Lietuvoje

2021.11.28 10:11

35 metus Kauno gaisrus malšinantis Laimundas – apie krikštą per Jonavos „Azoto“ nelaimę, širdį palietusius įvykius ir iš medžio iškeltą varną

Valdemaras Šukšta, LRT.lt2021.11.28 10:11

Kauno ugniagesių gelbėtojų gretose esantis Laimundas Paulauskas išsiskiria ne tik retu vardu, bet ir stažu: šiame mieste jis darbuojasi 35 metus. Nuo aprangos, kuri buvo skirta žvejams, darbo per bene didžiausią Lietuvą ištikusią ekologinę katastrofą iki šypseną keliančių netikėčiausių ar širdį suspaudusių iškvietimų – kaunietis interviu LRT.lt papasakojo, kaip šią profesiją pasirinko įkvėptas tėčio, ką teko matyti ir patirti per tiek metų dirbant ugniagesiu gelbėtoju.

– Prisiminkite savo pačią pirmą darbo dieną. Ar galite papasakoti, kaip tada atrodė Kauno priešgaisrinė gelbėjimo valdyba, ir palyginti, ką dabar rastų atėjęs naujokas?

– Kiek žinau, visi koviniai rūbai buvo žvejų rūbai, turbūt tai būtų nesuderinama dabar. Kvėpavimo aparatai buvo rusiška technika: išvalydavo kalkinis filtras, deguonies papildomai patiekdavo ir savo oru kvėpuodavai. Tas oras užkaisdavo per 10–15 minučių, ir būti su karštu oru karštoje aplinkoje būdavo kankynė.

Kai atėjau, jau buvo prasidėję Sąjūdžio laikai, šiek tiek chaoso buvo. Kai kurie norėjome lietuviškai rengtis: pažymėti kaip nors, kad mes ne rusai, nes buvo tokie rusiški, grynai kareiviški raudoni antpečiai. Ir avalynė tokia buvo nepritaikyta, irgi labiau kareiviška.

Dabar duodama ekipuotė. Aišku, yra savų finansavimo trūkumų, gal trūksta lėšų, bet manau, kad dabar apsirengę, galima sakyti, pusiau kaip kosmonautai (juokiasi). Duoda pirštinių pritaikytų, o tada būdavo suvirintojo pirštinės, žvejo rūbai arba iš viso brezentinis apdaras iš caro ar Smetonos laikų. Buvo labai apleista sritis.

Tada svarbiausia buvo politinis parengimas, toks tarybinis palikimas. O šiaip po truputį, ne iškart susitvarkė viskas, bet kaip ir visa Lietuva atsistojo, tai dabar manau, kad mes gana aukštai esame. Gal iki Vakarų Europos mums dar šiek tiek trūksta, bet norai ir ugnelė akyse yra, jaunimas stengiasi, mokosi tiek, kiek įmanoma, perima patirtį.

– Ko trūksta, kad būtų kaip Vakarų Europoje?

– Aš manau, kaip ir visoje Lietuvoje, gal šiek tiek trūksta tos įrangos, finansavimo. Automobilių yra ir 10 metų senumo. Jie vis tiek susidėvi, naudojamasi. Yra ir dalykų, kur nelabai profesionaliai būna.

Kai kurie norėjome lietuviškai rengtis: pažymėti kaip nors, kad mes ne rusai, nes buvo tokie rusiški, grynai kareiviški raudoni antpečiai.

L. Paulauskas

– O sakykite, kokie nauji dalykai per tiek metų atsirado jūsų darbe ir dabar be jų neįsivaizduojate savo profesijos?

– Atsirado hidraulinė įranga, skirta automobiliams po avarijų karpyti, atlaisvinti žmones. Atsirado tokie medicininiai neštuvai: paguldei, ištrauki orą – sustingsta neštuvai ir tokioje pozicijoje gali nešti nukentėjusįjį. Atsirado normalūs, vakarietiški kvėpavimo aparatai, palengvinantys darbą. Tai paliko didžiausią įspūdį.

Anksčiau buvo tokie guminiai kostiumai, švinuoti, o dabar, kai užsidedi, kvėpavimo aparatas tiekia orą, viduje viskas ventiliuojasi ir esi izoliuotas nuo kenksmingos aplinkos.

Daug atsirado tokių dalykų. Pavyzdžiui, yra ekonominis gesinimo švirkštas. Jeigu dega koks televizorius – davei aukšto spaudimo srovytę, kibiriukas kitas vandens išbėgo ir viskas. O seniau vos ne šimtus litrų supildavai ir nuo penkto iki pirmo aukšto viskas subėgdavo.

Batai, diržai, šalmas – viskas daugiau pritaikyta ugniagesiams, o ne žvejams.

– Galbūt ne visi įsivaizduoja, kaip atrodo ugniagesio gelbėtojo kasdienis darbas. Juk ugniagesiai dirba ne tik tada, kai tenka malšinti liepsnas. Jei reikėtų apibūdinti savo darbo dieną, kaip ji prasideda ir kuo ji baigiasi?

– Prasideda rikiuote, taip sakant, susiskaičiuojam ančiukus: kiek mūsų yra, viską apsižiūrime, ar tvarkingi mes, ar nieko netrūksta, pasiimame techniką. Tada būna užsiėmimai, pasikartojame klausimus. Būna ketvirčio normatyvai, kaip šiandien: apsirengimai, virvės rišimai, išsidėstymai, žarnų išvyniojimai, pasimėginame, kaip greitai spėsime nuo automobilio prijungti vandenį.

Penktadieniais būna garažų plovimas, išdžiovintų žarnų nukėlimas – turime tokį 20 metrų aukščio bokštą tam. Po įvykių, gaisrų užkeliame jas ten specialia įranga ir nuleidžiame, suvyniojame, sudedame į vietas. Dar yra sporto valandėlė, kitų pasiruošimų, galbūt kai ką pravalyti reikia.

Tad tai ne darbo, o budėjimo režimas: nuolat viena ausimi klausai, viena akimi žiūri, gal tuoj pat reikės išvažiuoti. Tą reikia padaryti iki minutės, tai negali darbe būti atsipalaidavęs ir tokia įtampėlė vyrauja.

Aišku, pertraukėlių yra, o nuo 23 val. iki 6 val. yra poilsis. Pas mus visą parą 4 žmonės budi garaže, tai jeigu ne tas laikas, tai naktį gali ramiai miegoti, viskas legalu yra. Jeigu nereikia vykti į iškvietimą, tai tokia rutinėlė.

– Ugniagesiai gelbėtojai jau daug metų išlieka visuomenėje labiausiai gerbiami ir vertinami, jų palankumo vertinimai nuolat siekia kone 100 proc. teigiamų vertinimų. Kaip manote, kur šio fenomeno paslaptis?

– Nesureikšminame šito dalyko, aišku, tai labai malonu yra. Bet aš manau, kad dėl specifikos tokios: iš mūsų pusės ateina pagalba. Nors ir specialioji tarnyba esame, bet nereikia mums nei tramdyti, nei bausti žmonių kaip policijos pareigūnams, nei kaip gydytojams galbūt būna, kad nespėja suteikti pagalbos. O mes, jei yra liepsna, stengiamės numalšinti, yra koks nors įstrigęs kačiukas – iškelti jį iš kur nors, žmogus užsitrenkė duris ar senukas nugriuvęs kambaryje – ką nors padarome, gal išlaužiame langą ar ką, irgi padedame.

Žmonės paskui vertina ne tai, kad išlaužtas langas, o kad išgelbėta artimojo gyvybė, atidarytos durys. Žmonės patys renkasi, tokio dalyko dirbtinai nepadarysi tikriausiai.

Nors ir specialioji tarnyba esame, bet nereikia mums nei tramdyti, nei bausti žmonių kaip policijos pareigūnams, nei kaip gydytojams galbūt būna, kad nespėja suteikti pagalbos.

L. Paulauskas

– Neretai žiniasklaidoje aprašoma, kad ugniagesiai gelbėtojai vairuoja pasenusius automobilius, kartais jie sugenda pakeliui į gaisrą. O, pavyzdžiui, policija kas kiek laiko atnaujina savo transporto priemones. Kaip jūs įvertintumėte ugniagesių gelbėtojų turimus automobilius: reikia naujų ar dar tinkami esami?

– Šiaip pas mus yra trys automobiliai cisternos. Vienas yra metų laiko, kiti – apie 10 metų. Naujesnių norėtųsi. Naujame, sakykime, viskas pasidaro mygtuko paspaudimu, senesniame reikia surasti kokius kranelius ar panašiai. O jau pačiame seniausiame yra tokių kabliukų, už kurių galima užsikabinti.

Daugiau tokių gedimų, aš manau, yra kaimuose, rajonų gaisrinėse. Pas mus mieste kažkaip labai greitai vienas kitą gali pakeisti, iš gretimos komandos iškviečiamas automobilis. Bet man per tiek metų tik eismo įvykis buvo, kai išvažiuodami iš garažo iškart atsitrenkėme į automobilį. Bet neteko patirti, kad būtų sugedęs.

Aišku, norisi visą laiką, kad būtų modernu ir aukščiausio lygio, bet aš manau, kad visai valstybei ir mums patiems dar reikia šiek tiek padirbėti.

– O kaip su kita įranga – ar ji tinkama, nauja, o gal irgi reikėtų atnaujinti? Prisimenu, kaip prieš kelerius metus buvo reportažas apie nusidėvėjusias uniformas, vėliau Ugniagesių gelbėtojų profesinė sąjunga pabrėžė naujo skirstymo problemas.

– Manau, kad vėlgi tas pats. Apie ką kalbėti, manau, yra daug. Norėtųsi, kad viskas būtų aukščiausio lygio, bet manau, kad su šia įranga mes galime gan neblogai įvykdyti užduotis. Tobulėti yra labai daug kur. Pasižiūrėjus, kokią ugniagesių techniką nusipirko oro uostai, tai ten jau tikri kosmonautai. Bet jie nedalyvauja kasdienėje rutinoje: žolių gesinime, kaminų griovime. Jeigu jie padirbėtų, tai pas juos irgi ta įranga greitai susidėvėtų. Manau, kad nėra per daug to darbo ten, kitoks pobūdis.

Tobulėti yra kur, bet turime aprangą gerą, o įranga, jei kas susidėvi, tuoj pat remontuojama arba keičiama nauja. Manau, kad kol kas viskas normaliai.

– Visgi dirbate 35 metus: papasakokite, kuris gaisras buvo pats sunkiausias, pareikalavęs daugiausia jėgų, sukėlęs nemažai įtampos?

– Labiausiai tokie būna, kai pasako, kad yra žmogus ar keli žmonės ugnyje, ir pamatai atvažiavęs, kad visas pastatas ar namas yra apimtas liepsnos. Puoli ieškoti, kur jie, išgelbėti, jei dar įmanoma.

Jonavos „Azoto“, dabar „Achemos“, cheminė avarija įvyko man tik atėjus dirbti, buvo kaip pirmas akibrokštas, labai įstrigo. Tarybiniai laikai dar buvo ir kažkaip ilgokai ten, apie 8 valandas, dirbome. Davė bet ką, sakė, dėkitės, susisukite, kad ir po 5 kvėpavimo apsaugos patronus vadinamus. Bet jie nepritaikyti. Eini, kvėpuoji tą amoniaką, nitrofoska ten degė su amoniaku sureagavusi. Bet kai jaunas esi, tai nesureikšmini to. Po metų tas atėjo.

Kai atsirado vakarietiškų automobilių, tai pirmos avarijos buvo labai žiaurios. Žmonės neįvertindavo savo galimybių ir automobilio pajėgumų. Mes įrangą gavome apie 1991 m., padaugėjo „Alfa Romeo“, „Opel Rekord“ – jie buvo su galingais varikliais tuo metu, tai į stulpus taškydavosi, kaip nežinau kas. Dabar gal šiek tiek mažiau, truputį apsiprato žmonės, užaugo nauja karta.

Kiekvienas gaisras duoda savo. Šiaip labai stengiuosi nesureikšminti ir nesidėti į bagažą to, kas buvo. Labai sunku kažką išskirti. Kad ir žolė dega, reikia pabūti tokioje aplinkoje, sudėtingi dalykai. Dirbi ir tiek. Malonu, kad gali kam nors padėti.

Davė bet ką, sakė, dėkitės, susisukite, kad ir po 5 kvėpavimo apsaugos patronus vadinamus. Bet jie nepritaikyti. Eini, kvėpuoji tą amoniaką.

L. Paulauskas

– Tačiau ugniagesiai gelbėtojai ne tik gesina liepsnas: pavyzdžiui, jūs vaduojate nukentėjusiuosius eismo įvykiuose, traukiate skenduolius, valote teršalus ar kartais vieną kitą aukštai ant medžio užsikabarojusį kačiuką nukeliate. Kuris iš tokių ar panašių įvykių jums labiausiai įsirėžė atmintin? Kas tada nutiko, ką teko daryti?

– Buvo labai juokinga, kai per mokymus gavome pranešimą, ar galime vykti į Ramybės parką Kaune ir iškelti iš medžio varną. Net paklausėme antrą kartą. Aš buvau šalia automobilinių kopėčių vairuotojo, tai mes nuvykome ir tikrai didelis būrys varnų skraidė aplink medį, o viena kažkaip įsipainiojusi su valu į ploną šaką ir kabėjo.

Iš pradžių buvo juokas, bet paskui pats tą varną iškėliau ir kelioms dienoms dar namo parsinešiau. Tuo metu paukščių gripas siautėjo, namiškiai svarstė – gal susirgo? Bet turėjau tokį didoką narvelį papūgoms, tai aš ją kokias 3–4 dienas pamaitinau, pagirdžiau. Kiek supratau, susitvarkė, ir paskui išleidau ją.

Čia buvo juokingiausias, įsimintiniausias dalykas – iškelkite varną iš medžio.

– Nebuvo kilusi mintis, kad gali būti melagingas pranešimas?

– Melagingų nemažai būna. Tai susipykę, susikonfliktavę, tai vėl kas nors, tai iš viso pajuokauti sugalvoja kas nors. Gal išgėrę, padauginę alkoholio. Paskui telefonai išsijungia, bet juos atranda. Jie paskui turi nemalonumų tikriausiai.

– Žvelgiant į Kauno priešgaisrinės gelbėtojų valdybos suvestines galima pamatyti, kad kai kurie iškvietimai yra kiek kurioziški. Cituoju „gautas pranešimas, kad Kaune, Šiaurės pr., suveikė priešgaisrinė signalizacija. Bute skambėjo žadintuvas.“ Arba šis, cituoju: „Gautas vyriškio pranešimas, kad tėvas neatsiliepia telefonu, mano, kad sutriko sveikata. Bute buvęs vyras pagalbos atsisakė, su sūnumi nenori bendrauti, todėl ir neatsiliepia telefonu.“

Abiem atvejais pranešimai pažymėti kaip nepagrįsti, tačiau nustebina. Sakykite, į kokį keisčiausią iškvietimą teko vykti, kuris vėliau sukėlė šypseną veide?

– Du ar trys tokie pranešimai buvo, kai galbūt žmonės nori nušokti nuo tilto. Vienas buvo toks: mama gavo sūnaus SMS žinutę, kad jis ruošiasi nušokti Kaune nuo kažkurio tilto. Žinokite, praktiškai visos komandos visus Kauno tiltus tada apvažinėjome tą vakarą. Žiūrinėjome visus tiltus, viadukus, dar palei geležinkelius. Mėginome ieškoti, kur kažkoks žmogus stovi ant tilto. Paskui paaiškėja, kad ne pirma tokia žinutė, gal tiesiog susipyko, gąsdina, gal sveikatos sutrikimų kokių buvo, ką gali žinoti.

O kitas dalykas – prie „Megos“ ant pėsčiųjų tilto buvo keli studentai ir jie, matyt, darė menines ar su išlaikymu nuotraukas, ypač kai automobiliai važiuoja, tai raudona, tai balta šviesa tokia ištisinė išeina. Ir kažkas pamatė, paskambino, kad galbūt nori nušokti. Atvažiavome. Ir policija, ir greitoji suvažiavo, o studentukai žiūri sutrikę.

Žmonės gana pilietiški, bet kartais nepasveria to. Galvoja, kad paskambina, pasako ir tai yra labai gerai. O įsivaizduokite, kažkas virtuvėje pasidarė garų surinktuvą, išsigręžė sienoje skylę ir paleidžia. Tai tie garai, kai lauke 20 laipsnių šalčio, atrodo lyg baisus dūmas eina, atrodo, kad dega visas namas. Į tokius esame važiavę.

Daug būna, kad galbūt kas nors nutiko. Tai suskambėjo signalizacija, tai kas nors neatidaro durų, bet paskui jau atidarė, tai gal sveikata sutriko, bet nesutriko. Keli tokie įsimintini.

– Taip pat smalsu, kuris iškvietimas ar įvykis buvo pats jautriausias, labiausiai širdį palietęs?

– Du susiję buvo tą dieną. Seniau su mumis budėdavo profesionalas gydytojas-reanimatologas. Jis buvo grynai kovinis gydytojas. Turėjome vieną avariją iš pradžių ir to žmogaus neatgaivinome, net atvažiavusi greitoji pagalba pamatė, kad jo profesionalumas suteikė visą įmanomą pagalbą.

O po poros valandų buvo, kad ant ledo lyties Neryje du vaikučiai lipo ir paslydo, nuskendo. Ištraukėme labai greitai, bet jų neatgaivinome. Labai skaudžiai tada reagavome tą dieną. Gydytojas būtų viską padaręs, trūko gal minutės ar sekundžių, bet jau nebegalėjo atgaivinti.

Bet tą pačią dieną buvo ir įvykis, nesusijęs su jais. Mus pasikvietė policija į pagalbą V. Putvinskio gatvėje: vokiečių turistą kažkas prikalbino važiuoti į kažkokius kaimukus ir surakino tokiais antrankiais, kad pareigūnai negalėjo atrakinti. Pavogė žmogaus automobilį. Mes turėjome žirkles spynoms, nukirpome.

Tą dieną buvo ir liūdna, ir linksma: visko būna darbe.

– Pakalbėkime truputį apie jus: kaip nusprendėte tapti ugniagesiu gelbėtoju?

– Mano tėtis dirbo tuometinio „Dirbtinio pluošto“ gamyklos gaisrinėje. Aš praktiškai vietoje darželio augau gaisrinėje. Ten buvo tokia labai draugiška aplinka. Man, kaip vaikui, tai buvo oi, puiku ten. Telefoninėje sėdėdavau, moterys mane saldainiukais maitindavo, turėdavau kur žaisti, kariauti, gesinti galėdavau. Ką norėjau, tą dariau. Ir miegodavau aš pas tėtį. Jis nemažai metų išdirbęs buvo, o paskui aš, nors ir statybinę profesiją pasirinkau, bet laisvalaikiu padirbėdavau, nes, sakykime, kiek žmogus beuždirba, tiek jam negana. Reikia šeimą išlaikyti ir t. t.

Kažkaip mane užkabino, nes nuo vaikystės mačiau tą kovingumą, patiko profesija ir pastūmėjo. Čia kaip ir šeimos tęstinumas eina.

Aš praktiškai vietoje darželio augau gaisrinėje.

L. Paulauskas

– Fizinis pasiruošimas dirbant tokį darbą yra akivaizdus, o kaip psichologiškai reikia užsigrūdinti? Juk darbe tikrai nestinga įtemptų akimirkų.

– Aš turiu tokią savybę, kaip sakiau, kad nesidedu visko, kas įvyko, o užmirštu. Paprastai padaryti kiek įmanoma šilčiau nukentėjusio ar įvykio atveju ir kuo šalčiau sau. Užbrauki, uždarei ir stengiesi neprisiminti. Kažkaip taip ir išeina, kad paskui negalvoji, nesapnuoji to dalyko.

Gal tik šiek tiek įstrigo pirmi gaisrai, kuriuos teko gesinti. Tada labai degindavo fermas ir man buvo dvi naktys iš eilės, kai reikėjo visą naktį jas gesinti. Pas mus seniau būdavo, kad įjungia lemputę ir duodavo aliarmą. Tai užsidega lemputė, kuri mašina važiuoja, ir man teko tas dvi naktis iš eilės taip pradirbti. Žinokite, paskui kokį gerą mėnesį tų lempučių bijojau (juokiasi). Perdegė visa tai, nebenutiko taip, kad keli budėjimai iš eilės būtų pilni gaisrų, tai nusiramino viskas, nusistovėjo.

Aišku, moralinis iššūkis tai didelis. Yra kas iš pažįstamų išėjo anksčiau į pensiją, nes sakė, kad nebepakelia daugiau to aliarmo garso, lempučių užsidegimo. Matyt, nuo žmogaus tai priklauso.

– Jūsų akimis, kokius bruožus turintis žmogus gali tapti ugniagesiu gelbėtoju?

– Turi tikriausiai nebijoti kraujo, dar kažko. Aišku, to kraujo nėra tiek daug. Nesibaiminti aukščio, nors jo, turbūt, visi bijome.

Pirmiausia – reikia norėti, domėtis pradėti, ar jam tikrai tai tinka. Vien bruožų nepakanka, turi atitikti ir sveikata, fizinis pasirengimas, galimai ir amžius. Būdavo seniau, kad iki 30 metų ir viskas, daugiau nebepriima. Dabar lyg ir, kiek žinau, priima ir truputį vyresnius.

Kaip ir visur, turi būti sąžiningas, pareigingas žmogus. Ir į kolektyvą įsitraukti, juk nebūni vienas su darbu. Tu ateini į 10–15 žmonių kolektyvą, jie po truputį tave nukreipia. Neduoda iškart sunkiausių darbų atlikti. Užaugi kolektyve.

– Jeigu mūsų pokalbį skaitys tie, kurie svajoja ar ruošiasi tapti ugniagesiais gelbėtojais – ką patartumėte jiems?

– Jeigu tai yra svajonė, didelis noras – eikite ir mėginkite. Didžioji dauguma, manau, tą svajonę įgyvendins. Niekas neatneš ant lėkštutės, jei pats neisi.

– Kaip pats ilsitės, atsigaunate po darbo?

– Didžiausias atsigavimas – kada pareini į šeimą. Kai namuose viskas 10 iš 10 balų, jokių problemų nematyti. Išgeriu kavos, turime šuniuką, prie namų žolytę nusipjauni ar sniegą nusikasi, nes kiti išeina į darbus, o aš lieku po darbo laisvą rytą. Ir išeina didžiausia atgaiva šeima. Tai ir yra pats smagiausias dalykas.

– Matėte tėtį, dirbantį ugniagesiu, ir jus profesija sužavėjo. Galbūt kas nors iš jūsų vaikų paseks tėvo pėdomis?

– Ne. Sūnūs abudu IT specialistai. Vienas magistras, kitas be penkių minučių doktorantas. Dukra irgi ne. Kiek žinau, jie jau neis ir nekeis savo profesijos.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt