Lietuvoje

2021.11.01 07:00

Laidojimo namų vadovė: kai žiūrite į mirčių nuo koronaviruso skaičius, pagalvokite, ar viską padarėte, kad neišeitumėte ne laiku

Aida Murauskaitė, LRT.lt2021.11.01 07:00

„Buvo toks laikotarpis, kai prie Panevėžio ligoninės morgo stovėdavo išsirikiavusios kokios penkiolika mašinų, kad paimtų mirusiuosius. O pas mus karstų eilės būdavo sudėtos, laukdavo kremavimo. Duokdie, kad to nebebūtų, kad visi numirtume savo laiku, prie savo artimųjų, savo lovose“, – apie pandemijos iššūkius sakė laidojimo namų „Ramybės takas“ vadovė Silvija Talačkienė. Dabar, anot jos, ramiau, ji tai sieja su tuo, kad daug panevėžiečių pasiskiepijo.

– Kuo pastarieji metai kitokie jūsų vadovaujamiems laidojimo namams?

– Mirtis turi daug veidų. Būna, kai žmogus ateina į mirtį susitaikęs, nugyvenęs amžių, atlikęs pareigas, užauginęs vaikus, pamatęs, kaip auga anūkai. Tuomet mirtis nėra tokia baisi ir artimieji supranta, kad taip turėjo būti. O kai mirtis būna staigi, netikėta, žmogus nepasiruošęs, artimiesiems būna labai skausminga ir labai baisu.

Pastaruoju metu daug kalbama apie mirtį, tą netikėtą mirtį, kurią mums atnešė pandemija. Kai matome skaičius, kiek žmonių mirė nuo koronaviruso, jie labai gąsdina. Bet ne gąsdintis reikėtų, o susimąstyti, ar viską padarei, kad tavo artimieji ir tu pats neišeitum ne laiku ir neatlikęs savo pareigų, nesusitaikęs su tuo, kad tau laikas išeiti?

Didžiausia laimė yra mirti savo lovoje, atėjus laikui. Tarp savo artimųjų. Tai tapo bene didžiausia vertybe pastaruoju metu. O nuo COVID-19 žmonės miršta sunkiai ir vieniši.

Didžiausia laimė yra mirti savo lovoje ir atėjus laikui. Tarp savo artimųjų. O nuo COVID-19 žmonės miršta sunkiai ir vieniši.

– Prisiminkite praėjusius metus, kai buvome pasiekę susirgimų ir mirčių nuo COVID-19 piką. Koks tai buvo laikas?

– Pernai mes buvome tam nepasiruošę. Kai išaugo mirčių skaičius, važiuodavau į darbą ir galvodavau: trisdešimt šaldytuvų, ar bus vietos? Karstų eilės būdavo sudėtos, laukdavo kremavimo.

Pamenu, skambina man viena pagyvenusi moteris, skundžiasi, kad grumstai sušalusios žemės mėtosi aplink kapą, kad kapas negražus, kad prie kaimynų kapavietės žemės pridrabstyta. Išklausiau ją, bet galvojau apie tai, kad tie duobkasiai nemiegoję dirbo, kad gali net nebūti, kas iškas duobę, užkas karstą.

Kad ir ką sakytų antiskiepininkai, jei skiepai išgelbsti bent dešimt gyvybių, tai yra daug.

Buvo toks laikotarpis, kai nežinojome, ką daryti, iš kur darbuotojų gauti. Prie Panevėžio ligoninės morgo būdavo išsirikiavę kokių penkiolika mašinų, kad paimtų mirusiuosius. Buvo daug mirčių, buvo labai sunkus laikas. Duokdie, kad to nebebūtų, kad visi numirtume savo laiku, prie savo artimųjų, savo lovose.

Yra buvę, kad ateina moteris ir pasakoja: per du mėnesius penki giminėje mirė. Pradedame kalbėti, ji sako: ir močiutė 87 metų išėjo, nesiskiepijo, nuvažiavo į ligoninę, bet nepagijo, ir viskas, o gal dar būtų gyvenusi.

Kai šarvojama uždaruose karstuose, žmonės patiria didelį stresą, svarsto kažko nepadarę, tiesiog jie neatsisveikina su mirusiuoju, nepaleidžia jo.

Žmonės kartais skųsdavosi, kad infekcinėje ligoninėje niekas nepakelia ragelio, kai skambina paklausti apie artimuosius. Kaip gali ten pakelti ragelį, jei jie turi ištisai prie ligonių bėgti? Visi ligoniai juk šaukiasi medikų. Esu girdėjusi daktarą, kuris susikrimtęs sakė: negaliu niekuo padėti sunkiai COVID-19 sergantiesiems.

Matau, kad miršta daug jaunesnių žmonių. Man pačiai – per šešiasdešimt, ir visi jaunesni man yra jauni. Matai kryžius išrikiuotus, pasižiūri: jaunesni išeina. Nejauku.

Bet šiemet kol kas viskas vyksta ganėtinai ramiai. Panevėžys ir Panevėžio rajonas susiskiepijo. Kad ir ką sakytų antiskiepininkai, jei skiepai išgelbsti bent dešimt gyvybių, tai yra daug.

Buvo nesąžiningų žmonių, kurie kviesdavosi ir neįspėdavo, kad mirusysis galėjo būti užsikrėtęs.

– Kaip jautėtės jūs ir jūsų kolegos, kai pandemija tik prasidėjo, kai atveždavo pirmus mirusiuosius juoduose maišuose? Kai suprasdavote, kad tie žmonės mirė nuo baisios, tuomet dar visiškai nepažįstamos ligos?

– Buvo sunku ir baisu. Paskui kažkaip įpratome, supratome, kad yra būdų apsisaugoti. Pas mus niekas nesusirgo. Bet iš pradžių, kaip sakiau, buvo baisu, svarstėme, kodėl mūsų neskiepija pirmiausia. Juk mūsų darbuotojai eina ir į namus, butus.

Buvo nesąžiningų žmonių, kurie kviesdavosi ir neįspėdavo, kad mirusysis galėjo būti užsikrėtęs. Įsivedėme taisyklę, kad mūsų darbuotojai, kad ir kur važiuotų, turi vilkėti specialius kombinezonus, pirštines, specialius batus, apsaugos priemones.

Buvo atvejis, kai sūnus pasakė, kad tėtis mirė nuo koronaviruso, o mama dar serga. Įeinu į salę ir matau tą mamą. Suprantu, jai tai vyras, ji gedi. Bet juk ji galėjo užkrėsti kitus. Kiekvieną kartą specialia įranga dezinfekuojame patalpas.

Kadangi pas mus niekas neužsikrėtė, galiu sakyti, kad elgėmės ir elgiamės teisingai. Prižiūrime savo erdvę, daug ir dažnai dezinfekuojame, stengiamės, kad kuo mažiau žmonių būtų, laikytųsi atstumų. O ir patys žmonės jau kitaip elgiasi: anksčiau reikėdavo reikalauti, kad dėvėtų kaukę, dabar to nebereikia.

Juolab vasarą, kai jau atlaisvėjo taisyklės, lankytojų pagausėjo, žmonės ateina atjausti tų, kurie neteko artimųjų. Pernykštė pandemija pakeitė požiūrį į svarbius dalykus.

O ir patys žmonės jau kitaip elgiasi: anksčiau reikėdavo reikalauti, kad dėvėtų kaukę, dabar to nebereikia.

– Ir šiandien pas jus šarvojimas uždarame karste.

– Psichologiškai sunkiausia tiems žmonėms, kurie išlydi artimuosius, nematę jų dešimt dienų, keletą savaičių, kai jie sirgo ligoninėse. Kai šarvojama uždaruose karstuose, žmonės patiria didelį stresą, svarsto kažko nepadarę, tiesiog jie neatsisveikina su mirusiuoju, nepaleidžia jo. Jei akys nepamato, žmogaus protas ne visuomet priima mirtį.

Manau, kad tokiais atvejais žmonės patiria didelių traumų, o pasekmių gali būti visokių. Nors, žinoma, tai priklauso nuo žmonių požiūrio.

COVID-19 išryškino daug įdomių dalykų. Anksčiau žmonėms gimimas ir laidotuvės buvo svarbiausi įvykiai. O pastaraisiais metais iki koronaviruso buvo taip, kad nebeturėjome laiko nei krikštynoms, nei vestuvėms, kažkur lėkėm. COVID-19, kad ir kaip tai skambėtų baisiai, mus pristabdė, mes pamatėme, kas yra svarbu.

Visuomet sakau, kad gedėjimas ir šarvojimas yra skirtas ne tiek mirusiajam, tai svarbu mums patiems – tai atsisveikinimas, tai pirmasis to žmogaus paleidimo etapas. Dabar žmonės gal susimąstė, gal į mirtį kitaip pažiūrėjo.

Ir laidojimo namuose matome naują tendenciją – šarvojama dažnai jau ilgiau, nebe dieną, dvi paras. Anksčiau viskas vykdavo greitai. Bet žmogus turi išgedėti, atsisveikinti su artimaisiais. Kol esame jauni ir gražūs, neturime laiko svarstyti, kas yra mirtis.

Yra daug straipsnių, kad turime mylėti save, bet juose nepriduriama, kad mylėti save reikia taip, kaip kad savo artimą.

Būna jaunų žmonių, kurie viso to nenori matyti, nori, kad viskas greitai pasibaigtų. Turbūt taip yra todėl, kad mes mažai kalbamės apie tai, kad nesame amžini.

Yra daug straipsnių, kad turime mylėti save, bet juose nepriduriama, kad mylėti save reikia taip, kaip kad savo artimą. Man būna baisu, kai ateina svetimas žmogus ir sako, kad sūnus ar dukra bijo pamatyti mirusią mamą, sudeginkit, atiduokit urną.

Tačiau daugelį vis dėlto pandemija privertė susimąstyti, ką reiškia, kai negali aplankyti artimųjų, ką reiškia, kai išvis jų netenki. Juk iki pandemijos lėkdavome po pasaulį, lėktuvai plyšdavo, nebeatsimindavome, kad kažkur viena mama ar tėtis likęs. O koronavirusas apvertė viską aukštyn kojomis.

– Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jūsų darbas – pasirūpinti mirusiuoju, bet panašu, kad tenka dėmesio atseikėti ir jo gedintiems artimiesiems.

– Čia visko būna. Per 15 minučių žmonės tau atsiveria, tu pamatai viską – ir šeimos santykius, ir piniginės reikalus. Mes esame pirmi žmonės, ant kurių išliejamas pyktis, ir užuojautos paprašoma. O paskui žmonės apsiramina.

Kadaise norėjau įsteigti psichologo etatą, kad žmonės išsikalbėtų. Bet supratau, kad to nereikia, nes jie išsikalba su administratore ar kitais darbuotojais.

Pas mus kartais būna ir linksma. Nes viskas yra šalia – ir gyvenimas, ir mirtis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt
Alytaus ligoninės COVID-19 skyrius
COVID-19 TRUMPAI
Gabrielius Landsbergis
2022.01.24 18:31

Landsbergis: mūšis dėl Europos vyks Ukrainoje

atnaujinta 20.05