„Drįstu sakyti, kad kaip tik iš didelės meilės savo vaikams žmonės rizikavo juos paimti į tokią pavojingą kelionę per Baltarusiją ir per miškus, kad jiems suteiktų geresnę ateitį. Jie nepasirinko palikti savo vaikų kažkur Kurdistano garažuose nudvėsti kaip šunų, kaip, deja, kartais mūsų kraštuose pasitaiko“, – portalui LRT.lt sako sambūrio „Mokytojai pabėgėliams“ iniciatorius Bartas Pauwelsas.
B. Pauwelsas – 20 metų Lietuvoje gyvenantis Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus mokytojas, dėl savo iniciatyvos laimėjęs LRT Metų apdovanojimų pilietinės iniciatyvos nominaciją. Mokytojas, Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje pamatęs migrantų vaikus, ėmėsi veiksmų ir subūrė mokytojus savanorius į sambūrį „Mokytojai pabėgėliams“.
B. Pauwelsas įspėja dėl prastėjančios migrantų psichologinės savijautos ir depresijos apraiškų – anot jo, ir vaikai nuleidžia rankas, nebemato prasmės.
„Grėsmė yra ne migrantai – grėsmė yra Lukašenka. Nereikia to sumaišyti. Tie žmonės buvo naudojami kaip priemonė diktatoriui įvykdyti savo politiką. Visų pirma, jie yra aukos. Jie patys grėsmės nekelia, grėsmę kelia tai, kaip jie buvo išnaudojami. Labai svarbu tai atskirti“, – interviu portalui LRT.lt pabrėžia B. Pauwelsas.
– Laimėjote LRT Metų apdovanojimų pilietinės iniciatyvos nominaciją ir buvote pripažintas kaip žmogus, kurio idėja sutelkė ir suvienijo mus bendram tikslui. Atsiimdamas apdovanojimą minėjote, kad nesitikėjote tokios sėkmės – manėte, kad su penkiais savanoriais nuvyksite į stovyklą ir viskas tuo pasibaigs, tačiau iniciatyva išaugo, turite apie 70 mokytojų savanorių.
– Manau, kad pagrindinis raktas į sėkmę yra patys mokytojai savanoriai. Kai žiūriu į savo mokytojų savanorių komandą, matau, kad tikrai visi mokytojai supranta, kaip svarbu tai, ką mes darome, ką duodame tiems vaikams, kad yra didžiulis poreikis. Jei mes to nepadarysime, niekas to nepadarys.
Mokytojas dėl savo profesijos supranta, kad, kai reikia padėti vaikui, tu padedi vaikui. Prancūzijoje labiau paplitusi tradicija mokytojui savanoriauti su vaikais, kurie turi daugiau sunkumų, arba su migrantų vaikais.
Mano kolegoms, kurie dalyvauja projekte, tai savaime suprantamas dalykas. Labai džiaugiuosi savanoriais – kai kurie tikrai stipriai įsipareigojo, kone kiekvieną savaitę aukoja visą šeštadienį, kad dirbtų su vaikais.
Matome, kad prieglobsčio prašytojai – ir vaikai, ir suaugusieji, tų vaikų tėveliai, – labai laukia mūsų. Didelė paskata, kai matome, kad tai, ką mes duodame, yra reikalinga ir labai svarbu.
– Idėja padėti migrantų vaikams ir telkti iniciatyvą „Mokytojai pabėgėliams“ kilo per atostogas pamačius migrantus su vaikais?
– Mes su žmona turime sodybą visiškai Baltarusijos pasienyje, iki Baltarusijos ten maždaug 500 metrų. Savo akimis mačiau, kaip pradėjo atvykti pabėgėliai, mačiau, kiek tarp jų yra vaikų. Man iš karto kilo klausimas, kas bus Rugsėjo 1-ąją? Kuo toliau ėjo vasara, tuo daugiau mačiau ir pabėgėlių, vaikų, gimė mintis, kad reikia ką nors ir tiems vaikams duoti.
Savo akimis mačiau, kaip pradėjo atvykti pabėgėliai, mačiau, kiek tarp jų yra vaikų. Man iš karto kilo klausimas, kas bus Rugsėjo 1-ąją?
– Kaip atrodo jūsų darbas su vaikais? Atrodo, sudėtinga – vaikai nekalba lietuviškai, ne visi moka ir anglų kalbą.
– Yra labai daug metodų, kaip dirbti su vaiku, kuris visiškai nekalba bendra kalba. Lietuvių kalbos pamokas organizuoja Lietuvių namai, mes dirbame panašiais metodais, mokydami anglų kalbos. Tai sudėtinga, bet yra metodika ir pagal ją dirbi – jei yra vaikų noro, tai įmanoma. O vaikai nori, nes veiklos ir užimtumo stovyklose trūksta.
Kadangi pastebėjome, kad dėl sulaikymo sąlygų stovyklose skaudžiai suprastėjo bendra suaugusiųjų ir vaikų psichologinė savijauta, mes labiau stengiamės organizuoti sveiką užimtumą – ir mokymą, bet ir sveiką užimtumą.
Aš pats esu labai susirūpinęs dėl vaikų psichologinės būklės tose stovyklose. Iš pat pradžių migrantams buvo sakyta, kad galės juos sulaikyti šešiems mėnesiams, o dabar jau pratęstas terminas. Jie tikrai labai prastai jaučiasi, ypač tie, kurie jau gavo neigiamą atsakymą iš Migracijos departamento, bet negauna jokios informacijos apie tolimesnius veiksmus. Jų psichologinė būklė yra labai prasta, o tai atsiliepia ir vaikų psichologinei sveikatai. Dėl to esu labai susirūpinęs, šiuo metu girdžiu labai skaudžių liudijimų.
– Kuo su jumis dalijasi vaikai? Ką jie pasakoja apie kelią iki Lietuvos, ankstesnį gyvenimą kilmės šalyje, taip pat apie tai, kaip jie jaučiasi Lietuvoje?
– Pradėsiu nuo paskutinio dalyko, kaip jie jaučiasi čia. Nekaip jaučiasi, blogai. Ypač jei kalbame su paaugliais, jie nesupranta, kodėl jie yra uždaryti, kodėl jie turi kalėti (tai yra sulaikymo sąlygos), ypač kur yra konteinerių stovyklos.
Jie jaučiasi labai prastai, yra rimtų psichologinių pasekmių, todėl pradėsime lankytis ir su vaikų psichologais, įtariu, yra labai rimtų psichologinių patologijų, kurios vystosi šiuo metu. Tikiuosi, kad valdžia į tai atsižvelgs ir pamatys.
Yra dalis žmonių, kuriems pasisekė, deja, labai maža dalis, kurie gavo teigiamą atsakymą, jiems atsivėrė perspektyvos, tad jie jaučiasi kitaip.
Dirbame su nelydimais nepilnamečiais – dauguma jų gavo teigiamą atsakymą, jie dabar yra motyvuoti mokytis ir anglų, ir lietuvių kalbų, jaučiasi, kad jie turi perspektyvą, jų būsena yra kitokia.
– Ką vaikai pasakoja apie gyvenimą kilmės šalyje, kelionę į Lietuvą?
– Iš pačių vaikų girdime labai mažai, nes tai jautrus klausimas, jie nepasakoja apie tai, ką išgyveno. Daugiau girdime iš tėvų, iš suaugusiųjų. Man truputį skaudu, kad dažnai viešojoje erdvėje Lietuvoje sakoma, kad jie yra ekonominiai migrantai. Absoliuti dauguma jų yra pabėgėliai – jie pabėgo nuo labai blogos situacijos.
Jie jaučiasi labai prastai, yra rimtų psichologinių pasekmių, todėl pradėsime lankytis ir su vaikų psichologais, įtariu, yra labai rimtų psichologinių patologijų, kurios vystosi šiuo metu.
Jų dabartinė situacija yra labai bloga, sulaikymo sąlygos labai blogos, bet jie neketina grįžti į savo kilmės šalį, nes ten dar blogiau. Tai šį tą reiškia. Jie pabėgo nuo labai sunkios situacijos, nuo prievartos, nuo išnaudojimo, nuo karo, nuo įvairių pavojų...
Žinome, kokia situacija, tarkim, Irako Kurdistane, kaip su tais žmonėmis buvo elgiamasi... Pavyzdžiui, kaip buvo elgiamasi su jazidais, kurie yra mažuma. Lietuvoje jų yra iki 200, jie negavo prieglobsčio, nors to, ką jie patyrė, nedrįsčiau pasakoti, nes tai yra žiaurūs dalykai, jie nenori grįžti ir negrįš savo noru, nes tai yra baisu.
Jie su tomis traumomis atvyko čia, kelionė per miškus buvo traumuojanti, vėliau sulaikymo sąlygos yra traumuojanti patirtis. Galime suprasti, kad žmonių psichologinė būsena yra nekokia. Tai atsiliepia ir mūsų darbui – mes matome, kad turime ir prisitaikyti, mums labai svarbu atsiliepti į vaikų poreikius.
Labai džiaugiuosi savanorių komanda, jie žino, ką mes turime daryti, kas vaikams labiau padės čia ir dabar. Dabar šiek tiek labiau pereiname į užimtumą – bandysime dirbti su menu, per tapybą taikyti psichologinę terapiją, pradėti meno terapiją.
Iki šiol nesuprantu, kodėl vaikai baudžiami už tai, ką padaro jų tėvai.
Labai svarbu, kad bus atsižvelgiama į psichologinę būseną, kad vaikai galėtų labiau išsikrauti. Planas – išvesti vaikus iš to kalėjimo, svarbu, kad jie galėtų matyti ką nors kita – ar kiną, ar Kauno zoologijos sodą, prasiblaškyti.
Iki šiol nesuprantu, kodėl vaikai baudžiami už tai, ką padaro jų tėvai. Tėvai padaro nusikalstamą veiką – kerta sieną neleistinoje vietoje, jie uždaromi į uždaras stovyklas. Tai galima iš dalies suprasti ir tam pritarti, bet kodėl vaikai yra baudžiami? Lietuvoje jei tėvai daro nusikalstamą veiką, jie yra pasodinami į kalėjimą, o vaikai eina pas budinčius globėjus – jie nepatenka į kalėjimą.
O štai migrantų vaikai yra uždaryti ir gyvena sulaikymo sąlygomis, kaip ir kalėjime. Man tai nesuprantama. Tikrai labai svarbu, kad būtų atsižvelgiama į vaikų psichologinę būseną, kad jie galėtų ir mokytis, ir gyventi kuo normalesnį gyvenimą.
Pasidomėjau, kaip yra kitose Europos šalyse, tarkim, Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje. Net ir uždaruose centruose, kur apgyvendinami migrantai, vaikai išeina kiekvieną dieną, jie nepabėgs – septynmetis niekur nepabėgs, jis nori grįžti pas tėtį ir mamą. Ten vaikai visai dienai išvedami iš stovyklos, būna mokykloje, yra užimti, dalyvauja būreliuose ir vakare grįžta.
Labai tikiuosi, kad ir Lietuvoje greitu metu vaikai galėtų kiekvieną dieną išeiti iš stovyklos, lankyti normalias mokyklas, gyventi kuo normalesnį gyvenimą, nepriklausomai nuo šeimos ir tėvų situacijos. Reikia, kad vaikams būtų sudaromos sveikesnės sąlygos gyventi ir vystytis, mes, kaip valstybė, turime pareigą prižiūrėti, kad sulaikymo sąlygos nepakenktų raidai, kad vaikai galėtų toliau augti, vystytis.
Vaikai nekalti, kad jų tėvai taip nusprendė kirsti sieną ir atlikti tokį nusikaltimą. Turime daryti absoliučiai viską, kad vaikams galėtume sudaryti tinkamas sąlygas.
– Įsivaizduoju, kad jūsų ir kitų mokytojų apsilankymai vaikams yra didelė viltis, leidžianti sugrįžti į tam tikrą normalumą. Vaikai noriai dalyvauja užsiėmimuose?
– Taip, bet dabar matome pokyčių – matome labai daug depresijos tarp suaugusiųjų, tai atsiliepia vaikų psichologinei būsenai, tėvai jų nebeleidžia mokytis, nebemato prasmės.
Vaikai, ypač paaugliai, yra nuleidę rankas, jie visą dieną ar visą naktį (susimaišė diena ir naktis) praleidžia su telefonu. Žinome, kokios pasekmės bus, jei vaikas tik tuo užsiims. Yra ir daug smurto.
– Apgyvendinimo vietose?
– Kai kurie politikai galvoja, kad migrantų vaikų atžvilgiu smurtaujama ar kad kultūroje, iš kurios atvyksta tie žmonės, vaikų vertė jokiu būdu nėra didelė. Kiek man pačiam teko keliauti tose šalyse, vaikas kaip tik turi didesnę vertę.
Drįstu sakyti, kad kaip tik iš didelės meilės savo vaikams žmonės rizikavo juos paimti į tokią pavojingą kelionę per Baltarusiją ir per miškus, tam, kad jiems suteiktų geresnę ateitį. Jie nepasirinko palikti savo vaikų kažkur Kurdistano garažuose nudvėsti kaip šunų, kaip, deja, kartais mūsų kraštuose pasitaiko...
Bet smurto apraiškų būna – tarkim, dėl savo psichologinės būsenos žmonės sugadina inventorių ar palapines. Jie tiesiog neturi kur iškrauti tos įtampos, o psichologinė pagalba teikiama labai minimaliai.
– O prieš vaikus smurtaujama?
– Ne, kiek žinau, ne. Aišku, ne visą situaciją žinau, bet nemanau, kad taip vyksta. Smurtas prieš moteris, manau, iš dalies dar vyksta, ir moterų išnaudojimas, tai vyko ir jų šalyse. Gali būti, kad tai vyksta. Bet visa būsena kelia susirūpinimą, tikiuosi, kad artimiausiu metu tai bus sprendžiama.
Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems blogiausia tada, kai negali dirbti, išgyvena labai dideles traumas, neturi užimtumo, kai nėra jokių perspektyvų.
Tai sudėtinga – toks sulaikymas, mažai veiklos, nėra galimybės daugiau organizuoti užimtumo... Labai sudėtinga. Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems blogiausia tada, kai negali dirbti, išgyvena labai dideles traumas, neturi užimtumo, kai nėra jokių perspektyvų. Galime įsivaizduoti, kaip tada žmonės jaučiasi.
– Ką pastebite – kokie užsiėmimai vaikams labiausiai patinka, o kokie ne taip?
– Žinoma, tai susiję su vaikų psichologine būsena – absoliučiai daugumai sunku susikaupti, nors mokytojai žino, kaip sudominti vaikus, įdomiai paruošti pamokas, bet jiems labai sunku susikaupti, tarp vaikų matome labai daug nerimo ir jo matome vis daugiau.
Vaikams įdomu sportas, edukaciniai stalo žaidimai. Žaidžiame žaidimus, kurie padeda vaikams susikaupti, jaučiu, kad labiau einame ta linkme. Su kai kuriomis grupėmis stipriau mokomės lietuvių ir anglų kalbų.
Nelydimi nepilnamečiai dabar yra labai motyvuoti mokytis lietuvių kalbos, bet viskas vyksta tik lietuviškai, jiems yra per sunku, todėl jie mūsų prašo vesti lietuvių kalbos pamokas prancūziškai ir angliškai. Mes aiškiname taisykles, o jiems tai yra labai naudinga.
– Minėjote, kad užsienyje mokytojai paprastai savanoriauja, akcentuojate, kaip mokytojas turi padėti vaikams. Ką jums reiškia mokytojo darbas, pagalba migrantų vaikams – suprantate tai kaip pareigą?
– Tai darbo paįvairinimas – migrantų stovykloje yra visiškai kitokia aplinka, man tai savotiškas mokymasis. Mes turime žinių, kaip prieiti prie vaiko, kuris išgyvena traumas, esu daug dirbęs su vaikais, kurie išgyvena arba išgyveno trauminių patirčių, žinome, kaip prieiti, kaip pritaikyti savo žinias kitoje aplinkoje.
Nemažas iššūkis, bet suteikia labai daug džiaugsmo. Tai mačiau ir savo savanorių komandoje – nėra labai lengva mokyti, yra ir kalbos barjeras, ir kultūros barjeras, bet matai, kad vaikams patinka, atneši kai ką gražaus, kažkiek šviesos atneši į vaikų gyvenimą, o tai yra labai prasminga.
Kai kurie savanoriai sako, važiuoja tam, kad atsipalaiduotų. Dirbant lietuviškose mokyklose, būna ir pretenzijų, būna sudėtinga, o ten, sako, išvažiuoji ir atsipalaiduoji. Tai padeda ir motyvuoja savanorius, jie gauna tam tikrą pasitenkinimą, mato, kad tai yra prasminga vaikams ir tėveliams. Ši savanorystė duoda labai daug patirties.
– Apie savanorystę atsiliepiate labai pozityviai ir šiltai, bet tikriausiai būna ir sunkių akimirkų – esate labai arti vaikų, jų patirčių.
– Mokytojo darbas nėra lengvas. Kodėl Darbo kodekse yra numatyta 40 dienų atostogų? Tam, kad mokytojai atlaikytų psichologinę ir emocinę įtampą, jiems reikia daugiau poilsio. Sunku ar nesunku – man ne problema. Tai profesija, kuriai turi turėti stiprius nervus, sugebėti dirbti su savo jausmais.
Taip, būna sunku, bet turiu kam išsipasakoti, yra mokytojų kambarys, jis kartais būna savotiška terapijos salė, kur visi išsipasakoja, kam reikia, išsiverkia, išsijuokia. Būna sunkesnių akimirkų, bet tu, kaip patyręs mokytojas, moki su tuo susidoroti, patarti, gauti patarimų, pasikalbėti ir žengi toliau. Manau, daugumai savanorių tai yra turtinga patirtis.
Matyti sulaikymo sąlygas, vaikų ir suaugusiųjų psichologinę būseną yra tikrai sunku.
Bet tikrai sunku, būna sunkių momentų. Matyti sulaikymo sąlygas, vaikų ir suaugusiųjų psichologinę būseną yra tikrai sunku, tačiau tarp savanorių yra psichologų, jie gali mums pagelbėti, turėjome mokymus. Kai žinai, kad pasirinkai tokį darbą, tai ne problema.
– Atperka geros patirtys?
– Taip, atperka. Jei darbe būtų vien sunkumai ir jokio pasitenkinimo, neatlaikytum. Yra ir kitų aspektų – kai gauni atsiliepimų iš tėvų ar Ruklos administratorių, pačių vaikų. Yra daug gražių atsiliepimų, duodame daug, bet ir gauname daug.
– Laimėjote LRT Metų apdovanojimą, tad akivaizdu, kad iš visuomenės sulaukiate daug palaikymo, bet ar buvo ir neigiamų reakcijų, kai žmonės į jūsų veiklą pažiūrėjo kritiškai, nesuprato?
– Buvo vienas kitas ir iš artimos aplinkos. Man truputį keistas tas neigiamas požiūris į migrantus, žiūrėjimas į juos kaip į grėsmę. Grėsmė yra ne migrantai – grėsmė yra Lukašenka. Nereikia to sumaišyti. Tie žmonės buvo naudojami diktatoriui įvykdyti savo politiką. Visų pirma, jie yra aukos. Jie patys grėsmės nekelia, grėsmę kelia tai, kaip jie buvo išnaudojami. Labai svarbu tai atskirti.
Galime labai greitai viską sumesti į vieną krūvą ir sakyti, kad visi yra blogiukai, bet darau tokį palyginimą su mokytojo darbu – jei vaikas turi elgsenos sutrikimų dėl to, kad tėvai yra alkoholikai, mes vaiko nekaltiname, mes stengiamės profesionaliai dirbti, kad jis galėtų užaugti geras žmogus.
Suprantu ir pritariu, kad reikia labai griežtos politikos ir griežto atsako Baltarusijos režimui, visiškai pritariu, bet norėčiau kai ką pasakyti ir iš mokytojo patirties. Tam, kad mokytojas būtų geras, reikia trijų dalykų ir sugebėti juos suderinti – reikia būti griežtam, teisingam ir švelniam (švelnumą dar galima pavadinti žmogiškumu).
Kaip suderinti griežtumą su švelnumu? Turi būti kaip žmogus – jei tvirtu balsu vaikams pasakysiu, kad „viskas, dabar nustokite ir neberėkite ant manęs“, galiu būti griežtas, bet turiu būti žmogiškas ir švelnus, sugebėti toks būti.
Jei tik bauginsi vaikus, būsi labai blogas mokytojas, bet jei nebūsi tvirtas, vaikai ant tavęs važiuos ir tau bus depresija, ilgai mokytojo darbo nedirbsi. Mokytojas turi mokėti suderinti ir griežtumą, ir teisingumą, ir švelnumą, žmogiškumą – tik tada jis bus geras mokytojas.
Kai žmonės jau yra čia, reikia ne tik griežtumo – reikia parodyti ir teisingumą, ir žmogiškumą.
Manau, ir su migrantais reikia griežtumo, pritariu, kad negalima visų priimti ir įleisti. Turi būti taikomos griežtos priemonės, tikrai yra grėsmė, negalima to paneigti. Bet kai žmonės jau yra čia, reikia ne tik griežtumo – reikia parodyti ir teisingumą, ir žmogiškumą.
Man labai brangūs kardinolo Audrio Juozo Bačkio žodžiai, kad tada, kai migrantai jau yra mūsų šalyje, turime į juos žiūrėti kaip į brolius ir seseris – negalime amžinai jų laikyti nusikaltėliais. Neteisinga, kad nusikaltėliai sėdi kitoje pusėje sienos ir naudojasi tais žmonėmis. Kai šie žmonės mūsų šalyje, turime parodyti žmogiškumą, tai yra labai svarbu.
Esu labai susirūpinęs dėl tų migrantų, kurie čia liks, – koks yra jų įsivaizdavimas apie Lietuvą? Man labai skaudu. Aš pats esu migrantas – 20 metų gyvenu Lietuvoje, man Lietuva patinka, tai yra labai svetinga šalis. Kai tai papasakoju migrantams, kurie gyvena uždarose stovyklose, jie juokiasi iš manęs ir sako, kad esu melagis, kad tai netiesa. Jų patirtis yra visiškai kitokia.
Pažįstu daug Lietuvoje gyvenančių užsieniečių, jų patirtis taip pat tokia, kad Lietuva yra svetinga šalis. Aš važiuoju pas uošvienę, žinau, kad ten pietūs bus paruošti, aš tikrai nebadausiu (juokiasi). Tai yra svetinga šalis. O jų patirtis yra kitokia. Tai neteisinga.
Vis dėlto per migrantų krizę mačiau visuomenės pokyčių – radikalus ir neigiamas požiūris keitėsi į atviresnį. (...) Pavyzdžiui, vokiečiai visiškai kitaip žiūri į migrantus – kaip į galimybę. Aš linkėčiau, kad mes galėtume mokytis iš kitų šalių migrantų politikos ir jų atžvilgiu būtų daugiau žmogiškumo ir švelnumo, nepamirštant, kad reikia būti ir griežtam, ir teisingam. Reikia ir to, ir to, kitaip būsime blogi mokytojai.
Turime parodyti atsakomybę, žmogiškumą. Kai migrantai išeis su tokiu neigiamu požiūriu į Lietuvą, kaip jiems vėliau integruotis į visuomenę? Manau, ir mūsų projektas padeda migrantams į Lietuvą pažiūrėti kitaip, pamatyti, kad yra žmonių, kurie paprastai bendrauja, paprastai susitinka be jokio išankstinio nusistatymo.
Ne vieną kartą iš migranto esu girdėjęs padėką: ačiū, kad į mane nežiūri kaip į nusikaltėlį. Reiškia, jie jaučiasi taip, kad į juos žiūrima kaip į nusikaltėlius. O ką jie padarė? Neleistinoje vietoje kirto sieną – tai nėra žmogžudystė.
Aišku, tai yra nusikalstama veika, tai neleistina, bet taikomos labai griežtos priemonės ir sulaikymas – kyla klausimas dėl proporcingumo, ypač dėl vaikų yra visiškai neproporcingas sprendimas. Vaikams turi būti leidžiama laisvai keliauti su mokytojais ar savanoriais.
