„Pirmasis adaptacijos etapas Paryžiuje, ko gero, įveiktas. Tai siečiau su savo septynmečio sūnaus apsipratimu prancūziškoje mokykloje ir atšilusiu oru“, – sakė buvęs kultūros ministras, dabar – Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas, vakar vėlų vakarą iš Paryžiaus atvykęs į Lietuvą.
„Pirmasis adaptacijos etapas Paryžiuje, ko gero, įveiktas. Tai siečiau su savo septynmečio sūnaus apsipratimu prancūziškoje mokykloje ir atšilusiu oru“, – sakė buvęs kultūros ministras, dabar – Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas, vakar vėlų vakarą iš Paryžiaus atvykęs į Lietuvą.
– Gerbiamas ambasadoriau, koks jūsų kelionės į Vilnių tikslas?
– Dalyvausiu Lietuvos diplomatinių atstovybių vadovų susitikime. Tokie susitikimai vyksta kiekvienais metais, diplomatai susitinka su šalies Prezidente, ministru pirmininku ir ministrų kabineto nariais, Seimo nariais. Aptariamos aktualijos, darbo problemos. Šiemet didžiausias dėmesys bus skiriamas Lietuvos pirmininkavimui ES Taryboje.
– Ambasadoriaus prie UNESCO postas liko tuščias, kai iš jo prieš kelerius metus buvo atšaukta Ina Marčiulionytė. Turbūt per tą laiką susikaupė daug darbų?
– Svarbiausias darbas šiuo metu, mano įsitikinimu, – atkurti Lietuvos galimybes daryti įtaką sprendimams šioje svarbioje daugiašalėje organizacijoje. Lietuva šiuo metu nėra UNESCO Vykdomosios tarybos narė, priimant sprendimus dalyvauja tik kaip stebėtoja. Tai apsunkina galimybę daryti įtaką organizacijos sprendimams, strategijai. Kita vertus, yra daugybė kitų būdų būti matomiems, įtakingiems. Esame dviejų svarbių tarpvyriausybinių komitetų nariai, o vieno jų vicepirmininkas yra Lietuvos atstovas profesorius Audrius Bitinas.
Be to, nuo liepos 1 d. pradėsime pirmininkauti ES Tarybai, tai bus matyti ir UNESCO ES valstybių grupėje, kuriai priklausome. Su ES atstove prie UNESCO Maria Francesca Spatolisano teks pirmininkauti visiems grupės posėdžiams ir koordinuoti juose svarstomus klausimus iki pat 2014-ųjų.
– Dėl kokio Lietuvos architektūros ar gamtos objekto dabar kaunatės, kad jis būtų įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą?
– Artimiausias planas – kautis dėl Kauno ikikarinės moderniosios architektūros komplekso, kad jis patektų į UNESCO paveldo sąrašą. Bendradarbiaujame su Kauno savivaldybe. Esu paprašęs pateikti kuo detalesnę šio architektūros kūrinių komplekso dokumentaciją.
Esama ne tik gamtos ir architektūros objektų, kuriuos vertėtų įtraukti į UNESCO sąrašus. Be šiuose sąrašuose jau esančios lietuviškosios kryždirbystės, tikrai galėtų atsirasti ir unikali mūsų verbų kūrimo tradicija. Neabejoju, kad, laikui bėgant, tokių lietuviškų perliukų su kolegomis atrasime dar daugiau.
– Turbūt gaunate daug kvietimų į įvairius renginius, vakarėlius, kur galima užmegzti naudingų pažinčių su įtakingais Paryžiaus elito asmenimis. Ar mėgstate juose lankytis?
– Lankymasis oficialiuose priėmimuose ir įvairių valstybių atstovybių organizuojamuose renginiuose yra absoliučiai būtina diplomato darbo dalis. Jei nesilankai pas kitus, kiti pas tave taip pat neužsuks. Įgysi reputaciją žmogaus, kuris šalinasi savo kolegų, ignoruoja kitų pastangas. Todėl, be jokios abejonės, tenka lankytis gausiuose UNESCO renginiuose.
Įgyti kontaktai labai vertingi – jau ne kartą jie yra padėję sprendžiant įvairias problemas. Esu sau pasakęs, kad pirmieji mano darbo UNESCO metai yra socialinio tinklo mezgimo metai. Beje, vasario 18 d. UNESCO Delegatų klube surengiau savo, kaip naujo ambasadoriaus, prisistatymo renginį, į kurį atvyko didelis būrys kolegų ne tik iš mažų, ir ne tik iš valstybių kaimynių.
– Kas Paryžiuje labiausiai krinta į akis, kas jus ten labiausiai nustebino?
– Paryžiuje nustebino tikrai labai daug kas! Jei reikėtų išskirti vieną dalyką, pabrėžčiau vyresnių paryžiečių gebėjimą likti aktyviems ir žaviems iki pat gilios senatvės. Tai mums, lietuviams, – rimtas iššūkis. Niekada nesutiksiu, kad aktyvus, viskuo besidomintis gyvenimas turi baigtis po šešiasdešimties. Dar negaliu nepaminėti tiesiog beprotiškai Paryžiaus keliuose besielgiančių motociklininkų. Tokio eismo taisyklių pažeidimo masto nebuvau niekur regėjęs. Tačiau ir su tuo jau imu apsiprasti.
Kita vertus, turiu pripažinti, kad lietuviai per pastaruosius 20 metų tikrai nuveikė puikų darbą – daugelio paslaugų lygis mūsų šalyje prilygsta paryžietiškajam ar netgi kai kur jį lenkia.
– Ar per pusmetį spėjote prisijaukinti tą legendomis apipintą miestą, kuriame vaidino Sarah Bernhardt, dainavo Édith Piaf, jaunystėje rašė Ernestas Hemingway?
– Nežinau, kokio atvirumo ir lankstumo reikėtų, kad prisijaukintum Paryžių per penkis mėnesius. Vis dėlto galėčiau pasakyti, kad pirminis adaptacijos etapas Paryžiuje, ko gero, įveiktas. Tai siečiau su savo septynmečio sūnaus apsipratimu prancūzų mokykloje ir atšilusiu oru. Vienos pagrindinės tapimo savam svetimame mieste sąlygos nėra, tačiau verta prisiminti seną posakį „Romoje elkis kaip romėnai“. Jei Paryžiuje kiltų noras papietauti apie 15 val., visuomet be išimčių tektų skaudžiai nusivilti.
– Kur įsikūrėte su šeima? Praėjusį rudenį tapo intriga, kad pro jums siūlomos rezidencijos langus matyti Eifelio bokštas? Gal kilo noras jį nuversti?
– Įsikūrėme bute, esančiame netoli UNESCO būstinės, o ši – netoli Eifelio bokšto. Nepavyko nuo šio architektūros šedevro visiškai pabėgti.
– O kaip pavyko adaptuotis šeimai? Kuo užsiima jūsų žmona, kokią mokyklą lanko sūnus?
– Žmona šiuo metu namuose augina mūsų devynių mėnesių dukrelę Mariją Oną, mokosi prancūzų kalbos diplomatų sutuoktiniams UNESCO organizuojamuose kursuose, lydi mane į UNESCO renginius. Sūnus Jonas mokosi tarptautinėje mokykloje, kurioje lygiagrečiai mokoma prancūzų ir anglų kalbomis. Tai – didelis iššūkis, kurį jis, atrodo, vyriškai priėmė.
– Generolas Charles de Gaulle yra skambiai šūktelėjęs: „Kaip valdyti šalį, kurioje – 350 sūrio rūšių!“ Ar gilinatės į prancūzų virtuvės subtilybes?
– Prancūzų gastronomija išties stulbinama – tai sena ir garbinga istorinė kultūrinė tradicija. Negaliu paneigti, kad esu prancūziško vyno gerbėjas, – esama jo rūšių, kurios skatina ne tik gastronominį, bet beveik estetinį pasigėrėjimą (čia prisimenu, kokiame kontekste vyno ragavimą minėjo vokiečių filosofas Immanuelis Kantas). Sūrio smaguriauju mažiau, mieliau renkuosi sportą! (Juokiasi.) Nors negaliu pasigirti, kad nuolat išmėginame vis naujas prancūzų virtuvės paslaptis (tam paprasčiausiai nėra laiko), vis dėlto ji tikrai verta susižavėjimo.
– Kur ir kaip leidžiate laisvalaikį?
– Be tikrai aukštos kokybės kultūros renginių, kuriuose tenka lankytis tiek dėl darbo, tiek savo pasirinkimu, su malonumu atrandame architektūrines ir žaliąsias Paryžiaus erdves, tokius netolimus miestelius kaip Fontenblo. Nuo vaikystės labai mėgstu skaityti knygas. Radęs laiko, visada tam atsiduodu su didžiausiu malonumu.
– Sakoma, kad rašytojas negali nerašyti, o dailininkas – netapyti. Gal puolate laisvalaikiu prie grafikos lakštų – savo pirmosios profesijos ir pašaukimo?
– Nors nostalgija dailininko profesijai kartais suvirpina širdį, vis dėlto man labiausiai patinka dirbti vieną darbą ir jam skirti visą laiką. Nepuoselėju pasaulinio išgarsėjimo savo menu svajonių – jas palieku talentingesniems ir jaunesniems kolegoms.
