Lietuvoje

2021.11.24 18:45

Po skandalo prie vairo stojusi naujoji lietuvių literatūros programos grupės vadovė: nežinau, ar tas triukšmas buvo gerai

Aida Murauskaitė, LRT.lt2021.11.24 18:45

Aistrų sūkuryje atsidūrusios lietuvių kalbos ir literatūros bendrojo ugdymo programos imasi atsinaujinusi rengėjų komanda su nauja vadove literatūrologe Žydrone Kolevinskiene priešakyje. Ž. Kolevinskienė sako, kad didžiausia bėda yra ne tai, kad pirmtakai iš privalomų autorių sąrašo išbraukė visuotinės literatūros klasikus, o tai, kad nėra stuburo, ant kurio laikytųsi esminis principas, ko siekiama mokyti vaikus.

LRT.lt primena, kad šio mėnesio pradžioje pedagoginė bendruomenė pasipiktino paviešintu atnaujinamos 11-okų ir 12-okų lietuvių kalbos ir literatūros programos projekto turiniu. Projekte iš privalomų vidurinio ugdymo autorių sąrašo buvo išbraukti visi keturi užsienio rašytojai. Williamas Shakespeare`as, Johannas Wolfgangas Goethe`ė, Albert`as Camus, Franzas Kafka pasitraukė į rekomenduojamųjų grafą.

Pasigesta ir aiškesnės koncepcijos, ko siekiama mokyti vyresniuosius mokinius. Užvirus diskusijoms, rengėjų grupę paliko jos vadovė Zita Nauckūnaitė.

Naujoji vadovė Ž. Kolevinskienė šiuo metu dirba Nacionalinėje švietimo agentūroje, yra ugdymo turinio atnaujinimo kompetencijų aprašų rengimo grupės narė.

– Kilus skandalui, iš pareigų pasitraukė šios programos projekto rengėjų grupės vadovė. Jaučiatės pasirengusi ir programos rengimu rūpintis, ir kilusias įtampas sklaidyti? – LRT.lt paklausė Ž. Kolevinskienės.

– Situacija išties neįprasta. Sutikau dirbti kartu. Apsisprendimą labiausiai turbūt lėmė supratimas, kad jei kritikuoji, tai turi pamėginti ir padaryti. Tiesa, tai būdavo kritika ne tiek programos rengėjams, kiek gal koncepcijai.

Reikia, kad galutinis susitarimas pirmiausia sietųsi su mokytojo laisve ir pasitikėjimu juo.

Manęs paklausė, ar sutikčiau praplėsti savo veiklos funkcijas ir dalyvauti rengiant programas. Dirbu Nacionalinės švietimo agentūros Kompetencijų grupėje. Šioje grupėje mes skaitome programas, rengiame kompetencijų aprašus, tad visus žingsnius nueiname kartu su programų rengėjais.

Be to, esu literatūrologė, o visos diskusijos kilo būtent dėl literatūros dalies.

Negaliu sakyti, kad anksčiau nebuvau kviesta. Yra buvę kalbinimų.

– Į rengėjų grupę ateina penki nauji žmonės. Jau girdėti nuogąstavimų, kad ar pavyks rasti balansą tarp mokytojų praktikų ir mokslininkų?

– Didžioji dalis esamos grupės narių yra mokytojai ir aš tikiuosi, kad jie dirbs toliau. Jei neklystu, dabar visą grupę sudarys 10–11 žmonių, pusė iš jų yra mokytojai. Šioje grupėje jau dirba mokytojai Alius Avčininkas, Zita Bartkevičienė, Ona Baumilienė, Vida Lisauskienė, Albinas Lazauskas. Ateina mokytoja Nijolė Toleikytė. Tad jei žiūrėtume į proporcijas, matyti, kad balansas bus. Bet ir universitetų dėstytojai, mokslininkai šioje grupėje nėra šiaip mokslininkai. Jie ateina su aiškiu matymu, jie yra pedagogų rengimo centrų dėstytojai, jie yra susiję su mokytojais.

Atkreipsiu dėmesį, kad grupėje dirba profesorė Džiuljeta Maskuliūnienė, ji yra vaikų literatūros specialistė iš Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos. Tikiuosi, kad ir ji, ir kiti grupės nariai liks ir darbą tęs.

Aš pati esu iš Vytauto Didžiojo universiteto ir dėstau Švietimo akademijoje pagal mokytojus rengiančią programą.

Ateina ir docentas Mindaugas Kvietkauskas, docentė Inga Vidugirytė-Pakerienė iš Vilniaus universiteto, kur taip pat yra mokytojų rengimo centras. Labai apsidžiaugiau, kad prie mūsų prisideda I. Vidugirytė-Pakerienė, nes mes beveik neturime visuotinės literatūros specialistų, o Inga, neabejoju, imsis visuotinės literatūros bloko.

Taigi, manau, kad ne tik išlaikoma mokytojų praktikų ir dėstytojų pusiausvyra, bet net ir tie dėstytojai yra tiesiogiai susiję su mokytojų rengimu, jie dalyvauja mokytojų kvalifikacijos kursuose, skaito paskaitas mokiniams, mokytojams. Tai nėra atsitiktiniai žmonės.

Mano vaidmuo darbo grupėje ne priimti sprendimą, kaip kad man atrodo, o būti tarpininke tarp skirtingas pozicijas turinčių mokytojų ir mokslininkų.

– Į diskusijas įsitraukė toli gražu ne tik mokytojai, bet ir kur kas platesnė visuomenė. Gal ir gerai tas triukšmas, nes rodo, kad lietuvių kalbos ir literatūros mokymas rūpi ne tik mokytojams?

– Akivaizdu, kad lietuvių kalbos ir literatūros mokymas rūpi visiems. Tačiau negalėčiau dabar atsakyti, ar triukšmas yra gerai, ar reikia mums triukšmo, kad galėtume keisti mokymą. Turbūt ne tai yra esmė.

Esmė – reikia susitarti visiems, kokios kalbos ir literatūros programos norime. Labai gerai, kad aptarimuose dalyvauja tėvai, bet galutinius sprendimus turi priimti mokytojai. Reikia, kad galutinis susitarimas pirmiausia sietųsi su mokytojo laisve ir pasitikėjimu juo.

– O kokios programos, jūsų akimis, reikia mokyklai?

– Atnaujinta grupė peržiūrės ir pagrindinio ugdymo – 5–10 klasių – lietuvių kalbos ir literatūros programą. Ir tai logiška, negalime neperžiūrėti. Sulaukus tokio ažiotažo visuomenėje, grupė negali dirbti vien su 11–12 klasių programa, o ir turi būti pagrindinio ir vidurinio ugdymo koncentrų programų sąsaja, perėjimas nuo vieno koncentro prie kito. Grupės laukia sudėtingas uždavinys.

Mano vaidmuo darbo grupėje ne priimti sprendimą, kaip kad man atrodo, o būti tarpininke tarp skirtingas pozicijas turinčių mokytojų ir mokslininkų.

– Audringiausių reakcijų sulaukė keturių užsienio autorių perstūmimas iš privalomų į rekomenduojamus. Kaip jūs manote, reikėjo juos perstumti?

– Ne keturi autoriai yra šios programos problema. Kompetencijų grupė nuolat diskutuodavo su visų dalykų atnaujinamų programų rengėjais. Akivaizdu, kad ši 11–12 klasių programa buvo parengta labai greitai. Gal laiko rengėjams buvo maža? Kompetencijų grupė nebuvo mačiusi programos projekto. Tad natūralu, kad visuomenėje diskusijų buvo daugiau.

Bet tikrai ne keturi autoriai yra esmė. Ne tai, kad keturis išbraukėme, tai dabar šešis ar septynis įdėsime. Mano manymu, didžiausia problema yra tai, kad šiai programai trūksta koncepcijos. Tai pabrėžė ir mokytojai. Beveik nėra sąsajos su pagrindiniu ugdymu, nebeaiškūs autorių atrankos kriterijai, apie tai kalbėjo ir mokytojas Alius.

Tad pakartosiu: ne autoriai yra šios 11–12 klasių literatūros programos silpnoji vieta, o stuburo nebuvimas. Kai koncepcija aiški, natūraliai nekyla klausimų.

Atnaujinta programos rengėjų grupė pirmiausia grynins koncepciją, nusibrėš, ko tikimasi iš literatūrinio ugdymo mokykloje. Kai darbo grupė susės dirbti, viskas gulsis į savo vietas. Kad grupė galėtų ramiai dirbti tiek su vidurinio, tiek su pagrindinio ugdymo programa, mano funkcija bus daugiau informuoti visuomenę, žiniasklaidą apie tai, kas vyksta, o ne vien apie galutinius sprendimus. Galbūt atsiras tarpinių pristatymų visuomenei. Viešumo, kodėl renkamasi taip, o ne kitaip, galėtų būti dar ir tarpinėse stotelėse.

– Iškilus nesutarimų dėl programos projekto, įsikišo švietimo, mokslo ir sporto ministrė. Kiek, jūsų akimis, tai yra reikalinga?

– Galbūt tokio atvejo dar nesame turėję, kad švietimo ministras ar ministrė taip tiesiogiai rūpintųsi programa. Bet turbūt situacija buvo neeilinė, tokia, kuri sulaukė atgarsio visuomenėje. Tad gal ir gerai, kad buvo aiškiai priimami sprendimai. Dabar svarbiausia rezultatai.

– 2023 metais programos jau turėtų visuotinai iškeliauti į mokyklas, į realias pamokas. Spėsite?

– Terminą mes žinome, turėtume spėti. Tai žino visa darbo grupė.

– Programos jau išbandomos bandomosiose mokyklose. Šis procesas bus atšauktas, stabdomas?

– Negaliu atsakyti į šį klausimą. Tai spręs Nacionalinė švietimo agentūra. Bet turbūt neturėtų būti išbandomas produktas, kuris dar nėra sukurtas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt