Prezidentas Gitanas Nausėda siūlo optimistiškai pasitikti savaitgalį, nes visos šalies institucijos dirba gerai ir nerimauti nėra jokio pagrindo. Valstybės gynimo taryba šiandien nutarė, kad kol kas nėra pagrindo kreiptis į NATO ir, jeigu tai bus daroma, tai bus daroma vienu visų valstybės aukščiausių pareigūnų balsu. LRT laidoje „Dienos tema“– pokalbis su užsienio reikalų viceministru Mantu Adomėnu ir vidaus reikalų viceministru Kęstučiu Lančinsku.
– Kaip jūs vertinate tokį situacijos apibūdinimą – kad dar nėra būtino reikalo kreiptis į NATO ar dėl konsultacijų, ar dėl pagalbos?
M. Adomėnas: Iš tiesų į NATO kreiptis pagalbos dar nėra pagrindo, o konsultacijos yra mechanizmas, kurį įjungti reikėtų tuomet, kai situacija taptų žymiai rimtesnė. Be abejo, tai nereiškia, kad grėsmių nėra ar kad jas galima ignoruoti ir sakyti, kad viskas taip gerai, kaip gali būti. Iš tiesų mes matome eskalaciją, pabėgėlius, karinius veiksmus, Rusijos desantininkų atsivežimą į Gožos poligoną netoli Lietuvos sienos, taip pat eskalaciją išilgai Ukrainos sienos, kas irgi gali būti sudėtingo plano destabilizuoti situaciją regione dalis. Pagrindo nerimauti yra, bet įdėmiai viską sekame, rengiamės ir prašyti pagalbos kol kas nėra pagrindo.
– Kaip keičia Lietuvos reakciją arba Lietuvos vertinimą visi tie dalykai, kuriuos paminėjote, o labiausiai Rusijos atviras karinių jėgų įtraukimas į migrantų krizės eskalaciją?
M. Adomėnas: Mes galbūt matome dalį plano aneksuoti Baltarusiją ir aš pirmiausia čia matyčiau turbūt pagrindinį Rusijos interesą, pasinaudojant įtampa santykiuose su Europos Sąjunga, ir čia dar reikėtų jungti energetinį dėmenį. Taip pat nerimą kelia pranešimai apie dujų tiekimo į Vakarus mažėjimą, kas irgi yra energetinio spaudimo forma šalia pabėgėlių, bet jau ateinanti tiesiai iš Rusijos. Neatmesčiau, kad Kremliaus režimas, pasinaudodamas slaptomis įtampomis, bando įkalti kuoliukus, nuo kurių Lukašenka nebegalėtų išmanevruoti į sau įprastą balansavimą tarp Vakarų ir Rusijos, ir užtvirtinti galutinį Baltarusijos įnarpliojimą į sąjunginę valstybę.
– Lietuvos diplomatija, Lietuvos užsienio reikalų ministerija turi – jeigu turi – patvirtinimą, kad nebūtų palikta viena savaitgalį, jeigu pasienyje kiltų įtampa?
M. Adomėnas: Mes iš tiesų esame nuolatiniame dialoge su NATO ir Europos Sąjungos struktūromis, tiek centrinėmis, tiek pagrindinių valstybių atstovais. Jie puikiai informuoti apie padėtį ir susirūpinimo lygis tikrai yra aukštas. Nuo JAV iki Vokietijos yra nuolat atnaujinama informacija. Jeigu kas nors prasidėtų, mūsų sąjungininkai yra deklaravę savo ryžtą tuoj pat įsitraukti ir dalyvauti padedant Lietuvai, Lenkijai, kitoms šalims, kurios čia yra ir gali tapti hibridinės ar kokios agresijos taikiniu.
– Baltarusijos oro linijos paskelbė, neva nebeskraidins Jemeno, Irako, Sirijos piliečių į Minską. Turkijos oro linijos irgi žada riboti žmonių iš tų regionų skraidinimą į šį regioną. Kaip prognozuojate – tai padės sumažinti įtampą Lietuvos ir Lenkijos pasienyje?
M. Adomėnas: Pirmiausia, ar ta įtampa išliks tol, kol tie žmonės, tie keliolika tūkstančių žmonių, kurie šiuo metu yra Baltarusijoje, nebus repatrijuoti atgal. Jie vis dar liks įrankiu režimui juos ginti prie sienos, bandyti juos prastumti, laikyti šąlančius miškuose ir jų kančias panaudoti kaip moralinio ir psichologinio spaudimo priemones Vakarų Europos ir Europos Sąjungos valstybėms. Bet, aišku, naujų srautų neatsiradimas būtų labai svarbus. Šiuo atveju ta žinia, ypač apie Turkijos oro linijų ryžtą neskraidinti Sirijos, Jemeno ir Irako piliečių, yra tikrai pozityvi, jeigu tai visiška tiesa. Mes dar neturime galutinio patvirtinimo, kad tas draudimas nėra draudimas tik įlipti Turkijoje, ar jis įsigalioja parduodant bilietus asmenims, skrendantiems tranzitu, kurie net neišeina į Turkijos teritoriją. Į tą klausimą galutinai nėra atsakyta ir yra gana prieštaringų duomenų. Neskubėčiau džiaugtis, kol tai nėra galutinai patikrinta.
– Ar kas nors aiškiau dėl humanitarinio koridoriaus grąžinimo ateities planų, būsimų sprendimų? Neužtenka, kad neatvyktų naujų žmonių, reikia, kad tie žmonės, kurie dabar yra prie sienos, miškuose, galėtų grįžti kur nors, o ne likti tuose miškuose prie sienos.
M. Adomėnas: Humanitarinis koridorius iki Gardino oro uosto būtų inovatyvus sprendimas, todėl gana lėtai skinasi kelią. Yra demokratinių valstybių bloko parama, bet aišku, kad su tuo turėtų sutikti ir Minsko režimas, kuris šiuo metu suinteresuotas kaip tik žmones varyti prie sienos ir mėginti juos net iš Minsko išvaryti, visus suvežti prie sienos, kad būtų kuo didesnis spaudimas. Kol kas progresas yra lėtas.
Džiugina tai, kad galų gale tarptautinės organizacijos, tokios kaip Raudonasis Kryžius, jau seniai veikiantis Baltarusijoje, jau seniau galėjęs atkreipti dėmesį į Minsko režimo nusikaltimus žmoniškumui, lygiai kaip Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuras, pradėjo teikti paramą ir garsiai kalbėti apie Minsko režimo vaidmenį, kuriant humanitarinę krizę. Ta konkreti pagalba, kurią šios tarptautinės organizacijos teikia šąlantiems ir alkstantiems pabėgėliams, yra vertinga, bet sprendimas gali būti tik tada, kai jiems bus leista grįžti į kilmės šalis.
– Ar dėl humanitarinio koridoriaus kokiu nors lygmeniu bendradarbiaujama, tariamasi su Minsko režimu, ar kol kas viskas vyksta per nevyriausybines humanitarines organizacijas?
M. Adomėnas: Kol kas vyksta per tarptautines, per nevyriausybines organizacijas ir ta mintis buvo iškelta Jungtinėse Tautose. Turint omenyje, kad pabėgėlių ir migrantų srautų organizavimas ir jų panaudojimas kaip svertas yra vienas iš Lukašenkos režimo siekių priversti sėsti prie derybų stalo ir daryti nuolaidų, labai svarbu rasti formatą, dėl kurio diktatorius nesijaustų esąs nugalėjęs, nes su teroristais nesiderama. Jeigu jis suvoks, kad tokiu spaudimu gali laimėti nuolaidų, tai, be abejo, dar sustiprins jo ryžtą naudoti tokias hibridinio karo priemones prieš Europos Sąjungos valstybes.
– Pone K. Lančinskai, kokiu lygmeniu dabar bendradarbiaujama sprendžiant klausimą, kaip grąžinti žmones iš Lietuvos pasienio į kilmės šalis, kad juos būtų galima kokiu nors būdu atitraukti nuo sienos?
K. Lančinskas: Matyt, turime kalbėti apie du momentus. Vienas momentas yra grąžinimas tų, kurie jau yra Lietuvoje. Jų prieglobsčio prašymai išnagrinėti ir jie gavo neigiamus atsakymus. Mūsų Užsienio reikalų ministerija dirba šiuo klausimu ir, matyt, detaliau galėtų papasakoti. Kitas klausimas – žmonės, kurie yra įstrigę Baltarusijoje. Jeigu mes visi vakar ir šiandien sekėme viešąją erdvę ir žinias tiek iš Jungtinių Tautų, tiek iš Europos Sąjungos, tai visos institucijos deda daug pastangų, kad tiems žmonėms būtų sudaryta galimybė grįžti į namus.
– Mūsų pareigūnai, saugantys sieną, susiduria su dideliais iššūkiais. Ar užtenka pajėgumų, kad jie patys jaustųsi saugūs ir galintys atlikti pareigą?
K. Lančinskas: Kol kas pajėgumų užtenka ir darbas organizuojamas taip, kad pareigūnai tikrai turėtų galimybę pailsėti. Motyvacijos pastarąjįkart bendraujant su pareigūnais teko matyti labai daug. Jie visi puikiai supranta, kad gina savo šalį, savo valstybę, artimuosius. Kiek reikės, tiek laikysimės.
– Naujasis centras, kuriame dirba skirtingų institucijų žmonės, kiek padeda koordinuojant šitą krizę?
K. Lančinskas: Jis tik pradėjo dirbti. Kaip suprantate, nepaprastoji padėtis buvo įvesta prieš kelias dienas ir pagal Nepaprastosios padėties įstatymą numatyta, kad yra sukuriamas koordinacinis centras arba komisija, galima vadinti darbo grupe, kurios užduotis yra koordinuoti veiklą tarp institucijų. Šito centro darbas yra koordinuoti skirtingų institucijų veiklą. Kaip suprantate, šiuo metu pasienyje dirba įvairiausių institucijų ir įstaigų žmonės: policija, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, kariuomenė, medikai ir taip toliau. Yra daug įvairiausių planų, scenarijų, kuriuos modeliuojame, dirbame, ruošiamės jiems. Šito centro darbas yra būtent koordinuoti veiksmus ir padėti suprasti vieniems kitus.
– Humanitarinės problemos: žmonės pikti, pavargę, alkani, sušalę, sergantys, turbūt bus mirštančių. Kiek čia yra iššūkių, kuriuos reikia spręsti neatidėliotinai, ir galbūt reikia naujų dalykų, kurių iki šiol nebuvo?
K. Lančinskas: Kadangi mūsų situacija truputėlį kitokia negu Lenkijoje – mes neturime pasienyje su Baltarusija įkurtų neteisėtų migrantų stovyklų, tai ir mūsų darbas skiriasi. Kaip ir praėjusią savaitę, esame išplatinę informaciją, yra padaryti vadinami humanitariniai paketai. Reikalui esant jie bus perduoti tiems žmonėms, jeigu jie atsidurs Lietuvos teritorijoje arba šalia Lietuvos teritorijos. Esant būtinumui, tiems žmonėms bus suteikta pagalba. Tad šiuo metu mes laikomės tokio algoritmo, bet jeigu situacija keisis, taip pat keisime savo veiklos algoritmus.
– Kaip keičiasi – jeigu keičiasi – padėtis prie mūsų sienos, kai Rusija atvirai dalyvauja šioje krizėje jau iš Baltarusijos pusės su savo kariškiais?
K. Lančinskas: Kol tie kariškiai neperžengė Lietuvos sienos, pati situacija nelabai keičiasi. Kaip mes dirbome, taip dirbame – valdome dirbtinai sukeltą kaimyninės valstybės ar kaimyninių valstybių nelegalios migracijos krizę. Viskas priklausys nuo to, kaip dėliosis situacija ir kaip dėliosis scenarijus.
– Valstybės gynimo taryba šiandien nutarė, kad kol kas padėtis kontroliuojama, visos institucijos dirba tinkamai ir nereikia kreiptis į NATO dėl platesnės pagalbos. Kaip jūs vertinate situaciją?
K. Lančinskas: Lygiai taip pat kaip Valstybės gynimo taryba. Šiandien aptarti kriterijai, pagal kuriuos reikėtų kreiptis į NATO dėl 4-ojo straipsnio aktyvavimo. Tai yra konsultacijos. Dėl kriterijų yra sutarta, jie yra numatyti.
