Kodėl staiga atsibudo Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovas Žydrūnas Plytnikas ir apskundė Europai neva neskaidrų Lietuvos miškininkų pirkinį? Ar tiktai pareigūno taip pasielgti nepaskatino teismų prispausta jo paties uodega?
Kodėl staiga atsibudo Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovas Žydrūnas Plytnikas ir apskundė Europai neva neskaidrų Lietuvos miškininkų pirkinį? Ar tiktai pareigūno taip pasielgti nepaskatino teismų prispausta jo paties uodega?
Po Lietuvą buvo pasklidusi pribloškianti naujiena: šalies miškininkai už 43 milijonus litų pirko neva niekam tikusią miško gaisrų stebėjimo sistemą, kuri atseit skirta tik miestų gatvėms stebėti.
Miškingose vietovėse gyvenantys žmonės lyg susitarę ėmė viešai guostis, kad aukštuose telekomunikacijų bokštuose įrengtos kameros stebi jų privatų gyvenimą ir taip pažeidžia pilietines teises.
Negana to, brangi įranga esą buvusi visai nereikalinga, ji tik atimanti darbą iš žmonių, kurie anksčiau dirbo priešgaisrinėje miškų sistemoje.
Gandai pamažu aprimo, tačiau intriga nedingo.
Atsibudo po dvejų metų
Ši istorija prasidėjo pirmosiomis birželio savaitėmis.
Tada Lietuvoje lankėsi Europos audito rūmų atstovai, atliekantys Europos Sąjungos žemės ūkio fondo paramos kaimo plėtrai planinę patikrą.
Jokių signalų, kad Lietuvoje blogai panaudojama minėta parama, Europos auditoriai neturėjo. Penkis mūsų šalyje vykdomus projektus jie pasirinko atsitiktinai. Tarp jų – ir miško gaisrų aptikimo sistemos įdiegimo projektą.
Kaip tik tuomet tarsi Pilypas iš kanapių išlindo VPT vadovas Ž. Plytnikas ir viešai pareiškė, kad Lietuvos miškininkai miško gaisrų stebėjimo sistemą įsigijo galimai pažeisdami viešųjų pirkimų taisykles. Todėl jo vadovaujama tarnyba pradedanti tyrimą.
Kodėl buvo atsibusta būtent tada, kai atvažiavo Europos audito rūmų atstovai, o ne prieš dvejus metus, kai pirkimai buvo vykdomi ir VPT jokių pastabų dėl šio Europos Sąjungos finansuojamo projekto neturėjo?
„Paaiškėjo naujų faktų, kurių anksčiau tarnyba nežinojo. Kol kas nenoriu jų atskleisti, kad informacija nepasklistų“, – mįslingai kalbėjo Ž. Plytnikas.
Tačiau ši paslaptinga informacija nepraslydo ir pro Europos auditorių ausis.
Atrodo, jog VPT dabar Europos audito rūmams bandys įrodyti, kad viešųjų pirkimų procedūros buvo pažeistos, o Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) – kad ES paramą išmokėjo teisingai ir teisėtai.
Dirbo girtuokliai ir vaikai
Valstybei, žinoma, ypač svarbu, ar brangus pirkinys buvo iš tiesų reikalingas ir duos naudos.
Trakų rajone, Rūdiškėse, tebestūkso nebenaudojamas miškų priešgaisrinio stebėjimo bokštas. Tai tuščiaviduris vamzdis iš metalo, kuris nuo vėjo siūbuoja, o spiginant saulei taip įkaista, kad prisilietęs gali nusvilti.
Bokšto viršūnėje, 50 metrų aukštyje, supasi daugiabriaunis namelis. Jame nėra nei vandens čiaupo, nei, žinoma, tualeto. Iki šios vasaros pragariškame karštyje sėdėdavo žmogus ir pro žiūronus dairydavosi, ar kur nors nedega miškas.
Jonas Karpičius Trakų miškų urėdijoje dirbo 35 metus, iš jų 25 – priešgaisrinės apsaugos specialistu. Per tuos dešimtmečius tik vienas darbuotojas ištvėrė penkis sezonus. Kiti neišbūdavo nė vieno.
Budėti bokštuose pavykdavo prikalbinti tik girtuoklius. J. Karpičius nuolatos nervindavosi, kad kuris nors iš bokšto neiškristų.
Tačiau Paluknyje, kur mažesnė gyvenvietė, nebuvo nė tokio pasirinkimo, ir girininkas Algimantas Paliutis į bokštą keldavo savo vaikus.
Svarbiausia, anot J. Karpičiaus, – po kelių budėjimo valandų akys pavargdavo.
Kuo toliau, tuo sunkiau būdavo įžiūrėti dūmus.
Net labai akylas ir patyręs budėtojas negalėdavo tiksliai nusakyti tikslių gaisro koordinačių.
Kainavo dešimtis milijonų
Dabar Trakų miškų urėdijoje, kaip ir daug kur, veikia elektroninė miško gaisrų stebėjimo sistema.
Tokį pat projektą vykdė 24 šalies miškų urėdijos. Tos, kurių miškai yra 1–2 klasės gamtinio degumo.
Kol kas ši elektroninė įranga veikia kiekvienoje urėdijoje atskirai, bet ateityje ji bus sujungta į bendrą sistemą.
Tuomet atsiras galimybė ja pasinaudoti visoms, net ir mažesnio gamtinio degumo miškus turinčioms urėdijoms.
Kasmet šalyje kyla vidutiniškai apie 600–800 miško gaisrų, jie pažeidžia apie 300 hektarų augalijos.
Apskaičiuota, kad vidutinė 1 hektaro išdegusio miško vertė – daugiau nei 7,5 tūkst. litų, o jo atkūrimas kainuoja 3 tūkst. litų.
O kur dar išlaidos bokštų priežiūrai? Tokių kaip Rūdiškėse šalyje buvo 119. Sezono metu juose budėdavo po tris žmones. Jiems reikėjo mokėti atlyginimus.
„Viską sudėjus, šio projekto ekonominis efektyvumas – apie 2 mln. litų per metus“, – teigė generalinio miškų urėdo pavaduotojas Gintaras Visalga.
Naujoviškai stebėjimo sistemai įrengti ES skyrė 27 mln. litų. Likusi suma – šalies miškų urėdijų lėšos. Projektą jau baigusios 22 urėdijos atgavo ES paramos pinigus, iš viso – daugiau nei 21 mln. litų.
NMA, prieš išmokėdama paramą, atliko projekto patikrą. Nebuvo nustatyta jokių pažeidimų.
Būtų patirta nuostolių
Žinoma, jei vis dėlto paaiškėtų, kad miško gaisrų stebėjimo sistema nupirkta nusižengiant viešųjų pirkimų procedūroms, ES paramą šalies miškų urėdijoms tektų grąžinti.
Nuo šių metų urėdijos pusę savo gauto pelno turės pervesti į šalies biudžetą. Jei joms tektų grąžinti ES pinigus, pelno nei joms, nei valstybei nebeliktų.
Beje, šįmet šalies miškų urėdijos įvairių mokesčių pavidalu valstybei atseikėjo daugiau kaip 200 mln. litų.
„Visi VPT pritarimai gauti, tad nemanau, kad Europos auditoriai rastų kokių nors pažeidimų ir urėdijoms reikėtų grąžinti paramą“, – nesibaimino NMA direktorius Saulius Silickas.
Lietuvos atstovė Europos audito rūmuose Rasa Budbergytė tvirtino, jog jokių signalų, kad mūsų šalyje netinkamai naudojama ES parama, ši institucija neturėjo.
Kur neskaidrumas?
Jei prieš dvejus metus VPT minėtus pirkimus palaimino, neaišku, ką ji šiandien tiria.
Pirkta viena, o nupirkta kita? Bet tuomet tuo turėtų susidomėti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba.
O gal kas nors, kaip Lietuvoje būna, iš šių pirkimų gavo „otkatą“? Tačiau kol kas nėra žinių, kad ką nors būtų prispaudę Specialiųjų tyrimų tarnybos agentai.
Gal liko nepatenkinti viešųjų pirkimų konkursą pralaimėję konkurentai? Bet į teismus niekas nesikreipė.
Tad kur tas neskaidrumas? Kur pakastas šuo?
Viešai kalbėdamas apie galimą šio projekto neskaidrumą Ž. Plytnikas nepasakė, kad jo paties santykis su pirkimus vykdžiusios Generalinės miškų urėdijos vadovu Benjaminu Sakalausku toli gražu nėra skaidrus.
Netektų valstybės tarnybos
Prieš atnaujindamas tyrimą dėl minėto projekto VPT vadovas apsilankė Generalinėje miškų urėdijoje. Tiesiu taikymu jis pasuko pas generalinį miškų urėdą.
Ž. Plytnikas atkakliai stengiasi neišsiduoti, ko jam reikėjo iš B. Sakalausko. Tačiau priežastį galima numanyti.
VPT direktorius iš savo pavaduotojų galimai neteisėtai buvo atleidęs generalinio miškų urėdo dukterį Eglę ir su ja bylinėjosi teismuose.
E. Sakalauskaitė nieko bendra su miškų žinybos pirkiniais neturėjo. Eiti VPT direktoriaus pavaduotojo pareigų laimėjusi konkursą ji atėjo tada, kai šios procedūros jau buvo baigtos.
Ž. Plytnikas moterį išvarė, nors ji pateikė medicininę pažymą, kad laukiasi kūdikio.
Atleisti nėščią darbuotoją draudžia Valstybės tarnybos įstatymas ir Darbo kodeksas. Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas grąžino E. Sakalauskaitę į buvusias pareigas.
Vargu ar ši byla Ž. Plytniką būtų privertusi eiti pas savo pavaldinės tėvą.
Tačiau Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme jo laukė ir kita – baudžiamoji byla. Joje E. Sakalauskaitė kaltina Ž. Plytniką šmeižtu. Mat VPT vadovas atleisdamas pavaduotoją viešai paskelbė, kad jos nėštumas – apsimestinis.
Šiuo metu E. Sakalauskaitė augina dukterį, o Ž. Plytnikas baudžiamojoje byloje yra kaltinamasis. Jei teismas aukštą valdininką pripažintų kaltu, jam užsivertų durys į bet kokią valstybės tarnybą.
Kvepia interesų konfliktu
Santykiai su B. Sakalausko šeimos nariais būtų tik paties Ž. Plytniko problema, jei ne tas mįslingas vizitas į Generalinę miškų urėdiją, po kurio jis viešai pažėrė įtarimų dėl miškininkų vykdytų viešųjų pirkimų skaidrumo.
Kartu buvo mestas šešėlis valstybei, kad ji nemokanti deramai pasinaudoti Europos Sąjungos teikiama parama.
Galbūt tas šešėlis bus išsklaidytas. Kita vertus, ar gali oficialiame tyrime dalyvauti pareigūnas, kurio paties viešieji interesai galimai kertasi su privačiais?
Sistema moka atpažinti dūmus
* Automatinė miško gaisrų stebėjimo sistema – tai ne vaizdo kameros, kurios stovi keliuose ar gatvėse ir rodo jų optinį vaizdą. Jos netinka nei automobiliams, nei gatvėms, nei žmonėms stebėti.
* Svarbiausia šioje sistemoje – programinė įranga, galinti dieną ar naktį atpažinti dūmus (nieko daugiau – tik dūmus), nustatyti tikslias jų koordinates ir šią informaciją nedelsiant perduoti į centrinį kompiuterį.
* Ši įranga operatoriui neleidžia prarasti budrumo: jei miške kyla gaisras, kompiuteryje pasigirsta garsinis signalas. Tuo pačiu momentu parodomas ir gaisro vaizdas. Kitame monitoriuje – ir tikslios židinio koordinatės.
