Lietuvoje

2021.11.27 07:00

COVID-19 „reaktoriaus“ startą skelbęs gydytojas: gėrėjausi, kad visuomenė yra supratinga, o paaiškėjo, kad ji buvo tiesiog baili

Aida Murauskaitė, LRT.lt2021.11.27 07:00

Respublikinės Panevėžio ligoninės chirurgas Rimvydas Tumas, prieš pusantrų metų tapęs COVID-19 skyriaus, vadinamo reaktoriumi, vadovu, sako, kad pradžioje kamavusi nežinia prasisklaidė, bet dabar rankos svyra dėl kitos priežasties. Ne nuo įtempto darbo, o nuo dalies visuomenės neigiamų nuostatų, sąmokslo teorijų apie vakcinas. 

Prieš gerus metus, kai dar nebuvo vakcinų, šioje ligoninėje buvo itin sunki padėtis, koronaviruso infekcija persirgo trečdalis darbuotojų, keli mirė.

„Ne akmeniniai mes. Tuomet buvo taip skaudu, kad jie nespėjo pasiskiepyti ir išlikti gyvi“, – sakė R. Tumas.

Su šiuo gydytoju pirmą kartą kalbėjomės 2020 metų balandį (straipsnį galite skaityti čia). Per tą laiką koronaviruso infekcijos atvejų ir mirčių nuo šios ligos kreivė buvo smarkiai šovusi aukštyn, buvo ir nusileidusi iki vos kelių užsikrėtimo atvejų per dieną, kol šį rudenį vėl pasiekė aukštumas.

Per tą laiką kiek pasikeitė ir R. Tumo darbas ligoninėje. Dienos chirurgijos skyriaus vadovas dabar dirba greta „reaktoriaus“ – perskirsčius padalinius yra atsakingas už chirurginio profilio COVID-19 pacientus ir karantino padalinį.

Nuoskauda, netgi pagieža, kad kolegos nespėjo gauti vakcinos, kad išliktų gyvi.

– Mudu kalbėjomės praėjusių metų balandį, kai COVID-19 įsibėgėjo. Kas nuo tada pasikeitė?

– Kai pirmą kartą kalbėjomės, gėrėjausi visuomene, kuri tuomet buvo supratinga. Bet, kaip paaiškėjo, ji buvo ne supratinga, o tiesiog baili. Dabar taip įvardyčiau. Tuomet visų akys buvo didelės, buvo didelė baimė. Visi tuomet laikėsi nurodytų taisyklių. Turbūt tikėjosi vieną kitą mėnesį pakentėti, ir bus viskas. Bet nepavyko. Kilo įtampa. Taip juk būna. Juk vienas žmogus, kad ir eilėje stovėdamas, yra kantrus, o kitas – ne.

Kantrybės daug kam trūksta, tad ilgainiui atsirado nepasitikėjimo, sąmokslo teorijų. Medikams šiuo požiūriu dabar ir yra sunkiausia.

Tuomet sakiau, kad praeis rožinis mūsų, medikų, garbinimo etapas. Jis jau seniai praėjo. Nėra ko kalbėti apie tai. Dabar mes, medikai, tapome tais, kurie „patys sugalvojo tą virusą“. Medikams, kurie gydo COVID-19 ligonius, tuos sunkius ligonius, tenka ne tik savo darbą dirbti, bet ir susidurti su nepasitikėjimu. Žinoma, ne visų žmonių. Neabsoliutinsiu.

Bet kartais tenka susidurti su nesuvokiamo lygio nepasitikėjimu. Pas mus COVID-19 reanimacijoje žmonės šeimomis gulėjo. Vienas žmogus iš vienos šeimos nepasiskiepijęs mirė, jo artimasis, irgi nesiskiepijęs, greta reanimacijoje gulėjo ir vis tiek sakė, kad nesiskiepys. Iš pradžių aiškinau žmonėms, bet dabar apėmė beviltiškumas. Beviltiška aiškinti tiems, kurie nepasitiki mokslu.

– Per menkas argumentas – artimojo mirtis?

– Dabar visuomenė išsibalansavusi. Aišku, ir aname gyvenime kildavo ginčų dėl kai kurių klausimų, bet dabar taip skaudžiai išlindo susipriešinimas.

Vakar buvau buitinių prekių parduotuvėje, į kurią galima patekti parodžius galimybių pasą. Pardavėjas sakė, kad teko du žmones išprašyti, nes, nors ir turi galimybių pasą, demonstratyviai vaikšto be kaukės. Ir tokių įtikinti vakcinos, kitų saugojimosi priemonių nauda aš vilties nebeturiu. Gal tuos, kurie tik apsimetinėja, įmanoma. Bet kai nesupranta tie, kurie patys sunkiai serga reanimacijoje, kurių artimieji miršta, aš nebesuprantu.

Kartais svyra rankos ir nebematau išeities.

– Kokia padėtis dabar jūsų ligoninėje?

– Kadangi Panevėžyje pasiskiepijimo lygis geresnis nei šalies vidurkis, dabar nėra labai blogai. Labai blogai buvo praėjusį lapkritį ir gruodį, tuomet Panevėžyje sirgo labai daug žmonių. Ligonių skaičius, tenkantis 100 tūkstančių gyventojų, siekė triskart didesnį rodiklį nei Italijos mieste Bergame. Ten šis rodiklis siekė 800, o Panevėžyje – 2 400. Tad dabar, be pasiskiepijusiųjų, turime nemažai persirgusiųjų. Labai įtemptos padėties mūsų mieste nėra. Bet nežinia, kada situacija pasikeis.

Be to, mes, medikai, išmokome dirbti pandemijos sąlygomis, o ir pasiskiepijome. Pasakiau, kad pasiskiepijome, ir pagalvojau: bėda, kad yra, nors ir maža, bet, mano akimis, labai reikšminga dalis nesiskiepijančių medikų, kurie į vakcinas žiūri netgi priešiškai. Yra tokių. Ir jų mintys įkrinta abejojantiesiems į galvą kur kas greičiau nei kitų išsakomi argumentai.

Atrodytų, taip neturėtų būti, juk visi mes, medikai, žinome, kad skiepijimas išnaikino baisias infekcijas, tarkime, raupus. Net nežinai, ką sakyti, kai tai bando nuneigti patys medikai. Naivu.

Tą patį pasakysiu ir šiandien. Padės tik pasiskiepijimas ir visų apsaugos priemonių laikymasis. O kaip yra? Kaukės sutrintos, dėvimos po kelias savaites, kabo pakakliui.

Delta atmaina yra kur kas užkratesnė, o ir inkubacinis periodas dažnai trumpesnis. Baisu net pagalvoti, kas būtų, jei dabar, kai yra delta atmaina, nebūtų vakcinų. Užsikrėtimo atvejų skaičiai būtų daugybę kartų didesni. Blogesnę atmainą atlaikome tik todėl, kad dalis žmonių pasiskiepijo.

Į Dienos chirurgijos skyrių dėl įprastų operacijų guldome žmones, turinčius galimybių pasą. Bet paprašome dar pasidaryti PGR testą. Per šią savaitę keturių ligonių testai buvo teigiami. Mes jų nepaguldėme. Akivaizdu, kad pasiskiepijusieji irgi suserga, bet serga kur kas lengviau.

– Dabar jūs, be savo vadovaujamo Dienos chirurgijos skyriaus, esate atsakingas už chirurgijos padalinį, į kurį patenka COVID-19 pacientai. Kaip ruošiamasi operacijai tokiu atveju?

– Esame paskyrę dvi operacines tokiems atvejams. Per tokias operacijas apsirengiame trečiojo lygio apsaugos apranga. Personalui su ta apranga kur kas sunkiau operuoti, nes taip apsirengus fizinė kondicija nėra tokia pati kaip per įprastą operaciją.

Visiems ligoniams atliekame PGR testą. Itin skubiais atvejais atliekame greitąjį PGR testą, atsakymas ateina per dvi valandas.

– Tuomet, pačioje pradžioje, ir jūs, ir jūsų kolegos neslėpė: COVID-19 pacientų gydymas – kova su nepažįstamu priešu, frontas, kuriame nėra ginklų. Kaip yra šiandien?

– Daugiau ar mažiau dingo baimė, prie to prisidėjo skiepai. Kolegai į vidų neįlįsi, nesužinosi, kaip jis jaučiasi, ar bijojo tada, ar ramesnis dabar. Be to, atsirado gydymo schemos, tad dirbti paprasčiau. Susiformavo COVID-19 pacientų slaugos, priežiūros įgūdžiai. Bet specifinio gydymo vis tiek nėra. Yra skiepai, yra trečia dozė.

Mes, gydytojai, pasiskiepijome trečia doze. Taip ir gyvename.

– Ar jums pačiam pavyko išvengti COVID-19?

– Taip, pavyko. Aš nesirgau. Praėjusių metų antrą Kalėdų dieną su kolegomis pasiskiepijome pirma vakcinos doze, sausio 19-ąją – antrąja.

O iki tol ligoninėje persirgo trečdalis darbuotojų – per 800 žmonių. Buvo mirčių. Mirė viena slaugytoja, paskui Kardiologijos skyriaus slaugytoja, liftininkė. Daug kolegų sirgo labai sunkiai. Didelis karščiavimas, Infekcinė ligoninė buvo užgrūsta. Tas laikotarpis lygiai prieš metus buvo labai sunkus.

– Kaip jaučiatės jūs, medikai, kai į ligos patalą atgula ar net miršta kolegos?

– Pirmiausia – skausmas. Nuoskauda, netgi pagieža, kad jie nespėjo gauti vakcinos, kad išliktų gyvi. Skaudėjo labai, nes iki skiepijimosi pradžios buvo likę labai nedaug.

Ne akmeniniai mes. Jautėme ir baimę, ir įtampą.

Jautriai reaguoji ne tik kai kolegos miršta.

– Per pirmą pokalbį sakėte, kad padės tik vakcina. Tuomet nė viena dar nebuvo sukurta. Ką pasakytumėte šiandien?

– Tą patį pasakysiu ir šiandien. Padės tik pasiskiepijimas ir visų apsaugos priemonių laikymasis. Juk tai sakoma ne šiaip sau, todėl to reikia laikytis. O kaip yra? Kaukės sutrintos, dėvimos po kelias savaites, kabo pakakliui. Jei perspėji ką nors viešoje vietoje, sulauki tirados su visokiais komentarais.

– Pabaikime tuo pačiu klausimu, kaip ir per praėjusį pokalbį: kada visa tai baigsis?

– Šiandien skaičiau, kad dar kokius penkerius metus truks. Nesu virusologas, bet aišku, kad kada nors virusas turėtų išsikvėpti. Aš esu optimistas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt