Lietuvoje

2021.12.08 05:30

Vienas iš Konstitucijos kūrėjų Sinkevičius: privalomas skiepijimasis neprieštarautų Konstitucijai

Gytis Pankūnas, LRT.lt2021.12.08 05:30

Konstitucija turi būti keičiama tik tada, kai jos nuostatos pradeda trukdyti visuomenės pažangai, interviu LRT.lt teigė vienas iš Konstitucijos kūrėjų Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius. Teisininkas, kalbėdamas apie pagrindinį įstatymą, pabrėžė, kad, priimant sprendimus, negali būti pamirštas ir visuomenės saugumas, tad privalomas skiepijimasis, anot V. Sinkevičiaus, neprieštarautų Konstitucijai.

Gruodžio 7 dieną 70-ies metų jubiliejų švenčiantis V. Sinkevičius yra vienas iš darbo grupės, rengusios 1992 m. Lietuvos Konstituciją, narių.

Teisininkas, buvęs Konstitucinio Teismo (KT) teisėjas interviu LRT.lt pasakojo, kad pagrindinio šalies įstatymo kūrimas buvo komplikuotas, kadangi Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputatai buvo pasidaliję į dvi stovyklas, kurių viena įsivaizdavo, kad Lietuvoje galios centru turi tapti parlamentas, o kita stovykla norėjo stipraus prezidento vaidmens šalyje.

– Kodėl pasirinkote studijuoti, nagrinėti teisę? Juk sovietmečiu tai buvo bene viena labiausiai ideologizuotų mokslo sričių.

– Kodėl tapau teisininku? Devintoje klasėje pasakiau, kad būsiu prokuroras, nes miestelyje, kuriame gyvenau, buvo daug netvarkos, siautėjo paauglių, vyresnių žmonių gaujos, užpuldinėdavo žmones, žmonės bijodavo vakare išeiti į gatvę, apylinkės inspektorius į tuos dalykus žiūrėdavo pro pirštus, nes jam artėjo pensija, jis nenorėjo su niekuo pyktis.

O aš buvau prisiskaitęs Jacko Londono, Ernesto Hemingway`aus knygų, kur stiprūs, drąsūs žmonės kovoja už tiesą, teisingumą ir laimi. Man atrodė, kad tapęs prokuroru padarysiu tvarką, tai paskatino stoti į teisę.

O dėl teisės ideologizavimo, tai kiekvienoje aukštojoje mokykloje buvo dėstoma tokių dalykų, kurie iš esmės nebuvo reikalingi, tarkime, mokslinis komunizmas, mokslinis ateizmas. Aišku, viskas buvo dėstoma iš marksizmo, leninizmo klasikų pozicijų, bet buvo mokoma svarbių dalykų, pavyzdžiui, baudžiamosios teisės, civilinės teisės, romėnų teisės, lotynų kalbos, filosofijos. Buvo ne tik politizavimo ir ideologizavimo. Kokia ta santvarka bebūtų, nusikaltėlis yra nusikaltėlis. Plėšikas, banditas – juos reikia teisti. Lygiai taip pat visuomenėje buvo sudaromos sutartys, egzistavo civiliniai santykiai. Tad sakyti, kad tai buvo politizuotos, ideologizuotos studijos, nenorėčiau.

Mums tuo metu dėstė dalykus, kurie suteikdavo platesnį požiūrį, platesnę pasaulėžiūrą negu kad kartais dabar, kai viskas yra labai specializuota. Žmonės yra puikūs tam tikros srities specialistai, bet platesnių žinių jie negauna, turi mokytis savarankiškai.

Kai paklausėte apie studijų ideologizavimą, prisiminiau, kad negavau raudono diplomo su pagyrimu, nes vienas dėstytojas buvo tam tikrų gana ryškių pažiūrų, jis mane kankino per valstybinį baigiamąjį egzaminą daugiau negu pusę valandos.

Mačiau, kad jis man nori parašyti blogą pažymį, galiausiai jis paklausė, ką pasakė vienas veikėjas iš Tommaso Campanellos kūrinio „Saulės miestas“. Negalėjau atsakyti, abejoju, ar pats dėstytojas skaitė tą kūrinį. Bet pačios studijos nebuvo sunkios, nuo antro kurso gaudavau padidintą stipendiją už gerą mokymąsi, tik gavau prastą pažymį iš minėto dėstytojo.

– Bet kodėl neįtikote dėstytojui?

– Nenuėjau į vieną iš jo paskaitų, nes tos paskaitos buvo labai neįdomios. Dėstytojas nutarė staiga paskelbti 15 minučių egzaminą raštu, o draugas, žinodamas, kad dėstytojas yra kerštingas, įsimena, kas neateina į paskaitas, už mane parašė atsakymus į egzamino klausimus.

Per kitą paskaitą dėstytojas pareiškė, kad nori pamatyti vieną studentą, ir parodė per pusę perplėštą egzamino lapą. Aš neišdrįsau pasakyti, kad čia ne aš parašiau, o mano draugas. Juk aš paskaitoje nebuvau. Tada dėstytojas pasakė, kad mane prisimins, tai per valstybinį egzaminą ir prisiminė.

– Kokiomis aplinkybėmis susidomėjote konstitucine teise, kodėl pasukote ta kryptimi?

– Kai baigiau Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, man pasiūlė likti dirbti Valstybinės teisės katedroje, kadangi buvau geras studentas, gerai mokiausi. Valstybinės teisės katedroje buvo dėstoma valstybinė teisė, administracinė teisė, finansinė teisė, žemės teisė ir kita. Palaipsniui susidomėjau valstybine, o vėliau – ir konstitucine teise.

– O kaip įsidarbinote AT prezidiume?

– 1975 metais pradėjau dirbti Vilniaus universiteto Teisės fakultete, 1976 metų pavasarį išvažiavau į Maskvos universitetą į Kvalifikacijos kėlimo fakultetą. Ten suvažiuodavo profesoriai iš visos tuometinės Sovietų Sąjungos, taip pat atvykdavo mokslų daktarai, jauni dėstytojai. Pasirinkau disertacijos temą, išlaikiau stojamuosius egzaminus.

Po keturių mėnesių, praleistų Maskvoje, sugrįžtu į Vilnių ir pasirodo, kad jau tris mėnesius manęs ieško karinis komisariatas. Po trijų dienų jau buvau kariuomenėje. Tarnavau dvejus metus. Kai mane paėmė į kariuomenę, man buvo 27 metai, tad baigiau tarnybą 29 metų.

Grįžau iš kariuomenės ir nežinojau, ką toliau daryti. Bet tuo metu „Minties“ leidykloje buvo steigiama nauja teisinės literatūros redakcija, ji turėjo leisti vadovėlius, kitą teisinę literatūrą, ir ieškojo redakcijos vedėjo. Fakultetas mane rekomendavo, mane priėmė į tą poziciją. Mes leidome literatūrą ir vietinių tarybų deputatams. Ateidavo žmonės iš AT prezidiumo, tardavosi, kokią literatūrą leisti. Taip užsimezgė kontaktas su AT žmonėmis, po metų sulaukiau skambučio iš prezidiumo su darbo pasiūlymu. Man pasiūlė beveik per pusę didesnį atlyginimą ir svarbiausia – butą už dvejų metų.

Tuo metu aš su šeima gyvenau dėstytojų bendrabutyje, trys asmenys gyvenome 11 kvadratinių metrų ploto kambaryje, anksčiau gyvenome 9 kvadratinių metrų ploto kambaryje. Tad tas buto už dvejų metų pažadas mane sudomino, pradėjau dirbti AT prezidiume. Ten darbavausi įvairiose pozicijose – vietinių tarybų skyriuje, sekretoriate, Juridiniame skyriuje.

Devintoje klasėje pasakiau, kad būsiu prokuroras, nes miestelyje, kuriame gyvenau, buvo daug netvarkos, siautėjo paauglių, vyresnių žmonių gaujos, užpuldinėdavo žmones, žmonės bijodavo vakare išeiti į gatvę, apylinkės inspektorius į tuos dalykus žiūrėdavo pro pirštus, nes jam artėjo pensija, jis nenorėjo su niekuo pyktis.

V. Sinkevičius

1988–1989 metais, Sąjūdžio laikotarpiu, prasidėjo tikrieji, rimtieji darbai – siekis pripažinti Molotovo–Ribentropo paktą negaliojančiu, pašalinti jo pasekmes, atkurti, atstatyti tremtinių teises, Pilietybės įstatymas, Valstybinės kalbos įstatymas. Prezidiumas sudarė komisiją Molotovo–Ribentropo pakto sudarymo aplinkybėms, teisiniams padariniams Lietuvai ištirti. Toje komisijoje buvo ne tik tuometiniai aukšti sovietinės Lietuvos pareigūnai, bet ir Sąjūdžio lyderiai – Vytautas Landsbergis, Romualdas Ozolas, Kazimieras Motieka. Prie komisijos sudaryta darbo grupė, joje dirbau ir būtent tomis aplinkybėmis užsimezgė mano kontaktai su Sąjūdžio lyderiais.

Sąjūdžiui 1990 m. laimėjus Seimo rinkimus, prasidėjo valstybės nepriklausomybės atkūrimo darbai. [...] Buvo suformuotos keturios deputatų grupės, vienoje jų – centrinėje – V. Landsbergio kvietimu ėmiau darbuotis ir aš. Tai nuo kovo 3 iki kovo 10 dienos ši grupė parengė Kovo 11-osios akto ir kitų dokumentų, kurie tą dieną buvo priimti, projektus.

Buvo laimė matyti, kaip buvo kuriama valstybė, kaip dirbo tie didieji, kurie atkūrė nepriklausomybę. Ant tų projektų liko ir mano parašai.

– 1991 m. gruodį prasidėjo Konstitucijos paruošiamieji darbai – AT suformuota komisija, joje, be politikų, dirbo ir teisininkai profesionalai. Prie minėtos komisijos sukurtoje darbo grupėje dirbote ir Jūs. Nuo ko pradėjote? Kokiu pagrindu buvo kuriama Konstitucija? Ar buvo žiūrima į kitų šalių Konstitucijas?

– Pirmiausia mes žiūrėjome į tai, ką mes turime. Lietuva gali didžiuotis savo konstitucionalizmo raida. 1791 m. gegužės 3-iosios Abiejų Tautų Respublikos konstitucija buvo pirmoji rašytinė Europos Konstitucija. Ten yra pradžia, ten yra pagrindas. Taip pat svarbi ir laikinoji 1920 m. Konstitucija, 1922 m. Konstitucija.

Aišku, žiūrėjome ir į kitų valstybių Konstitucijas, pavyzdžiui, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos. Bet Konstitucija buvo kuriama ne ką nors kompiliuojant, ne perkeliant. Buvo pradedama nuo valstybės pagrindų. Kas bus pradžioje? Valstybė ar žmogus? Kokia bus preambulė? Trumpa, o gal jos visai nebus? Mūsų Konstitucijos preambulė yra Justino Marcinkevičiaus nuopelnas, jis ją parašė.

– Bet AT narių nuomonės dėl Konstitucijos vizijos skyrėsi? Nebuvo bendro sutarimo iš karto?

– Maždaug 1992 m. kovo mėnesį atsirado Konstitucijos projektas. Komisija buvo pasirinkusi parlamentinės respublikos modelį, kur politinės galios centras yra parlamentas, o prezidento vaidmuo yra antraeilis, kitaip tariant, Seimas yra visagalis. Bet komisijoje atsirado keli nariai, tai yra Egidijus Jarašiūnas, Zita Šličytė ir Narcizas Rasimavičius, kurie turėjo kitokį požiūrį, jų nuostata buvo, kad prezidentas turi būti pakankamai stiprus.

Prisiminkime 1992 m. vidurio laikotarpį: labai sudėtinga, sunki valstybės ekonominė padėtis, žmonės neturi darbo, kritęs pragyvenimo lygis, institucijos tarpusavyje nesusišneka, Vyriausybė sunkiai susikalba su AT, prokuratūra neranda vietos arba, kai randa, bandoma ją nustumti, centrinis bankas su Vyriausybe visiškai nesutaria.

Tokioje aplinkoje atsiranda supratimas, kad reikia ką nors daryti, bet kartu atsiranda visiškai skirtingos valstybės raidos vizijos. Tad minėti deputatai siūlė stiprinti prezidento instituciją, stipraus prezidento skirsnį, nelaukiant Konstitucijos, įrašyti į seną Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, kuris buvo priimtas 1990 m. kovo 11-ąją.

Ką reiškia stiprus prezidentas? Jis turi teisę vienas reorganizuoti Vyriausybę, turi teisę skirti, atleisti pareigūnus, pirmininkauti Vyriausybės posėdžiams, prezidentas vienas gali atleisti ministrą pirmininką ir tada griūva visa Vyriausybė.

Taigi įvyksta priešprieša – parlamentinė komisija yra už parlamentinę valdymo formą, o iš kitos pusės ateina pasiūlymai turėti stiprų prezidentą. Pastaruoju atveju, pavyzdžiui, Vyriausybės likimas priklausytų ne nuo Seimo pasitikėjimo, o nuo prezidento. 1992 m. gegužę skelbiamas referendumas, ar reikia stipraus prezidento vaidmens įvedimo į Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Referendumas nepavyksta, pritrūksta balsų tai idėjai.

Tada prasideda parlamentinė rezistencija – AT skyla per pusę, posėdžiauja atskirose salėse, grupė deputatų vaikšto iš vienos salės į kitą, griaudami kvorumus, tad nė viena pusė iš esmės negali priimti sprendimų. Dėl to nėra sutarimo ir dėl Konstitucijos, gimsta du alternatyvūs jos projektai: vienas – parlamentinės respublikos modelis, kitas – su stipriu prezidento vaidmeniu.

Nė viena pusė nenusileidžia, nusprendžiama skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Susiformuoja atskiros frakcijos su skirtingomis valstybės vizijomis. Paskelbta, kad vyks referendumas dėl Konstitucijos, bet vieno bendro Konstitucijos projekto juk nėra.

1992 m. rugsėjo 29 d. į AT Juridinį skyrių ateina visų frakcijų atstovai, atneša tuos du alternatyvius Konstitucijos projektus ir sako: „Pabandykite per savaitę iš tų projektų padaryti vieną projektą, kuris tiktų abiem pusėms.“ Per keturias dienas mes iš tų dviejų variantų padarėme vieną. Kompiuterių nebuvo, tai naudojome žirkles, klijus, rašiklius – karpėm, klijavom, rašėm, braukėm. Dabar, kai prisimenu, net baisu pasidaro, ką mes su tais projektais darėme.

Galiausiai turėjome kompromisinį variantą, kuriame buvo parlamentinė respublika su pastiprintu prezidento vaidmeniu. Spalio 4 d. parodėme projektą deputatų frakcijų atstovams, bet išvydome politinio žaidimo elementų, mat stipraus prezidento šalininkai ėmė berti priekaištus mums.

Mūsų klausinėjo, kiek už tokį darbą mums neva sumokėjo V. Landsbergis. Mes aiškinome, kad dirbome keturias dienas užsidarę, su niekuo nesitardami. Pats V. Landsbergis, įvertinęs projektą, teigė matantis kompromiso paieškas, darbą įvertino teigiamai. Spalio 13 dienos naktį buvo galutinai suderintas Konstitucijos projektas, apie pusę 2 nakties išmėtėme projektus į deputatų dėžutes. Ryte projektas pateiktas parlamentui, pritariama ir projektas teikiamas referendumui, jame Konstitucijai buvo pritarta.

Deputatai iki tol aštriai ginčijosi dėl kai kurių Konstitucijos nuostatų, bet buvo rastas sprendimas, kad būtų sukurtas atskiras straipsnis, kuriame bus įrašyti kitų Konstitucijos straipsnių numeriai, ir juos bus galima per metus po referendumo pakeisti lengvesne tvarka negu visus kitus Konstitucijos straipsnius. Kitaip tariant, dėl to, dėl ko nebuvo sutarta galutinai, pasakyta, kad per metus laiko po Konstitucijos priėmimo galima bus pakeisti. Kiekviena pusė tikisi laimėti rinkimus ir sutinka su tuo.

– Kokios tai buvo nuostatos, dėl kurių sutarta, kad jas bus galima pakeisti lengvesne tvarka?

– Dėl prezidento galių, dėl savivaldybių tarybų galių. Vis dėlto nė viena pataisa vėliau dėl tų nuostatų nebuvo padaryta. Bandymų imtis pataisų buvo, bet jie nebuvo produktyvūs. Tad turime ilgiausiai Lietuvos istorijoje galiojančią Konstituciją. Esminis dalykas, kad Konstitucijoje yra balansas, viena valdžia gali pristabdyti kitą valdžią, nė viena valdžia negali priimti lemiamo sprendimo, nepasitarusi su kita valdžia.

1992 m. rugsėjo 29 d. į AT Juridinį skyrių ateina visų frakcijų atstovai, atneša tuos du alternatyvius Konstitucijos projektus ir sako: „Pabandykite per savaitę iš tų projektų padaryti vieną projektą, kuris tiktų abiem pusėms.“

V. Sinkevičius

– O ar dabar, Jūsų manymu, yra Konstitucijoje nuostatų, kurios, laikui bėgant, paseno, kurias reikėtų keisti, atsižvelgiant į dabarties realijas?

– Konstituciją reikia keisti tik tada, kai ji pradeda trukdyti visuomenės pažangai, kitaip tariant, neatliepia šios dienos poreikių. Ar yra tokių Konstitucijos nuostatų, kurios trukdo visuomenės pažangai? Aš tokių nuostatų nematau.

Konstitucija išlieka gyvybinga tik dėl to, kad yra aiškinama, interpretuojama ir tai daro KT. Visų demokratinių valstybių KT aiškina Konstituciją ir tą darydamas pritaiko ją naujiems visuomenės poreikiams – Konstitucijos tekstas lieka nepakitęs, bet turinys plečiasi, auga, turinyje atsiranda naujų elementų ir jie atsako į nūdienos poreikius. Tik tada, kai Konstitucijos negali išaiškinti, turi ją keisti.

– O ar nėra poreikio keisti Konstitucijos straipsnį dėl pilietybės? Jau ne vienus metus kalbama apie daugybinės pilietybės poreikį.

– KT pilietybės klausimą yra išaiškinęs daug kartų – Konstitucijoje įtvirtintas viengubos pilietybės principas, o ta dviguba arba daugybinė pilietybė yra retas atvejis, reta išimtis, ji negali būti paplitęs reiškinys. Bet laikotarpis tikrai pasikeitė nuo 1992 metų. Migracija, mišrios santuokos, galimybė įsidarbinti kitose valstybėse, o Lietuva liko viena iš nedaugelio valstybių, kurios taip griežtai riboja daugybinę pilietybę.

Dėl to reikia diskutuoti, spręsti, bet tas Konstitucijos straipsnis yra pirmame skirsnyje, o jis gali būti pakeistas tik referendumu. Kad straipsnis būtų pakeistas, reikia, kad už jį balsuotų daugiau kaip pusė visų Lietuvos rinkėjų. Referendumas tuo klausimu vyko, bet neužteko balsų. Tai gal dabar atsiras nauja straipsnio formuluotė, paprastesnė formuluotė, ir referendumas įvyks? O jeigu tauta nepritars, tai bus nepritarta, turėsime gerbti tautos valią.

– Lietuvoje referendumą surengti nėra labai lengva. Yra siūlymų mažinti referendumo kartelę nuo 300 iki 100 tūkstančių parašų. Ką Jūs apie tai manote?

– Jeigu būtų sumažinta kartelė iki 100 tūkstančių parašų, tai kiltų pavojus, kad referendumai bus labai dažni. Ar jie bus rezultatyvūs? Priklauso nuo to, kokia bus ta kartelė. Rengiant Konstituciją, buvo galvojama, kad 14 skirsnį – ten yra Konstitucijos keitimas – galima pakeisti tik referendumu ir tik jei už tai balsuoja ne mažiau kaip pusė visų rinkėjų. Turime matyti du aspektus, tai yra ne vien tai, kad piliečiai greičiau galės priimti sprendimą, bet kartu turime matyti, ar visuomenė yra pasirengusi atsakingai priimti sprendimus.

Prisiminkime referendumą dėl Visagino atominės elektrinės. Ten buvo patariamasis referendumas ir buvo nubalsuota už tai, kad mums nereikia savo jėgainės. Ir ką mes dabar turime? Turėtume savo jėgainę, pastatytą japonų, ją kontroliuotume, saugiai jaustumėmės. Kai atsisakėme jos, paklusome piliečių valiai, turime Astravą, turime problemą.

Tad ar piliečiai visada yra pasiruošę atsakingai priimti sprendimus? Man gali kas nors priekaištauti, kad nepasitikiu piliečiais. Taip, turiu teisę nepasitikėti piliečiais, nes manau, kad teisinės, politinės kultūros lygmuo Lietuvoje yra labai žemas. Kai agituojama sumažinti referendumo kartelę, tai dar nereiškia, kad tie sprendimai bus protingi. Aš nepritarčiau, kad reikia mažinti kartelę.

O kodėl dabar, kai vyksta kažkokia agitacija dėl referendumo kartelės mažinimo, niekas nepasako, kad Konstitucija, įvedus nepaprastąją padėtį, negali būti keičiama? Tokia nuostata juk yra, o dabar nepaprastoji padėtis yra įvesta.

– Ne vienus metus visuomenėje verda ginčai dėl šeimos sąvokos apibrėžimo Konstitucijoje, nors KT yra ne kartą ją aiškinęs. Vieną paskutinių kartų KT skelbė, kad šeima yra neutrali lyties atžvilgiu. Ar Jums pačiam nekyla abejonių dėl šeimos sąvokos?

– Man viskas aišku. KT atskyrė du dalykus – jis pasakė, kad santuoka yra vyro ir moters sąjunga. Kitas dalykas, ką pasakė KT, šeima gali būti sukurta ne tik santuokos pagrindu, bet ir kitokiu pagrindu. Tokiu būdu yra pakartota Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktika, KT nieko naujo nesukūrė.

Negaliu įžeisti kitų šeimų. Liko tėvas su vaikais, visi vyrai. Šeima ar ne? Šeima. Liko mama su mergaitėmis. Lytis žmonių ta pati, bet čia juk irgi šeima. Liko senelis su anūkais, vaikais, tėvų nėra. Vis tiek tai yra šeima. Teisiniu požiūriu čia yra viskas daugmaž aišku, bet pasaulėžiūros požiūriu, mentaliteto požiūriu, dorovės, moralės požiūriu nuomonių yra įvairiausių.

Kiekvienas gali turėti kokią nori nuomonę, bet tendencija, bent jau Europoje, yra daug laisviau žiūrėti į šeimos sampratą. Nežinau, kokį kelią pasirinks Lietuva, bet kelti klausimą, kad tauta turi referendumu tai išspręsti...

Mes turime žiūrėti ir į Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus. Jei priimtume kokią nors Konstitucijos pataisą dėl šeimos sąvokos, turime žiūrėti, ar ji derės su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija, ar ji derės su tarptautinių teismų praktika. Tapę Europos Sąjungos (ES) nariais mes įsipareigojome ne tik perkelti ES teisę į savo teisyną, bet ir paklusti tokiam teisės aiškinimui, kokius pateikia tarptautiniai teismai, o jų sprendimų yra įvairiausių.

Prisiminkime referendumą dėl Visagino atominės elektrinės. Ten buvo patariamasis referendumas ir buvo nubalsuota už tai, kad mums nereikia savo jėgainės. Ir ką mes dabar turime? Turėtume savo jėgainę, pastatytą japonų, ją kontroliuotume, saugiai jaustumėmės. Kai atsisakėme jos, paklusome piliečių valiai, turime Astravą, turime problemą.

V. Sinkevičius

– Bet atrodo, kad šeimos sąvoka net ir po kelių KT aiškinimų ne visiems yra aiški. Štai prezidentas Gitanas Nausėda kelia klausimus: „O kokią prasmę turi santuokos institucija? Jei partnerystė tampa tolygi šeimai, klausimas, kam reikia šeimą kurti santuokos pagrindu, jei iš esmės turinys yra toks pats kaip partnerystės?“. Ar tokie klausimai turi pagrindo?

– Prezidentas, Seimo pirmininkas, premjeras, visas parlamentas, visa Vyriausybė, mes galime turėti nuomonę, bet Konstituciją aiškina tik KT. Tai, ką išaiškina KT, tampa privaloma visiems teisėkūros subjektams – parlamentui, Vyriausybei, prezidentui. Jie, leisdami teisės aktus, negali Konstitucijos aiškinti kitaip, negu išaiškino KT. KT požiūris, kas yra šeima, yra daug liberalesnis ir laisvesnis negu kad aukščiausių valstybės pareigūnų pozicijos šiuo klausimu.

Mano manymu, santuoka yra tarp vyro ir moters. Šeima gali būti susijusi giminystės ryšiais. Tos pačios lyties asmenų pora laiko save šeima? Tai tegul laiko. Man tai visiškai netrukdo. Jei valstybė pripažins juos šeima, nemanau, kad valstybė taip sugriaus kokią kitą šeimą.

– Anksčiau ne kartą taip pat buvo diskutuota dėl kitos Konstitucijos nuostatos – Seimo nario teisinės neliečiamybės. Ar ši nuostata nėra pasenusi? Ar ir šiuo metu parlamentarams gresia politinis persekiojimas?

– Galbūt galėtume sakyti, kad tie laikai, kai politiką persekiojo dėl jo veiklos, praėjo, jei parlamentai būtų labai atsakingi, bet juk parlamentuose atsiranda dauguma ir mažuma. Dauguma visada nori padidinti savo gretas, o ypač aktyvius žmones iš mažumos ar opozicijos vienaip ar kitaip eliminuoti. Kol visuomenės branda, politinė kultūra, teisinė kultūra tikrai nėra aukšta, ta neliečiamybė yra būtina. Kitaip atsirastų instrumentas susidoroti su neįtinkančiais politikais.

Mane dabar ypač glumina, kai išgirstu opozicijos atstovus kalbant, kad „dėl sprendimų kalta dauguma, o mes, opozicija, esame niekuo dėti“. Bet mes rinkome ne poziciją ir opoziciją. Opozicijos narys Seime yra toks pat tautos atstovas, jam tenka lygiai tokia pati atsakomybė už tai, kas vyksta Lietuvoje, nesvarbu, ar jis yra daugumoje, ar mažumoje. Opozicija, tik kritikuodama valdančiuosius ir nesiūlydama savo iniciatyvų, nusišalina nuo sprendimų.

Prisiminkite, kad, jei kokį nors netinkamą veiksmą padaro daugumos atstovas, jis yra vertinamas vienaip, jei opozicijos atstovas, tai jis vertinamas visiškai kitaip. Ir mes turėjome Seime ne vieną atvejį, kai dauguma neleidžia patraukti jai priklausančio Seimo nario baudžiamojon atsakomybėn. Jei tai būtų asmuo iš opozicijos, tai tikrai leistų patraukti jį atsakomybėn.

Kol kas, kol didžiosiose Europos demokratijose, tarkime, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje tas neliečiamybės institutas funkcionuoja, kol jis tebėra vienas iš parlamentarų veiklos garantijų instrumentų, tai pulti jį naikinti nematau jokio konstitucinio pagrindo. Tiesiog turime kalbėti apie parlamento atsakomybę. Jei parlamentas mato, kad Seimo narys padarė nusikalstamą, kitokią veiką, kur akivaizdu, kad tai nėra politinis persekiojimas, tai parlamentas turi veikti atsakingai, leisti patraukti politiką atsakomybėn, nežiūrėdamas, ar tai daugumos, ar mažumos atstovas.

– Jūs užsiminėte apie tai, kad turime laikytis tarptautinių įsipareigojimų. EŽTT, išnagrinėjęs vieną bylą, priėjo prie išvados, kad privalomas skiepijimas demokratinėse visuomenėse gali būti laikomas būtinu. Kaip ši nuostata dera su mūsų Konstitucija?

– Tokie sprendimai visiškai dera su mūsų Konstitucija. Privalomas skiepijimasis atsiranda ne todėl, kad Vyriausybė staiga užsimano paskiepyti visus žmones, tiesiog reikia užkirsti kelią ypač pavojingoms infekcinėms ligoms plisti. Dabar kalbame apie COVID-19, bet jei atsirastų raupai, maras ar dar kas nors?

JAV Aukščiausiasis Teismas tokią bylą turėjo prieš 100 metų, kai didelio miesto gubernatorius liepė privalomai visus paskiepyti – siautė raupai, – o tie, kurie nesiskiepijo, buvo baudžiami, sodinami į kalėjimą. Teismas byloje priėmė gubernatoriui palankų sprendimą, nes nutarė, kad svarbesnis interesas yra užtikrinti visuomenės saugumą, neleisti visuomenei išmirti paprasčiausiai.

Prezidentas, Seimo pirmininkas, premjeras, visas parlamentas, visa Vyriausybė, mes galime turėti nuomonę, bet Konstituciją aiškina tik KT.

V. Sinkevičius

EŽTT sprendimas buvo susijęs su vaikų skiepijimu, galimybe lankyti darželį, bet principas yra suformuluotas. Mūsų Konstitucija tikrai nedraudžia Seimui priimti tokį įstatymą ir nustatyti tokius ribojimus, tokias prievoles. Konstitucija tikrai nebus pažeista, nes Konstitucijos negalima aiškinti taip, kad tai būtų žalinga visuomenei.

– Kitaip tariant, jei Seimas nustatytų, kad tam tikroms žmonių grupėms privaloma skiepytis nuo kokios nors ligos, tokia tvarka Konstitucijai neprieštarautų?

– Taip, jeigu tokia tvarka būtų nustatyta įstatymu. Klausimas dėl prieštaravimo Konstitucijai kyla dėl to, ką gali nustatyti Seimas ir ką gali nustatyti Vyriausybė. Konstitucinė doktrina numato, kad visa tai, kas susiję su žmogaus teisių ir laisvių ribojimais, turi būti reguliuojama įstatymais, o dabar kai ką reguliuoja Vyriausybės nutarimai. Taigi, atsiranda pilkoji zona, kyla klausimas, ar Seimas perdavė savo įgaliojimus Vyriausybei, o gal Vyriausybė pati prisiėmė per daug įgaliojimų. Čia yra erdvė diskusijai.

KT dabar yra priėmęs nagrinėti bylą dėl to ir pasakys, ar ribos yra peržengtos, ar ne. Neatmestina tikimybė, kad KT gali pasakyti, kad kai kur tie ribojimai nustatyti netinkamu teisės aktu, ne tos galios teisės aktu, kaip jie turėtų būti nustatyti. Gali būti, kad KT pasakys, kad tam tikri apribojimai galėjo būti nustatyti tik įstatymu.

– Kaip Jūs, kaip vienas iš Konstitucijos kūrėjų, reaguojate į tai, kad dažnai prieš Vyriausybės politiką šeimos, pandemijos valdymo klausimais nusiteikę žmonės tikina ginantys Konstituciją?

– Žmonės turi teisę reikšti savo nuomonę, įsitikinimus, rinktis į taikius susirinkimus be ginklų, tai yra normali demokratinės visuomenės praktika. Svarbiausia, kad tie taikūs susirinkimai nevirstų riaušėmis, netvarka, chuliganizmu. Reikia džiaugtis, kad žmonės pasako savo nuomonę, plakatai per akcijas gali būti įvairiausi ir tai yra žmogaus nuomonės raiška, už tai persekioti negalima, demokratinėje valstybėje už tai nepersekiojama.

Ar tie žmonės, kurie taip daro, elgiasi neatsakingai? Taip, aš manau, kad jie elgiasi neatsakingai, bet ne man juos teisti. Tai yra kiekvieno žmogaus, kuris ateina į mitingą ar demonstraciją, pozicija ir gerbiu jo požiūrį.

Aišku, man tas požiūris visiškai nepatinka, manau, kad jis žalingas ir žmogui, ir visai visuomenei. Bet aš nesu tas, kuris galėtų žmogui patarinėti, kaip elgtis. Pats žmogus turi prisiimti atsakomybę. Ar žmogus galvoja tik apie save? Ar žmogus galvoja apie šalia esantį, savo artimuosius, visą visuomenę? Atsakingumo, atsakingo požiūrio į šalia esančius aš tikrai pasigendu.

Vis dėlto manau, kad negalima drausti mitingų, susirinkimų, baiminantis, kad gali kas nors atsitikti, bijant, kad bus sukiršinta visuomenė. Ne, Konstitucija garantuoja teisę reikšti savo nuomonę, teisę rinktis į taikias demonstracijas ir valstybės pareiga yra užtikrinti, kad tie žmonės, kurie eina į demonstracijas, irgi būtų saugūs, kad jų nepultų, kad nebūtų kontrdemonstracijų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt