„Vaikai vis aiškiau pamato, kad čia yra jų žemė, jų namai, kad lietuvių kalba yra reikalinga“, – pokyčius Visagino „Gerosios vilties“ progimnazijoje, kurioje vaikai ugdomi rusų kalba, apibūdino mokyklos direktorė Jolanta Bartkūnienė. Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centro direktorius Vytautas Petkūnas sakė, kad jų mokyklą jaunieji visaginiečiai dažnai renkasi, nes žino: čia išmoks gerai kalbėti lietuviškai. Pasak vadovo, tam kelią nutiesė prieš kelis dešimtmečius priimtas sprendimas: mes, lietuviai ir nelietuviai, visi esame kartu.
Tautinių mažumų integracijos klausimas Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse keliamas ne vienus metus. Ekspertai sutaria – svarbu pradėti nuo mokyklos. Štai Latvijoje palaipsniui bus pradėtas mažinti tautinių mažumų mokyklų skaičius, o Lietuvos gimnazijų atstovai pasakoja, kad lietuvių kalbos žinias stiprina įvairūs užsiėmimai po pamokų. Anot jų, svarbios ir veiklos, skatinančios Lietuvos kitakalbių patriotiškumą. Šiais klausimais rugsėjį domisi „LRT ieško sprendimų“ komanda.
Saugant pagarbą gimtajai kalbai ir kultūrai, Visagino „Gerosios vilties“ progimnazijoje vis labiau plečiamos tos veiklos, kurios skatina Lietuvos kitakalbius dažniau prabilti lietuviškai, žadina jų patriotiškumą, o ir nacionaliniai pasiekimų patikrinimai rodo, kad mokiniai vis geriau kalba lietuviškai. Kalbėti lietuviškai jiems nelengva, nes vaikai ir mokykloje, ir namie, ir su draugais dažniausiai bendrauja gimtąja kalba, sakė progimnazijos vadovė J. Bartkūnienė.
„Gerosios vilties“ progimnazijoje rengiamos lietuvių kalbos dienos, mokiniai skuba į Visagino gatves ir ima interviu iš miestiečių lietuvių kalba, praėjusiais mokslo metais vaikai kūrė miesto dainą, o kiekvieną Kovo 11-ąją eina į savivaldybę pasikalbėti apie savo, savo miesto, savo šalies ateitį.
Patriotiškumą diegti padeda ir pasieniečiai – jie jau ne vienus metus Visagino vaikams pasakoja ir rodo, kodėl svarbu saugoti savo valstybės, kurioje gyvena įvairių tautų žmonės, sienas.
Abiejų mokyklų vadovai neslepia, kad vasario 24-oji, kai Rusija pradėjo plataus masto karą Ukrainoje, tapo išbandymu jų bendruomenėms, tačiau, patikino jiedu, jį pavyko įveikti.
Apstulbo, kad ne visi miestiečiai kalba lietuviškai
Pasak Visagino „Gerosios vilties“ progimnazijos vadovės J. Bartkūnienės, mieste, kuriame gyventojų daugumą sudaro rusakalbiai, padėtis bėgant metams keičiasi – tėvai vis dažniau supranta, kad jų atžaloms, gyvenančioms Lietuvoje ir norinčioms čia studijuoti, dirbti, būtina laisvai kalbėti lietuviškai. O ir patys tėvai, ypač jaunesni, atėję į mokyklą vaikų reikalus aptaria valstybine kalba.
Kad gerėtų lietuvių kalbos žinios, stengiasi ne tik lietuvių kalbos mokytojai per pamokas. Tai yra viso kolektyvo užduotis. Tam yra diegiamas dvikalbis mokymas, pedagogai į lietuvių kalbą išverčia terminus ir sąvokas, vedamos integruotos pamokos, kiekvieną savaitę rengiama lietuvių kalbos diena – tuomet ir mokiniai, ir mokytojai kalba tik lietuviškai.
Vykdydami vieną projektą vaikai ėjo į Visagino gatves ir ėmė interviu iš vietos žmonių. Kaip pasakojo J. Bartkūnienė, patys mokiniai apstulbo, kad nemažai visaginiečių negalėjo atsakyti į jų klausimus lietuviškai.
„Jie patyrė tą jausmą, kai Lietuvoje nepavyksta susikalbėti lietuviškai“, – sakė direktorė.
Kad gerėja „Gerosios vilties“ progimnazijos mokinių lietuvių kalbos žinios, rodo ir nacionaliniai mokinių pasiekimų patikrinimai. Dar prieš kelerius metus jų rezultatai siekė apie 40 proc., o prieš karantiną aukščiausias rodiklis buvo 70 proc. Tiesa, nuotolinis mokymas ir susitraukusios galimybės kalbėti lietuviškai rezultatus pablogino, tačiau pedagogai viliasi, kad COVID-19 atsitraukus pavyks atsigriebti.
Kaip sakė direktorė, ryškėja ir dar viena tendencija – vis dažniau tėvai, kurie išgyvena, kad vaikams per maža bendravimo lietuvių kalba, renkasi lietuviškas mokyklas. Tiek Visagino lietuviškoje „Verdenės“ gimnazijoje, tiek „Žiburio“ pagrindinėje mokykloje daugėja vaikų, kurių gimtoji kalba yra rusų.
J. Bartkūnienė pati su šeima beveik dešimtmetį gyveno Latvijoje, tad gerai supranta, kaip svarbu mokėti valstybinę kalbą, bet puoselėti ir gimtąją.
Ne tik moko, bet ir ugdo patriotus
Kaip sakė J. Bartkūnienė, kitakalbių mokyklose lituanistai, administracija, kiti pedagogai atlieka ne tik mokymo, bet ir patriotiškumo ugdymo misiją.
„Mes ugdome ir patriotiškumą. Ir tai nėra per prievartą, kad štai Vasario 16-ąją nešime vėliavą. Ne, tikrai ne. Tai išeina natūraliai“, – patikino ugdymo įstaigos vadovė.
Tarkime, Kovo 11-ąją mokinių parlamento atstovai eina į savivaldybę ir ten aiškinasi jiems svarbius klausimus.
„Mokiniai ten susitinka su administracija, klausia apie miesto ateitį, darbo vietas, teiraujasi, ar rinkdamiesi mokslus ateityje, tarkime, Technologijos ir verslo profesinio mokymo centre, turės galimybių dirbti Visagine. Kai mokykla dar nebuvo renovuota, vaikai aiškinosi, kodėl ji neatnaujinama. Tai rimti klausimai. O paskui vaikai parneša žinių į mokyklą ir mus informuoja, ką atsakė miesto valdžia, ką pažadėjo“, – pasakojo direktorė.
Pasak vadovės, taip vaikai pasijunta ne tik savo mokyklos, bet ir miesto, šalies šeimininkais.
Pasieniečiai moko saugoti savo valstybę
Auginti piliečius Visagino progimnazijai padeda ir pasieniečių būrelis, jame pasieniečiai paaiškina ir parodo, kaip saugoma mūsų visų valstybės siena, juolab kad ateityje ne vienas jaunas visaginietis ir pasirenka šį kelią.
Pasieniečių būrelis šioje mokykloje pradėtas rengti dar tuomet, kai ji buvo gimnazija. Tuomet pasieniečiai būrelį rengė vyresniems mokiniams – gimnazistams. Kai 2015-aisiais jų nebeliko, kartu su gimnazistais iškeliavo ir ši popamokinė pilietinė veikla.
„Gerosios vilties“ progimnazijos vadovai suprato, kad stiprinant pilietiškumo pagrindus šio būrelio reikia ir jaunesniems vaikams, tad jis pradėtas rengti ir progimnazistams.
„Tai vienas iš patriotinio ugdymo momentų. Pas mus auga žmonės, kurie gins savo valstybės sieną. Mes tuo labai didžiuojamės“, – sakė J. Bartkūnienė.
Iššūkiu tapo Rusijos karinė agresija
Kaip pasakojo mokyklos vadovė, tarkime, dar prieš gerą dešimtmetį Visagine buvo populiaru baigus bendrojo ugdymo mokyklą vykti studijuoti į istorinę tėvynę.
„Pateiksiu pavyzdį. Kai pradėjau dirbti 2007 metais, buvo tie laikai, kai vaikai buvo skatinami vykti į istorinę tėvynę ir ten įgyti išsilavinimą, tai buvo apmokama. Vaikai vykdavo tiek į Sankt Peterburgą, tiek į Maskvą, tiek į Varšuvą. Iki 2009–2010 m. tai buvo gana dažna.
Tiesa, daugelis grįždavo į Lietuvą arba išvykdavo į Jungtinę Karalystę, Vokietiją, Italiją. Baigėsi tie ryšiai, mes tikrai nebendradarbiavome, tėvai nustojo tuo domėtis ir dabar nebėra tokios tendencijos, daugelis pasirenka mokslus tęsti Lietuvoje, Vakarų valstybėse. Kartais po studijų grįžta į Visaginą. Turime puikių buvusių mokinių, kurie Visagine dirba gydytojais, savivaldybėje“, – pasakojo direktorė.
Rinktis darbą gimtajame mieste, pasak J. Bartkūnienės, skatina ir mokykloje diegiamas karjeros ugdymas. Mokiniai vyksta pas tėvus į darbovietes, ten bendraujama lietuviškai ir vaikai aiškiai pamato, kiek svarbi ir reikalinga valstybinė kalba gyvenant Lietuvoje.
Tiesa, mokyklos direktorė neslepia, kad to siekiant tenka įveikti ilgą kelią ir patirti įvairių išbandymų.
Tarkime, svarbus išmėginimas mokyklos bendruomenei buvo vasario 24 dieną Rusijos pradėtas plataus masto karas Ukrainoje. Pasak direktorės, tai buvo labai skaudu visiems, mat kolektyve nėra nė vieno žmogaus, kurio artimųjų nebūtų vienoje ar kitoje pusėje.
Susidėlioti taškus ant i padėjo ilgi pokalbiai. O lemtingu lūžio momentu tapo kovo 4-oji. Tą dieną į mokyklą atvyko pirmieji ukrainiečių vaikai. Visaginiečiai bendraamžiai nešė jiems žaislų, ieškojo Ukrainos vėliavos spalvų simbolių, rengė ekskursijas po miestą, tėvai parūpino drabužių atvykusiems nuo karo pabėgusiems vaikams, kai keitėsi orai.
Mokinių parlamentas surengė ir akciją „Užriškime karą“, tuomet mokykla sušvito Ukrainos vėliavos spalvomis, o Kovo 11-ąją progimnazijoje skambėjo dainos visų vaikų kalbomis, tarp jų – ukrainiečių.
„Sveikinome Lietuvą, kaip tik mokame ir galime. Pas mus tautybių ir kalbų puokštė. Graži, turtinga kalbų ir kultūrų puokštė. Mes rengiame ir kultūrų dienas, kai kiekvienas vaikas pristato savo šeimos šaknis. Kokių tautų mes turime! Tarkime, marių. Turime totorių, baltarusių, ukrainiečių, vokiečių“, – vardijo direktorė.
Sprendė dilemą: esame kartu ar atskirai
Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centras (VTVPMC) – dvikalbis. Profesijos čia mokoma tik lietuviškai, o vidurinio ugdymo programos galima mokytis tiek lietuviškai, tiek rusiškai, tiesa, vadovėliai naudojami tik lietuviški. Dabar, priėmus per tris dešimtis nuo karo pabėgusių ukrainiečių, per pamokas skamba ir ukrainiečių kalba – matematiką dėsto charkivietė mokytoja.
„Kalba turi būti vartojama, kad ji tobulėtų, reikalinga kalbinė aplinka. Kalbą išmokęs į šaldytuvą kitam kartui nepasidėsi. Dalis tėvų, kurių vaikai pasirenka mūsų mokyklą, pabrėžia, kad vaikas čia išmoks geriau kalbėti lietuviškai. Štai tokia motyvacija“, – aiškino VTVPMC direktorius Vytautas Petkūnas.
Šiame centre mokosi ir vietos jaunimas, ir atvykusieji iš kitų Lietuvos miestų ar miestelių, tad centre yra daugiau galimybių bendrauti lietuviškai.
„Tolerancija kitiems, bet pagarba sau. Jei kalbėtume apie prioritetus, didžiausias akcentas – pilietiškumo ugdymas tų, kurių gimtoji kalba nėra lietuvių. Turime rusų, baltarusių, lenkų, dar iki karo pas mus gyvenusių ukrainiečių. Mums svarbu, kad jie jaustųsi mūsų mokykloje reikalingi, tokie patys, kaip ir kiti, nepaisant kalbos, kad pasijustų reikalingi mūsų miestui, valstybei ir kad juos apimtų pasididžiavimo jausmas, kad esu Lietuvos pilietis“, – aiškino V. Petkūnas.
Kad Rusijos karinė agresija sujaukė įprastinę tėkmę Visagine, sakė ir VTVPMC vadovas. Tiesa, įtampą profesinio mokymo centre išsklaidė Kovo 11-oji. Tą dieną mokykloje vykusiame šventiniame renginyje po Lietuvos himno suskambo Ukrainos himnas, vėliau – tylos minutė žuvusiesiems Ukrainoje pagerbti.
„Tuomet nuskambėjo ir „Slava Ukraini“, o salė atsakė „Herojam slava!“. Tris kartus, kaskart vis garsiau. Salėje tvyrojo tik pagarba“, – pasakojo VTVPMC direktorius.
V. Petkūnas sakė, kad siekiant sutelkto jaunimo ugdymo pamatas buvo padėtas seniai – prieš kelis dešimtmečius.
„Kadangi esame dvikalbė mokykla, prieš kelis dešimtmečius sprendėme, ar mes būsime atskirai – čia rusų grupės, čia lietuvių grupės, ar visi būsime kartu. Pasirinkome, kad būsime kartu. Svarstėme, kaip padaryti, kad ugdymas vyktų sklandžiai. Kai ką pasiėmėme iš nacionalinio dvikalbio ugdymo projekto, teko dalyvauti ir daugiakalbio ugdymo projektuose, teko lankytis Liuksemburge, kur kiekvienas mokinys kalba mažiausiai keturiomis kalbomis, žiūrėjome, kaip ten viskas vyksta. Ką galėjome, pritaikėme savo mokykloje.
Taip ir ieškojome, kaip dirbti su mokiniais, kurie klasėje kalba dviem kalbomis arba viena sunkiau. Tai atsiranda ne per vieną dieną, reikia patirčių, reikia įdirbio. Galiu pasakyti, kad mūsų pedagogų bendruomenė šią problemą suvaldė puikiai“, – pasakojo direktorius.
V. Petkūnas pabrėžė, kad mokykloje nėra kilę nė vieno konflikto tautiniu pagrindu.
Bartkūnienė: vaikai yra imlūs, gabūs
J. Bartkūnienė tikra, kad jei Lietuva eitų ta pačia kryptimi, kaip kad eina latviai ir estai (kaimyninėse šalyse ilgainiui nebeliks valstybinių mokyklų, kuriose būtų dėstoma nevalstybine kalba, t. y. visi mokysis latvių ar estų kalbomis), mūsų šalies mokiniai nesunkiai tai įveiktų.
„Vaikai yra imlūs, gabūs. Daugiau darbo būtų su tėvais ir seneliais. Tokia politika jokiu būdu nebūtų žalinga Lietuvai, ji būtų naudinga Lietuvai. Mes visi esame čia, mes visi esame piliečiai arba turime leidimus gyventi, esame pasirinkę šią šalį. Galbūt tai dar labiau padėtų priartėti prie mūsų šalies kultūros, galutinai išsklaidyti abejones“, – svarstė „Gerosios vilties“ progimnazijos vadovė.
Tiesa, pabrėžė J. Bartkūnienė, tokiam pokyčiui reikėtų pasiruošti ir mokytojams, nes ne visi dar laisvai kalba lietuviškai.
LRT.lt primena, kad Lietuva neplanuoja sekti kaimynų keliu.
