Prieš dvejus metus Marija (vardas pakeistas, redakcijai žinomas) susirinko daiktus ir paliko savo gimtąją Baltarusiją. Priimti sprendimą išvykti ją privertė smurtas ir prievarta, kurią Baltarusijos visuomenei teko patirti po 2020-aisiais vykusių suklastotų prezidento rinkimų. Šiandien Marija dėkinga Lietuvai, bet neslepia – į Baltarusiją grįžti norėtų. Tiesa, ne į tokią, kokia ji yra dabar. „Norėčiau grįžti į savo Baltarusiją, o ne į tą Baltarusiją, kurią jie kūrė tiek metų“, – portalui LRT.lt sako Marija.
20 349 – tiek tėvynę palikti priverstų baltarusių šiemet, iki lapkričio pirmosios, gavo leidimą gyventi Lietuvoje. Tūkstančiai žmonių iš Baltarusijos į Lietuvą patraukė po 2020-aisiais vykusių suklastotų prezidento rinkimų, kuriuose laimėtoju pasiskelbė diktatorius Aliaksandras Lukašenka.
Lietuvą savo prieglobsčiu pasirinko ir Marija. „Nebegalėjau pakęsti smurto“, – apie tai, kodėl nutarė palikti gimtąją šalį, portalui LRT.lt pasakoja prieš dvejus metus į Vilnių iš Minsko atvykusi jauna moteris.
Marija Lietuvą giria ir stebisi tiek eilinių žmonių, tiek valstybės institucijų suteikiama pagalba ir rūpesčiu. Tačiau ar ji norėtų grįžti namo? Norėtų. Tik ne į tokią Baltarusiją, kokia ji yra dabar.
„Noriu grįžti į savo Baltarusiją“, – sako Marija.
„Baltarusija – pavojaus pike“
2020-ųjų rugpjūtį Baltarusijoje vyko rinkimai. Tiesa, rinkimais pavadinti vykusį spektaklį būtų sunku – paskelbus suklastotus rinkimų rezultatus prie šalies vairo dar vienai kadencijai stojo A. Lukašenka. Su tokiu melu nesutinkantys baltarusiai rinkosi miestų gatvėse ir taikiai reikalavo teisingumo, sąžiningų rinkimų.
Tačiau jų reikalavimai ne tik nebuvo išgirsti, bet priešingai – juos lydėjo jėgos struktūrų smurtas ir susidorojimas su taikiais baltarusiais, į kalėjimus už „nusižengimus“ buvo pasiųsti šimtai ar net tūkstančiai žmonių.
Dėl gresiančio susidorojimo nemažai baltarusių pasirinko palikti gimtąją šalį. Pakęsti smurto nebegalėjo ir Marija, todėl prieš maždaug dvejus metus jos namais tapo Vilnius.
„Priežastis, kodėl atvykau į Lietuvą, buvo smurtas per protestus, kilusius po vadinamųjų rinkimų. Nebegalėjau pakęsti smurto, baimės“, – dalijasi Marija.
Tiesa, minčių, kad po rinkimų gali tekti palikti Baltarusiją, nebuvo. Marija prisimena, kad prieš rinkimus, kaip ir daugelis baltarusių, ji tikėjosi geresnio rytojaus ir teisingumo.
„Tikslas buvo teisingumas, laisvė rinktis, laisvė gyventi. Šis žmogus (A. Lukašenka – LRT.lt) neleido ir neleidžia mums turėti pasirinkimo. Ir taip yra visose srityse – kultūroje, versle, kasdieniame gyvenime, mieste. Mes nesijaučiame, kad miestai yra mūsų“, – pasakoja Marija.
Paklausta, ar norėtų grįžti į Baltarusiją, ji atsako: „Norėčiau grįžti į savo Baltarusiją, o ne į tą Baltarusiją, kurią jie (režimas – LRT.lt) kūrė tiek metų. Žinoma, pasiilgstu namų. Pasiilgstu savo tėvų, draugų. Bet vėlgi – draugų ten nebėra. Jie taip pat nusprendė išvykti.“
Marija prisimena, kad su šeima nemažai keliavo po Baltarusiją, susipažino su skirtingomis jos vietomis ir pamatė, kokia iš tikro graži jų šalis, kokie puikūs ir kūrybiški ten gyvenantis žmonės.
„Pasiilgau to. Pasiilgau susipažinimo su mūsų šaknimis“, – sako Marija.
Nerimo kyla ir dėl to, kas dar laukia Baltarusijos. Marija mano, kad Baltarusija yra pavojuje. Ji pavojuje jau daugiau nei 20 metų, bet dabar, vykstant Rusijos sukeltam karui Ukrainoje, kaip sako Marija, yra pasiektas to pavojaus pikas.
„Rusijos režimas naudoja Baltarusijos režimą siekdamas savo žiaurių tikslų. Mes galime prarasti net ir Baltarusijos vardą. Tai baisu.
Bet manau, kad iš šios sienos pusės galime imtis veiksmų. Galime saugoti savo šalį. Internete yra daug įvairios informacijos apie politiką, kultūrą, istoriją, galime ją skleisti. Tai padeda sukurti alternatyvą propagandai“, – dėsto Marija,
Kalbėdama apie istoriją ji pabrėžia – Baltarusijos mokyklose dėstoma istorija fokusuojasi tik į Antrąjį pasaulinį karą. Apie tai, kas vyko iki tol, baltarusiškose mokyklose vaikai nesimoko.
„Mokiniai gali net ir nežinoti, kas vyko, pavyzdžiui, 16–17 amžiuje, jie gali nežinoti apie tą didelę šalį, apie labai gražius istorinius įvykius, apie žmones, kurie kūrė jų Baltarusiją.
Todėl reikia skleisti informaciją. Ji gali būti ir apie filmus, apie spektaklius, apie mūsų žmones, kurie kuria muziką, kurie tapo, fotografuoja. Mes galime šioje sienos pusėje sukurti gražią Baltarusiją ir perduoti tai žmonėms kitoje sienos pusėje. Mes galime susipažinti ir supažindinti su ta Baltarusija, kurią mylime, kurią mes norime matyti“, – ragina Marija.
Paklausta, ar tiki A. Lukašenkos režimo griūtimi, ji sako – režimas negrius, jei nebus jam besipriešinančių žmonių. Kaip teigia Marija, režimas – ne viesulas, kuris staiga prasidėjo ir greitai baigsis. Tai sudėtinga sistema, o ne vienas diktatorius.
„Tai yra daugiau žmonių, ne tik A. Lukašenka. Tai tinklas žmonių, kurie mąsto kaip jis. Tai nėra susiję tik su vienu žmogumi. Tai susiję su grupe žmonių ir tuo, kaip jie mąsto.
Manau, kad mūsų užduotis yra priešintis tam mąstymui, bandyti jį keisti žmonių galvose. Tuomet režimo egzistencija gali nutrūkti. Savaime, kaip viesulas, gyvuoti jis nenustos, jam reikia priešintis“, – tvirtina Marija.
Netikėtas institucijų rūpestis
Jau kiek daugiau nei dvejus metus Lietuvoje gyvenanti Marija mūsų šalį giria. Ji pasakoja tiek iš eilinių žmonių, tiek iš valstybės institucijų jaučianti paramą ir rūpestį. Tačiau kreiptis pagalbos, kaip sako Marija, baltarusiams nėra paprasta.
„Paramą jaučiu kiekviename žingsnyje. Manau, dažnai tai nėra parama asmeniškai man, tai yra valstybės institucijose dirbančių žmonių darbo dalis.
O baltarusiams yra netikėta, kad jie gali rūpėti valstybės institucijoms, jų darbuotojams, kad jie gali būti mandagūs ir paslaugūs. Kaskart kai kreipiuosi į valstybės institucijas, jie tikrai nori padėti, jie stengiasi rasti būdų, kaip padėti, net jei tie būdai yra nekasdieniai ar yra už jų pareigybės ribų. Jie tikrai nori padėti, tai nuostabu“, – patyrimais dalijasi Marija.
Baltarusė prisimena prieš dvejus metus, kai atvyko į Lietuvą, palaikymą pajutusi tiesiog Vilniaus gatvėse – ji matė kabančių raudonos ir baltos spalvų istorinių Baltarusijos vėliavų, girdėjo padrąsinančių žodžių.
„Kai susipažįstame su žmonėmis, paklausia, iš kur aš atvykau, atsakau, kad esu iš Baltarusijos, jie visada išreiškia paramą, palaikymą, apgailestavimą dėl to, kokia yra situacija Baltarusijoje, ir viltį, kad mūsų ateitis bus kitokia, bus geresnė“, – pasakoja Marija.
Pašnekovė prisimena, kad tik keletą kartų jai teko susidurti su nemaloniomis situacijomis Lietuvoje, dažniausiai būdavo galima jaustis, kad žmogaus teisės yra saugomos, o pagalbos galima kreiptis tiek į policiją, tiek į savo bendruomenę.
„Mus supa skirtingi žmonės, ir tai yra nuostabu, svarbiausia, kad būtų abipusė pagarba ir saugomos visų teisės“, – sako ji.
Tačiau ne tik lietuviai suteikia paramą į Lietuvą atvykstantiems baltarusiams. Marija pasakojo, kad veikia ir aktyvi čia gyvenančių baltarusių bendruomenė, jos nariai palaiko ne tik vienas kitą, bet ir nuo Rusijos sukelto karo kenčiančią Ukrainą.
„Yra privilegija gyventi Lietuvoje ir turėti baltarusių šalia, būti bendruomenėje. Vilniaus savivaldybė suteikė mums patalpas, čia galime susitikti, rengti renginius, užsiimti fizine veikla, pavyzdžiui, joga ar šokiais. Taip pat dainuojame, tapome, vaikai irgi gali piešti, žiūrėti animacinius filmukus.
Toks mūsų gyvenimo būdas – kuo nors užsiimti. Mes rengiame šventes, surengėme paramos Ukrainai akciją, koncertą, buvo parodų, vyks kalėdinė mugė. Mes gyvename šiame pasaulyje ir mums jis rūpi, ne tik baltarusiai“, – portalui LRT.lt pasakoja Marija.
Atvykus kyla ir iššūkių
Daugiau nei 46 tūkst. baltarusių per 2020–2022 metus gavo leidimus gyventi Lietuvoje. Akivaizdu, kad po suklastotų rinkimų Baltarusijoje šis skaičius ėmė augti. Pavyzdžiui, 2018-aisiais, kaip matyti iš Migracijos departamento pateiktos informacijos, leidimas gyventi Lietuvoje buvo išduotas 4 571 baltarusiui. Beveik dukart šis skaičius augo 2019-aisiais – tuomet jis siekė 9 902.
2020-aisiais jau 10 497 baltarusiai gavo leidimą gyventi Lietuvoje. Po metų, 2021-aisiais, šis skaičius siekė 15 318. Per 10 šių metų mėnesių – iki lapkričio 1-osios – leidimas gyventi Lietuvoje buvo išduotas 20 349 baltarusiams.
Vilniaus visuomeninių iniciatyvų centro „Demokratija Baltarusijai“ pirmininkas Siarhejus Haurylenka portalui LRT.lt komentavo, kad lietuviai ir baltarusiai visuomet buvo artimi. Jis priminė, kad gudai Lietuvoje gyvena nuo senų laikų ir tarp Lietuvos tautinių mažumų užima trečią vietą po lenkų ir rusų. Kaip teigė pašnekovas, abi tautos artimos pagal požiūrius, nulemtus bendros istorijos. Anot S. Haurylenkos, Lietuvoje gyvenantys baltarusiai prieš daugiau nei 30 metų palaikė ir mūsų šalies nepriklausomybės siekį.
„Tuo ir galima būtų paaiškinti baltarusių, dabartinės Baltarusijos Respublikos piliečių, trauką atvykti į Lietuvą. Žinoma, svarbu ir tai, kad Vilnius yra artimiausia Baltarusijai Europos šalies sostinė – nuo Minsko iki čia tik 180 km“, – be kita ko, komentavo S. Haurylenka.
Paklaustas apie iššūkius, su kuriais susiduria į Lietuvą atvykę baltarusiai, jis teigė, kad pirmiausia reikia įveikti kalbos barjerą, o vėliau sunkumų kyla ir įsidarbinant pagal specialybę.
„Žinoma, IT sferos darbuotojai iš Baltarusijos, vadinamieji relokantai, jau skatina Lietuvos ekonomikos plėtrą. Įvairios organizacijos, pvz., Tautinių bendrijų namai organizuoja valstybinės kalbos kursus. „Renkuosi Lietuvą“, „Work in Lithuania“ rengia internetinius seminarus ir renginius, skirtus ir į Lietuvą atvykstantiems pabėgėliams iš Baltarusijos“, – kalbėjo pašnekovas.
Tiesa, iššūkiai susiję ne tik su įsikūrimu. Kaip sakė S. Haurylenka, į Lietuvą atvykusiems baltarusiams tenka patirti ir ksenofobijos atvejų, tačiau ji dažniausiai patiriama iš prorusiškų ar sovietinio mąstymo žmonių. Pasitaiko ir atvejų, kai neigiamas požiūris į baltarusius atsiranda dėl Baltarusijos dalyvavimo Rusijos sukeltame kare Ukrainoje.
„Pabėgėlių vaikams trūksta mokyklų, kuriose būtų dėstoma gudų kalba, kad jie turėtų galimybę palaikyti ryšį su savo kultūra. Vilniaus Pranciškaus Skorinos gimnazija, šeštadieninė mokyklėlė prie Baltarusių bendruomenės ir kultūros centro Vilniuje, privati mokykla „Stembridge“, savaime suprantama, turi ribotas galimybes ir negali patenkinti visų norinčiųjų poreikių“, – dalijosi S. Haurylenka.
Jis teigė, kad į Lietuvą prieglobsčio ieškoti atvykę baltarusiai labai laukia Baltarusijos politinės situacijos pasikeitimo, kad galėtų grįžti namo. S. Haurylenka pabrėžė, kad per pastaruosius porą metų į Lietuvą, o kartu ir į kitas Europos šalis išvykę baltarusiai tokį sprendimą dažniausiai priėmė dėl represijų, kurių sulaukė ir bijo sulaukti, nes dalyvavo taikiuose protestuose dėl suklastotų prezidento rinkimų.
*Šis tekstas buvo koreguotas 2024-05-29. Pašnekovės prašymu jos publikacijoje pakeistas jos vardas.
