captcha

Jūsų klausimas priimtas

Eksperimentas: būsto pritaikymas neįgaliesiems atsieina tūkstančius

26 tūkst. eurų – tokią sumą tektų išleisti sveikam 28 metų vaikinui, jei ištikus nelaimei jam iš tikrųjų tektų atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį. Tokią neįgalumo kainą atskleidė visą mėnesį vykęs socialinis eksperimentas „Mėnuo neįgaliojo vežimėlyje“, rašoma pranešime žiniasklaidai.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Vaikščioti galintis vilnietis Mindaugas Jodogalvis jau beveik mėnesį naudojasi neįgaliojo vežimėliu. Jaunas vyras dalyvauja Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos kartu su Lietuvos neįgaliųjų draugija inicijuotame socialiniame eksperimente, kuris surengtas siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į sudėtingą negalią turinčių žmonių  padėtį šalyje.

Atsisėdęs į vežimėlį projekto savanoris ne tik lankėsi viešose vietose, vyko apsipirkti ir bandė įsidarbinti, bet ir pamėgino paskaičiuoti, kokių išlaidų patiria ligos ar nelaimės į vežimėlį pasodinti žmonės Lietuvoje, prireikus įsigyti būtinas judėjimo priemones, susikurti patogią buitį ar įsigyti sveikatai būtinus preparatus.

Būstą reikia pertvarkyti iš esmės: daugeliui neįgaliųjų tai neįkandamos išlaidos

Nors statistika rodo, kad neįgalus yra kas dešimtas gyventojas Lietuvoje, viešose vietose negalią turinčių žmonių matome labai mažai. Kaip sako Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko, viena pagrindinių priežasčių yra ta, kad dauguma neįgaliųjų paprasčiausiai negali išvažiuoti iš namų.

„Daugybė fizinę negalią turinčių žmonių skursta – neturi karšto ar apskritai jokio vandens, negali pasiruošti namuose maisto, išsiskalbti, gyvena jų poreikiams nepritaikytuose būstuose. Tai reiškia, kad jų buitis yra labai sudėtinga ir jie negali išeiti iš namų kada panorėję – žmonės yra įkaitai savo pačių namuose“, – pranešime žiniasklaidai konstatuoja J. Ivančenko.

Socialinį eksperimentą inicijavusios Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas Artūras Bakšinskas priduria, kad vienas projekto tikslų yra atkreipti dėmesį, kokių kasdienių sunkumų patiria neįgalūs žmonės Lietuvoje bei priminti, kad nuo nelaimės nė vienas nesame apsaugotas.

„Neįgalieji yra labai pažeidžiama ir sunkiai išgyvenanti visuomenės grupė – visai kaip Lietuvos senjorai, kuriems irgi yra be galo sunku sudurti galą su galu, – pabrėžia A. Bakšinskas. – Apie tai ir yra šis projektas: jis mums primena, kad turime keisti požiūrį į negalią ir kad nelaimė gali ištikti kiekvieną – pasirūpinti neįgaliu žmogumi nėra vien tik valstybės atsakomybė, apie tai turi galvoti ir tuo rūpintis ir pats žmogus.“

Socialinio eksperimento „Mėnuo neįgaliojo vežimėlyje“ dalyviu tapęs neabejingas vilnietis M. Jodogalvis griebėsi už galvos sužinojęs, kiek jam reikėtų investuoti, kad jo dviejų kambarių butas viename senos statybos daugiabučių būtų pritaikytas judėti vežimėliu.

„Butą reikėtų pertvarkyti iš esmės: koridoriaus sienas griauti ir praplatinti – čia dabar vežimėliu aš vos pravažiuoju. Taip pat išgriauti sieną tarp vonios kambario ir tualeto – juos reiktų sujungti, nes dabar nei į vieną, nei į kitą patalpą irgi negaliu patekti. Reikėtų ir naujos santechnikos: unitazo su specialiais laikikliais, plautuvės, dušo kabinos su kėdute“, – vardijo su keliomis statybų bendrovėmis konsultavęsis M. Jodogalvis.

Vaikinas išsiaiškino, kad  vidutinė jo būsto remonto kaina būtų maždaug 300 Eur už kvadratinį metrą, o visos  buto pritaikymo judėti vežimėliu išlaidos, įskaitant naujus baldus, santechniką bei laiptinės išbetonavimą, kad Mindaugas savarankiškai galėtų pakilti vežimėliu iš pirmo į antrą aukštą, galėtų siekti apie 23 tūkst. Eur.

Pranešimo autorių inf.

„Prie įėjimo į daugiabutį yra pora betoninių laiptų. Kad užkopčiau iki buto antrame aukšte, reikia įveikti dar keliolika laiptelių, nes liftas sustoja tik nuo trečio aukšto. Pigiausias variantas, kurį man pasiūlė statybininkai, būtų iki lifto esančias laiptų pakopas išbetonuoti ir šiek tiek pakoreguoti turėklus. Tai atsieitų apie 500 Eur. Na, o norint laiptinėje įsirengti keltuvą, tektų investuoti kur kas daugiau – jų kainos prasideda nuo 6700 Eur“, – pasakojo eksperimento dalyvis, pabandęs sužinoti, kokių išlaidų jis patirtų, jei iš tikrųjų tektų atsidurti neįgaliojo vežimėlyje.

Tai yra didžiulės išlaidos, kurios yra sunkiai įkandamos daugeliui negalią turinčių žmonių, tuo labiau kad dauguma jų nebegali dirbti ar tiesiog neberanda darbo. Mūsų valstybės galimybės mokėti orias išmokas neįgaliesiems taip pat nėra pakankamos: „Sodros“ mokama vidutinė netekto darbingumo pensija šalyje siekia vos 168 Eur.

Eksperimento dalyvis M. Jodogalvis pastebi, kad neįgalieji turi galimybę kreiptis valstybės bei savivaldybės paramos būstui pritaikyti ar net naujam socialiniam būstui įsigyti, tačiau valstybės galimybės padėti čia taip pat yra ribotos: kompensacijų visiems nepakanka, neįgaliesiems tenka laukti eilėse.

„Paaiškėjo, kad jei dabar kreipčiausi paramos būsto pritaikymui, tektų laukti eilėje vidutiniškai 22 mėnesius“, – priduria projekto savanoris. Vilniaus miesto socialinės paramos centro duomenimis, šiuo metu sostinėje būsto pritaikymo laukia 104 negalią turintys asmenys. 

Žmogus, pasiryžęs gauti valstybės paramą būsto pritaikymo darbams, ne tik turi apsišarvuoti kantrybe, bet ir  nusiteikti, kad bus dengiamos ne visos išlaidos, nes egzistuoja tam tikros lubos.

Vežimėlis gali atsieiti ir keliolika tūkstančių

Būsto pritaikymas – toli gražu ne vienintelės išlaidos, kurių patiria negalią turintys žmonės. Reikia įsigyti ir vežimėlį, pritaikyti automobilį, nuolat tenka primokėti už vaistus, higienos priemones, reabilitaciją. Nors šioms priemonėms įsigyti taip pat gali būti skiriama valstybės parama, tačiau, kaip pastebi ne vienas į gyvenimą besikabinantis neįgalusis, tai vis tiek pareikalauja ir nemenkų asmeninių lėšų.

Pavyzdžiui, geresnis neįgaliojo vežimėlis, kuris įgyvendinant šį socialinį eksperimentą pasirinktas neįgalumo simboliu, specializuotose parduotuvėse gali kainuoti  nuo 1600 iki  keliolikos tūkstančių eurų. Kartą per penkerius metus neįgalieji gali įsigyti vežimėlį su valstybės kompensacija, kurios maksimali suma yra 1216 eurų. Kainos skirtumą turi padengti pats vežimėlį perkantis žmogus.

„Vežimėlis neįgaliajam yra kaip batai vaikščioti galinčiam žmogui. Jis turi būti patogus, niekur nespausti ir nebūti per laisvas“, – sako 29-erių vilnietė Ramunė Šidlauskaitė, kuri į vežimėlį atsisėdo po autoavarijos būdama šešiolikos metų.

Beje, R. Šidlauskaitė yra puikus pavyzdys, kad net ir sėdint vežimėlyje galima gyventi aktyvų ir visavertį gyvenimą: jauna moteris dirba, aktyviai dalyvauja neįgaliųjų bendruomenės veikloje, sportuoja – savaitgaliais lanko akmenslydžio treniruotes. Kad visur suspėtų, ji vairuoja specialiai pritaikytą automobilį su automatine pavarų dėže.

Lietuvoje yra tik dvi įmonės, kurios gali pritaikyti automobilį fizinę negalią turintiems vairuotojams. Mechaniškai ranka valdomo akseleratoriaus ir stabdžio įrengimas kainuoja apie 1200 eurų – tai yra pati populiariausia automobilių pritaikymo priemonė tarp fizinę negalią turinčių žmonių. Esant poreikiui, jei kurią nors kūno pusę žmogus sunkiai valdo, meistrai gali  perkelti ir posūkių svirtelę – tai kainuotų dar kelis šimtus eurų.

M. Jodogalvis, Pranešimo autorių nuotr.

Didžiausia išmoka siekė 18 tūkst. Eur

Negalią turintiems žmonėms taip pat skiriami kompensuojamieji vaistai, higienos priemonės (sauskelnės, įklotai, kitos kasdien reikalingos priemonės), tačiau jų dažniausiai nepakanka – skaičiuojama, kad papildomos išlaidos sveikatos priežiūrai gali siekti apie 100 eurų per mėnesį ir daugiau, priklausomai nuo situacijos.

„Darau išvadą, kad būti neįgaliu yra labai brangu – nutikus nelaimei ar susirgus tavo įprastas gyvenimas ne tik visiškai susijaukia, bet ir tenka susidurti su didelėmis išlaidomis, kad sėdėdamas vežimėlyje apskritai galėtum jaustis žmogumi, – teigia socialinio eksperimento dalyvis M. Jodogalvis. –  Sakau atvirai: jei mane ištiktų toks likimas, aš nežinau, kaip tektų gyventi, nes neturiu santaupų ir jokio finansinio ramsčio, kuris padėtų ištikus nelaimei.“

Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas A. Bakšinskas papildo, kad šiuo metu šalyje yra daugiau nei 165 tūkst. gyventojų, kurie yra apsidraudę neįgalumo ar darbingumo praradimo atveju – nelaimingo atsitikimo, nelaimės ar ligos atveju jie sulauktų nemenkos finansinės pagalbos.

Asociacijos duomenimis, didžiausia šiemet išmokėta draudimo dėl nelaimingo atsitikimo išmoka siekė 18 tūkst. eurų – ji buvo išmokėta žmogui nukritus nuo laiptų ir patyrus sunkius smegenų sužalojimus, galvos bei galūnių kaulų lūžius.

„Žinome ir kitą atvejį, kai dėl stuburo traumos žmogui buvo išmokėta 15 tūkst. eurų, kuriuos jis skyrė savo sveikatos būklei pagerinti. Būna ir taip, kad dėl nelaimės žmogui tapus neįgaliu padengiama jo turima paskola: šiemet kaip tik buvo toks nutikimas, kad žmogus nėrė į vandenį, atsitrenkęs į dugną susižalojo stuburą ir jam buvo padengtas visas jo turimas vartojimo kreditas – daugiau nei 2,5 tūkst. eurų“, – apžvelgė A. Bakšinskas ir pridūrė: „Už kiekvieno tokio atvejo slypi atskira istorija ir konkretūs žmonės, jų išgyvenimai. Išmokų sumos taip pat skirtingos, nes įmokos nėra vienodos ir ne visada jos yra pakankamos.“ 

Gauta draudimo išmoka paprastai skiriama  būsto pritaikymui, būtinos įrangos įsigijimui, papildomai reabilitacijai ir kitoms sveikatos reikmėms.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...