Pianistė Mūza Rubackytė – viena talentingiausių ir daugiausiai pasiekusių lietuvių muzikos pasaulyje, garsinančių mūsų šalį taip pat, kaip Arvydas Sabonis garsina Lietuvą krepšinyje ar Rūta Meilutytė – plaukime. Namus Mūza turi Šveicarijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje, tačiau, kad ir kur bebūtų, ji laukia akimirkos, kada galės sugrįžti į Lietuvą.
Per kelis pastaruosius mėnesius pianistei, Nacionalinės premijos laureatei profesorei M. Rubackytei plojo Prancūzijos, Kolumbijos, Japonijos, Meksikos, JAV ir daugelio kitų šalių melomanai. Bogotoje jai dirigavo gyva klasikos legenda – kompozitorius Krzysztofas Pendereckis. Tačiau į kurį pasaulio kampelį fortepijono virtuozę nuneštų koncertai ar kelionės, bent kartą per šešias savaites, o neretai ir dažniau, ji būtinai grįžta į Vilnių. Pačioje sostinės širdyje yra M. Rubackytės namai. Tiksliau – vieni iš trijų judviejų su vyru šveicaru Alainu Golay namų, mat pora dar turi butus Paryžiuje ir Ženevoje.
„Užvakar būdama Ženevoje vienoje rankoje laikiau vieną telefoną ir šnekėjau su darbininku, kuris prižiūrėjo tekantį vandenį Paryžiuje ir remontavo kažkokį lubų gabaliuką, o kita ranka reguliavau darbus bute Vilniuje“, – pasakoja M. Rubackytė-Golay. Pianistė priduria, kad niekada negalėtų gyventi nuosavame name už miesto.
Gal kam toks gyvenimo būdas atrodo beprotiškas, tačiau garsi pianistė juo tiesiog mėgaujasi, juk kelionės – tai galimybė pažinti naujus kraštus, žmones, istoriją, papročius, atrasti naujų skonių. Galiausiai aplinkos pakeitimas, jos įsitikinimu, yra puikus vaistas nuo kasdienės rutinos.
„Keliauninkas yra profesija. Artistas pirmiausiai yra tas, kuris moka keliauti. Aš pakuojuosi lagaminus kas tris dienas. Gerai susidėti lagaminą irgi yra menas“, – tikina M. Rubackytė-Golay. Pianistė prisipažįsta kartais pasigendanti daiktų ir nežinanti, kuriame iš butų jie palikti.
Kur Mūza bebūtų, jos diena suplanuota minučių tikslumu. Ypač Vilniuje, nes per labai trumpą laiką muzikė turi nuveikti daugybę dalykų. Tad pailsėjusi vos kelias minutes moteris išskuba į pirmą susitikimą Valdovų rūmuose, kur turi aptarti būsimo koncerto reikalus. Kasmet, gruodžio 30 d., muzikė čia rengia jau tradicija tapusį koncertą, į kurį susirenka „mūzafilai“, patys ištikimiausi jos gerbėjai iš Lietuvos ir užsienio.
Pačiai pianistei šis vakaras turi ypatingą reikšmę, juo ji pagerbia tą dieną anapilin išėjusią mylimą tetą, puikią pianistę ir pedagogę Ireną Gomolickaitę.
„Teta, kuri turėjo negalią, visą laiką praleisdavo namie. Ji man davė nepaprastai daug literatūros ir istorijos prasme. Mes žaisdavome žaidimus su sagų dėžute, ten būdavo karvedžių pulkai, mūšiai ir mūšių strategijos, nes ji nepaprastai buvo susidomėjusi istorija ir karvedyste“, – apie vieną iš trijų ją užauginusių moterų pasakoja Mūza. Gražiausius prisiminimus pianistei taip pat kelia mintys apie močiutę ir mamą.
Išsamus pasakojimas apie pasaulinio garso lietuvių pianistę M. Rubackytę ir jos meilės istoriją – laidos „Gyvenimas“ reportaže.
