Netrukus Seimui turėtų būti pateiktas dar vienas įstatymas – desovietizacijos, kuris įpareigos savivaldybes peržiūrėti sovietinį paveldą: pakeisti buvusiems okupantams dedikuotus gatvių pavadinimus, nukelti sovietų armijos karius šlovinančius paminklus, kurie dažniausiai stovi Antrojo pasaulinio karo žuvusiųjų kapavietėse, tokių Lietuvoje priskaičiuojama apie 240, iš jų 158-ios įrašytos į kultūros paveldo sąrašą. Tad atitinkamoms institucijoms teks įvertinti, ar iš tiesų valstybė tokį paveldą turėtų saugoti, nes sovietų kariams pagerbti skirti memorialai yra buvusios sovietų imperijos teisių perėmėjos Rusijos sukurto „ruskij mir“ – rusų pasaulio – dalis.
Ir dabar, kai vyksta Rusijos sukeltas karas Ukrainoje, gera proga įvertinti, ar reikia susigrąžinti senuosius Lietuvos valdovų, kuriais jie vadinami lotynų ir kitomis kalbomis rašytuose senuosiuose laiškuose, titulus.
Lietuvio ausiai įprasta, kad Lietuvos valdovai tituluojami kunigaikščiais. Tačiau senovės Lietuvos valdovų istorinius titulus tyrinėjęs ir išleidęs knygą „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė“ Algimantas Bučys tikina, kad teorija, jog Lietuva turėjo vienintelį karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį egzistavusią Lietuvos karalystę, mitas, o kunigaikščių titulas – rusiškojo „kniaz“ vertalas.
„Šaltiniai skiriasi į dvi grupes: rytų Europos, kurie rašyti buvo rusų kalba, rusynų. Jie visus mūsų valdovus, net Mindaugą, vadina tik didžiuoju kunigaikščiu: „великий князь“. Viskas. Vakarų Europos šaltiniai mus karaliais – popiežiaus raštai, Vokiečių ordino visi dokumentai, ten yra karaliai“, – aiškino literatūros kritikas dr. Algimantas Bučys.
Profesorius Alfredas Bumblauskas atremia, kad lietuviškų titulų nėra, o iki karaliaus Mindaugo Lietuvą valdė kunigaikščiai ar didieji kunigaikščiai, mat karaliaus karūną suteikti galėjęs tik popiežius.
„Karaliai irgi svetimos kilmės, bet visas istorinis procesas yra. Kas įtvirtino kunigaikštijos statusą Magnus Dicatus Lithuaniae? Vytautas. Vytautas aiškiai žino. Jis nori tapti iš didžiojo kunigaikščio karaliumi. Tada reiktų perrašyti visą istoriją. Ką jis jau karalius? Dar ne karalius. Ir labai stengėsi tapt karaliumi“, – kalbėjo Vilniaus universiteto profesorius dr. Alfredas Bumblauskas.
A. Bučys paaiškina: tai katalikiškos istoriografijos tradicija. Iki krikščionybės visoje Europoje buvo pagonių karaliai, tai liudija rašytiniai šaltiniai, antspaudai, monetos.
„Mes turėjom vieną katalikų karalių, tai karalių Mindaugą, jo sūnus Vaišvydas buvo Rytų tikybos karalius, visi kiti karaliai, Gediminas, Algirdas ir taip toliau, buvo pagonių karaliai. Tai mes turime raštiškai užfiksuotus šaltiniuose – 14 karalių ir 4 karalienes. Ikikrikščioniška Europa buvo pilna pagoniškų karalių dar tada, kai nebuvo popiežiaus palaiminimo“, – aiškino A. Bučys.
2018-aisiais į Vilnių iš Rygos trumpam buvo atvežtas 1323 metų sausio 25-ąją Gedimino rašytas laiškas Liubeko, Zundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno piliečiams lotynų kalba. Dabar skelbiama, kad šį laišką siuntęs Lietuvos valdovas Gediminas – didysis kunigaikštis.
Profesorius Vytautas Landsbergis sako, kad taip mes pažeminame savo valdovų statusą – Gediminas buvo pripažįstamas kaip didelės, galingos europietiškos Lietuvos valdovas, rašęs laiškus laisviems Europos miestų didžiūnams ir labai aiškiai pasirašinėjęs, kas jis yra.
„1940 Gedeminne Dei gratia Letphinorum Ruthenorumque rex Rutenorumque reiškia ir rusėnų, o pirmoj vietoj Letphinorum. Lietuvių ir rusėnų karalius. Na, čia pas mus kažkoks tai yra laužymasis, varžymasis dėl tam tikros slaviškos tradicijos. Ir yra toks polinkis vadinti kunigaikščiu, didžiuoju kunigaikščiu, bet jis save tituluoja slavų karalium ir jam laiškus rašė kaip karaliui. Kodėl mes turime taisyti Gediminą?“, – svarstė Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. V. Landsbergis.
Savo laiškus Lietuvos valdovas rašė Gedimino bokšte, kurio atstatytuose Valdovų rūmuose išlikę tik pamatai. Gedimino laiškuose jis tituluojamas lietuvių ir daugelio rusėnų karaliumi. Štai 1324-ųjų birželį Popiežius Jonas XXII savo laiške į Lietuvos valdovą kreipiasi taip: „Gediminui, lietuvių ir daugelio rusėnų garsiam karaliui, garbinti dievą ir bijoti jo (linki) vyskupas Jonas, dievo tarnų tarnas...“
„Aš esu kai kam sakęs: nu, jeigu jau labai norit būt, turėt karalystes, tai galim skaityt nesisteminės karalystės dėl to, kad jos yra be pripažinimo. Taip, kaip Osetija Pietų, Abchazija, Be pripažinimo, be imperatoriaus pripažinimo taip, kaip Gediminas sako: mes esam patys kukliausi ir mažiausi iš visų karalių, bet esam suverenai. Tai dėl to pabrėžt, kad valdovai Lietuvos yra suverenai ir prieš krikštą, tai čia galima, bet aš nežinau... to sąvokos keitimo“, – kalbėjo A. Bumblauskas.
Lietuvos kariuomenės istorikas Karolis Zikaras tikina, kad valstybės istorija, jos palikimas, simbolika labai svarbūs ugdant pilietiškumą, siekį ginti valstybę. Lietuva gali ir turi teisę pasirinkti tarp Rytų ir Vakarų civilizacijų, ir tam dabar pats laikas.
„Tai, iš kur mus rusų imperija išplėšė – iš Vakarų civilizacijos, mes tenai tiesiog sugrįžome, Ir visi tie dalykai, tokie kaip titulai, paminklai, jie yra simboliniai riboženkliai, kurie parodo, ar mes esame vienoje civilizacijoje ar kitoje“, – sakė kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento istorikas Karolis Zikaras.
„Aš manau, kad reiktų apie tai pakalbėti. Ir ta diskusija, manau, yra vaisinga, ir ją reikia palaikyti, ir prieisim prie konsensuso, reikės laiko, negalima skubėti“, – sakė karo istorikas dr. Valdas Rakutis.
1993-aisiais, kai imta rūpintis Lietuvos valdovo Gedimino įamžinimu Vilniuje, V. Landsbergis sako siūlęs, kaip bent jau iš dalies ištaisyti neteisybę, parodyti pagarbą valstybės didžiavyriui, ir šis siūlymas prasmingas iki šiol.
„Postamentas turi kažkokių ženklų, bet iš priekio yra didelė plokštė akmens, kurioje nieko neparašyta. Ir į ją galima įkomponuoti stilizuotą atseit, senovišku raštu, lyg būtų paties Gedimino išlikęs autografas, ir tas autografas būtų Gedeminne rex. Aiškiau nebūna“, – sakė V. Landsbergis.
Kitąmet sausio 25-ąją sostinė švęs 700 metų jubiliejų – dieną, kai Lietuvos valdovas Gediminas pirmą kartą savo laiške paminėjo Vilniaus vardą. Profesorius V. Landsbergis tikisi, kad iki tol bus tinkamai įamžintas ir paties šio dokumento autoriaus vardas.
