Kodėl nesusikalbama dėl Vokiečių brigados Lietuvoje ir dėl ko iš tikro susitarė Vokietijos ir Lietuvos vadovai? Apie tai LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ kalbėjo atsargos pulkininkas Gintaras Ažubalis ir VU TSPMI dėstytojas, karybos tyrinėtojas Deividas Šlekys.
– Pone Šleky, šiandien ministras Landsbergis paragino Lietuvos ir Vokietijos vadovus patikslinti susitarimą, kuris birželio mėnesį buvo pasiektas dėl brigados Lietuvoje. Prezidentūra sako, kad nėra ko tikslinti, viskas aišku ir kad toks siūlymas išvis neatsakingas. Kaip jūs paaiškintumėte, kas čia vyksta?
D. Šlekys: Yra keli dalykai. Viena, mane stebina ministro siūlymas tai daryti. Tokio pobūdžio dokumentų rengimas ir derinimas yra labai ilgai trunkantis procesas. Tai net jeigu mes oficialiai išreiškėme norą patikslinti komunikatą, iš principo tai yra įžeidimas Vokietijos valstybei – prašome jos kanclerio iš naujo pasirašyti dokumentą. Taip nedaroma, čia skamba visiškai diletantiškai ir mėgėjiškai – tai čia viena. Šiuo atveju aš tikrai sutikčiau su prezidentūros pozicija.
Antras dalykas, man atrodo, šita visa diskusija pradeda kelti jau ažiotažą ir baimę, kad vokiečiai išvis nieko nedarys, kas yra visiška netiesa. Vokiečių yra Lietuvoje, Vokietijos kariuomenė treniruojasi, jos skaičiai didėja tiek, kiek leidžia mūsų infrastruktūra. Mūsų diskusija jau pradeda kurti neigiamą žinutę, kuri tiesiog pradeda sėti mintį žmonių galvose: vokiečiai neateis.
Ir trečia, žinokit, vaikų darželis. Toks jausmas, kad kai kurie mūsų politikai nepasidalina kažko, pykstasi ir būsiu kritiškas – mūsų užsienio reikalų ministras turėtų prisiminti, kad jis yra užsienio reikalų ministras, o ne krašto apsaugos ministras. Tai prižiūri kitas žmogus, paskirtas Seimo, ir Vyriausybės narys, kaip ir Gabrielius Landsbergis. Tai, kad G. Landsbergis yra konservatorių partijos pirmininkas, neduoda jam teisės aiškinti savo partiečiui kitam ministrui. Jie abu yra lygūs tos pačios Vyriausybės nariai. Nori aiškinti, būk premjeru.
Kitu atveju, prižiūrėk savo sritį, o gynybos politiką palik atsakingam ministrui, nes dabar kartais nebeaišku, kas yra krašto apsaugos ministras: ar Laurynas Kasčiūnas, ar Gabrielius Landsbergis, ar Arvydas Anušauskas ir tai, mano manymu, yra negerai tiek viduje, tiek stebint iš šono.
– Pone Šleky, sakote, kad tai – vaikų darželis. Tai kas galėtų įsikišti? Darželio auklėtoja? Šiuo atveju premjerės balsą reikėjo išgirsti?
D. Šlekys: Žinokite, iš tiesų kažką galiu būti praleidęs per visą šitą laiką, kai vyksta diskusijos maždaug nuo spalio, bet man atrodo, kad premjerė yra labai aiškiai ir nuosekliai nusišalinusi nuo šito klausimo komentavimo ir visiškai perdavusi estafetę užsienio reikalų ministrui. Ir tas mane truputėlį stebina, nes šiuo atveju norėtųsi girdėti premjerės žodį, kaip ji, koordinuojanti, atsakinga už visų ministerijų darbą ir iš esmės prižiūrinti, kaip atskiros ministerijos ir darbais dalijasi, interpretuoja tam tikrus teisinius dokumentus.
Iš dalies tokį vaidmenį galėtų atlikti ir prezidentūra. Ir ji tarsi bando daryti, bet kartais atrodo, kad gal ji žaidžia savo atskirą žaidimą, bet turbūt visoj šitoj istorijoj labiausiai pasigendu premjerės garsesnio ir ryškesnio įsitraukimo.
Jausmas, kad kai kurie mūsų politikai nepasidalina kažko, pykstasi ir būsiu kritiškas – mūsų užsienio reikalų ministras turėtų prisiminti, kad jis yra užsienio reikalų ministras, o ne krašto apsaugos ministras.
– Pone Ažubali, štai jūsų kolega sako, kad tokie veiksmai, kaip pono Landsbergio pareiškimai, yra Vokietijos įžeidimas. Sutinkate?
G. Ažubalis: Aš gal nevertinsiu visų šitų politinių ginčų proceso. Net neabejoju, kad Vokietijai yra labai nemalonu, todėl mes prieš dieną išgirdome ganėtinai tokią nemalonią ambasadoriaus pastabą.
– Reikėtų turbūt paaiškinti žiūrovams, kad šią savaitę Vokietijos ambasadorius pareiškė, kad kilę debatai dėl Vokietijos įsipareigojimų Lietuvoje įgavo nepasitikėjimo atspalvį, kad žeidžia Vokietiją. Jo žodžiais, ši diskusija yra netgi, cituoju, „ardanti ir žalinga“. Tai gana nediplomatiškai skamba, bet ką tai galėtų reikšti?
G: Ažubalis: Nežinau, nevertinsiu, bet sakyčiau, kad tai yra labai aiškus signalas dėl viso to sąmyšio.
– Signalas, kad reikia nustoti viešai vaidytis, aiškintis?
G. Ažubalis: Taip. Tokie dalykai paprastai į viešą diskusiją per daug nekeliami, kai turima omenyje gynybos planavimą, nes visas šitas pajėgų didinimas, kuris buvo sutartas Madride birželio mėnesį, jis buvo sutartas ir viskas buvo sudėta į komunikatą, surašyta, visa tai daryta ne per vieną dieną, o per kelis mėnesius. Dirbo daug žmonių ir yra pasiektas puikus rezultatas, mano galva.
– Bet, pone Ažubali, kai skaitote tą komunikatą, jums viskas aišku? Nes štai G. Landsbergis sako, kad niekas neaišku.
G. Ažubalis: Man visiškai, kaip ir daugeliui žmonių, viskas ten aišku. Yra ir komunikatas, 9 paragrafas, kur viskas yra apibrėžta, NATO susitikimo rezultatas. Ir lygiai tas pats komunikatas tarp mūsų prezidento ir Vokietijos kanclerio birželio 7 dieną. Ten pagrindiniai postulatai yra žodis į žodį, yra identiški. Čia noriu pabrėžti vieną dalyką, kuris tarp mūsų prezidento ir Vokietijos kanclerio yra sutartas ir yra įrašytas komunikate jų abiejų, kuris šiek tiek skyrėsi, išsiskiria iš NATO 9 paragrafo komunikato. Ten yra labai aiškiai parašyta, kad papildomai prie jau dabar egzistuojančių, kas yra labai ir operacine prasme svarbu, pajėgų, kurios jau Lietuvoje, bus vokiečių vadovaujama bataliono dydžio grupė, bus didinamos rotacinės pajėgos.
– Kitaip sakant, yra aiškus Vokietijos išreikštas įsipareigojimas.
G. Ažubalis: Absoliučiai.
– Pone Šleky, o ką jūs įskaitote tame dokumente, ar jums viskas aišku?
D. Šlekys: Aš jį irgi dabar atidaręs telefone žiūriu ir bandau suprasti. Taip, pabrėžtina, kad tai yra papildomos pajėgos prie to, ką jau dabar Vokietija yra atsiuntusi, tai jau yra didžiulis laimėjimas. Ir kad ji pasižada būti ready to lead – vadovauti, būti lydere brigadai. Bet tikrai nėra pasakyta, kad ji turi būti fiziškai Lietuvoje. Šiuo atveju, manau, problema yra tai, kad mes bandome kartais į politinę diskusiją ir politinį žodyną įdėti, bandyti įpinti karišką logiką, karinio planavimo logiką ir tada tikrai pasiklystama vertime. Nes būkime sąžiningi: mūsų politikai, o gal ir Vakaruose politikai, tikrai neišmano karinio planavimo niuansų, žodyno ir kaip šitą dokumentą skaitytų kariškiai, o kaip skaitytų politikas.
Aš kaip civilis sakyčiau, kad matau, jog Vokietija pažada remti Lietuvą, padėti Lietuvai, duoti karių, fiziškai juos pristatyti į Lietuvą arba, tiksliau, tam tikrą skaičių, būti partnere ir kartu treniruotis, ruoštis, jeigu reikia, ir tuo pačiu būti pasiruošę atvykti padėti Lietuvai. Ar tai bus brigada, ar brigados elementas, ar ta brigada paliks čia įrangą Lietuvoje ir jai teliks atvykti tik čia, į Lietuvą, čia jau prasideda techniniai, logistiniai klausimai. Mes taip pat turime nepamiršti, kad dar yra ir amerikiečių Lietuvoje, dar tas pats eFP (NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė – LRT.lt) kaip atskiras darinys. Mes turime šitų sąjungininkų.
Man atrodo, kad mes norėjome prizo, kad sąjungininkai būtų Lietuvoje. Jų yra. Dabar prasideda klausimas – kiek? Aš būsiu kritiškas: kartais susidaro toks įspūdis, kad mes dabar energiją labiau švaistome ginčydamiesi, kiek reikia sąjungininkų, vietoj to, kad mąstytume: o kokie mūsų darbai? Kariuomenė padidinta? Kaip sekasi su privalomąją karine tarnyba? Kalbame apie visuotinę gynybą – kaip mums sekasi edukuoti, ruošti visuomenę priešintis? Tokie dalykai tarsi yra darbotvarkėje ir to negaliu paneigti, bet kai žiūri į tą brigados klausimą, jie tarsi tampa antriniai. Aš kaip tik noriu kalbėti apie mus. Vokiečių kariai gerai, bet jie yra pagalbininkai mums ginantis, o ne už mus darantys darbą.
– Pone Ažubali, ar Lietuva daro namų darbus? Nes visą laiką pabrėžiama, kad norint, jog čia atvyktų brigada, mes turime sukurti infrastruktūrą tiek kariams, tiek technikai.
G. Ažubalis: Aš neabejoju, kad Lietuva daro savo darbus. Tai nėra lengva ir dabar svarbiausia, kad bent jau Seime girdėjome, kad yra dedamos pastangos ir bus sprendžiama mūsų didžiulė nacionalinė problema dėl viešųjų pirkimų, kuri labai iki šiol trukdydavo plėtoti infrastruktūrą su visomis tomis teismų karuselėmis pradedant statybas ir panašiai. Jei šitie dalykai bus sutvarkyti, darbai, ko gero, tikiuosi, paspartės. Bet tam reikia, be jokios abejonės, laiko ir labai daug pastangų ir lėšų. Bent jau aš matau iš spaudos, kad Vyriausybė tikrai deda pastangas į lėšų skyrimą, į teisinės bazės sutvarkymą, nes čia pagrindiniai dalykai, žinant, kiek eFP reikėjo įdėti pastangų, kad padarytų tam tikrus darbus. O tai yra vienetas, kuris penkiskart mažesnis negu kad brigada.
– Latvijoje ir Estijoje į pagalbą turėtų ateiti britai ir kanadiečiai. Ir, kiek žinau, ten kur kas mažiau pasistūmėta, tačiau nesigirdi, kad estai ir latviai viešai kaltintų partnerius britus ar kanadiečius.
G. Ažubalis: Ir labai teisingai elgiasi. Negali kaltinti. Ten netgi šiek tiek atsitraukta tų pačių britų, Estijoje kontingentas sumažintas netgi per pusę eFP dabartinio bataliono kovinės grupės. Tačiau visame rytiniame flange, ypač Baltijos šalyse, vis tiek komunikacija yra įrašyta, kad pajėgos, rotacinės pajėgos bus didinamos iki brigados dydžio. Ir aš neabejoju, kad palaipsniui, kaip ten ir yra suformuluota. Tik NATO yra tokia mašina, kur dokumentus reikia labai paraidžiui skaityti ir kiekvienas kablelis turi savo prasmę. Visi tie žodžiai, kurie ten surašyti, bus dar įgyvendinti per didžiulius planus, per planus, kurie bus sutarti vadavietėje. <...> Tai čia dar ne istorijos pabaiga.
– Pone Šleky, labai trumpai: kiek čia gali būti vidinės konservatorių kovos?
D. Šlekys: Man susidaro įspūdis, tiesiog kaip žiūrovui, kaip stebėtojui, kad tikrai čia kažkas politinio, partinio vyksta. Ir truputėlį gal ir liūdna, kad šalies gynybos politika tapo vienos partijos vidinių ir turbūt hierarchinių pykčių įkaite. Dėl ko pykstamasi, kai pykstamasi, tikrai negalėčiau pasakyti, bet toks įspūdis susidaro. Nes kariuomenės vadas sako viską, kaip yra, gynybos ministras sako, kaip yra, G. Landsbergiui, man atrodo, vieninteliam kažkas yra neaišku. Ir tada kyla klausimas: kodėl? Ir aš pradedu manyti, kad kažkas yra partinio labiau, o ne geopolitinio.
– Ir, pone Šleky, kaip jūs suprantate Vokietijos ambasadoriaus griežtą pareiškimą, tokį netgi perspėjimą, sakyčiau?
D. Šlekys: Aš labai abejoju, kad tokie teiginiai būna visiška diplomatų improvizacija, tai galima daug ką suvesti į personalijas, bet manau, kad tai buvo suderinta, bent jau kažkiek formos prasme, ir su ministerija Berlyne. Vadinasi, čia kalbėjo ne tik ambasadorius kaip žmogus, bet ambasadorius, atstovaujantis Vokietijai. Ir tai yra eilinis perspėjimas ir prašymas iš Berlyno: mažinkim griežtą retoriką ir tiesiog dirbkim darbus, kuriuos dabar kasdien puikiai darom.
