Vyskupas Amvrosijus yra antra svarbiausia Lietuvos stačiatikių figūra, šiandien jis kritikuojamas dėl to, kad balandį esą dėl politinių priežasčių buvo atleisti kunigai, pasisakę prieš karą Ukrainoje. Lietuviškai bažnyčiai siūloma nutraukti ryšius su Maskvos patriarchatu – tačiau pašnekovas priekaištus neigia ir sako, kad nepagrįsti kaltinimai sukėlė išpuolių prieš stačiatikius bangą, žmonės netgi bijo eiti į cerkves.
Kalba apie atskalūnus
– Pradėkime nuo šiandien vyskupijai metamų kaltinimų. Trys kunigai sako, kad buvo atleisti dėl savo pozicijos dėl karo, ką jūs į tai galite atsakyti?
– Jie sako, kad tai susidorojimas, tokią argumentaciją bando naudoti puldami mūsų Bažnyčią, bando nuteikti visą Lietuvos visuomenę prieš, padaryti mūsų Bažnyčios įvaizdį neigiamą. Ta tezė yra visiškas melas.
Pirma – metropolitas išsiuntė oficialų pareiškimą kovo mėnesį ir balandį, jis išsakė savo poziciją dėl Ukrainos labai aiškiai: smerkiame karą. Paklausiau net vieno [atsiskyrusio] kunigo, kuo jūsų pozicija dėl karo skiriasi nuo metropolito? Atsakymo nebuvo. Kam tada metropolitui atleisti žmones iš darbo, jeigu jų pozicija dėl karo smerkimo sutampa?
Antra – jie sako, kad yra išmesti. Tai, kad jie išleisti į atsargą, buvo padaryta jiems patiems prašant. Kunigo Vitalijaus Mockaus atveju buvo pakeistas jo darbas: perkeltas į kitą darbą. Metropolitas jam pasiūlė dar aukštesnes pareigas: savo asmeninio sekretoriaus. Bet jis atsisakė tas pareigas eiti. Kunigai atsisakė dirbti toliau kitą darbą <...> Vienas iš jų vadovavo mūsų žurnalo leidimui, vadovavo informaciniam skyriui. Antrasis vadovavo kapinių priežiūrai. Po prašymo išeiti į atsargą jiems buvo pasiūlyta ir net paprašyta likti ir dirbti toliau Bažnyčios naudai <...>
– Daug kas sako, kad šioje istorijoje per daug sutapimų: pajudinta ir kanclerio pareigybė, ir dvasininkai atleidžiami, viskas nutiko vienu metu.
– Metropolitas aiškiai sako: tai buvo padaryta dėl to, kad grupė kunigų slapčia kūrė skilimą. Ką jie darė? Jie visų pirma nusprendė inicijuoti Konstantinopolio patriarchato atėjimą į mūsų Bažnyčios kanoninę teritoriją. Antra, jie kūrė tam sąlygas ir bandė slapta siūlyti kitiems kunigams pereiti su jais – dar iki to, kas prasidėjo. Tie kunigai, kurie atsisakė, gali tai paliudyti. Ir jie tai darė už savo metropolito nugaros. <...>
– Tai, ką sakote, kad jie turėjo slaptų kėslų, nebuvo paskelbta iš pat pradžių. Iš pradžių buvo sakoma, kad jie parašė prašymus išeiti ir prašymai buvo patenkinti.
– Taip buvo padaryta iš meilės. Metropolitas nenorėjo skandalo viešinti, jis manė, kad žmonės gali suprasti savo klaidas, nusiraminti, neleisti to į žiniasklaidą. Tie žmonės negali nusiraminti – jie turi savo tikslą. Yra žmonių, kurie turi kelis „dugnus“. Vienas: mes esame prieš karą Ukrainoje. Antrasis – norime pereiti į Konstantinopolį. O to iš pradžių nebuvo sakoma. Pirmas siekis naudojamas antram. Gali būti ir trečias, laikas parodys.
Ar iš mano lūpų buvo nors vienas žodis, palaikantis karą? Tokių pasisakymų nebuvo. Aš esu Lietuvos pilietis, ištikimas savo šaliai, čia išaugau.
Jie tai darė dar iki skandalo. Viskas prasidėjo, kai buvo labai tinkamas metas: žmonės išsigandę dėl karo Ukrainoje, kad jis gali ateiti į Lietuvą. Tas momentas ir buvo panaudotas: kad visa visuomenė pradėtų varyti ant mūsų Bažnyčios, manyti, kad mūsų Bažnyčia yra už karą. Prasidėjo informacinis Bažnyčios puolimas, kitaip to negalima pavadinti. Per visus kanalus, per LRT irgi <...> Norint pereiti į kitą patriarchatą, reikia turėti parapijiečių, nes nepereisi su 7 kunigais. O kad tai padarytum, reikia apjuodinti mūsų Bažnyčią <...>
– Kad ir kokiu būdu Lietuvoje atsirastų Konstantinopolio patriarchato parapijos, jūs į tai nežiūrite palankiai?
– Net ir tam yra teisėtas kelias – ne revoliucijos, ne skilimo kelias. Konstantinopolio atstovybė čia gali atsirasti, leidus kanoniniam mūsų Bažnyčios vadovui…
– Maskvos patriarchui Kirilui.
– Taip, tai yra normalu <...> Kaip ir bet kuri [diplomatinė] atstovybė atsiranda leidus Lietuvos valstybei. O yra toks supratimas kaip kanoninė teritorija. Joje kitų Bažnyčių atstovybės gali atsirasti tik leidus kitai šaliai.
Dabar atskalūnai kunigai bando kelti skilimą Bažnyčioje ir tą dalį, kuri ne su jais, marginalizuoti. O tada sukurti naują bažnytinę struktūrą mūsų jurisdikcijoje. Tai žmonių klaidinimas. Jie bando diskredituoti ne tik Kirilą, bet ir čia dirbančius vyskupus <...>
Pasaulyje ir Vilniuje turi būti vieta, kur žmogus gali ateiti ir pasimelsti, suprantate? Nekalbėdamas apie politiką.
Ar iš mano lūpų buvo nors vienas žodis, palaikantis karą? Tokių pasisakymų nebuvo. Aš esu Lietuvos pilietis, ištikimas savo šaliai, čia išaugau <...> Tai liūdna – kabinti etiketes ant Lietuvos piliečių, vyskupų. Labai gaila, kad ir žiniasklaida… <...> Duodu interviu ir po to skaitau: „Vyskupas Amvrosijus nepasmerkė karo Ukrainoje.“ Mane ima juokas: ar nuo to reikia pradėti ir pabaigti, kaip Tėve mūsų? Tuo labiau kad sakiau, jog palaikau metropolito Inokentijaus pareiškimus.
– Pakalbėkime apie jūsų poziciją dėl karo, nes atrodo, kad daug kam būtų lengviau suprasti, kas vyksta, jei ji būtų aiškesnė.
– Aš visiškai sutinku su savo metropolitu, kuris pasmerkė karą.
– Ar yra vyskupijos sutarimas, kad agresorė yra Rusija?
– Mūsų pozicija su metropolitu yra vienoda. Mes nekalbame atskirai. Viskas.
– Kodėl klausiu? Manau, priekaištai jums pasigirsta dėl to, kad jūs smerkiate karą, žiaurumus, tai vadinate brolžudišku karu. Tačiau sakoma, kad to nepakanka…
– Nepakanka… (juokiasi)
– Apie taiką šiandien kalba ir agresoriai. Jie prisidengia taikos terminu, sako, kad nori taikos, tačiau vykdo agresiją. Ir jie kalba apie tai, kad nuo karo kenčia abi pusės. Todėl kai kas sako, kad šiandien reikia pasakyti aiškią poziciją ir pasmerkti [karo sukėlėjus].
– Tai buvo pasmerkta, buvo du pranešimai. Viskas yra pasakyta. Ar nuo to reikia pradėti ir pabaigti kiekvieną pokalbį?
Norisi, kad ir žurnalistai, ir paprasti žmonės kalbėtų su vyskupais ne apie politiką. Kaip pasakė ir popiežius – aš nesu politikas, aš esu ganytojas. Ir aš esu ganytojas. Tie kunigai nuolat bando akcentuoti, kad jiems buvo sakoma nekalbėti [apie karą] – būtent dėl to, kad ganytojai bažnyčioje turi kalbėti apie išganymą. Todėl mūsų kunigų buvo paprašyta kalbėti apie išganymą. Nes politikos užtenka, ji visur – iš kiekvieno kampo kalbama apie politiką. Pasaulyje ir Vilniuje turi būti vieta, kur žmogus gali ateiti ir pasimelsti, suprantate? Nekalbėdamas apie politiką.
– Net ir šiuo metu?
– Pasimelsti ir už karą Ukrainoje. Jei užeisite į mūsų bažnyčias, pamatysite, kad ten kiekvieną dieną skaitomos maldos: ir už tuos, kurie mirė kare, ir už tuos, kurie kariauja. Už visus. Tai bažnyčios pareiga – melstis.
– O pasmerkti, įvardyti, kas yra blogis?
– Supraskite, kad pamaldos neturi prasidėti nuo žodžių: „Mes smerkiame karą, Dieve, padėk mums.“ Taip nebūna. Pasmerkta pareiškimuose – kiek galima? Tokiu atveju Bažnyčioje prasideda kalbos ne apie išganymą. Vyskupas išreiškė poziciją, patvirtino, ar reikia dar kartą patvirtinti?
Maskvos skambučių nebuvo
– Ar sulaukėte žinučių arba kokios nors reakcijos iš Maskvos patriarchato dėl to, kas vyksta Lietuvoje?
– Jei patriarchas ar jo padėjėjai norėtų ką nors išreikšti, jie pasakytų savo internetiniame puslapyje, paskelbtų viešai.
– Bet gal yra ir kitų komunikacijos kanalų.
– Nuolat kalbama, kad aš esu [Maskvos] ranka, koja, akys. Aš nesulaukiau. <...> Aš esu metropolito Inokentijaus padėjėjas.
Yra kunigų, kurie smerkia karą, bet jie skiriasi nuo anų tuo, kad jie yra paklusnūs savo metropolitui, nedaro to, ko neprašoma jų daryti, tuo labiau, kai tai daro įtaką visos Lietuvos Bažnyčiai.
– O ar metropolitas sulaukė kokių nors reakcijų iš Maskvos?
– Metropolitas meldžiasi už tuos atskalūnus, štai ką jis daro. Nes jam skauda širdį dėl to, kas vyksta. Du iš tų kunigų jis pašventino asmeniškai. Ir po to tavo vaikai pradeda varyti ant tavęs ir Bažnyčios. Žmonės sulaužė įžadus, kuriuos davė prieš tai, kai tapo kunigais. Tai moraliniai ir kanoniniai dalykai <...>
– Tačiau mano klausimas buvo, kaip į šiuos ginčus reaguoja Maskvos patriarchatas.
– Klauskite jo, kodėl klausiate manęs (šypsosi).
– Nes jūs esate patriarchato atstovas Lietuvos valstybėje (taip nurodo Bažnyčios statutas – LRT.lt).
– Nesu patriarchato atstovas, esu vyskupas augziliaras. Nesu kažkoks filialo direktoriaus padėjėjas, kaip dabar bandoma parodyti. Mūsų Bažnyčia tvarkosi savarankiškai, yra tik kanoninis ryšys. Jis reiškia, kad gavau Dievo malonę ir iš patriarcho galimybę tarnauti vyskupu. Ir ne tik iš jo vieno, bet ir iš vyskupų. O dabar sakoma, kad mano ryšys kažkoks negeras. Tai kas dar mane turėjo pašventinti? Tie trys kunigai? Tai kanoniniai momentai.
– Norėčiau grįžti prie klausimo, kokia buvo Maskvos reakcija.
– Aš neseku jų reakcijų. Jei jos būtų, jie apie tai paskelbtų. Žinau tiek pat, kiek jūs. Yra kaltinimai, kad vos ne skambiname ir sakoma, ką mums daryti… Tai yra nesąmonė. Mūsų metropolitas yra visiškai savarankiškas <...> Tai irgi yra diskreditavimo elementas.
– Tačiau jūsų vyskupijos priklausomybė nuo Maskvos patriarchato yra. Net termino, kurį vartojate, Lietuvos Ortodoksų bažnyčia, nėra – yra Maskvos patriarchato vyskupija.
– Vyskupija irgi tvarkoma vyskupo. Yra nepriklausomybės laipsniai: kitas laipsnis yra autonominė Bažnyčia, kaip Latvijoje. Paskutinis nepriklausomybės laipsnis – visiškai nepriklausoma autokefalinė Bažnyčia. Tačiau veiksmai atliekami paeiliui ir vyksta teisiniu keliu. <...> Mes pasiruošę eiti teisiniu keliu, siekti didesnės Bažnyčios nepriklausomybės. Jei valstybė nori apie tai kalbėti, reikia kalbėti ne su kažkokia grupe žmonių, kuri prarado visus moralinius principus. Nes tiems žmonėms, pavyzdžiui, neįdomu, kas po jų veiksmų muš žmones Kaune. Jie turi savo tikslų.
– Kokie tada jūsų argumentai, kodėl siekiate nepriklausomybės nuo Maskvos?
– Matome, kad Latvijoje, kur taip jau yra, mažiau kaltinimų Bažnyčiai, kad ji priklausoma nuo Maskvos. Ten daugiausiai rusakalbių, tačiau niekas nekaltina jo ekscelencijos Aleksandro, kad jis yra Maskvos ranka ar koja. Mes ir taip turime nepriklausomybę, bet jei reikia, kad visiems būtų ramiau – prašom, mes eisime tuo keliu. Tam reikia ir laiko, ir suderinimo su valstybe, su žmonėmis, su tuo pačiu Maskvos patriarchu.
– Ką jau padarėte, kokių žingsnių ėmėtės dėl nepriklausomybės?
– Kalbos apie tai prasidėjo, reikia suformuoti prašymą, jį pagrįsti, suderinti su parapijiečiais, bažnyčios nariais. Ir pagrįstai kreiptis į patriarchą. Tai yra derinimų lygmenyje. O valstybė su mumis apie tai kalbėjo?
– Gabrielius Landsbergis kalbėjo apie konsultacijas…
– Apie G. Landsbergį aš patylėsiu. <...> Reikalingas valstybės palaikymas eiti tuo keliu. Yra tam tikros sąlygos, kada Bažnyčia gali eiti tuo keliu, pavyzdžiui, ji turi turėti savo seminariją. Turi vykti dialogas tarp valstybės ir mūsų Bažnyčios vadovų. Dialogas nevyksta. Buvo planuotas susitikimas su vidaus reikalų ministre, dabar jis atšauktas. Laukiame, kol ministrė atsilaisvins. Vietoj susitikimo sulaukėme Vilniaus mero, G. Landsbergio pasisakymų, dar įdomesnių. Tai yra valdžios atsakymas mums. Jei tai normalu, tai labai gaila. O atskalūnai sako, kad prašys valdžios kreiptis į Konstantinopolio patriarchatą, Užsienio reikalų ministerijoje yra grupė, kuri tuo užsiima. Visa tai vyksta už mūsų nugaros ir tuo pačiu metu mūsų Bažnyčia yra apipilama purvu ir šiukšlėmis per visus kanalus.
Tokių pavyzdžių jau buvo – Estijoje iš tikinčiųjų buvo atimtos visos bažnyčios. Kuo tai baigėsi? Valstybė suprato, kad kištis į vidinius Bažnytinius reiklaus neverta. O dauguma tikinčiųjų galiausiai liko ištikimi savo [Maskvos patriarchatui pavaldžiai] Bažnyčiai, ten, kur jie gimė. Faktas, kad dauguma tikinčiųjų liks mūsų Bažnyčioje <...>
– Grįžkime prie Maskvos įtakos. Labai panašūs įvykiai kaip Lietuvoje neseniai nutiko Nyderlanduose. Ten keli stačiatikių dvasininkai atsisakė minėti Kirilo vardą per pamaldas, panoro atsiskirti, tada buvo įspėti, kad esą Maskva juos stebi. Yra žinoma, kad Maskvos patriarchatas įkūrė vadinamąją artimojo užsienio reikalų valdybą, spėjama, kad dėl padėties Lietuvoje. Žinoma, kad Rusijoje dvasininkai, kalbantys prieš Rusijos politiką, sulaukia baudų. Kyla pagrįstas klausimas, ar tikrai nėra jokios reakcijos į įvykius Lietuvoje?
– Aš neturiu jokių ryšio kanalų su Maskvos patriarchatu. Aš nebendrauju – bendrauju su savo vadovu.
– Pagal statutą jūs teikiate jiems ataskaitas.
– Niekada, nei kai metropolitas buvo Chrizostomas, nei Inokentijus, finansinių ataskaitų nebuvo. Nei palaikymo, nei finansavimo nėra: pinigai neina nei ten, nei atgal. Dėl to, kiek pas mus yra kunigų, ar kas išėjo – tokio tipo ataskaita gali būti išsiųsta dėl statistikos.
Kaltinimai Kirilui erezija – neteisingi
– Lietuvos cerkvėse liturgijos metu yra minimas patriarcho Kirilo vardas – sakoma, kad jis yra „didysis mūsų ponas ir tėvas“. Ar tai neprieštarauja tam, kad nepalaikote karo?
– Tai yra bažnytinė formuluotė. Tai irgi kanoninis momentas, ne politinis šūkis. Jums gal sunku suprasti, bet sakoma, kas yra Bažnyčios kanoninis vadovas <...> Galima minėti savo kanoninį vadovą, bet nesutikti su jo politiniais pasisakymais, tai nesusiję. Jo pasisakymai mūsų neįpareigoja – mes smerkiame karą, bet minime jį kaip kanoninį vadovą. O tas minėjimas yra ir malda už žmogų, reikia melstis už žmogų. Tuo labiau kad jis gali pasakyti ką nors netiksliai. Popiežių visi mini ir po jo pasisakymų klausimų nekyla niekam. Gal jo reikia nebeminėti? Tiesiog Katalikų Bažnyčioje dar neatsirado tokio Sungailos (vienas iš atsiskyrusių kunigų – LRT.lt), o jei atsiras, pradės kalbėti rytoj. Įdomu, ar Katalikų Bažnyčia tokį katalikišką Sungailą pagirs.
– Ką jūs manote apie kartais metamus kaltinimus, kad Stačiatikių Bažnyčioje apskritai yra per mažai laisvės kalbėti apie politiką?
– Mūsų Bažnyčioje kunigams sakoma, kad jie turi jausti atsakomybę už savo gyvenimą ir žodžius. O tie atskalūnai – jų noras pasireikšti yra toks didelis, jie tiek tuo žavisi, kad jiems vienodai, kas po to bus, kokią žalą jie daro Bažnyčiai. Ir paprastiems žmonėms, kurie jau bijo vaikščioti į bažnyčią, kaip Kaune. Tai jų diskreditavimo kampanijos rezultatas. Yra du variantai: arba žmonės visai kvaili, arba tai daro sąmoningai. <...> Žmonės supranta, kad jų žodžiai gali daryti įtaką parapijiečiams. Bet jie supranta ir savo ganytojo tarnystę: ar tai kalbėjimas šūkiais, ar tai kalbėjimas apie išganymą? Jų pareiga, jų tarnystė – kuo geriau padėti žmonėms išgelbėti sielas.
– Tačiau pasigirsta kalbų, kad kai kurie dvasininkai remia karą Ukrainoje…
– Kur faktai? Žmonės už tokius pasakymus gali paduoti į teismą. Ekrano nuotrauka internete? Čia visi faktai? (Internete pasirodė vieno dvasininko socialinių tinklų profilio nuotrauka su Rusijos vėliava ir baltu balandžiu – LRT.lt). Aš su tuo žmogumi kalbėjau. Jis sako, aš atvirkščiai, norėjau pakviesti valstybę taikai, todėl ten buvo balandis. Dabar iš jo padarė Rusijos agentą. <...>
Iš vyskupijos buvo pasakyta labai aiškiai, kad dvasininko tarnystė – ne reikšti politines nuomones, kad ir kokios jos būtų, o eiti ganytojo tarnystę. Aišku, mes apklausos nedarėme, žmonės gali būti įvairių pažiūrų.
– Ar dabar ne tas metas, kai tai galėtų pasikeisti? Nes būtų nebe pirmas kartas, kai Stačiatikių Bažnyčios lyderiai kalba apie politiką. Nežinau, ar teisinga lyginti su sausio įvykiais 1991 m., kai apie situaciją aiškiai pasisakė tuometinis vadovas metropolitas Chrizostomas.
– Sausio įvykiai buvo valstybės įvykiai, Bažnyčia palaikė Lietuvos nepriklausomybės siekį. Dabar vyksta ne valstybiniai, o vidiniai Bažnytiniai įvykiai, kuriuos bandoma paviešinti iš tų atskalūnų pusės. Jie bando gauti valstybės palaikymą. Ukraina ir kas vyksta ten buvo panaudota tam, kad būtų pradėta diskreditavimo kampanija. Jie tai panaudojo labai gudriai. Atviras melas – mes vieninteliai prieš karą, visi kiti – už karą. Aišku, kai tai pasakoma tokiu metu, visa visuomenė sukyla: kas čia vyksta, jie didvyriai, kankiniai.
– Jūs pats buvote sutikęs patriarchą Kirilą, nežinau, kiek bendravote. Kokia jūsų nuomonė apie tai, kad šis dvasininkas kelia rusų pasaulio, karo pateisinimo, švento karo ideologiją ir kursto karą?
– Tai daro (tokį vertinimą skleidžia – LRT.lt) G. Sungaila. Kaltinti patriarchą erezija <...> turi ne jis, o vyskupų Soboras, kiti patriarchai. Internete pasirodė ir tai paneigiančių kunigų, teologų nuomonė. Ten yra visi argumentai dėl patriarcho [tariamos] erezijos, viskas yra paneigta. Bandymas daryti iš patriarcho žmogų, kuris neturi Šventosios Dvasios, kaip sako G. Sungaila, yra… <...> Jei jūs norite apie teologiją pakalbėti, ateikite atskirai, aš jums parodysiu teologines tezes, kurios neigia kaltinimus Kirilui.
– O kokia jų esmė, gal galite paaiškinti?
– Trumpai dabar nepaaiškinsiu, tuos argumentus reikia ruošti. Nenoriu, kad cituotumėte neteisingai.
– Tai jūs manote, kad kaltinimai Kirilui yra neteisingi?
– Aišku. (Vėliau atsiųstame patikslinime vyskupas patikslino, kad „turėjo omenyje klausimą, ar patriarchas Kirilas yra eretikas, o ne jo politines pažiūras, su kuriomis mano nuomonė nesutampa“ – LRT.lt).
– O kaip apskritai jaučiatės, reaguojate, kai tiek daug žmonių šiandien sako jus esant dalimi organizacijos, struktūros, kuri yra taip susieta su politika ir ideologijos kūrimu?
– Vyskupai ir kunigai turi likti ištikimi Kristui, savo bažnyčiai ir savo vyskupui. Jeigu reikės, ir kentėti už savo bažnyčią, už Kristų ir savo religinę tradiciją. Jei reikės, būti ir kankiniais – štai mūsų pozicija, mano asmeninė taip pat. Aš žinau, kad mane puola ne kaip žmogų, bet dėl to, kad aš vyskupas. Aš esu ir vienuolis, vienuoliui tai yra naudinga – kentėti. Mes tai darome ir su padėka Dievui. Bandoma sakyti, kad tai daroma dėl pastatų, nekilnojamo turto.
Diakonas jaudinasi, kad rytoj gali prasidėti muštynės: bažnyčioje, prie bažnyčios.
– Jūs esate paminėtas Ukrainos žvalgybos sąraše, taip pat ir metropolitas Inokentijus – kaip dvasininkai, sulaukę Kremliaus raginimų agituoti dalyvauti kare. Kaip tai galite pakomentuoti?
– Aš galiu pasakyti – jie tikrai suklydo. Kur įrodymai, faktai? Gal mes rytoj į tą sąrašą įtrauksime jus? Jei rytoj pasirodysite tame sąraše, aš jūsų paklausiu, kaip jaučiatės? Jūsų atsakymas bus toks pat, kaip šiandien mano. Jūs tame sąraše galite pasirodyti ir rytoj, nes kalbėjote su manimi, ir gana atvirai. Susimąstykite (juokiasi).
Baimė dėl išpuolių prieš stačiatikius
– Užsiminėte, kad stačiatikių bendruomenės nariai Lietuvoje šiandien jaučia puolimą. Kokie tie incidentai, gal galite papasakoti?
– Matėte, kas vyksta Kaune (sekmadienį Kaune ant cerkvės durų pasirodė plakatai su necenzūriniais žodžiais apie Rusiją – LRT.lt). Mūsų diakonas sako, kad tai ne pirmas kartas, tiesiog nesikreipė į policiją. Ir katalikai tai nuplėšdavo – jie supranta, kad tokius dalykus nuo bažnyčios reikia nuplėšti. Tai mūsų Bažnyčios diskreditavimo kampanijos rezultatas… Jei nuolat sakoma, kad mūsų Bažnyčia yra Rusijos Bažnyčia, kad palaiko karą, kad vyskupai yra sąrašuose, yra vos ne Rusijos agentai, vos ne Rusijos kariai, žmonės pradeda veikti. O paprasti žmonės pradeda bijoti vaikščioti į bažnyčią. Diakonas jaudinasi, kad rytoj gali prasidėti muštynės: bažnyčioje, prie bažnyčios. Klaipėdoje irgi buvo… Aišku, žmonės jaudinasi dėl savo saugumo. Kas tuo saugumu turi pasirūpinti? Valstybė. O dabar matote pati, po mero [R. Šimašiaus] pareiškimų teko atsakinėti, nenustebčiau, jei kažkas imtų pulti.
Sako, kad mes parodysime Europos ir Baltijos šalims. Jei kada nors juos susitiksiu, viską jiems pasakysiu.
– Bet iki šiol fizinių išpuolių nebuvo?
– Ačiū Dievui, o gal mes nežinome. Gal rytoj sužinosime, kad buvo. Nes kaltinami visi stačiatikiai ortodoksai. Todėl jie renka parašus, kad yra šaliai ištikimi Lietuvos piliečiai, kad nepalaiko karo <...>
– Buvo kritikos, kad tai neva ne žmonių, o vyskupijos iniciatyva.
– Tai pasauliečių iniciatyva: jie pasiūlė, jie pradėjo tai daryti, jie turi tam teisę. Kunigai parašų nerinko. Pasauliečiai yra išsigandę, kad yra kaltinami neištikimybe savo šaliai, kad jie yra už karą. Tai sklido iš pačių atskalūnų lūpų. Jiems yra vienodai, ką jie sako ir prie ko tai gali atvesti. Aš su vienu jų kalbėjau, sakiau, kad nustotų meluoti, pagailėtų žmonių. Žinote, kas buvo atsakyta? Jei mes tylėsime, vadinasi, mes pralaimėjome. Tarsi čia vyksta rungtynės.
– Taigi, dvasininkas turi pralaimėti, nusileisti dėl savo politinių pažiūrų vardan Bažnyčios?
– Jis turi mąstyti apie žmones, kuriuos jis kaltina meluodamas į kameras, nes tai yra Bažnyčia, o ne pastatai. Žmonės yra Bažnyčia. O ką daro jie? Diskredituoja tuos žmones, o rytoj pradės juos mušti. Ką jie pasakys Dievui? Tai bus jų ir žiniasklaidos veiklos rezultatas <...> O po to užduodami klausimai, ar ką nors sumušė, ar ne? Ar reikia tęsti toliau, kol kas nors bus sumuštas ir tada susimąstysime?
– Bet neatrodo, kad kritikuojantys jus kunigai skatina smurtą.
– Aha, ypač tada, kai sako, kad ortodoksai yra už karą. Yra žmonių, kurie dėl to iškart gali pradėti muštis.
– Jūs daug bendraujate su Lietuvos rusakalbiais ir esate sakęs, kad kartais dėl politikos nesutaria net tos pačios šeimos nariai, vyras ir žmona. Kodėl, jūsų manymu, Lietuvoje atsiranda tokių nesutarimų?
– Lietuvoje visi yra laisvi įvairiai žiūrėti į įvykius pasaulyje ir turėti savo nuomonę. Bet kai žmogus ateina pas kunigą kalbėti dėl politinių, pasaulinių įvykių, kunigas turi jam priminti, kad jo veikla yra išganymas, o ne politinių požiūrių išreiškimas.
– O dažnai su jumis žmonės kalba apie politiką?
– Su manimi? Dažniau apie išganymą. Įsivaizduokite, jei pas jus ateis žmogus ir pradės kalbėti, kaip parduoti butą, kokią pasiimti paskolą. Sakysite, atleiskite, aš esu žurnalistė, nueikite pas teisininką, finansininką. Taip ir ganytojas, kai pas jį ateina, jis turi savo sritį. Tai išganymas. Jis žiūri, kada žmones apima aistros. Jei jis prisiskaitęs laikraščių tiek, kad nori eiti muštis su kuo nors, ganytojas jam pasakys – nusiramink, prisimink Dievo įsakymus, pasimelsk, paskaityk Evangeliją, o ne laikraščius.
– Rusijos cerkvėse šiandien yra kitaip, taip atrodo.
– Rusija ką ten daro, kas ten žiūri… Ten yra savo Sungailų, žmonės gyvena su savais tarakonais. Ten yra pasisakymų, nemanau, kad juos kas nors pagyrė už juos. Europos, Baltijos šalių atžvilgiu. <...> Sako, kad mes parodysime Europos ir Baltijos šalims. Jei kada nors juos susitiksiu, viską jiems pasakysiu. Tai yra jų labai didelė klaida, tai nesuderinama su kunigo tarnyste. Tai yra politika, tik iš kitos pusės. Jei norite suprasti, kas yra politikavimas, paskaitykite, ką sako tie kvaileliai, atsiprašau, apie Lietuvą, Baltijos šalis. Mes tai smerkiame – kunigas taip negali daryti. <...> Matėte mūsų pareiškimą dėl Pergalės dienos (Bažnyčia ragino kunigus tą dieną nedalyvauti pamaldose kapinėse – LRT.lt). Dėl taikos. Mūsų Bažnyčia bando daryti, kad Lietuvoje viskas būtų taikiai.
– Kaip tuomet žmonėms Lietuvoje, kurie labai aktyviai smerkia karą, žiūrėti į tuos, kurie karą palaiko, kad tai nevirstų neapykanta ir smurtu?
– Mūsų Bažnyčioje nėra žmonių, palaikančių karą. <...> Žinote, buvo šventasis Siluanas, gyvenęs XX a. pradžioje. Jam atsiskleidė Dievas, jis pajuto Šventosios Dvasios veikimą savo širdyje ir sieloje. Jis parašė žodžius: „Jei visi žmonės gyvenime siektų tik Šventosios Dvasios, jau seniai baigtų savo karus, mestų automobilius, darytų viską, kad ta Šventoji Dvasia būtų.“ Jei žmogaus prioritetai gyvenime politika, dar kažkas, jis žymiai mažiau tokiais dalykais užsiima. Jam tai trukdo siekti pagrindinio tikslo – Dievo ir širdies išvalymo. Visa kita jam yra tik fonas. Bažnyčiose mes bandome žmonėms priminti šį tikslą. Žmonės yra pašaukti būti dangaus piliečiais.
