Šiandien sunku įsivaizduoti, kokius sunkumus turėjo įveikti mūsų protėviai, prieš 100 metų kūrę nepriklausomą Lietuvos valstybę. Labai dažnai manoma, kad vyravo bendras, aiškus sutarimas, tikslo siekimas ir atsidavimas tėvynei. Tačiau taip buvo tik iš dallies: jaunoje valstybėje buvo pilna karštų galvų, kurios imdavosi pačių neįtikinamiausių planų ir, be abejo, bandydavo juos įgyvendinti.
Lietuvos kariuomenėje tarnavo karininkas Vincas Grigaliūnas-Glovackis. Jis buvo aršus bolševikų priešas, kuris sau leido komunistuojančius asmenis netgi nubausti mirties bausme. Tai nepatiko Mykolo Šleževičiaus vyriausybei, todėl karininkas buvo suimtas ir uždarytas į kalėjimą.
Tačiau V. Grigaliūno-Glovackio kariai nemanė, kad tai yra teisingas sprendimas. 1919 m. gegužės 3 d. jie nužygiavo prie prezidentūros ir pareikalavo, kad prezidentas Antanas Smetona paleistų jų vadą. Leidimo, aišku, negavo, tačiau ir rankų nenuleido. Jie nuėjo prie kalėjimo ir savo vadą patys išlaisvino.
A.Smetona suprato, kad patys kariai nebūtų drįsę imtis tokio žygio, jei kas nors jų nebūtų sukurstęs. Aiškinantis išryškėjo sąmokslas, į kurį buvo įsipainioję ir vokiečiai, ir prancūzai. O pirmuoju smuiku griežė Juozas Gabrys-Paršaitis, kuris Prancūzijoje mėgo save pristatinėti kaip Grafą de Garliavą. Kaip A. Smetonai prisipažino pats V. Grigaliūnas-Glovackis, J. Gabrys-Paršaitis jam yra sakęs – „nuversk dabartinę valdžią, tai Lietuva kaipmat bus pripažinta, nes tai garantuoja prancūzų misijos narys, didelis paties Klemenso draugas“.
Šis epizodas tik parodo, kad ir tarp pačių lietuvių buvo įvairių nuomonių, kaip reikia įtvirtinti Lietuvos valstybingumą. Ir nebuvo vengiama regzti įvairių sąmokslų.
Tačiau dar didesnis iššūkis laukė po metų. 1920 m. vasario 22 d., maždaug apie 18 val., kauniečiai išgirdo kalenant kulkosvaidžius, sprogstant patrankų sviedinius. Iš Šančių taip pat pasigirdo atsakomoji ugnis. Kas gi puolė Kauną? Nauji priešai? Ne.
Šį kartą prasidėjo Lietuvos kariuomenės maištas. Lietuvos padėtis buvo sunki, ją supo priešų kariuomenė, su kuria teko rimtai kovoti. Negana to, užsienio šalių žvalgybos rengdavo sąmokslus, kurie turėjo nuversti Lietuvos vyriausybę. Ar ir šis sukilimas buvo sąmokslas prieš Lietuvą? Kodėl sukilo Lietuvos kariai? Ko jie siekė ir kaip ši istorija baigėsi?
„Kariuomenės raida nuo pat pradžių iki pat Seimo buvo labai komplikuota. Buvo įvairių maištingų tendencijų, tiek radikaliai nacionalistinės kairės pakraipos, tiek ir prokomunistinės pakraipos – įtampų buvo labai daug, – pasakoja istorikas Česlovas Laurinavičius. – Tačiau jos suprantamos, nes vis dėlto valstybė kūrėsi karo aplinkybėmis. Tai įtampos buvo neišvengiamos.“
Vasario 22 d. Kaune buvo nerami. Ryte prie Soboro susibūrė kariai, kurie reiškė nepasitenkinimą. Kariuomenės vadas Pranas Liatukas žadėjo išspręsti problemas, tačiau tai kareivių neįtikino.
„Buvo iškeltas reikalavimas dėl kariuomenės aprūpinimo pagerinimo ir kad kariai turėtų rinkimų teisę į Steigiamąjį Susirinkimą, kad galėtų balsuoti“, – sako istorikas Algis Povilas Kasperavičius.
Vėliau buvo gauta žinia, kad maištaujantys kariai iš Panemunės traukia į Kauną. Juos sustabdė ištikima Šančių įgula. P. Liatukas manė, kad viską buvo galima išspręsti derybomis. Jis nuvyko pas maištaujančius karius, norėdamas juos įtikinti nesiimti ginklo, tačiau šie jį areštavo ir uždarė į patalpas kartu su kitais suimtais karininkais. Vyriausiasis kariuomenės vadas buvo suimtas savo paties karių. Tada tapo aišku, kad šis reikalas yra labai rimtas.
Ar maištaujantys kariai galėjo nuversti Lietuvos vyriausybę? O kiek karių rėmė maištininkus? Lietuvos istorija narpliojama laidos „Istorijos detektyvai“ reportaže.
