosvaidžio PPŠ šovinių tūtelės, 7,92 (?) mm kalibro karabino kulka, du anodiniai radijo aparato „Rodina“ elementai. Deja, sode stiklainyje paslėptų partizanų dokumentų ekspedicijai aptikti nepavyko.

Kiekvieno partizanų organizacinio vieneto – būrio, rajono (vėliau – tėvūnijos), rinktinės, apygardos ir srities – vadovybė turėjo savo slaptavietes ir archyvus. Susidaro įspūdis, kad dokumentai iš partizanų bunkerių pirmiausiai patekdavo į slaptavietes, nes juos nešiotis su savimi buvo griežtai draudžiama, o vėliau buvo parengiamas įarchyvinamų dokumentų sąrašas ir sudaromas archyvas, parenkama jo saugojimo vieta.

Apie pirmuosius partizanų archyvus pradėta kalbėti 1944 m. pabaigoje – 1945 m. pirmojoje pusėje. Antai, Vytauto apygardos Tigro rinktinės kronikoje Vincas Žaliaduonis rašo, kad 1945 m. kovą po mūšio Labanoro girioje ir ten buvusių bunkerių netekties archyvas buvo saugiai paslėptas. Į priešo rankas jis pateko tik dėl prisiregistravusio partizano kaltės.

Slaptavietei nebuvo keliami ypatingi reikalavimai, tai turėjo būti saugi sausa vieta. Sandarios archyvų talpos buvo užkasamos į žemę arba perduodamos saugoti patikimam asmeniui, paprastai civiliam gyventojui, kuris archyvą paslėpdavo savo sodyboje. Aukštaitijos partizanų parengtoje instrukcijoje skelbiama, kad apie archyvą turi žinoti 2–5 partizanai ir 2–3 patikimiausi ir ištvermingiausi legaliai gyvenantys asmenys. Papildomai nurodyta, kad vienam apie archyvą žinančių jų patekus priešui tardymams – archyvas perkeliamas į kitą vietą. Paminėtina, kad paskutinis Prisikėlimo apygardos partizanas Pranciškus Prūsaitis-Lapė (1928–1963), kuris slapstėsi iki 1962 m., į bidonus sudėtus dokumentus kartas nuo karto iškasdavo ir paslėpdavo kitoje vietoje.

A. Ramanausko-Vanago teigimu, 9 iš 10 partizanų paslėptų archyvų įvairiomis aplinkybėmis dar kovai nepasibaigus pateko į okupantų rankas. Atgimimo metais ir atkūrus nepriklausomybę, visoje Lietuvoje buvo atrasti arba juos išsaugojusių asmenų muziejams perduoti mažiausiai 23 įvairaus dydžio ir turinio partizanų archyvai. Straipsnio autorių skaičiavimais, per partizaninį karą Lietuvoje galėjo būti paslėpta apie 600–800 archyvų, tad nemažiau kaip pusšimtis dar laukia atradėjų.

Arešto ir tardymo vietos – tai gyvenamieji namai, rūsiai, sandėliai, kuriuose buvo kalinami, tardomi ir kankinami gyvi į nelaisvę patekę partizanai, ryšininkai ir rėmėjai. NKVD–NKGB, MVD, MGB pastatais tapo tarpukariu arba vokiečių okupacijos metais įrengtos areštinės ir kalėjimai, policijos nuovados, paprastai mūriniai visuomeniniai pastatai.

Laisvės kovotojai ant areštinių sienų įrėždavo pavardes, metus. „Kameroje ant sienų buvo įrėžti vardai, pavardės, kiek metų nuteisti, kada išvežami iš kalėjimo į lagerius. Buvo parašytos ir išdavikų pavardės. Daugiausia prirašinėta vyriškų pavardžių. Prieš išvažiuodamos ir mes įrėžėm savo vardus ir pavardes“, – pasakoja ryšininkė Ona Butrimaitė-Laurinienė.

1997–1998 m. buvusiame NKGB–MGB–KGB vidaus kalėjime Vilniuje (dabar čia veikia Genocido aukų muziejus) tyrinėjant myriop nuteistų laisvės kovotojų šaudymo kamerą, aptikta raudonais dažais dažytų kameros betoninių grindų gabalų, vamzdis nužudytųjų kraujui patalpoje nuplauti, taip pat daugelis nužudytų kalinių asmeninių daiktų: kryželis, akiniai, kareiviška diržo sagtis, pinceto dalis, buteliukų ir kitų radinių.

Partizanų palaikų niekinimo vieta dažniausiai būdavo vieša – valsčiaus arba rajono turgaus aikštė, taip pat kryžkelė, bažnyčios šventorius, kai kurios kitos vietos, gerai matomos iš stribų būstinių. Oficialus partizanų, taip pat žuvusių ryšininkų ir rėmėjų palaikų niekinimo paaiškinimas – siekis nustatyti žuvusiųjų tapatybę. Tačiau akivaizdu, kad okupantams ir kolaborantams svarbiau buvo įbauginti žmones, atrasti žuvusių kovotojų artimuosius.

Laisvės kovotojų palaikų užkasimo vietos – tai seni apkasai, bulviarūsiai, kapinių patvoriai, žvyrduobės, pelkės, šuliniai, lauko tualetai ir panašios žuvusiojo asmenybę niekinančios vietos. Atimtą teisę gedėti, religinių apeigų draudimą psichologai vadina areštuotu gedulu ir priduria, kad žuvusių kovotojų niekinimas, vėliau masinėse kapavietėse užkasti palaikai, artimo žmogaus kapo nebuvimas traumavo daugelį šio laikotarpio žmonių.

Žymiausia deramai ištirta užkasimo vieta – masinė kapavietė Vilniuje. 1944–1947 m. Vilniaus NKGB–MGB vidaus kalėjime mirties bausme nužudyti ar tardymų metu nukankinti asmenys (nemažiau kaip 766, dalis jų apkaltinti karo nusikaltimais) buvo užkasami Tuskulėnų dvaro sodybos teritorijoje. Archeologai čia ištyrė daugiau nei 7000 kv. m plotą, aptiko 45 duobes, kuriose buvo suversti 724 asmenų palaikai.

Ekshumuoti palaikai ištirti laboratorijoje, ekspertizės metu nustatyta jų mirties priežastis. Remiantis saugumo baudžiamųjų bylų duomenimis, giminaičių laiškuose nurodytais mirusiųjų požymiais, buvo atliktas nuotraukų ir iškastų kaukolių sugretinimas.

Nors palaikų užkasimo vietos buvo slepiamos, neretai akylesni gyventojai arba partizanų žvalgai jas nustatydavo, slapta surengdavo laidotuves, supildavo kapus. Štai apie Kęstučio apygardos partizano Juozo Kentros laidotuves jo brolis Albinas pasakoja: „Dėdė Pranas atvežė po šiaudais paslėptą baltų lentų karstą. Pusbrolis Juozas, Rūtenis, Snaigė ir dar keletas kitų pamiškėje, dirvaitės viduryje iškastoje duobėje, palaidojo partizaną Taurą. Rūtenis atžingsniavo kapo vietą ir visų paprašė įsidėmėti žingsnių skaičių.“

1952 m. gegužės 12 d. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas Jonas Jankauskas partizanus supažindino su Adolfo Ramanausko-Vanago raštu, kuriame nurodoma „suregistruoti žuvusių partizanų kapus (ne kapinėse)“.

Išskirtinis reiškinys – simboliniai partizanų kapai jų žūties vietose, taip pat partizanų kapai giminaičių arba rėmėjų sodybų gėlių darželiuose. Laidojami buvo ne tik palaikai, bet senoviniu papročiu ir krauju sulaistyta žemė, šiaudai. Slaptomis partizanų kapinėmis kartais tapdavo nuošalūs primiršti senkapiai, daug pavienių partizanų kapų atsirado veikiančiose kapinėse.

Antai, 1948 m. rugpjūčio 7 d. penki Vyčio apygardos partizanai, žuvę Raukštonių kaime (Panevėžio r.), buvo užkasti Ramygalos kapinių pašonėje. Partizanų būrio vadas Bronius Juospaitis prisimena: „Atėję vieni iš karto kasė duobę kapinėse, o kiti (prie kapinių buvusioje žvyrduobėje – aut. past.) atkasinėjo lavonus ir dėjo į karstus. Juos sužymėjom numeriukais, kad savieji kada nors galėtų pasiimti. Didelės duobės iškast buvo neįmanoma, todėl iškasėm pagal trijų karstų plotį, o kitus du sudėjom į tarpus ant viršaus.“

Beje, už partizanų kapus kartais dar reikėdavo pakovoti – rėmėjų, ryšininkų prižiūrimi kapai buvo niekinami stribų, kolaborantų. 1949 m. lapkričio 6 d. Šiliniškių miške (Ignalinos r.) žuvusio ir bendražygiams dalyvaujant palaidoto Lokio rinktinės partizano Petro Aramino-Juodvarnio kapas po kelių dienų buvo atkastas, jo kūnas persmeigtas kuolu ir paliktas.

1988–1989 m. ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais daugelis partizanų artimųjų rūpesčiu buvo skubotai palaidoti – perlaidoti. Tačiau partizaninio karo metais juos stengtasi laidoti greta giminių, šeimos kapuose, o Atgimimo laikotarpiu iškilo daug broliškų (kolektyvinių) kapų, dažnai centrinėje kapinių dalyje.

Ryšininkas Vytautas Valotka-Kudirka prie Šaukoto kapinių kampe palaidoto Viktoro Jankūno-Strauso kapo. 2017 m.

Apibendrinant reikėtų pabrėžti, kad 1944–1953 m. Lietuvos partizaninio karo vietos yra brangus ir reikšmingas, tačiau iki šiol nepakankamai – dažnai tik iš dalies arba vienpusiškai – suvoktas naujausios Lietuvos istorijos paveldas. Straipsnyje pristatyta vertybių įvairovė iš pirmo žvilgsnio gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad tai skirtingos ir viena nuo kitos atsietos vietos.

Tikrovė yra priešinga, nes glaustai šalia išsidėsčiusios, dažnai net viena virš kitos esančios vietos, pavyzdžiui, rėmėjų sodyba virš požeminio bunkerio arba partizanų žūties vieta kautynių lauke, – tai nepaprastas partizaninio karo kraštovaizdis, kuris, praėjus daugeliui metų po šio karo pabaigos, dažnai tebėra tikras ir įtaigus. Tą geriausiai patvirtina laisvės kovų liudytojų ir amžininkų pasakojimai, daugelis žemės paviršiuje slūgsančių archeologinių radinių.

Atskirai pabrėžtina tarpdalykinių tyrimų svarba – istorijai būtina archeologijos pagalba ir atvirkščiai – archeologinius radinius prakalbinti pirmiausiai padeda istorinės žinios. Į partizaninio karo vietas, sakytinius liudijimus, rašytinius ir vaizdinius partizaninio karo šaltinius – apie juos jau plačiai rašyta „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ puslapiuose – būtina žvelgti kompleksiškai ir siekti jų tyrimų dermės.

Šis tekstas publikuotas 21-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close