„Mane apsėdo blogasis džinas“, – dažnai taip savo jauseną apibūdina į Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę atvežami žmonės iš migrantų stovyklų, teigia jos vadovas profesorius Arūnas Germanavičius.
Kaip prisimena pašnekovas, priimti pirmuosius migrantus buvo nemenkas iššūkis – daugelis jų nekalba angliškai, skiriasi ir mentalitetas, tad apie psichologines problemas kalbėti buvo beveik neįmanoma.
Anot psichiatro, tarp jų vyrauja depresija, polinkis į savižalą ar psichoziniai simptomai. Panašios diagnozės nustatomos ir iš svetur į Lietuvą dėl pandemijos grįžusiems emigrantams, praradusiems darbą, neturintiems socialinio draudimo.
Apie neteisėtų migrantų patiriamas traumas, iššūkių kupiną pandemijos laiką bei susiskaldymą visuomenėje Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje kalbuosi su psichiatru profesoriumi A. Germanavičiumi.
– Profesoriau, praėjo dveji metai nuo pandemijos pradžios. Tai laikas, kupinas nežinios ir nerimo. Ką šie metai išryškino jūsų darbe, kaip pasikeitė jūsų vadovaujamos ligoninės pacientai?
– 2020 metais įvyko šoko reakcija. Ji ištiko visus: specialistus, sveikatos priežiūros sistemą ir, žinoma, pacientus. Daugelis žmonių, ypač vyresnio amžiaus, dėl baimės užsikrėsti virusu, apie kurį tuomet dar labai mažai žinojome, nustojo kreiptis į medicinos įstaigas. Nesikreipė, nes manė, kad čia kyla didesnė galimybė užsikrėsti. Iki vakcinacijos daugelyje socialinės globos įstaigų, ligoninių, tarp jų ir mūsų skyriuose, taip ir buvo. Dėkui Dievui, nė vienas žmogus dėl mūsų vidinio protrūkio nemirė ir nepateko į reanimaciją. Per visą pandemiją mes turime jau daugiau nei du šimtus pacientų.
Šiuo metu pacientai pas mus atvyksta iš kitų įstaigų, nes čia įkūrėme kelis skyrius, kuriuose gydomi COVID-19 liga sergantys, psichikos sutrikimų turintys pacientai. Ir pati COVID-19 liga gali sutrikdyti psichiką, ypač jei sutrikusi kvėpavimo funkcija, trūksta deguonies kraujyje. Smegenys badauja ir dėl to gali atsirasti psichozės būklė, kliedesiai, haliucinacijos. Tokių pacientų šiuo metu turime apie penkiolika. Du iš jų yra labai sunkios būklės reanimacijoje.
Tai, kad dabar gauname pačius sunkiausius pacientus, tiek su psichikos sutrikimais (kurie neserga COVID-19 liga), tiek tuos, kurie serga COVID-19 ir turi šių sutrikimų, ir atspindi šį dvejų metų pandemijos laiką. Vilniaus regione yra apie milijonas gyventojų. Esame vieninteliai, čia teikiantys ir COVID-19 ligos, ir psichikos sutrikimų gydymo paslaugas.
– Per pirmąją bangą dirbau Kauno LSMU ligoninėje, Psichosomatikos skyriaus darbuotoja tuomet sakė, kad tikrąsias pandemijos pasekmes pajusime po metų. Kokios tos pasekmės?
– Tikriausiai tai, kad per pandemiją užgniaužtas žmonių pažeidžiamumas dabar pasireiškė psichikos sutrikimais, ypač depresinėmis reakcijomis, adaptacijos sutrikimais. Tai buvo labai plataus spektro poveikis – daug kas negalėjo gauti pagalbos, buvo uždarytos mokymo įstaigos, nutrūko įprastas socialinis bendravimas, ryšiai. Tas poveikis pradėjo skleistis jau 2020-ųjų pabaigoje.
Taip pat daug tų, kurie sėkmingai gydėsi nuo priklausomybių, patyrė atkrytį. Mes turėjome nemažą srautą priklausomų žmonių būtent dėl pasikeitusių sąlygų, dėl izoliacijos.
Taip pat daugybė žmonių dėl pandemijos grįžo iš užsienio, dalies jų sulaukėme ir mes.
Taip pat daug tų, kurie sėkmingai gydėsi nuo priklausomybių, patyrė atkrytį. Mes turėjome nemažą srautą priklausomų žmonių būtent dėl pasikeitusių sąlygų, dėl izoliacijos.
Ir čia aš noriu privesti prie migrantų temos. Lietuviai yra lygiai tokie patys migrantai, kaip ir tie žmonės iš Irako, iš Sirijos, Afganistano. Jie lygiai taip pat, tik dėl galbūt kitų priežasčių migravo, bet jų situacija yra lygiai tokia pati – tiek migrantai, tiek į gimtinę sugrįžę lietuviai turi vienokį įsivaizdavimą, koks jų gyvenimas turėtų būti, bet realios sąlygos visiškai kitokios.
Ir tiek grįžusių lietuvių, tiek migrantų, perėjusių Baltarusijos sieną, situacija yra panaši – jie negali naudotis savo teisėmis. Manau, labai svarbu, kad žmonės netaptų kaliniais savo visuomenėje. Tarkime, dėl pandemijos grįžę emigrantai čia neturi socialinio draudimo, nes nemokėjo mokesčių Lietuvoje, buvo išsiregistravę. Neteko darbo svetur, o čia dar nerado. Buvo daugybė socialinių problemų, kurias jiems reikėjo spręsti. Tačiau daug kas nesprendė – tiesiog atvažiavo, pateko į tą įstrigimo būseną, paniro į priklausomybes – ėmė vartoti alkoholį, narkotikus.
– Kokius dar pacientus tenka priimti ir gydyti šiuo kovidiniu metu?
– Dalis pacientų yra čia, nes patyrė artimo žmogaus mirtį dėl COVID-19 ligos. Tas trauminis išgyvenimas atsiliepia labai skaudžiai. Dalis tokių žmonių, ypač vyresnio amžiaus, tapo visiškai vieniši. Jiems sutriko psichika, išsivystė depresija ar netgi prasidėjo demencija. Kol jie buvo poroje su kitu žmogumi, tol jie galėjo sveikai funkcionuoti, bet staiga viskas pasikeitė – jie tapo vieniši, visiškai dezadaptuoti.
Yra ir jaunų pacientų, kurie dėl pandemijos ir dėl ankstesnių problemų šeimoje negalėjo gerai mokytis. Jų lūkesčiai buvo didesni nei galimybės, jie patyrė daug emocinių iššūkių, kurių negalėjo įveikti. Tarkime, prarado mokymosi galimybę. Jie taip pat įstrigę tam tikroje būsenoje, tarsi minėti migrantai, emigravę į nežinios teritoriją, – gyvena tarp skaitmeninių socialinių tinklų, neišeina iš namų, neturi gyvo ryšio su bendraamžiais, su tėvais ar mokymosi įstaiga. Daugeliui mokykla buvo pagrindinė socializacijos, savirealizacijos vieta.
Yra ir jaunų pacientų, kurie dėl pandemijos ir dėl ankstesnių problemų šeimoje negalėjo gerai mokytis. Jų lūkesčiai buvo didesni nei galimybės, jie patyrė daug emocinių iššūkių, kurių negalėjo įveikti.
Turime ir tokių pacientų, kurių tėvai emigravę ir likę užsienyje. O jie gyvena su seneliais. Ir paradoksalu, nes jie dažniausiai gyvena finansiškai gerai – tėvai siunčia pinigus iš užsienio, tad materealinių problemų jie neturi. O kita galbūt mažesnė grupė patiria pirmą psichozės epizodą, nes pradeda vartoti stimuliacines medžiagas, eksperimentuoti su narkotikais.
– Kaip įvertintumėte visuomenės psichologinę būklę? Kalbu apie kilusį susipriešinimą – maršus ar mitingus, virstančius riaušėmis. Žiniasklaidos žvilgsnis šiuose įvykiuose dažniausiai koncentruojasi į agresyviausiai nusiteikusius, garsiausiai šaukiančius marginalus. Tačiau vaikščiodamas po šiuos susibūrimus regiu labai įvairių žmonių, šeimų, stoviniuojančių kiek atokiau. Mąstau apie įtampą visuomenėje, didelį nerimą, nesaugumą, kylantį susipriešinimą.
– Ši pasikeitusi situacija visus vargina. Tie saugumo, kontrolės reikalavimai ne visiems yra gerai suprantami. Daugelis turi vienokios ar kitokios trauminės praeities, nori elgtis taip, kaip yra įpratę, ir nesikeisti.
Manau, ir čia yra problema. Mes visuomenėje, norėdami pasiekti kuo greitesnį rezultatą, tiesiog galime sukelti žmonėms pyktį, nepasitenkinimą. Tuomet jie neklauso proto balso, jie neklauso to, kas saugu ir patikrinta, bet elgiasi destruktyviai, net agresyviai tiek kitų, tiek savo atžvilgiu.
Noras turėti savo sprendimą ir noras, kad kiti žmonės tą sprendimą gerbtų, sufleruoja nesaugumą. Taip, nesaugumo jausmas pasireiškia įvairiomis destruktyviomis formomis. Taip pat kai kurie save įsivaizduoja kaip atskirą asmenį, be santykio su kitais. O per pandemiją labai svarbūs būtent ryšiai, supratimas, kokiais keliais tai persiduoda.
Tikslas – kuo daugiau pasiskiepijusių žmonių. Savo pacientams mes siūlome pasiskiepyti, kol yra mūsų priežiūroje. Yra vakcina, kurios vienos dozės užtenka. Kai kurie labai radikaliai atsisako. Situacijose, kuriose žmonės yra pagauti tų neigiamų emocijų, nori save įtvirtinti, jie gali sau padaryti daug blogo. Gali numirti jų artimieji arba užsikrėsti žmonės, sergantys somatinėmis ligomis.
– Pandemija praeis, socialinė krizė liks. Net tarp giminių, kolegų jaučiamas didžiulis susipriešinimas.
– Taip, bet aš sakyčiau, kad tai nėra būdinga išskirtinai šiai pandemijai. Bet kokios idėjos, pagrįstos radikalumu, tarkime, abortų klausimas, gali taip stipriai radikalizuoti žmones. Galime imti aukoti netgi labai artimus santykius, draugystes. Ir tai daryti dėl idėjos ar etinės problemos, su kuria mūsų nesieja aiškus asmeninis santykis.
– Ar pastebite ir teigiamų pandemijos pasekmių?
– Pandemijos iššūkiai lėmė tai, kad padidėjo psichologinių žinių lygis visuomenėje.
Kitas dalykas, dabar sveikatos priežiūros sistema labai tikslingai ir rimtai reaguoja į kiekvieną žmonių pagalbos prašymą, kada jie kalba apie norą numirti ar žaloti save. Gerąja prasme stebiuosi, kad nebėra abejingumo istorijų, kada mes sužinome, kad žmogus nusižudė, nes kiti nekreipė dėmesio į jo pagalbos prašymus.
– Minėjote, kad buvo duobė, kai dėl baimės užsikrėsti žmonės vengė kreiptis į gydymo įstaigas. Ar pajautėte to pasekmes?
– Tai labai akivaizdžiai pasireiškė 2021 metų pradžioje. Daug psichikos ligomis sergančių pacientų laiku negavo pagalbos. Žymiai dažniau artimieji ėmė kviesti greitąją medicinos pagalbą. Ir tada greitoji su policija veždavo mums pacientus, surakintus antrankiais, kartais agresyvius.
Pandemijos iššūkiai lėmė tai, kad padidėjo psichologinių žinių lygis visuomenėje.
Taip pat ir dėl depresinių sutrikimų, dėl priklausomybių. Paradoksalu, bet bendras pacientų skaičius nepadidėjo, tik sunkiai sergančių pacientų žymiai daugiau. Tai rodo, kad dalis žmonių vis dar vengia kreiptis pagalbos. Dalis atidėlioja, bando sau įteigti, kad praeis, kad nieko tokio, kad išsimiegos ar pavartos raminamųjų vaistų, paimtų iš artimųjų.
– Ar išaugo raminamųjų ir psichoaktyvių medikamentų vartojimas?
– Taip, išaugo. Statistika yra, tik duomenys dar neapibendrinti. Išties būtų labai įdomu pasižiūrėti. Tačiau yra ir kita liūdna statistika, susijusi su psichoterapija. Nuo 2020-ųjų jos taikymas labai krito valstybės įstaigose, o privačiose išaugo.
Taip yra dėl to, kad privačiai dirbantys psichologai, psichoterapeutai sugebėjo rasti būdų, kaip saugiai dirbti su pacientais. Tarkime, nuotoliniu būdu.
2016 metais man teko trumpai dirbti Sveikatos ministerijoje. Pas mus iš Klaipėdos universiteto atvyko kviestinis svečias JAV profesorius Jamesas Madduxas. Jis tada stebėjosi ir klausė, kodėl mes nepanaudojame savo itin greito interneto, skaitmenizacijos galimybių bent jau konsultacijoms. Juk Lietuvoje yra tikrai nemažai psichologų ir būtų galima juos įtraukti. Tačiau tam reikia sukurti tinkamą apmokėjimo sistemą, paslaugų kokybės kontrolę.
Tuo metu mes dar nežinojome, kas yra programėlės „Teams“, „Zoom“. Per šią pandemiją išbandėme tai, apie ką kalbėjome tada, kas veikė JAV, Australijoje. Įsivaizduokite, kokie plotai Australijoje. Ten nenuvažiuosi staiga reikalui esant pas psichologą, todėl nuotolinių konsultacijų galimybė yra jau seniai.
Lietuvoje dabar yra 106 pirminės psichikos sveikatos centrai. Tai tikrai nemažai. Jie išsibarstę po visus regionus, bet į juos žmonės net trisdešimt kilometrų nevažiuoja ar negali nuvažiuoti. Tad skaitmenizacijos teikiamas galimybes tikrai galima ir reikia plėsti.
– Kitas izoliacijos reiškinys yra keturi, dabar jau trys tūkstančiai migrantų Lietuvoje, kuriems taikomas sulaikymas. Daugelyje stovyklų teko dirbti ir man. Dar vasarą pasirodė pirmieji ženklai, susiję su jų pablogėjusia sveikata, įvairiomis diagnozėmis. Tarkime, moterims labai trūko ginekologinio gydymo – dėl pasikeitusios baktereologinės terpės stovyklose masiškai prasidėjo infekcijos. Na, ir kitos smulkios situacijos, tarkime, astmininkui baigėsi inhaliatorius. Kas jį turėtų atvežti? Rodos, dalį šių problemų tiems, kurie išdrįso papasakoti žmogaus teisių organizacijoms, savanoriams, pavyko išspręsti. O kaip yra su psichologine jų būkle? Juk kalbame apie didžiules traumines patirtis.
– Į mūsų ligoninę atvežama pacientų ir iš migrantų stovyklų. Tos problemos, kurias įvardija migrantą atvežusi greitoji medicinos pagalba, identifikacijoje yra žymimos vienu iš R kodų. R kodas rašomas tada, kada atvykęs medikas nežino, ką toje situacijoje daryti. Vienas iš tų kodų yra „keista, nesuprantama elgsena“, „savižalos elgesys“.
Pradžioje buvo didelė problema, nes neturėjome vertėjų. Ši situacija sprendžiama ir dabar. Kai VSAT pareigūnai kviečia greitąją pagalbą, parūpina mums ir vertėją.
Psichiatrijoje be vertimo mes nieko negalime padaryti.
Kultūriniai skirtumai, mentaliteto skirtumai, kalbos nemokėjimas – tikrai labai sudėtinga. Galime sakyti, kad nuodugniai išsiaiškinti, nustatyti diagnozę ir paskirti tinkamą gydymą galėjome tik pusei šių pacientų. Migrantams daugiausia pasireiškia depresija, psichoziniai sutrikimai.
– O kaip atvežtas migrantas pats aiškina, kas jam nutiko?
– Vyrauja kultūrinis paaiškinimas, kaip jie tai supranta. Tai vadinama džino apsėdimu – „mane dabar apsėdo džinas“. Taip jie aiškina savo būklę.
O į psichiatrinį gydymą vaistais daugelis jų žiūri su nepasitikėjimu, iš savo šalių yra atsivežę įvairių mitų, įsivaizdavimų, kad šis gydymas ir medikamentai juos gali padaryti zombiais, nenormaliais.
Ten, iš kur jie atvyko, vaistų prieinamumas psichiatrijoje yra žymiai blogesnis. Ir tų vaistų, galima sakyti, beveik neturi. Buvo ir pacientų, kurie Irake jau gydėsi ir žinojo kai kurių vaistų pavadinimus. Tokiu atveju galėjome paskirti tų vaistų, pakoreagavę dozes.
Problema yra ta, kad toliau konsultuoti šiuos žmones, teikti psichoterapiją, net pašnekėti nuotoliniu būdu mes neturime galimybės. Tai yra labai svarbu – gauti ne tik gydymą medikamentais, receptais, bet ir psichosocialinę pagalbą.
– Vadinasi, čia jie atvežami, jų būklė įvertinama, stabilizuojama ir jie vežami atgal?
– Taip. Juos čia atveža VSAT pareigūnai. Kaip ir sakiau, vyrauja depresija, savižalos tendencijos arba psichoziniai simptomai: haliucinacijos, kliedesiai, keistas elgesys, saviizoliacija. Saviizoliacija, kai žmogus atsitraukia net nuo kitų migrantų, užsidaro, tampa neprieinamas kontaktui, kalba keistus, nesuprantamus dalykus. Tokių pacientų esame turėję apie trisdešimt.
– O minėtas džino apsėdimas būdingas migrantams iš arabų kraštų?
– Teisingai. Tai, sakyčiau, daugiau religinė įtaka. Apskritai islame labai svarbūs religiniai lyderiai ir jie suteikia tą aiškinimą. Nėra ko stebėtis, ir krikščionybėje, jei pasižiūrėsime į žmones iš kaimo vietovių arba turinčius žemesnį išsilavinimą, jie ir Lietuvoje kalba apie velnio apsėdimą. Jie kalba tai, ką jiems sako kunigai. O kai kurių kunigų, ypač vyresnės kartos, patarimai stebina ir stulbina. Siunčia tuos pacientus į egzorcizmo seansus. Iki šiol. Mes nedaug kultūriškai ir tesiskiriame.
– Sakykime, atvežamas žmogus iš migrantų stovyklos. Kaip vyksta darbas su juo? Kokie didžiausi iššūkiai?
– Yra net atskira rūšis psichiatrijoje – kultūrinė psichiatrija, kada reikia į vakarietiškų simptomų ir sindromų sampratą, kuri psichiatrijoje išskirta mokslo įrodymais, kad, tarkime, tam tikras simptomų rinkinys, kuris vadinamas sindromu, turi būti interpretuojamas vienaip ar kitaip. Tarkime, kad tai ir tai reiškia bipolinį sutrikimą arba tam tikri simptomai rodo šizofrenijai būdingus požymius.
Kalbant apie migrantus, dažnai sudėtinga tai išsiaiškinti žmogaus klausiant, tarkime, ar jis jaučia, kad kitas žmogus mintimis gali daryti neigiamą įtaką jo kūnui. Jam labai sudėtinga suprasti, netgi jei jam gerai vertėjas išverčia. Kultūriškai jis nesupranta šios koncepcijos reikšmės.
Tuomet klausiame paprasčiau – ar galite jausti, kad kažkas valdo jūsų judesius mintimis ar per atstumą? Tuomet jam truputį aiškiau.
Arba dar paprastesnis klausimas – ar jaučiate, kad jus nuodija? Žmonės, kurie neturi tų kliedesių, atsako paprastai, tarkime: „Taip, maistas stovykloje labai blogas.“
– Ir ką indikuoja žmogaus jausmas, kad jis nuodijamas?
– Pirmiausia tai gali liudyti labai sunkią depresiją. Dėl tokios būklės maistas atrodo nebeskanus, visai nebesinori valgyti ir žmogus įtiki, kad maistas sugedęs arba užnuodytas. Apėmus sunkiai depresijai dažniausiai ateina mintis apie mirtį. Tuomet ir maisto atsisakoma, o libido, natūrali fizinė energija, išnyksta. Žmogus net ir nenori, kad jo organizmas gautų tos energijos ir palaikytų gyvybę.
Jeigu kalbėtume apie savižalos atvejus, mes matome, kad žmonės kartais žalojasi iš nevilties. Nes, tarkime, Pabradės migrantų sulaikymo centre yra atvejų, kur žmonių sulaikymas trunka dvejus metus ir neduodama aiškaus atsakymo. Pradedama save žaloti, norint atkreipti į save dėmesį.
– Grįžkime prie pandemijos, izoliacijos – gal pasidalytumėte patarimais, kaip kiekvienas mūsų galėtų pagerinti savo savijautą?
– Yra bendrieji dalykai, kurie net katastrofinių išgyvenimų akivaizdoje padeda. Tai svarbiausi atramos taškai, kuriuos kiekvienas žmogus turi artimiausioje aplinkoje. Mano atveju tai yra šeima. Kiti žmonės galbūt turi draugų, gal tėvus – artimus žmones, su kuriais gali pakalbėti ir aptarti tai, kas įvyko kiekvieną dieną, kokie buvo sunkumai.
Reguliari refleksija yra būtina kiekvienam. Kaip higiena, kaip nusiprausimas ryte ir vakare. Vidinis apsivalymas yra labai svarbus su kitu žmogumi. Pats to padaryti negali. Kitas žmogus duoda atspindį, yra moralės etalonas, kaip matas, per kurį gali suprasti savo mintis, savo jausmus toje situacijoje, įvertinti, ar tinkamai pasielgei, ar galėjai elgtis kitaip.
Kitas dalykas, kalbant apie paprastus patarimus, yra fizinis krūvis. Net jei ir esame izoliacijoje, privalote kartą per dieną pasivaikščioti gamtoje.
Kai kurie žmonės į šią rekomendaciją žiūri taip: „Ai, užsidėsiu ausines ir eidamas paklausysiu tinklalaidės ar muzikos.“ Tai nėra gerai, kadangi esmė yra būti gamtoje ir pastebėti tai, kas vyksta, pamatyti pokyčius, juos įsiminti. Tai yra aktyvus buvimas aplinkoje.
