Lietuvoje

2021.11.02 16:31

Netikėtai Lietuvoje žlugusi vokiečių žvalgybos operacija: tobulą skrydžio į Maskvą planą sugadino smulkmenos

Virginijus Savukynas, LRT.lt2021.11.02 16:31

1919 metų spalio 15 dieną iš Karaliaučiaus pakilo lėktuvas. Be piloto ir jo padėjėjo jame sėdėjo dar du keleiviai ir jų vertėjas. Kelionės tikslas buvo Maskva. Ir jie tikrai negalėjo pagalvoti, kad šis žygis lems tai, jog jaunoje Lietuvos kariuomenėje liks tik vienas pilotas – Pranas Hiksa.

Koks slaptos kelionės tikslas ir kas buvo keleiviai?

Pirmasis Pasaulinis karas buvo pasibaigęs, pralaimėjusiai Vokietijai buvo uždėti patys įvairiausi draudimai ir reikalavimai. Vienas iš jų – uždrausti bet kokie skrydžiai tarp Vokietijos ir bolševikinės Rusijos. Tačiau pokarinė Vokietija norėjo atnaujinti santykius su bolševikine Rusija. Šiaip ar taip juk ji finansavo Rusijos bolševikus, kad šie įvykdytų perversmą. Be to, pokarinėje situacijoje, spaudžiant Antantei, jie atrodė besantys sąjungininkai.

Tuo metu Vokietijoje buvo atsiradęs Ismailas Enver-Paša, karinis ir politinis Osmanų imperijos, o vėliau Turkijos veikėjas. 1913 metais buvo įvykdytas perversmas ir suformuota „Trijų Pašų“ diktatūra, tarp jų ir buvo Ismailas. Jis svajojo apie savo šalies ir Vokietijos bei Rusijos sąjungą. Tad nenuostabu, kad labai greitai buvo pristatytas komunistui Karlui Radekui, kuris tuo metu buvo įkalintas Moabito kalėjime Berlyne.

Tiesa, tas įkalinimas buvo toks, kad jis greitai suorganizavo „politinį saloną“. Pas jį lankydavosi patys įvairiausi politiniai veikėjai: ne tik komunistai, bet ir aukšti Vokietijos pareigūnai. Radekas buvo karštas Vokietijos ir bolševikinės Rusijos suartėjimo šalininkas. Po pralaimėto karo ši mintis atrodė artima ir daliai Vokietijos politinio elito.

Ir štai čia atsiranda turkas, kuris tvirtai tiki tokiomis idėjomis. Be to, kartu su juo buvo ir buvęs Karo ministras Bahaedinas Šakiras. Greitai gimė mintis, kad jie turėtų susitikti su bolševikų vadovybe. Susisiekus su Maskva buvo gautas pritarimas tokiam vizitui. Bolševikai irgi įžvelgė šio plano naudą. Buvo tikėtasi, kad jei Turkija ir bolševikinė Rusija bendradarbiaus, taip bus silpninama Didžioji Britanija.

Tik štai iškilo problema – taip lengvai Maskvos nepasieksi. Skrydžiai iš Berlyno į Maskvą uždrausti. Keliauti traukiniais – dar pavojingiau. Be to, jei apie tai sužinotų Didžioji Britanija ar Prancūzija, jos tikrai neapsidžiaugtų.

Ir čia padėjo vokiečių karinė žvalgyba. Ji parinko pilotą – Hansą Hesse, kuris buvo išdidžiai vadinamas „Bagdado lakūnu“ dėl savo garsaus skrydžio iš Bagdado į Berlyną.

Šiai misijai reikėjo lėktuvo. Hesse kreipėsi į Hugo Junkersą, kurio įmonė gamino lėktuvus. Ir prašymas neliko be atsako. Vokietijos armijai buvo uždrausta ginkluotis, o įmonei reikėjo gaminti ir parduoti lėktuvus. Tačiau kam? Bolševikinė Rusija atrodė labai patraukli rinka. Todėl Hugo Junkersas sutiko duoti šiai misijai lėktuvą. Juk tuo pačiu galbūt bus užmegzti ne tik politiniai, bet ir prekybiniai santykiai su bolševikine Rusija.

Netgi buvo parašytas oficialus bendrovės laiškas Rusijos užsienio prekybos komisarui Leonidui Krasinui, siūlant pastatyti Rusijoje aviacijos gamyklą. O kaip dovana buvo vežamas žemėlapis, kuriame buvo fiksuotas Antantės karinių dalinių išsidėstymas.

Buvo skirtas tuo metu pats geriausias ir naujausias keleivinis lėktuvas „Junkers F-13“. Jame buvo šešios vietos keleiviams. Tai buvo pirmasis lėktuvas pasaulyje, pagamintas iš metalo. Jo pirmasis skrydis įvyko 1919 metų birželį, pažymėtina tai, kad šis lėktuvas 1919 metų rugsėjo 13 d. sugebėjo pasiekti aukščio rekordą.

Ir taip 1919 m. spalio 10 dieną iš Berlyno pakilo lėktuvas „Junkers F-13“, kurį pilotavo Hansas Hesse, šalia jo sėdėjo mechanikas Paulas Maruščikas, buvo ir inžinierius bei vertėjas Abraomas Franklas. Be abejo, svarbiausi keleiviai – I. Enver-Paša ir Bahaedinas Šakiras.

Nenumatytas nusileidimas Obeliuose

Planas buvo geras, tačiau viską sugadino nenumatytos smulkmenos. Dar skrendant virš Vokietijos lėktuvas sugedo, teko laukti kelias dienas, kol bus gautos reikiamos detalės. Hesse liūdnai konstatavo, kad šis lėktuvas dar nėra paruoštas ilgiems skrydžiams.

Pagaliau jie pasiekė Karaliaučių, iš kurio spalio 15 dieną jie pakilo į lemiamą skrydį. Ir dėl oro sąlygų Rokiškio apylinkėse prie Obelių laukuose lėktuvas turėjo nusileisti. Palikę lėktuvą jie patraukė į miestelį ir apsistojo pas vokietį veterinarą. Tikėjosi, praūžus audrai ir pataisius lėktuvą, toliau tęsti kelionę. Tačiau vidurnaktį į duris pasibeldė Lietuvos kontržvalgybininkai. Apie keistus svečius, nusileidusius iš dangaus, jiems pranešė vietos gyventojai.

Juos apieškojus tapo aišku, kad jie nėra paprasti keliautojai. Buvo rasta 8 tūkstančiai Vokietijos markių ir 18 tūkstančių caro rublių. Be to, susidomėjimą sukėlė pas juos rastas žemėlapis su pažymėtomis Antantės karinėmis pajėgomis.

Iš pradžių lietuviai įtarė, jog nekviesti svečiai yra bolševikai. Juk tuo metu Lietuvos savanoriai prieš juos kovojo. Oficiali I. Enver-Pašos priedangos istorija buvo tokia: turkai yra Raudonojo kryžiaus delegatai, kurie vyksta į Rusiją apžiūrėti, kokia yra situacija buvusiose Osmanų imperijos teritorijose. Net jei ir taip, karo metu jie negalėjo būti paleisti.

Apie tai buvo informuotas Kaunas. Kariuomenė davė nurodymą Pranui Hiksai nuvykti į vietą ir parskraidinti lėktuvą. Tačiau to padaryti jis nespėjo.

Karšti žvalgybininkai nusprendė nelaukti Hiksos, o grasindami revolveriu Hessei liepė jam skristi į Kauną. Tuo pasibaisėjo Hiksa. Štai kaip jis rašo atsiminimuose: „Pamaniau, kad lakūnas buvo kvailys jų paklausęs. Faktiškai jis galėjo skristi, kur tik nori, nes saugumiečiai nebūtų į jį šovę. Ką jie būtų veikę žuvus lakūnui“.

Turkai lietuvių nelaisvėje

Kaune tuo metu veikė britų karinė misija. Ją sudomino tiek paslaptingi keleiviai, tiek ir pats lėktuvas. Jį apžiūrėję pasakė: „Prakeikti vokiečiai“; bent jau taip su pasididžiavimu vėliau savo prisiminimuose parašys H. Hesse. Kodėl? Ogi todėl, kad suprato, jog Vokietijos karinė pramonė nestovi vietoje, gamina, tobulina lėktuvus.

O ką daryti su lėktuvo įgula ir keleiviais? Nelabai buvo tikima, kad jie Raudonojo kryžiais atstovai. Reikėjo išsiaiškinti jų tapatybes. Tačiau tais laikais tai padaryti nebuvo taip paprasta.

Oficialiai jie buvo suimti. Tačiau gyveno viešbutyje, galėjo laisvai vaikščioti, tiesa, juos prižiūrėjo pora karių. Bet tai nesutrukdė jiems lankyti kavines ar teatrus.

Britų misija Kaune greitai suprato apie šios kompanijos tikruosius tikslus, tik dar nežinojo, kas gi yra tie asmenys. O britai Lietuvos valdžiai rekomendavo įsibrovėlius prižiūrėti tol, kol bus gauta kokia nors informacija iš Londono ar Paryžiaus. Buvo nusiųsta informacija ir į Paryžių. Tačiau iš pradžių ten per daug nebuvo susidomėta tuo. Tiesiog šis pranešimas pasimetė tarp daugelio kitų.

Vis dėlto praėjus kelioms dienoms buvo padarytos sulaikytų asmenų nuotraukos ir nusiųstos į Londoną ir Paryžių tam, kad būtų galima identifikuoti sulaikytus asmenis. Vokiečiai ir turkai suprato, kad jų laikas senka. Antantės šalių žvalgybos ilgai netruks, kol nustatys, kas gi iš tiesų yra tie paslaptingi keleiviai. O tuomet jau didelio tarptautinio skandalo nepavyks išvengti, jau nekalbant apie puoselėjamus planus. Reikėjo veikti.

Turkų pabėgimo planas

Leitenantas Hesse ėmėsi veiksmų. Kadangi apsauga buvo greičiau simboliška, jam nebuvo sunku pabėgti. Sėdint restorane, jį lydintiems Lietuvos karininkams jis pasakė, jog eina į tualetą, bet nuėjo pas tuo metu Kaune buvusį vokiečių savanoriškų dalinių vadą majorą Fricą Čiunkę ir papasakojo apie iškilusias problemas. Šis suprato reikalo svarbą. Buvo nutarta, kad reikia suorganizuoti pabėgimą. Tačiau kaip?

Tuo metu Lietuvos aviacija tik kūrėsi. Savaime suprantama, kad trūko visko – ir lakūnų, ir lėktuvų. Todėl buvo reikalinga pagalba iš šalies. Buvo samdomi patyrę kitataučiai lakūnai. Tarp nusamdytų vokiečių buvo ir toks Haris Roteris. Nežinia, kaip, tikriausiai per majorą Čiunkę, apie jį sužinojo Hesse. Ir jis jį papirko.

Buvo detaliai apgalvotas planas. Tik apie jo detales reikėjo informuoti I. Enver-Pašą. Vėliau Naciye Sultan rašė, kad F. Čiunkė apsimetė esąs girtas, atsisėdo priešais langą kambario, kuriame gyveno I. Enver-Paša, ir dainuodamas vokiškas dainas papasakojo visą pabėgimo planą. Galiausiai išaušo 1919 metų spalio 28 diena, kada jis ir buvo įgyvendintas.

Turkams buvo pasakyta, kad jie turi eiti pasivaikščioti prie Nemuno. Ten laukymėje jie surengė pikniką, o savo sargams pasiūlė konjako bei šokolado, kuriame jau buvo morfino. Aišku, sargai greitai apsnūdo.

O tuo metu H. Roteris vykdė savo plano dalį. Nieko neįtariančio P. Hiksos paprašė ant žemės išbandyti vieną lėktuvą. Šis leido, o pats išskubėjo į štabą. Kai grįžo, lėktuvo nebuvo.

Po kiek laiko atbėgo uždusęs mokinys ir papasakojo neįtikėtiną istoriją. H. Roteris neapsiribojo vien tik pasivažinėjimu ant žemės, nusprendė pakilti į orą kartu su mokiniu. Skrendant virš Vilijampolės pasakė, kad atsirado gedimas ir reikia kuo skubiau nusileisti. O nusileido toje pačioje vietoje, kur turkai iškylavo.

Šie, vaizduodami nustebę, pasileido prie lėktuvo, o jų apsvaigę sargai tiesiog žiūrėjo. Tačiau greitai teko ir jiems nustebti, nes H. Roteris išsitraukė revolverį: išlaipino mokinį, o įsodino turkus į lėktuvą ir pakilo į orą. Jie nuskrido į Tilžę. Taip turkai buvo išgelbėti.

Tik po šios operacijos prancūzai iš jiems atsiųstų nuotraukų atpažino, kas buvo tie keleiviai, tačiau šaukštai buvo po pietų.

Epilogas

Po šios istorijos vokiečiais nebuvo pasitikima, todėl jie buvo išvaryti iš Lietuvos kariuomenės. Ir taip vienintelis lakūnas liko P. Hiksa. Tai štai kokias netikėtas pasekmes Lietuvos kariuomenei turėjo ši misija.

Beje, nuskridęs į Tilžę H. Roteris paskambino P. Hiksai ir pasakė, kad lėktuvui nieko blogo neatsitiko, ir jis gali jį pasiimti. Tiesa, P. Hiksos neleido į Tilžę, nes buvo bijota, kad vokiečiai jį gali sulaikyti. Tuomet Lietuvos kariuomenė būtų netekusi ir paskutinio lakūno. Todėl lėktuvas buvo pargabentas geležinkeliu.

P. S. I. Enver-Pašos ši nesėkmė nė kiek neatšaldė. Jis ir toliau tikėjosi patekti į Maskvą. 1920 metais ir vėl skrido. Ir vėl nesėkmingai. Tik šį kartą jis pateko ne į lietuvių, bet į latvių nelaisvę. Į tikrą nelaisvę. Jam teko kelis mėnesius pasėdėti kalėjime, kol Berlyno ir Maskvos pastangomis jis iš ten buvo ištrauktas ir galiausiai pasiekė bolševikinę Rusiją. Tiesa, bendros kalbos su bolševikais taip ir nerado, galiausiai prieš juos pradėjo kovoti. Ir žuvo mūšyje 1922 metais.

H. Hesse ir jo padėjėjas po kelių savaičių buvo paleisti. Tuo tarpu vertėjui A. Fanklui ne taip pasisekė. Jis po šios istorijos buvo uždarytas jau į tikrą kalėjimą ir ten turėjo praleisti pusę metų. Beje, vokiečiai reikalavo, kad lietuviai gražintų lėktuvą „Junkers F-13“, tačiau lietuviai nesutiko. Jis buvo naudojamas Lietuvos kariuomenėje iki 1923 metų rugpjūčio 22 dienos, kai sudužo.

„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – sekmadieniais 15.45 val. per LRT televiziją.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt