Lietuvoje

2021.12.08 14:22

Partnerystę sudariusi pora iš Estijos: pasaulis nesugriuvo, vyrų ir moterų santuokos neiširo

LRT.lt2021.12.08 14:22

Nuo partnerystės įstatymo įsigaliojimo Estijoje praėjo penkeri metai. Nors prieš įstatymo priėmimą Estijoje, kaip ir Lietuvoje, virė aštrios diskusijos, šiandien partnerystės kelia gerokai mažiau aistrų. Kaip sako tos pačios lyties pora Hanna-Mari Kirs ir Ülle Sepp, žmonės pamatė, kad pasaulis nesugriuvo. Priešingai, neįvyko nė vienas siaubingas oponentų pieštas scenarijus, rašoma Nacionalinio žmogaus teisių forumo pranešime žiniasklaidai.

– Ar tuo metu, kai vyko diskusija dėl partnerystės, jau buvote pora? O galbūt tai dar nė vienai iš jūsų nebuvo aktualu?

Ülle Sepp (U. S.): Ne, tuo metu mes dar nebuvome kartu. Tiesą sakant, apie tai net negalvojau, kol partnerystė netapo artima galimybe – iki tol net neįsivaizdavau, kad tai gali tapti realybe. Kai prasidėjo rimta diskusija šia tema, pradėjau kelti klausimą ir sau – kaip tai pakeistų mano gyvenimą?

Žmogaus teisių požiūriu tai buvo svarbu ne tik todėl, kad atsirastų galimybė savo santykius įteisinti: žinojimas, kad kažkas didesnio – valstybė, įstatymai – tave palaiko, sukuria saugumo, visavertiškumo jausmą.

– Galbūt atsimenate, kaip partnerystės klausimas buvo sutiktas visuomenės?

Ü. S.: Jei gerai atsimenu, net kai kurie LGBT bendruomenės nariai kvestionavo, ar gera idėja į tai atkreipti tiek daug visuomenės dėmesio: esą, mažas šansas, kad partnerystės įstatymo projektas būtų priimtas, tad tai įžiebtų nereikalingą įtampą, atskirtį.

Nors ir vyliausi geriausio, pati netikėjau, kad tai įvyks. Žinoma, didžioji dalis partnerystę palaikė ir net neabejojo šio įstatymo būtinybe. Tuo metu žmonės tarsi išsiskaidė į grupes pagal tai, ar jie palaiko partnerystės institutą, ar ne, ar išlaiko neutralią poziciją. Daug politikų stengėsi laikytis nuošalėje, argumentuodami, kad žmogaus teisių problemos nebuvo įtrauktos į jų rinkimų pažadus, nors praktikoje matyti, kad spręsti kitų klausimų tai netrukdo.

Apskritai, buvo etapas, kai daug viešų asmenų pasisakė šia tema, ir, nors teko nusivilti daugelio pozicija, jaučiau ir itin daug palaikymo, kuris prieš tai galbūt nebuvo toks atviras.

Hanna-Mari Kirs (H. M. K.): Visada yra tokių politikų, kurie siūlo laukti, kol visuomenė bus „pasiruošusi“ ir tik tada priimti dalies visuomenės pasipriešinimo sulaukiančius sprendimus, kurie skirti apsaugoti kitą dalį visuomenės.

Manau, kad tai yra tikrų tikriausia nesąmonė: visų pirma, tai byloja apie politiko stuburo neturėjimą, taip pat reikia suprasti, kad visuomenė niekada nebus pilnai pasiruošusi, kol nebus sudarytos sąlygos pasiruošimui. Estijos pavyzdys yra akivaizdus: pasaulis dėl to nesugriuvo, vyrų ir moterų santuokos neiširo – neįvyko nė vienas siaubingas oponentų pieštas scenarijus.

– Kokius argumentus prieš partnerystes naudojo opozicija?

Ü. S.: Vienas iš argumentų – tai aktualu tik nedidelei daliai estų, todėl nereikalinga. Taip pat opozicija išreiškė rūpestį, kad šio įstatymo priėmimas atvers kelią kitoms LGBT teisėms, pavyzdžiui, sudaryti santuoką, įsivaikinant, esą, bus „skleidžiama LGBT propaganda“, kuri, pasak jų, vaikus stebuklingai paverstų homoseksualiais.

Iš esmės buvo stengiamasi sukurti apokaliptinį scenarijų, naudojamas kiekvienas įmanomas argumentas, nepaisant to, ar jame yra logikos, ar ne. Estai yra itin ateistiška tauta, tačiau šioje diskusijoje staiga pasidarė svarbu krikščioniška šeimos samprata, santuokos instituto šventumas ir net pasitaikė pasisakymų, kuriuose LGBT žmonės buvo dažnai sulyginami su pedofilais.

H. M. K.: Estijoje labai didelė dalis žmonių ir šiaip gyvena nesusituokę, santuoka daugeliui tikrai nėra būtinybė. Vis dėlto, kai pradėta kalbėti apie tos pačios lyties porų santykių įteisinimą, viešajame diskurse nestigo pasipiktinimo, kad tai nėra natūralu, kad šeima – vyro ir moters reikalas. Apskritai dauguma opozicijos argumentų buvo patys sau prieštaraujantys, bet niekas to nekvestionavo.

– Kokius pokyčius estų požiūryje į LGBT bendruomenę sąlygojo šis įstatymas?

H. M. K.: Per pastaruosius metus įvyko visuomenės požiūrio į tos pačios lyties poras pokyčiai. Nežinau, ar tai gali būti siejama su partnerysčių atsiradimu, bet atrodo, kad yra mažiau neapykantos ir pykčio LGBT bendruomenės atžvilgiu.

Žinoma, yra daug dalykų, kuriuos reikėtų tobulinti, bet galimybė įteisinti santykius leido man pasijusti daug saugiau ir laisviau. Džiaugiuosi, kad, kai sutikau savo partnerę ir mums pasidarė svarbu registruoti partnerystę, turėjau galimybę rinktis ir tai padaryti savo gimtojoje šalyje.

Ü. S.: Kai pirkome bendrą būstą, nesulaukėme jokių komentarų dėl savo santykių nei banke, nei iš brokerių ar kaimynų. Šiuo metu laukiamės vaikelio ir taip pat dar neteko išgirsti kokių nors replikų iš medicininio personalo. Manau, kad partnerystės įteisinimas tikrai prisidėjo prie tolerantiškos aplinkos.

H. M. K.: Čia prieiname prie dar vieno itin svarbaus pokyčio – nors aš esu ta, kuri vaiką nešioja, mano partnerė galės vaiką įsivaikinti, kas anksčiau nebūtų buvę įmanoma.

Ü. S.: Galų gale, tai nėra vien apie formalumus. Bet kuriuo atveju, žmogus gyvena savo gyvenimą, augina vaikus, sukuria šeimas – viską daro kaip ir kiti. Vis dėlto santykių įteisinimas tokių šeimų gyvenimus padaro daug paprastesnius – tau nereikia įrodinėti savo ryšių su artimaisiais.

Taigi, jei yra vienas dokumentas, kuris gali žmonių gyvenimus stipriai palengvinti, kodėl jo neturėti? Gi nėra taip, kad tai atims teises iš kitų šeimų ar apskritai kaip nors jas paveiks. Prieš LGBT teises nusiteikę asmenys yra labai iškalbingi ir garsūs grupėje, tačiau asmeniniuose pokalbiuose tokio kategoriškumo jie nereiškia, tad didžioji dalis to triukšmo kyla vien iš idėjos.

– Kokią įtaką partnerystės įteisinimas padarė tos pačios lyties šeimoms, auginančioms vaikus? Kas dar galėtų būti patobulinta tokių šeimų apsaugoje?

H. M. K.: Žinoma, kai pasaulį išvys mūsų vaikelis, minčių šiuo klausimu mums iškils daugiau, o kol kas galiu kalbėti tik remdamasi draugų patirtimis. Pagal įstatymus, mes, kaip pora, negalime įsivaikinti vaikų, kurie nėra vienos iš mūsų biologinis vaikas, tai įmanoma padaryti tik įsivaikinant kaip vienišam asmeniui.

Vis dėlto, net jei vaikelis ir yra vieno iš partnerių biologinis vaikas, kitas partneris jo įsivaikinti iš karto negali – reikia laukti keletą mėnesių iki tol, kol jam bus suteiktos tos pačios tėvystės ar motinystės teisės. Beje, skirtingų lyčių poros, įregistravusios partnerystę, neturi praeiti sudėtingo įvaikinimo proceso, o tos pačios lyties porų patirtys dažniau būna kitokios: vertinamos jų gyvenimo sąlygos, santykiai, finansai, namų aplinka ir t. t.

Ü. S.: Taline įvaikinimo procesai tos pačios lyties šeimose paprastai vyksta sklandžiai, bet mažesniuose miestuose tai priklauso ir nuo teisėjo, kuris bus paskirtas poros bylą nagrinėti – kartais kyla ir šiokių tokių sunkumų.

Taip pat nebiologiniam tėvui ar mamai nėra suteikiamos vaiko priežiūros atostogos po gimimo, tad, nors ir esu dėkinga, kad apskritai turiu teisę į mūsų vaiko globą, įstatymų taikymas šiuo ir daugeliu kitų klausimų kol kas išlieka diskriminacinis.

Yra daugybė dalykų, kurių negalime daryti, pavyzdžiui, dalintis ta pačia pavarde, kartu deklaruoti mokesčius, taip pat, jei vienas poroje miršta, nėra taip, kad turtą automatiškai paveldi partnerė (-is). Todėl reikia pasirūpinti begale kitų dokumentų, kad pora būtų apsaugota. Daug šių problemų yra viešosios diskusijos dalis, taip pat palankūs teismų sprendimai sąlygoja, kad šie klausimai po truputį yra sprendžiami.

– Ką patartumėte Lietuvos LGBT bendruomenei, kuri šiuo metu kovoja dėl savo teisių?

Ü. S.: Manau, kad kiekvienas žmogus turi galimybę prisidėti prie pokyčių tiesiog atvirumu kasdieniame gyvenime, darbe. Nesakau, kad visi LGBT bendruomenės nariai privalo „išlįsti iš spintos“ – tai kiekvieno asmeninis reikalas, priklausantis nuo to, ar asmens kontekstas yra saugus, ar jis jaučiasi gerai tai darydamas.

Aš pati, tarkime, darbindamasi į naujas vietas, visada iškeliu savo seksualinės orientacijos, šeimyninio gyvenimo klausimą – pateikiu šią informaciją darbdaviams ir prašau jų įvertinti, ar tai darbovietėje keltų sunkumų, nes aš neplanuoju to slėpti. Šiuo pavyzdžiu noriu pabrėžti, kaip svarbu „įprastiems“ žmonėms gyventi atvirai. Be abejo, ir Estijoje ne visi žmonės jaučiasi pakankamai saugūs, tad tai tik požiūris, grįstas asmenine patirtimi.

H. M. K.: Šiuo metu atvirai apie savo seksualinę orientaciją kalba daugiausia menininkai, muzikantai, ryškios, kartais ekscentriškos asmenybės. Taip gimsta stereotipai, jog LGBT bendruomenės nariai labai skiriasi nuo likusios visuomenės dalies, o tai sąlygoja susvetimėjimą, susiskaldymą.

Todėl labai svarbu, kad kiekvienas būtų atviras – taip vis daugiau žmonių pamatys, kokie mes visgi panašūs, kokius paprastus gyvenimus didžioji dauguma gyvename. Žinoma, viešų asmenų balsai taip pat yra labai reikalingi, tiesiog svarbu išlaikyti balansą, kad visuomenė nepamirštų, jog LGBT bendruomenė yra kasdien sutinkami žmonės, kolegos, šeimos nariai ir draugai, o ne kokie nors fikciniai herojai, atitinkantys Holivudo filmuose vaizduojamus stereotipus.

Apie partnerystės įstatymo priėmimą Lietuvoje plačiau bus kalbama šių metų Nacionaliniame žmogaus teisių forume. Diskusijos „Piliečiai įstatymo paraštėse: ar rasime sprendimą tos pačios lyties šeimų apsaugai?“ Diskusijos bus galima klausytis gyvai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (būtina registracija) arba tiesiogiai LRT.lt portale bei nztf.lt.

Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Žmogus žmogui žmogus: didesnė parama žmogaus teisėms ir vienas kitam kovoje už lygybę“. Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt