captcha

Jūsų klausimas priimtas

Arkivyskupas G. Grušas: tai nebuvo mano planas

„Kaip pir­mie­ji krikš­čio­nys, taip ir mes tu­ri­me ko­vo­ti su he­do­niz­mo ir egois­ti­nių no­rų sta­bais“, – sako nau­ja­sis Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pas Gin­ta­ras Gru­šas. Šian­dien į sos­tą žen­gian­tis vil­nie­čių ga­ny­to­jas pri­pa­žįs­ta, kad leng­va ne­bus.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

„Kaip pir­mie­ji krikš­čio­nys, taip ir mes tu­ri­me ko­vo­ti su he­do­niz­mo ir egois­ti­nių no­rų sta­bais“, – sako nau­ja­sis Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pas Gin­ta­ras Gru­šas. Šian­dien į sos­tą žen­gian­tis vil­nie­čių ga­ny­to­jas pri­pa­žįs­ta, kad leng­va ne­bus, rašo „Lietuvos žinios“.

Prieš po­kal­bį G.Gru­šas kan­triai po­zuo­ja LŽ fo­tog­ra­fei. „Anks­čiau ne­ži­no­jau, kad vys­ku­po par­ei­gos api­ma ir fo­to­mo­de­lio dar­bą“, – juo­kau­ja. Tie­sa, prieš sės­da­mas kal­bė­tis apie „šven­tes­nius“ da­ly­kus, jis pri­si­pa­žįs­ta, jog lan­kan­tis JAV prieš­ais fo­toob­jek­ty­vą ten­ka pa­sto­vė­ti kur kas il­giau. Va­šing­to­ne gi­mu­sio dva­si­nin­ko gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja ne­lei­džia abe­jo­ti, kad fo­to­mo­de­lio pro­fe­si­ją jis ka­da nors ti­krai įval­dy­tų. Bai­gęs in­ži­ne­ri­jos stu­di­jas G. Gru­šas dir­bo in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų mil­ži­nė­je IBM, tuo pat me­tu va­do­va­vo ir Pa­sau­lio lie­tu­vių jau­ni­mo są­jun­gai. Pa­ke­liui į ku­ni­gys­tę Ro­mo­je jis dar bai­gė ka­no­ni­nės tei­sės stu­di­jas, o vė­liau kaip ka­riuo­me­nės or­di­na­ras bu­vo at­sa­kin­gas už Lie­tu­vos ka­rių sie­lo­va­dą.

Šian­dien iš­kil­min­go­mis šv. Mi­šio­mis G. Gru­šas įžen­gia į Vil­niaus ar­ki­vys­ku­po sos­tą. Apie jo gy­ve­ni­mą ir lau­kian­čius iš­šū­kius, taip pat apie tai, ar svar­biau nu­ei­ti į Mi­šias, ar pa­dė­ti varg­šui, „Lie­tu­vos ži­nių“ in­ter­viu su ar­ki­vys­ku­pu G. Gru­šu.

Ne sa­vo pasirinkimu

– Re­gis, tai, kad gi­mė­te, ga­li­ma lai­ky­ti tam ti­kru ste­buk­lu?

– Ma­no tė­vai per An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą bu­vo iš­skir­ti. Tė­vas, su­im­tas vo­kie­čių, po ka­ro at­si­ra­do Ame­ri­ko­je. Ma­ma ir se­suo li­ko Lie­tu­vo­je. Maž­daug dvy­li­ka me­tų nei vie­ni, nei ki­ti ne­ži­no­jo, kad vi­si yra gy­vi. Kai tik su­ži­no­jo, da­rė vis­ką, ką ga­lė­jo, kad šei­ma vėl bū­tų kar­tu. Po JAV vi­cep­re­zi­den­to Ri­char­do Ni­xo­no ap­si­lan­ky­mo pas Ni­ki­tą Chruš­čio­vą vals­ty­bių drau­gys­tės la­bui bu­vo leis­ta su­si­jung­ti dviem šim­tams ka­ro iš­skir­tų šei­mų. Taip ma­no ma­ma ir se­suo 1960–ai­siais at­vy­ko į Ame­ri­ką. O 1961 me­tais ten gi­miau ir aš.

– Kai Lie­tu­va iš­si­lais­vi­no iš so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos, Jū­sų tė­vai li­ko gy­ven­ti JAV. Ko­dėl Jūs nu­spren­dė­te vyk­ti į Lie­tu­vą?

– Tai bu­vo ne tiek ma­no spren­di­mas, kiek tar­nys­tės da­lis. Į se­mi­na­ri­ją sto­jau tam, kad tar­nau­čiau ten, kur ma­ne siun­čia Baž­ny­čia. Kad ga­lė­čiau dirb­ti su lie­tu­vių iš­ei­viais, įsto­jęs į se­mi­na­ri­ją JAV bu­vau in­kar­di­nuo­tas kaip Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos klie­ri­kas.

Kai 1992–ųjų va­sa­rą at­va­žia­vau į Lie­tu­vą at­lik­ti pra­kti­kos, ar­ki­vys­ku­pas Aud­rys Juo­zas Bač­kis pa­pra­šė, kad lai­ki­nai nu­trauk­čiau stu­di­jas ir su­reng­čiau po­pie­žiaus Jo­no Pa­uliaus II vi­zi­tą Lie­tu­vo­je. Tuo­met po la­bai in­ten­sy­vių me­tų, kai te­ko ti­krai iš­sa­miai su­si­pa­žin­ti su Baž­ny­čios gy­ve­ni­mu, bai­giau ba­ka­lau­ro stu­di­jas. Ta­da ar­ki­vys­ku­pas A.J.Bač­kis vėl pa­pra­šė, kad grįž­čiau ir or­ga­ni­zuo­čiau Lie­tu­vos Vys­ku­pų Kon­fe­ren­ci­jos (LVK) se­kre­to­ria­to per­kė­li­mą iš Kau­no į Vil­nių. Taip ta­pau LVK ge­ne­ra­li­niu se­kre­to­riu­mi.

Tai­gi at­vyk­ti į Lie­tu­vą ne­bu­vo ma­no su­gal­vo­tas pla­nas. Tie­siog pa­sa­kęs Vieš­pa­čiui „taip“, pa­ža­dė­jau ei­ti ten, kur jis ma­ne siųs. Kai vys­ku­pas pa­sa­kė: „No­riu, kad lik­tum čia“, su­pra­tau, jog tai yra Vieš­pa­ties kvie­ti­mas.

– Įdo­mus ir Jū­sų ke­lias į ku­ni­gys­tę – į se­mi­na­ri­ją įsto­jo­te bai­gęs in­ži­ne­ri­jos stu­di­jas, ke­le­tą me­tų dir­bęs kom­pa­ni­jo­je IBM.

– Ti­krai taip. Ta­čiau apie ku­ni­gys­tę mąs­čiau baig­da­mas gim­na­zi­ją. Dar de­šimt me­tų kla­jo­jau per stu­di­jas ir per dar­bus, da­ly­va­vau Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės, at­ei­ti­nin­kų veik­lo­je. Vi­są tą lai­ką Die­vas vis aiš­kiau pa­si­bels­da­vo į ma­no šir­dį, ir kai jau pa­ju­tau, kad ne­be­ga­liu to bel­di­mo­si ig­no­ruo­ti, pa­li­kau dar­bą ir įsto­jau į se­mi­na­ri­ją.

O ke­ly­je Die­vas par­ody­da­vo vi­so­kių ženk­lų, taip pat ma­žuo­se da­ly­kuo­se. Kar­tais jis aiš­kiai pa­sa­ky­da­vo: tai ne ta­vo pla­nas, ne­bi­jok, vis­ką tvar­kau aš. Pa­vyz­džiui, tik vi­sai ne­se­niai, pra­ėjus tre­jiems me­tams, kai bu­vau įšven­tin­tas į vys­ku­pus, su­ži­no­jau, kad ma­no kon­se­kra­ci­jos da­ta bu­vo ir Tra­kų Die­vo Mo­ti­nos ka­rū­na­vi­mo da­ta. Ir štai da­bar at­ei­nu į vys­ku­pi­ją, ku­rio­je ši Lie­tu­vos glo­bė­ja ka­rū­nuo­ta. To­kie ma­ži da­ly­kai lei­džia pa­jus­ti, kaip Vieš­pats kar­tais pa­tvar­ko ta­vo gy­ve­ni­mą.

At­sis­to­ti ant kojų

– Į nau­jas Vil­niaus ar­ki­vys­ku­po par­ei­gas ei­na­te su džiaugs­mu ar su ne­ri­mu?

– Ir su džiaugs­mu, ir su ne­ri­mu. Is­to­ri­ja la­bai pa­na­ši į ma­no at­vy­ki­mą į Lie­tu­vą: ei­ni ten, kur Die­vas ta­ve kvie­čia. Jei po­pie­žius taip lie­pia, su­pran­ti, jog tai yra Die­vo va­lia. Iš vi­sų lig­šio­li­nių par­ei­gų šios, be abe­jo, ke­lia dau­giau­sia ne­ri­mo. Bet taip yra tik to­dėl, kad jų apim­tis to­kia pla­ti, at­sa­ko­my­bė to­kia di­de­lė. Ki­ta ver­tus, ten, kur Die­vas siun­čia, jis su­tei­kia dau­giau jė­gų, nei pats įsi­vaiz­duo­ji. To­dėl ir su ne­ri­mu, ir su džiaugs­mu tie­siog ei­nu pir­myn.

– Vie­na pa­grin­di­nių vys­ku­po par­ei­gų – jam pa­ti­kė­tų žmo­nių evan­ge­li­za­ci­ja. Ar ma­to­te jos pers­pek­ty­vų, kai dau­gu­ma vi­suo­me­nės na­rių lai­ko Baž­ny­čios mo­ky­mą mo­ra­lės klau­si­mais anach­ro­niš­ku, be­vil­tiš­kai pa­se­nu­siu?

– Pir­mai­siais šimt­me­čiais krikš­čio­ny­bė vi­suo­me­nei taip pat bu­vo ne­priim­ti­na, taip pat bu­vo anach­ro­niš­ka. Ro­mė­nų kul­tū­ro­je at­ro­dė nor­ma­lu ir abor­tus da­ry­ti, ir pa­lik­ti nau­ja­gi­mius mir­ti, ką jau kal­bė­ti apie skais­tu­mą. Ir vis dėl­to krikš­čio­ny­bė at­si­ra­do bū­tent to­je ter­pė­je.

Ma­nau, mū­sų są­ly­gos ne blo­ges­nės, o gal kaip tik ge­res­nės. Juk dau­ge­lis bent jau ži­no pa­grin­di­nę krikš­čio­ny­bės ži­nią. Da­bar rei­kia tik įti­kin­ti žmo­nes jos ti­kru­mu – taip pat ir sa­vo pa­vyz­džiu.

Pir­mai­siais am­žiais to­mis su­dė­tin­go­mis są­ly­go­mis ka­ta­li­ky­bė pa­skli­do po vi­są pa­sau­lį. Lie­tu­vo­je jos at­gi­mi­mas, ma­no nuo­mo­ne, ti­krai yra rea­lus. O toks at­gi­mi­mas pa­dė­tų tvir­čiau at­sis­to­ti ant ko­jų ir vi­sai vals­ty­bei.

– Fi­lo­so­fas Juo­zas Gir­nius yra ra­šęs, kad krikš­čio­nims bu­vo leng­viau pra­bil­ti į pa­go­nis, ku­riems Die­vo vei­dą už­den­gia sta­bai, nei į šiuo­lai­ki­nį žmo­gų, ku­ris pa­tį Die­vą lai­ko iš­si­gal­vo­tu sta­bu, už­den­gian­čiu ti­kro­vę...

– Ne­sa­kau, kad bus leng­va (juo­kia­si). Ta­čiau Šven­ta­jai Dva­siai tai įma­no­ma. Sta­bus, šiaip ar taip, vi­sa­da rei­kia ša­lin­ti – ar tai bū­tų anks­tes­ni pa­go­nių die­vai, ar he­do­niz­mo ir egois­ti­nių no­rų sta­bai.

Vys­ku­pai yra piliečiai

– Ar svar­biau sek­ma­die­nį nu­ei­ti į Mi­šias, ar pa­dė­ti skurs­tan­čia­jam?

– Vie­nas dar­bas ne­ats­to­ja ki­to, bet pa­de­da jį įgy­ven­din­ti. Ne­ga­li ti­krai my­lė­ti Die­vo, jei ne­my­li ar­ti­mo, ir ne­ga­li my­lė­ti ar­ti­mo, jei ja­me ne­at­pa­žįs­ti Die­vo. O pa­ži­nus Die­vą rei­kia jį šlo­vin­ti. Nes tas, kas ti­krai pa­žįs­ta Die­vą – jo di­dy­bę, gai­les­tin­gu­mą, – tie­siog ne­ga­li jo ne­šlo­vin­ti.

Ka­ta­li­kų ku­ni­gai nuo­lat kar­to­ja, kad at­me­tu­si krikš­čio­ny­bės pri­nci­pus vi­suo­me­nė anks­čiau ar vė­liau ne­iš­ven­gia­mai nu­grimz­ta į ti­ro­ni­ją. Daž­nai jie nu­ro­do So­vie­tų Są­jun­gos pa­vyz­dį. Ar ti­krai ne­įma­no­mas ki­toks tai­kaus ir lais­vo vi­suo­me­nės su­gy­ve­ni­mo pa­grin­das nei krikš­čio­ny­bė?

– Pa­sau­lis to­kio dar ne­atra­do. Taip yra to­dėl, kad žmo­gus pa­žeis­tas nuo­dė­mės. Kal­bant teo­lo­giš­kai, žmo­gus at­sis­ky­ręs nuo Die­vo, ir tik pats Die­vas ga­li jį grą­žin­ti į sa­vo vie­ny­bę. Tik to­je vie­ny­bė­je mes ran­da­me ir tar­pu­sa­vio ry­šį.

Už­ten­ka pa­gal­vo­ti apie mū­sų pa­čių vi­suo­me­nę, ka­muo­ja­mą al­ko­ho­liz­mo, smur­to, dau­gy­bės ki­tų prob­le­mų. Tik Die­vas su­tvars­to ir iš­gy­do mū­sų žaiz­das. Jei ban­do­me tai da­ry­ti be jo, mū­sų ydos, silp­ny­bės ga­lu­ti­nai pa­ker­ta tar­pu­sa­vio san­ty­kius.

– Vi­suo­me­nės žaiz­dos, apie ku­rias kal­ba­te, spren­džia­mos ir po­li­ti­niu lyg­me­niu. Kiek Baž­ny­čia, vys­ku­pai tu­ri tei­sę da­ry­ti įta­ką pri­imant po­li­ti­nius spren­di­mus?

– Baž­ny­čia ne­tu­rė­tų bū­ti po­li­ti­nė vei­kė­ja, ko­kia yra par­ti­ja. Ta­čiau Baž­ny­čios žmo­nės – tai tie pa­tys pi­lie­čiai, jie pri­va­lo sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę. Vys­ku­pai, ku­ni­gai, at­sto­vau­jan­tys sa­vo baž­ny­ti­nei bend­ruo­me­nei, taip pat tu­ri kal­bė­ti ir gin­ti vie­šą­jį in­te­re­są jų var­du. Baž­ny­čia la­bai aiš­kiai sa­ko, kad nė­ra po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo da­ly­vė, bet kar­tu ji – ak­ty­vi vi­suo­me­nės gran­dis. Tie, ku­rie yra at­sa­kin­gi už pi­lie­čių do­ri­nį auk­lė­ji­mą, tu­ri ne tik tei­sę, bet ir par­ei­gą kal­bė­ti svar­biau­siais vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo klau­si­mais.

Apie ke­pu­rę nesvajoja

– Vil­niaus kraš­te stip­riai jau­čia­mi kai ku­rių po­li­ti­nių jė­gų kurs­to­mi tau­ti­niai ne­su­ta­ri­mai. Anks­čiau tau­ti­nė įtam­pa per­si­kel­da­vo ir į Baž­ny­čią. Vie­nas Jū­sų pirm­ta­kų, pa­lai­min­ta­sis Jur­gis Ma­tu­lai­tis, dėl len­kų spau­di­mo net bu­vo pri­vers­tas pa­si­trauk­ti iš Vil­niaus vys­ku­po sos­to. Ar da­bar tau­ti­nė įtam­pa ir­gi tu­ri įta­kos Baž­ny­čios gy­ve­ni­mui?

– Ži­no­ma, po­li­ti­niai įvy­kiai da­ro įta­ką vi­sam vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mui, jos ne­ga­li iš­veng­ti ir Baž­ny­čia. Esu gir­dė­jęs apie trin­tį kai ku­rio­se par­api­jo­se, ki­ta ver­tus, daug kur esu ma­tęs la­bai gra­žių dar­naus su­gy­ve­ni­mo pa­vyz­džių. Ti­kiuo­si, Baž­ny­čio­je ra­si­me bend­rą kal­bą.

Baž­ny­čia tu­ri mi­si­ją vie­ny­ti Kris­tu­je žmo­nes, ku­rie daž­nai yra la­bai skir­tin­gi. Siek­si­me ne­pa­si­duo­ti pro­vo­ka­ci­joms, ku­rio­mis ne­re­tai tie­siog sie­kia­ma sau nau­dos – ne tik tau­ti­nė­je, bet ir ki­to­se po­li­ti­kos sri­ty­se.

– Vie­šu­mo­je pa­sta­ruo­ju me­tu daug kal­bė­ta apie juo­kin­gai ma­žą kar­di­no­lo A.J.Bač­kio pen­si­ją, prieš tai ži­niask­lai­da ra­šė, kad ki­lo prob­le­mų ap­mo­kant mon­sin­jo­ro Al­fon­so Sva­rins­ko gy­dy­mo iš­lai­das. Ar ku­ni­gai Lie­tu­vo­je ga­li bū­ti už­ti­krin­ti dėl orios se­nat­vės?

– Be abe­jo, sie­kia­me ją ga­ran­tuo­ti. Pa­čios vys­ku­pi­jos tu­ri fon­dus, ku­rių lė­šo­mis sten­gia­ma­si pa­dė­ti ku­ni­gams li­gos at­ve­ju ar se­nat­vė­je, taip pat vei­kia ku­ni­gų tar­pu­sa­vio šal­pos fon­das. Bi­jau, kad kai ku­rie klau­si­mai spau­do­je es­ka­luo­ja­mi tie­siog dėl no­ro su­kel­ti sen­sa­ci­ją. Esa­me krikš­čio­niš­ka bend­ruo­me­nė, rū­pi­na­mės vie­ni ki­tais ir užk­lu­pus li­gai, ir se­nat­vė­je.

– Ar sva­jo­ja­te apie kar­di­no­lo ke­pu­rę? Jū­sų pirm­ta­kas A.J.Bač­kis po aš­tuo­ne­rių me­tų, pra­leis­tų Vil­niaus ar­ki­vys­ku­po sos­te, bu­vo pa­skir­tas kar­di­no­lu.

– Ti­krai ne­sva­jo­ju. Rei­kia pri­si­min­ti, kad per ke­lis šimt­me­čius Lie­tu­va tė­ra tu­rė­ju­si tris kar­di­no­lus. Tie­sa, du jų bu­vo skir­ti pa­sta­rai­siais de­šimt­me­čiais – kar­di­no­las Vin­cen­tas Slad­ke­vi­čius ir kar­di­no­las A.J.Bač­kis. Ta­čiau ti­krai nė­ra tai­syk­lės, kad Lie­tu­vai rei­kia tu­rė­ti sa­vo kar­di­no­lą.

Ir tai ti­krai nė­ra ma­no sie­kis ar sva­jo­nė – dar­bų ir rū­pes­čių so­čiai už­ten­ka jau da­bar.

– Tad ko­kia Jū­sų sva­jo­nė?

– Sva­jo­ju apie vys­ku­pi­ją, ku­ri yra gy­va, skel­bia Kris­tų ir jo Evan­ge­li­ją. No­rė­čiau, kad tai bū­tų Baž­ny­čia, ku­ri plės­tų­si ir kvies­tų kuo dau­giau žmo­nių sa­vo gy­ve­ni­mu iš­pa­žin­ti Kris­tų.

Šaltinis www.lzinios.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...