captcha

Jūsų klausimas priimtas

Amžinoji Amerikos lietuvio V. Žalpio misija – ieškoti savųjų

Prieš Vėlines šiek tiek pritylame ir suklūstame. Degančių žvakių liepsnelėse bandome atpažinti, o gal net pamatyti kokius nors šią žemę palikusių artimųjų, gal net tolimųjų savo protėvių gyvenimo šešėlius. Ačiū Dievui, kad lietuviai bent savo mirusiųjų dar neišsižada.
V. Žalpys prie atrasto lietuvės kapo, asm. archyvo nuotr.
V. Žalpys prie atrasto lietuvės kapo, asm. archyvo nuotr.

Tuo įsitikinau lankydamasi JAV istorinėse Roslyno kapinėse. Stipriu lietuviškumo jausmu noriu pasidalinti su visais. Siatlo lietuviai su pasididžiavimu pasisiūlė parodyti, kur jie dega Vėlinių žvakeles. Antrosios ir trečiosios bangos emigrantai nepamiršo savo tėvų priesakų – niekada neapleisti artimųjų kapų.

Šešių hektarų plote, pilname miškų ir kalvų, plyti istorinės Roslyno kapinės, kuriose daugiau nei 5 tūkstančiai kapų, kuriuose palaidota mažiausiai 24 tautybių žmonės. Čia ilsisi ir Pensilvanijos lietuvių emigrantų seneliai ir proseneliai.

1886ؘ–1929 m. laikotarpiu į Roslyną atvyko imigrantų iš Italijos, Lenkijos, Slovakijos, Vokietijos, Slovėnijos, Serbijos, Kroatijos, taip pat ir iš Lietuvos. Daugelis šių žmonių dirbo anglies kasyklose už penkis dolerius per dieną.

Amžinuoju lietuviškų kapinių puoselėtoju ir sargu galėtume vadinti nenuilstantį Vilių Žalpį, buvusį Portlando lietuvių bendruomenės pirmininką, kurio dėka Roslyno ir Cle Elumo kapinaitėse paženklintas kiekvieno palaidoto lietuvio kapas. Jo ir dviejų brolių dėka nepagailėta net savų santaupų, kad neliktų nei vieno nesutvarkyto, tiksliai identifikuoto kapo. 

Siatlo lietuviai Roslyno kapinėse per šias Vėlines.

Aplinką, apgriuvusias tvoreles, suskilusius antkapius padėjo tvarkyti Portlando ir Siatlo lietuviai. Neapsikentė Vilius dėl neteisybės: buvo bandoma sakyti, jog viename plote palaidoti lenkai, bet Vilius nepagailėjo laiko vartydamas senas palaidojimo bažnytines knygas ir įrodė, kad čia esama ir lietuvių kapų, tad padaręs lėšų rinkimo vajų pastatė gražų paminklą, kuriame atkūrė teisybę – užrašė, jog čia ilsisi ir lietuviai, ir lenkai.

2010 m., surinkę 16 tūkstančių dolerių, pastatė lietuviams skirtą memorialą – kaip ir pridera, su iškaltu Vyčiu ir lietuviško ornamento pyne iš kraštų, kurią nusikopijavo iš savo kaklaraiščio, ir aukštai iškelta trispalve vėliava. Neįtikėtina, kad kubietės ir Amerikos žemaičio, kilusio iš Stulgių kaimo, vaikas, iki 18 metų nekalbėjęs lietuviškai, nes namuose kalbėta ispaniškai ir angliškai, taip užsidegs lietuvybe.

Kad iš tikrųjų prabiltų lietuviškai, šeštadieninės mokyklėlės Čikagoje neužteko – atvyko į lietuvybe alsuojančių Suvalkų trikampio kaimus ir ten mokėsi šnekėti. Vedė lietuvę ir turi tris labai gražius vaikus – Dobilą, Kantautą ir Eglę. Ir šiandien Vilius pabrėžia, kad namie reikalauja kalbėti tik lietuviškai ir neįmanomas dalykas, kad namie nebūtų švenčiamos Rasos... Pinami vainikai, visada būna tikra kupolė ir laužas, prie kurio dainuojamos kupolinės dainos ir sukami apeiginiai rateliai...

Viliaus Žalpio proseneliai į Ameriką atvyko apie 1889 metus – močiutė ir tėvas gimė Čikagoje. „Man taip svarbu tie lietuvių kapai, jų ieškojimas, nustatymas, kad neliktų nei vieno neatpažinto, apleisto kapo, kad aš tapau tikru maniaku“, – pasakoja Vilius.

V. Žalpys prie tėvų kapo.

Siatlo mėnraščio „Tulpe Times“ redaktorė Nomeda Lukoševičienė, atvykusi su šeima į Ameriką prieš 20 metų, sako: „Mūsų nieko nėra čia palaidota. Kadangi Vašingtono valstijoj lietuvių šaknys yra čia, mes labai džiaugiamės, kad atradome šitą vietą, ir tikrai jaučiame, kad čia mūsų širdis plaka. Kiekvieną lapkričio 1-ąją, kai visi Lietuvoje lanko savo artimųjų kapus, mes atvažiuojam į Roslyną. Nors iš tikrųjų nei vieno iš čia palaidotų niekada nepažinojome, bet mes būtent čia turime tą Lietuvos jausmą. Uždegam žvakutes, sugiedam Lietuvos himną, „Marija, Marija“, padainuojam Pensilvanijos lietuvių angliakasių dainų, kiek mokame, aplankome vietinių žmonių pastangomis Roslyno miestelio centre įkurtą angliakasių muziejuką, išgeriame arbatos, suvalgome savo sumuštinius ir grįžtame kažkaip nuskaidrėję, jaučiame, kad atlikome savo krikščionišką misiją.“

Leszeko Chudzinskio sueiliuotoje „Roslyno legendoje“, kurią išvertė Aušra Hawkridge yra tokie posmai:

Net jei dainuojantys vėjai aprimsta,

Daina apie jūsų dvasią, Angliakasiai, visad gyva

Roslyn legenda – tai Lietuva, tai mes,

Nes praeitis ir ateitis neatsiejama.

Kai susitikau su jau lietuviškai nekalbančiais Pensilvanijos angliakasių palikuonimis Roslyno kapinėse, supratau, kad kažkokį stebuklingą ginklą Dievulis mums įdavė. Tie žmonės laikė rankose savo prosenelių, atgulusių šiose kapinėse, relikvijas – senas nuotraukas, prosenelio maldaknygę, balsai virpėdavo, kai prisimindavo senelių avietyną ir pačias gardžiausias avietes, kurias valgydavo su pienu, ir negailestingai užmirštą lietuvišką skaičiavimą iki dešimties. Prosenelis Baltrus Šeštokas tapo Barniu Šestok, prosenelė Ona Česlauskaitė tapo Ana Šestok..

„Nesvarbu, kad mes jau nebekalbame lietuviškai, bet mes esame lietuviai – mes didžiuojamės protėvių kalba, dainomis, valgiais. Mūsų vaikai, anūkai žino, kad mes – lietuvių palikuonys ir mūsų šaknys Lietuvoje, mes svajojame aplankyti savo protėvių kraštą“, – taip kalbėjo ne vienas į kapines atvykęs lietuvis. Tiek pasiryžimo ir jautrumo seniai nebuvau mačiusi... Paskutinį klausimą uždaviau visiems – kiek tradicija gali pasilikti žmoguje, jei jis yra ne savame krašte? „Amžinai, – atsakė Judy Kurtinaitis-Plesha. – Tu esi lietuvis amžinai.“

Ar būsime lietuviais amžinai, šiandien priklauso tik nuo mūsų. Kažin ką atsakytų Vėlinių dieną amžinybėn išėjusieji, dėl savo krašto dirbę ir kovoję pasiryžėliai?

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...