captcha

Jūsų klausimas priimtas

Reakcija į teroro išpuolius: ką iš tiesų pasiekė ekstremistai

Teigti, kad išpuoliai teroristams turi mažesnę vertę, jei mes į juos reaguojame ramiau, yra visiškas absurdas, nes teroristai jau esą kontroliuoja valdžios veiksmus. Taip LRT.lt sako politikos apžvalgininkas Audrius Bačiulis, kai kuriems analitikams teigiant, kad mažiau panikos ir baimės sukeliantys teroro išpuoliai teroristams tampa ne tokie įdomūs.
„Mes nebijome“ skelbia užrašas plakate po Barselonos teroro įvykių. AFP/Scanpix nuotr.
„Mes nebijome“ skelbia užrašas plakate po Barselonos teroro įvykių. AFP/Scanpix nuotr.

Politikos apžvalgininkas Romas Sadauskas-Kvietkevičius neseniai rašė, jog „net jeigu islamistai sugebėtų surengti Europoje po teroristinį aktą kiekvieną dieną, tai nepadėtų pasiekti jokių politinių ar religinių tikslų. Nebus jokio chaoso ar panikos, valstybių institucijos veiks kaip veikusios, o žuvusiųjų nuo teroro skaičius nė iš tolo neprilygs eismo įvykių ar nelaimingų atsitikimų buityje aukoms. […] Ne taip lengva pasirinkti savižudžio teroristo likimą, kai žinai, kad kitą dieną, nuplovus tavo ir tavo aukų kraują nuo šaligatvio, ten tęsis šventė, žmonės linksminsis ir prekiaus.“

Atsakomąjį komentarą paskelbusi filosofė, publicistė Nida Vasiliauskaitė tikina, kad terorizmas pasaulį jau pakeitė: „Netrikdoma rutina – štai mūsų analogas to, kas musulmonams yra Alachas. [...] Islamistų išpuoliai dabar jai priklauso, yra jos, rutinos, dalis. Pasmilkykime tad ir jiems: dar kartą – tai normalu. [...] O juk šita dvasinė atmosfera ir yra, kas maitina islamistus: jie ją išsamiai žino, nereikia tikėtis juos priblokšti apie ją pranešant. Savižudžių teroristų nepristinga ne todėl, kad jie nenutuokia apie, nušluosčius šaligatvius, toliau dirbsiančias institucijas ir pastangas apsimesti, jog „viskas kaip anksčiau“, o atvirkščiai: tai todėl jie tą daro, kad Vakarai gūžiasi „šventės švęsti“, graudžiai mygzdami „O mes nebijom, o mes toliau ledus valgysim!“

Terorizmas ima prilygti transporto spūstims?

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas pastebi, kad vis daugiau kalbama apie tai, jog teroro išpuoliai, ypač didžiuosiuose Europos miestuose, tampa „nauja normalia realybe“.

„Jie atsiranda šalia visų kitų nepatogumų, su kuriais susiduria didelių miestų gyventojai – spūsčių, užterštumo, didelių atstumų. Kadangi pastaraisiais metais jie vyko įvairiuose miestuose, ne tik sostinėse, tai darosi įprasta ir tiems žmonėms, kurie to nepatiria tiesiogiai, bet apie tai girdi žiniose.

Emocinė reakcija silpsta, matyt, iš dalies prie to priprantama. Aišku, tie, kurie nukenčia, yra sukrečiami, ir skausmas yra tikrai ne mažesnis. Bet jei imtume visą visuomenę, ji turbūt prie to skausmo pripranta, galbūt atbunka. Iš vienos pusės tai yra tam tikra netiesioginė savisaugos reakcija, nes teroristams, kurie nebesukelia tokio emocinio poveikio, panikos ir baimės, kaip anksčiau, teroristiniai išpuoliai tampa mažesnės vertės“, – kalba T. Janeliūnas.

Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas Vytautas Keršanskas sako, kad psichologinis efektas, kuomet vyko didieji teroro išpuoliai prieš metus ar dvejus, buvo didesnis, labiau rezonuodavo visuomenėje ir dėl to, kad jie buvo didesni nei pastarieji.

„Kai per vieną savaitę įvyksta trys išpuoliai skirtingose valstybėse, socialiniuose tinkluose užsidėti vėliavas, rašyti įrašus su grotažyme „prayfor“ žmonės nesuskubo, nes tai jau anksčiau buvo pradėta traukti per dantį. Visi supranta, kad taip terorizmo neįveiksi ir kad tas bandymas save nuraminti, kad to nėra, neveikia“, – tikina V. Keršanskas.

Mažiau vėliavėlių ir grotažymių nereiškia didesnio abejingumo

Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologas Virginijus Valentinavičius sako nedarantis apibendrinimų apie visuomenės reakcijas į terorizmą iš atskirų komentarų ir pasisakymų.

„Neprisimenu jokių apklausų, kurios indikuotų visuomenės požiūrį į teroro išpuolius. Spekuliuoti kelių pasisakymų pagrindu – labai sunku. Tačiau, sprendžiant vien pagal tai, kiek teroro išpuoliams Barselonoje ar kitose šalyse mūsų žiniasklaida skiria dėmesio, o dėmesio ji skiria, žiniasklaida jaučia, jog žmonėms tai rūpi ir jie tikrai nėra abejingi.  Vien jau tai parodo, kad abejingumo ir susitaikymo nėra.

Neteko girdėti, kad kas nors būtų tiksliai pasakęs, kiek pasidalijimų žinia, įrašų su grotažyme „prayfor“, vėliavėlių ant nuotraukų buvo po Paryžiaus įvykių, kiek – po įvykių Barselonoje. Tai tampa gyvenimo dalimi, tačiau tai nereiškia, kad dėl to – mažiau nerimo. Mažiau reakcijų socialiniuose tinkluose irgi nereiškia, kad žmonės mažiau apie tai galvoja“, – kalba V. Valentinavičius.

Tačiau, jo teigimu, emocinis reakcijos intensyvumas mažėja, darosi dalykiškesnis, žmonės mokosi gyventi su tokiomis naujienomis ir kasdienybe, ir tai esą – gerai.

AFP/Scanpix nuotr.

Terorizmo nebijoma mažiau, o tikrąją reakciją atspindi ne socialiniai tinklai

Politikos apžvalgininkas A. Bačiulis pažymi, kad socialiniuose tinkluose po Paryžiaus ar Nicos teroro aktų savo nuotraukas žmonės spalvino Prancūzijos vėliavos spalvomis todėl, kad tikėjo, jog tokiais veiksmais jie gali kažkaip paveikti valdžios poziciją.

„Kad tai taip aktyviai nebedaroma, rodo viena – žmonės suprato, kad valdžia jų protesto negirdi. Tačiau tai nereiškia, kad mes pripratome: prie terorizmo priprasti yra neįmanoma. Tai yra politikų sąmoningai skleidžiama pseudoreakcija, neva prie to galima priprasti.

Tikrąją žmonių reakciją rodo visai kiti požymiai – išaugęs šaunamųjų ginklų pirkimas visose terorizmo paveiktose šalyse. Ir tai, beje, labai gąsdina tų šalių vyriausybes, nes rodo, kad visa propaganda, kuria užkimšta jų žiniasklaida, neveikia – žmonės bijo. Bandymai aiškinti, esą nuo teroro aktų žūva keliolika ar kelias dešimtis kartų mažiau žmonių, nei kasdien žūsta autoavarijose, yra absurdas“, – teigia A. Bačiulis.

Apžvalgininkas sako girdėjęs vieno Vokietijoje gyvenančio žmogaus pasakojimą, kad, kai ten į traukinį įlipa tamsiaodis žmogus, žmonės net susigūžia.

„Jie kiekviename tamsiaodyje svetimšalyje mato vaikštantį pavojų, jie žino, kad niekur negali būti saugūs ir vyriausybės jų neapgins. Todėl manyti, kad žmonės prie to gali prisitaikyti, reiškia neišmanyti nei žmogaus psichikos, nei visuomenės elgsenos.

Sakyti, kad teroristiniai išpuoliai turi mažesnę vertę, jei į juos reaguojama ramiau, yra visiškas absurdas. Teroristai jau kontroliuoja valdžios veiksmus. Tai, kad didmiesčių gatvės pertveriamos betoniniais barjerais, aplink valstybines įstaigas sukuriamos saugos salelės, Paryžiaus ir Briuselio gatvėmis patruliuoja kariškiai su automatais, nėra reakcija? Žmonės šalyse, kuriose susiduriama su daugiausia islamiškuoju terorizmu, gyvena karo sąlygomis“, – kalba A. Bačiulis.

V. Keršanskas taip pat laikosi nuomonės, kad ramesnių visuomenės reakcijų neįmanoma pavadinti jokiu pranašumu prieš terorizmą: „Šaltos mūsų reakcijos nėra jokia pergalė prieš terorizmą. Pergale galėsime vadinti tada, kai užkardysime teroristinius tinklus, išspręsime getų problemas didžiuosiuose miestuose, kur klesti tie teroristai ir net tų šalių piliečiai, vykdantys teroristinius išpuolius.“

Vyriausybės naikina terorizmo pasekmes, bet ne priežastis

VU TSPMI profesorius T. Janeliūnas pastebi, kad, reaguodamos į tokius įvykius, šalys imasi saugumo priemonių – pavyzdžiui, padažnėjus išpuoliams, naudojant transporto priemones, miestuose statomos didesnės užkardos, barjerai, neleidžiant į žmonių susibūrimo vietas lengvai įvažiuoti transportui.

„Priemonės adaptuojamos pagal tai, kokia terorizmo taktika naudojama. Tačiau tai yra techninės priemonės, galinčios sumažinti kažkokio tipo terorizmo išpuolius. Teroristai taip pat adaptuojasi ir ieško kitų silpnų vietų, tuo metu terorizmo priežastys niekur nedingsta. Netgi „Islamo valstybė“ nebe tiek kviečia atvykti kovoti į Siriją, kiek kovoti Vakarų Europoje prieš vakariečius.

Prieš terorizmą kažkokių vaisių gali duoti tik žvalgyba. Aišku, tai veda į nemalonias pasekmes – kuria Vakaruose nuolatinio stebėjimo visuomenes, kai specialiosios tarnybos reikalauja teisių stebėti vis daugiau ir nuolat. Gali būti preventyvūs veiksmai prieš tuos asmenis, kurie yra įtartini. Tai vėl dilema – ar galima įtarinėti asmenis, kurie nieko dar nepadarė, tačiau kelia įtarimų dėl sąsajų su teroristinėmis grupuotėmis“, – kalba T. Janeliūnas.

Savo ruožtu apžvalgininkas A. Bačiulis sako manantis, kad dalis Europos vyriausybių išvis nedaro nieko, kas realiai padėtų stabdyti terorizmą.

„Aš jau beveik įsitikinęs, kad bent dalis Europos vyriausybių visiškai sąmoningai nebando kontroliuoti teroro. Daugybė teroro ekspertų ne vienerius metus kalba, kad teroristų giminės privalo būti deportuojami. Visi imamai, kurie kaitina neapykantą krikščionims, turi būti deportuojami. Po teroro aktų dažnai išgirstame pasakymą „asmenys buvo policijai žinomi ir stebimi“, taigi visi policijai žinomi potencialūs teroristai turėtų būti suimti, patalpinti į „svetingumo namus“, paskui deportuoti“, – teigia LRT.lt pašnekovas.

SIPA/Scanpix nuotr.

Dėl saugumo aukotų dalį laisvės?

Apžvalgininkas A. Bačiulis primena anksčiau Lietuvoje taikytą praktiką kovoje su nusikaltėliais, kuri tiktų ir kovoje prieš terorizmą. Ir nors ji galėtų būti laikoma asmens teisių pažeidimu, ji galėtų užtikrinti didesnį saugumą.

„Rytas Staselis priminė labai gerą lietuvišką praktiką, kurią galėtume pasiūlyti ES – prevencinio sulaikymo įstatymą. 1994–1997 metais Lietuvoje siautėjant banditams įstatymas sakė, kad policija, pasiremdama savo operatyviniais duomenimis, gali pirmiausia suimti banditą, pasodinti į kalėjimą ir tuomet pradėti rinkti įkalčius. Taip, pagal klasikinę žmogaus teisų sampratą, tai yra didelis žmogaus teisių pažeidimas, bet kieno teises mes gerbiame labiau – taikių žmonių ar banditų, teroristų?“ – klausia A. Bačiulis.

Pasak pašnekovo, tokia praktika buvo taikoma ir Gruzijoje bei JAV. JAV tokiu būdu suvaldė siautėjančios mafijos problemą, kuomet į kalėjimą mafijos nariai sėsdavo ne tik už nusikaltimus, bet ir už priklausymo mafijos gaujai faktą.

„Buvęs Berlyno liberalų politikas, dabar Briuselyje įsikūręs terorizmo ekspertas Alexanderis Ritzmannas daugiau nei prieš metus viename interviu sakė, kad išgąsdinta liaudis visados priims didesnio saugumo pasiūlymą. Interneto vartotojų bendruomenė, siekianti didesnės privačių asmens duomenų apsaugos, visados pasisako prieš didesnį interneto duomenų šnipinėjimą, vyriausybė ir pagrindinės šalies politinės partijos pasisako už. Tik Vokietijos konstitucinis teismas riboja visuotinio šnipinėjimo siekius, du trečdaliai tai įteisinti bandančių įstatymų jo atmetami, nes nepakankamai tikslūs. Tačiau dauguma žmonių pasirinks saugumą mainais į laisvę“, – svarsto A. Bačiulis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close