Sausio 31-oji – diena, iki kurios premjerė pavedė dviem ministrams, išsaugojusiems savo postus, pateikti sprendimus, kurie sustabdytų baltarusiškų trąšų tranzitą. Baigiantis savaitei dėl tranzito buvo susirinkę du Seimo komitetai – Nacionalinio saugumo ir Ekonomikos. Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas teigė, kad Lietuva turi aiškius saugiklius, todėl norintiems gabenti trąšas nebus taip paprasta.
Kad saugiklių turėtų pakakti mano ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Tuo metu susisiekimo ministras Marius Skuodis sakė, nėra šimtaprocentinės tikimybės, kad baltarusiškos trąšos per mūsų valstybę nevažiuos po vasario 1-osios. „Savaitėje“ advokatas Gintautas Bartkus, VU Teisės fakulteto partnerystės docentas.
– Taigi, vyriausybė savo sausio 12 dienos sprendimu nutraukia baltarusiškų trąšų tranzitą nuo vasario 1 dienos. Šitas sprendimas priimtas remiantis Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos išvada, kad ir 2018 metų „Lietuvos geležinkelių“ sutartis su „Belaruskalij“, ir 2021 metų tos sutarties pakeitimai neatitinka nacionalinio saugumo interesų.
Ar vyriausybės sprendimo pakanka sutarčiai nutraukti, ar čia nereikia Seimo įsikišimo, t. y. įstatymo ir ar tokių galių neturi patys „Lietuvos geležinkeliai“ nutraukti tą sutartį?
– Šio sprendimo pakanka, nes įstatymas numato, kad Vyriausybei pripažinus sandorį prieštaraujančiu nacionalinio saugumo interesams, jis tampa niekiniu, negaliojančiu.
– Vilniaus apygardos administracinis teismas pranešė, kad „Belaruskalij“ penktadienį kreipėsi dėl to, kad šios sutarties nutraukimas būtų Atšauktas, t.y. vyriausybės sprendimas panaikintas. Dabar kelis kartus girdėjau politikus kartojant tokį tekstą, „neleisime Baltarusijos režimui užsidirbti lengvų pinigų arba neleisime Lukašenkai pelnytis iš tranzito“ ir, galima manyti, kad tai yra vienas argumentų, kodėl kelia grėsmę ta sutartis. Ar tai gali būti argumentas teisme?
– Na, turbūt gali, tų argumentų turbūt gali būti daug. Problema tik šiuo atveju yra ta, kad, na, mes nematėme to komisijos sprendimo. Jis, kaip suprantu, yra slaptas, tai kokie argumentai pateikti, kiek yra įtikinami, nuo to ir priklausys iš tikrųjų teismo sprendimas.
– O dabar apie tranzitą. Nežinome tų saugiklių, kol kas politikai taip labai aptakiai sako, kad jų užteks neva, kad tranzitas būtų sustabdytas. Bet žinome, kad 3 siūlymai gabenti tas trąšas jau atmesti, o du dar laukia savo eilės, bet turbūt atsakymas bus irgi toks pats – nebus leista vežti. Klausimas, kaip tie saugikliai, kurie užtikrintų, kad tranzitas negalėtų vykti per Lietuvos teritoriją, turėtų būti įteisinti – ar tai gali spręsti patys „Lietuvos geležinkeliai“, ar čia reikia Vyriausybės nutarimo, ar vėlgi Seimas turi priimti įstatymą?
– Čia turbūt reikėtų pasižiūrėti platesnį kontekstą, nes dabartinis instrumentas, kuris yra pritaikytas, yra taikomas labai specifiniams sandoriams, atskiriems sandoriams. Na štai, mes galvojame, kad vienoks ar kitoks sandoris prieštarauja nacionalinio saugumo interesams, komisija pripažįsta tokiu, vyriausybė tam pritaria, ir tada toks sandoris negalioja.
Tai čia mes turime tarsi tokius vienkartinius atvejus, tai aišku, kad dabartinė situacija rodo, kad štai atsiranda dar 3 nauji prašymai sudaryti sutartis, galbūt tie, kurie gabens tas trąšas yra kiti asmenys, užsakovai gali pasikeisti ir t.t. Tai kiekvieną kartą kreiptis į komisiją ir kiekvieną kartą sakyti, kad toks sandoris prieštaraus nacionaliniam saugumui, gali būti labai daryti sunku.
Vėlgi priklauso nuo to, kokiais argumentais remiantis ta komisija pripažino sandorį prieštaraujančiu nacionalinio saugumo interesams, gal ji pripažino todėl, kad viena iš šalių yra „Belaruskalij“ – įmonė susijusi tiesiogiai su Baltarusijos vyriausybe, galbūt dėl tokios priežasties? Galbūt iš esmės jie nutarė, kad bet koks trąšų gabenimas prieštaraus nacionaliniam saugumui? Tai štai nuo tų argumentų iš tikrųjų ir priklauso, ką mes galime daryti toliau, kokiais būdais vyriausybė galėtų uždrausti tų trąšų gabenimą.
Įstatymas numato, kad Vyriausybei pripažinus sandorį prieštaraujančiu nacionalinio saugumo interesams, jis tampa niekiniu, negaliojančiu.
G. Bartkus
Bet iš kitos pusės, aš siūlyčiau atkreipti dėmesį į tai, kad mes visgi nesame padarę iki galo, mano supratimu, namų darbų, t. y. nacionalinių sankcijų režimas pas mus iki šiol lieka nesutvarkytas, kaip yra ir neatsakyta į klausimus, susijusius su kitų valstybių sankcijų taikymu, pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų arba kitų NATO valstybių narių. Mes šiandien žinome, kad jos tiesiogiai negalioja, bet nežiūrint to, gal visgi jos gali sukelti tam tikras teisines pasekmes, gal, pavyzdžiui, reikėtų pagalvoti apie tai, kad bendrovėms, kurios sudaro sutartis su sankcionuotais subjektais, atsirastų galimybė tokias sutartis nutraukti.
Tai tą teisinį režimą reikia sutvarkyti, šitą darbą reikia padaryti kiek galima greičiau, tuo labiau, kad mes šiandieną girdime, jog gali ir kitokios sankcijos atsirasti, ne tiktai susijusios su Baltarusija, bet ir su Rusija, ir panašiai.
– „Belaruskalij“ sako, kad jie reikalaus atlyginti nuostolius ir kad tai, minimum bus kokie 600 tūkstančių eurų, ir tuos nuostolius, sakoma, teks atlyginti ne tiktai jiems, bet ir jų verslo partneriams, „Belaruskalij“ verslo partneriams.
– Tai vėlgi mes grįžtame į jūsų pirmąjį klausimą iš tikrųjų, ar tos sutarties nutraukimas dėl nacionalinio saugumo interesų yra pagrįstas ir teisėtas, tai tą įvertins teismas. Ir jeigu teismas nurodys kad jis yra teisėtas, tai nereikės kalbėti apie jokios žalos atlyginimą arba nuostolių atlyginimą.
Ir iš kitos pusės, reikia pastebėti, kad vėlgi nuostoliai atlyginami dažniausiai vadinamieji tiesioginiai, t. y., kuriuos pateikia kita sutarties šalis. Tai kalbėti apie tai, kad reikės atlyginti dar nuostolius ir kitų, trečiųjų asmenų patirtus nuostolius, na, aš sakyčiau, yra truputį per toli, per toli.
– Ačiū Jums.
