Lietuvoje

2021.12.01 05:30

Utenos ligoninės gydytojas: „Tu matai, kaip žmogus skęsta, dūsta, ir nieko negali padaryti“

Artūras Morozovas, LRT.lt2021.12.01 05:30

Ryte, kai kalbėjomės telefonu su Utenos ligoninės direktoriaus pavaduotoju Sergejumi Naumkinu, COVID-19 skyriuje gulėjo 26 pacientai. Po valandos pasitikęs prie ligoninės durų jis statistiką patikslina: „Kol atvykote, liko 25.“

Nuo COVID-19 ir gretutinių ligų komplikacijų mirusi moteris iš Vilniaus buvo atvežta vakare. Kaip pasakoja greta jos gulėjusi pacientė Galina Ališauskienė, moteriai trūko oro, ji duso, plėšė deguonies kaukę: „Visą naktį garsiai šaukė, rėkė, kad dūsta. Padėdavau jai, pataisydavau kaukę, žarnelę, ramindavau. Ryte ji mirė.“

Greta G. Ališauskienės palatoje dvi laisvos lovos. Viena atsilaisvino šįryt, o kitoje gulėjusi vidutinio amžiaus moteris mirė prieš dieną. G. Ališauskienės vyras Eugenijus guli palatoje už sienos. Vyras ir žmona nebuvo pasiskiepiję.

Per pandemiją žiniasklaidoje vis regime vaizdų iš didmiesčių ligoninių COVID-19 skyrių, tačiau S. Naumkinas teigia, kad šis mano apsilankymas yra pirmas žurnalisto užėjimas į jo ligoninės kovidinį skyrių. Prie mūsų prisijungia ir jaunas daktaras Mantas Kraujalis.

Prieš rengdamiesi apsauginius kostiumus, gydytojų poilsio kabinete prisėdame pakalbėti apie mediciną regionuose, pandemijos iššūkius sveikatos apsaugai Utenoje, galimybių paso spragas ir mirtį nuo COVID-19.

„Visą naktį garsiai šaukė, rėkė kad dūsta. Padėdavau jai, pataisydavau kaukę, žarnelę, ramindavau. Ryte ji mirė.“

G. Ališauskienė

Be antikūnų, bet su galimybių pasu

Lapkritį, prieš metus, pandemijos žemėlapyje ši Utenos ligoninė garsėjo vienu didžiausių COVID-19 protrūkių. Tuo metu sirgo daug ligonių ir personalo. Manoma, kad viruso židinys kilo izoliaciniame skyriuje. Į jį atvykę pacientai buvo guldomi parai, jiems atliekami PGR testai. Gavus atsakymą, pacientas keliauja į reikiamą skyrių.

„Pasimokėme iš praeities. Izoliacinį skyrių išplėtė iki beveik šešiasdešimties lovų. Atvykusiam pacientui padaromas PGR testas. Tačiau jei žmogus atvyksta inkubacinio viruso laikotarpiu, testas to dar nerodys. Tarkime, žmogus užsikrėtė prieš dvi dienas, testas parodys neigiamą rezultatą, mes jį laikysime sveiku ir kelsime į „švarų“ skyrių. Po poros dienų jis gali užkrėsti kitus pacientus tame skyriuje. To paragavome savo kailiu. Dabar laikome ligonį penkias dienas, paskui darome pakartotinį testą. Izoliaciniame skyriuje pagalba yra teikiama visiškai ta pati. Yra daug spekuliacijų, neva izoliaciniame skyriuje pagalba neteikiama. Taip tikrai nėra.“

Kalbant apie personalą, ligoninės direktoriaus pavaduotojo teigimu, skyriuje nepasiskiepiję tik trys darbuotojai. Dėl nėštumo ar alergijų. Dešimt jų tuo metu sirgo.

Vis dėlto pašnekovas teigia, kad abejojančių dėl trečio skiepo yra ir tarp pacientų, ir tarp medikų: „Abejoja šio skiepo tikslu. Kai skiepijome pirmą kartą, stovėjo eilė norinčiųjų. Nereikėjo jokių pastangų motyvuoti. Kai kurie sunkiai skiepus pakėlė, buvo nepageidaujamų reakcijų. Gal žmonės galvoja – turiu antikūnų ir nereikia. Bet daug kas tų antikūnų jau turi minimaliai. Tas blogai. Yra ir tokių, kurie susirgo paskiepyti dviem ar trim dozėmis.“

Pasak S. Naumkino, iš čia kyla ir galimybių paso naudos problema: „Tarkime, aš pasiskiepijau dar sausio mėnesį. Galimybių pasas neturi galiojimo laiko. Esu lyg ir paskiepytas, lyg ir viskas gerai. Prieš pasiskiepydamas trečiu skiepu, išsityriau antikūnus – jų jau nebuvo. Taip atsiranda didelė rizika. Teoriškai turi galimybių pasą, gali eiti visur, bet antikūnų nebeturi. Galimybių pasas praranda savo prasmę, turi būti griežtesnė kontrolė, nes yra spragų.“

Šiuo metu ligoninėje visiškai apribotas pacientų lankymas. Ligoninės direktoriaus pavaduotojo teigimu, žmonės dėl to labai piktinasi – atėję rodo galimybių pasą, nesupranta, kodėl jie neįleidžiami. „Jiems ir aiškinu, kad tas galimybių pasas negali garantuoti, kad jūs neatnešite infekcijos“, – sako medikas.

Galimybių pasas praranda savo prasmę, turi būti griežtesnė kontrolė, nes yra spragų.

S. Naumkinas

Kantrumas – pražudyti galinti savybė

Tądien ligoninė buvo paruošusi keturiasdešimt lovų COVID-19 pacientams. Anot ligoninės direktoriaus pavaduotojo, šiuo metu padėtis regione stabilizavosi, tenka priimti pacientus iš viruso židiniais tapusių Visagino, Pasvalio ir Rokiškio rajonų.

Teiraujuosi, kuo skiriasi darbo specifika miestuose ir regione.

„Darbas panašus. Gal patys pacientai kiek skiriasi – kaimo gyventojai kantresni. Jie laukia iki paskutinio ir greitąją kviečia labai vėlai, kai jau nebegali kentėti. Nenori trukdyti, mano, kad viskas susitvarkys. Dažnai tada jau būna per vėlu. Miesto gyventojai, kiek pastebėjau, yra šiuolaikiškesni, jie bando greičiau pagalbos ieškoti.

Kaime ir medicinos infrastruktūra kitokia – vienišam žmogui vienkiemyje išsikviesti greitąją yra kiek kitaip nei mieste. Kartais jie sutrinka – deguonies badas daro savo. Gerai, kad šalyje kelių infrastruktūra yra gera, labai mažai yra sunkiai pasiekiamų vietų. O jei dar žmogus mobiliojo telefono neturėtų, problema būtų didelė“, – sako S. Naumkinas.

Jam antrina ir gydytojas M. Kraujalis: „Laukė, kentėjo savaitę namuose ir kuomet atvažiavo, liga jau buvo baisiai užleista. Dažnai tokiu atveju sunku ką padaryti. Tų pacientų būna visokių. Įvairaus socialinio sluoksnio. Regionuose, kaimuose žmonės kiek kitokio būdo – ilgiau laukia, ilgiau kenčia, nebūtinai supranta ir atpažįsta simptomus. Ištvermingumas čia nėra gera savybė. Nemažai ir šeimyninių atvejų. Atvyksta šeimos nariai, sergantys COVID-19. Kaime sunkiau izoliuotis, jei suserga vienas iš šeimos narių.“

Regionuose, kaimuose žmonės kiek kitokio būdo – ilgiau laukia, ilgiau kenčia, nebūtinai supranta ir atpažįsta simptomus. Ištvermingumas čia nėra gera savybė.

M. Kraujalis

Nuolatinės mirtys ir gydytojų psichologinė būklė

S. Naumkino teigimu, žmonės ima priprasti prie viruso ir tai yra pavojinga. Jo nuomone, jei žmogus savo aplinkoje artimai nesusidūrė su mirtimi, tinkamai neįvertina viruso grėsmės, mano, kad ir jis lengvai persirgs: „Kaip vietiniai sako – baika.“

Darbas COVID-19 skyriuje sunkus ir medikams, apie jų psichologinę būklę visuomenėje vis daugiau kalbama. Pašnekovų teigimu, vyksta įvairūs mokymai, tačiau jie nėra lengvi, nes, norint rezultato, medikams reikia labai atsiverti.

„Pacientams psichologiškai labai sunku, nes jie išlaiko sąmonę. Sergant kitomis ligomis, dažnai žmogus yra nebesąmoningas ar paniręs į komą. O COVID-19 atveju tu visą laiką sąmoningas, tu skęsti, dūsti ir prašai padėti. Ir labai dažnai pagalba yra labai ribota. Tai yra labai baisu. Psichologiškai ir mums yra sunku – matai tokius pacientus kiekvieną dieną ir beveik niekuo negali padėti. Daug sunkiau čia nei kituose skyriuose dirbti. Daug kas labai kenčia.

COVID-19 sekretas yra tąsus. Geriausia, ką galime padaryti, tai guldyti žmogų ant pilvo ir leisti sekretui po truputį tekėti lauk iš plaučių. Tada atsiranda pragulų ant veido. Smakro, nosies pragulų. Kai kurie itin ilgą laiką guli veidu į lovą“, – apie emociškai slegiantį darbą skyriuje pasakoja M. Kraujalis.

Psichologiškai ir mums yra sunku – matai tokius pacientus kiekvieną dieną ir beveik niekuo negali padėti. Daug sunkiau čia nei kituose skyriuose dirbti. Daug kas labai kenčia.

M. Kraujalis

S. Naumkinas pratęsia temą – jis priduria, kad savo praktikoje nieko panašaus nėra patyręs: „Nuolat mirtys. Mirtys sunkios. Tas žmogaus skendimas... Tu niekuo negali padėti. Standartiškai reanimacijoje galėdavome nusiurbti gleives ir pacientas vėl kvėpuodavo. O šiuo atveju nieko negali padaryti – sekretas toks tąsus, kaip klijai, nenusisiurbia. Esi bejėgis. Tas bejėgiškumas veda iš proto.

Gydytojai nuolat vaikšto ant ašmenų. Spaudimas didžiulis ir iš giminių – žmonės miršta, aplankyti artimieji negali, atsisveikinti negali. Aplinkiniams trauma ir tą savo, sakykime, beviltiškumą, jie išlieja ant mūsų. Mes visa tai turime sugerti kaip kempinė ir dirbti toliau. Mes turime tai išklausyti – o už ką? Ypač to sulaukiame iš nesiskiepijusių asmenų. Atvažiuoja su didžiulėmis pretenzijomis.“

Apie paciento mirtį praneša gydytojas. M. Kraujalio teigimu, dažniausia su artimaisiais ryšys palaikomas nuolat. Jei paciento būklė itin sunki, informuojama, kad gali nutikti ir blogiausia.

„Ne visi kovidu tiki. Sakome, kad pacientas sunkiai serga, o jo artimasis net netiki pačiu ligos egzistavimu. Susilaukiame baisių komentarų, grasinimų. Paduoti į teismą, kviesti žurnalistus – tai vieni švelnesnių grasinimų, prie jų mes jau pripratome. Būna, kad atvažiuoja prie skyriaus. Turime pagalbos mygtukus, jais, esant poreikiui, išsikviečiame tarnybą. Tas gal ir yra sunkiausia. Dėl kiekvieno paciento stengiamės, o paskambina artimieji ir išvadina visokiausiais žodžiais... Skaudu ir liūdna“, – dalijasi gydytojas.

Esi bejėgis. Tas bejėgiškumas veda iš proto.

S. Naumkinas

Pašnekovų nuomone, labiausiai motyvuoja pasveikę pacientai, ypač tuomet, kada žmogus išsikapanoja iš sunkių situacijų, pasveiksta senas žmogus.

Pasak pašnekovų, tą rytą mirusi moteris buvo nepasiskiepijusi. O ją užkrėtęs artimasis vėliau dėl to labai atgailavo telefonu.

Vyras ir žmona – skirtingose palatose

Užeiname į COVID-19 skyrių. Keletas palatų, slaugytojos pacientams vežioja priešpiečius. Pacientai į palatas suskirstyti pagal sveikatos būklę. Moterys ir vyrai taip pat atskirti.

Galina Ališauskienė čia atvežta iš Visagino. Gretimoje palatoje guli ir jos vyras Eugenijus. Jiedu nebuvo pasiskiepiję. Gydytojo M. Kraujalio teigimu, Galinos būklė yra sparčiai gerėjanti, o jos vyrui kiek prasčiau, tačiau geras progresas taip pat pastebimas.

„Nei tikėjau, nei netikėjau, – apie skiepus kalba G. Ališauskienė, – mūsų artimųjų šeimoje po pasiskiepijimo buvo dvi mirtys. Mirė taip pat vyras ir žmona. Pasiskiepijo, iškart susirgo ir vienas po kito mirė. Todėl bijojome, manėme, kad praslysime.“

Moteris tiki, kad užsikrėtė darbe: „Dirbu vaikų darželyje. Moksleiviai yra testuojami, o darželinukai – ne. Todėl darbe nežinome, kuris iš vaikų serga ir nešioja virusą. Tai aš namo ir užnešiau šią dovaną. Pirmiausia pati pajutau gerklės skausmą, o testas parodė teigiamą rezultatą. Pradžioje labai laužė kaulus, skaudėjo galvą. Vieną dieną vienoje vietoje skauda, kitą – kitoje. Nesupranti, kas darosi. Temperatūra 39,5 laikėsi beveik dvi savaites. Gydžiausi namuose. Vėliau peršvietė plaučius, diagnozavo abiejų plaučių uždegimą.

Vyrui virusas smogė daug stipriau, pradėjo kosėti, atsirado silpnumas, dusulys. Galiausiai nualpo vonioje. Kuomet jį išvežė greitoji, net negaliu nusakyti, kokios spalvos jis buvo – ar geltonas, ar pilkas. Man kiek lengviau, jam sunkiau. Džiaugiuosi, kad ir jis palengva sveiksta.

Aš neįsivaizdavau, kad taip gali būti, kad taip išvis būna. Galvojau – gripas kaip gripas. Man dar dėl savęs kažkaip... Bet kai vyras apalpo, pradėjo dusti. Tuomet buvo labai baisu.“

Šeimą susilaikyti nuo skiepų paskatino ir sunkiai COVID-19 persirgusi dukra, kuri buvo pasiskiepijusi. Moters pasakojimu, dukra po skiepo jautėsi itin blogai, savaitę laikėsi aukšta temperatūra.

„Nepasiskiepijome, darėme testus. Vyras kai nedirba, jam išvis nereikėjo. Visuomet žmogus galvoji, kad tau bus geriau, o ne blogiau. Baisi liga, labai jau noriu namo“, – atvirauja Galina.

Šalia savęs rodo į dvi tuščias lovas – jose per dvi dienas mirė dvi pacientės. Viena prieš porą valandų, kita – vakar.

Visagine, pasak pašnekovės, žmonės gal kiek kritiškesni skiepams. Tam įtaką daro ir rusiškos televizijos: „Girdėjau sakant: jesli byl by „Sputnik“, to srazu“ (liet. Jeigu būtų „Sputnikas“, tai iškart [skiepyčiausi] – LRT.lt).

Su vyru Galina skambinasi telefonu. Vieną kartą buvo paprašiusi leisti nueiti jo aplankyti į palatą.

Eugenijus Olšauskas, paklaustas, ko labiausiai pasiilgo, atsako atvirai: „Lašinių su česnaku.“

Pacientas pasidalijo savo sunkiais išgyvenimais ir reiškia padėką medikams, ligoninės personalui.

„Kaip mane išvežė, aš net neatsimenu. Pakirto baisiai. Tikrai, ištraukė iš mirties nagų – pusė organų buvo atsisakę. Taip, nesiskiepijome, nemaniau, kad galiu susirgti. Dirbau atominėje elektrinėje, dabar esu ankstyvoje pensijoje, į parduotuves neinu. Esu gamtos vaikas. Tik po Visagino apylinkių miškus, paežeres vaikštome, dviračiu į sodą nuvažiuoju. Gyvenome sveikai, vaikščiojome su šiaurietiškomis lazdomis. Ką tik ir maudymosi sezoną buvau uždaręs. Nemaniau, kad taip bus.

Kita vertus, daug prieštaringos informacijos, trūksta autoritetų, kad kas tiesiai ir aiškiai pasakytų – reikia [skiepytis], ar nebūtinai. Oponentai ministrui Dulkiui neleidžia normaliai dirbti ir pasisakyti. Norėtųsi ir medikų viešų nuomonių daugiau“, – sako jis.

Rezidentams – prievarta ar vilionės

Ligoninės direktoriaus pavaduotojas teigia, kad medicinos sistemos didžiausia problema – jaunų specialistų trūkumas. Ypač regionuose.

Teiraujuosi S. Naumkino ir gydytojo M. Kraujalio, kaip jie vertina politikų svarstymą rezidentams priverstinai po studijų dirbti Lietuvoje.

„Žiūriu neigiamai. Grįžtame truputį į sovietmetį. Žinoma, periferijoje specialistų trūksta. Darbo prasme tikrai būtų geriau. Bet tai turėtų būti pačių žmonių pasirinkimo reikalas“, – sako gydytojas.

Ligoninės direktoriaus pavaduotojo S. Naumkino nuomone, tokį sprendimą reikėtų daryti gerai išdiskutavus ir informavus žmogų labai iš anksto: „Vidutiniškai medicinos mokslai trunka 12–14 metų. Kai žmogus baigia medicinos mokslus, jam yra virš trisdešimt metų. Dažniausiai toks žmogus jau turi šeimą, būstą, turi savo socialinį ratą. Jį iš šio rato vilioti reikia daug anksčiau, kol dar neįleido šaknų.

Negalime taip dabar vidury kelio keisti arklių ir judėti kitur. Taip, žmonių yra baisus trūkumas, tai mūsų administracijos kasdienis galvos skausmas. Bet tai neturi būti žmogaus prievolė. Turi būti išdiskutuotas, iš anksto pateikiamas sprendimas. Jei tu vyksti į regioną, tau valstybė finansuoja mokslą, vėliau gauni būtinai geresnį atlyginimą ir jis turi būti valstybės finansuojamas.

Daktaras Mantas yra geras pavyzdys – jis pas mus atvyko į rezidentūrą. Jis buvo iš to nedaugelio jaunų medikų, rezidentūrą pasirinkusių atlikti regiono įstaigose.

Jei jaunas specialistas dešimt metų išdirba Utenos regione, jis iš savivaldybės gauna 40 tūkstančių finansinę neatlygintiną paramą. Yra ir būsto įsigijimo lengvatų.

Bet įsivaizduokite, jei tai būtų ne savivaldybės, o valstybės mastu? Jei apie tai visi rezidentai žinotų anksti, neabejoju, būtų daug geresnė paskata, o žmonės galėtų planuotis. Žiūrime tikrai optimistiškai į regionų ateitį.“

„Pritarsiu. Reikia ne versti žmones, o motyvuoti. Dabar yra penki žmonės su šeimomis atsikraustę čia. Kas mus patraukė į regioną? Paprastumas, galėjimas visur eiti pėsčiomis, būti gamtoje. Pradžioje buvo nelengva adaptuotis, atvažiavau visiškai vienas, nieko nepažinojau čia.

Mano rezidentūra buvo Kaune. Miestuose labai daug rezidentų, daug konkurencijos, mažai praktikos. Ten daugiau tenka administracinio darbo, popierių tvarkymo. O periferijoje yra geresnės galimybės patobulėti praktiškai. Padariau mieste tiek, kiek man priklausė, ir tada atvykau čia. Tikrai nepasigailėjau“, – savo persikėlimo į Uteną istoriją pasakoja gydytojas. Šiuo metu jis pradeda statytis namą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt