captcha

Jūsų klausimas priimtas

Poetas M. Martinaitis išlydėtas į paskutinę kelionę (nuotraukos)

Lietuvos trispalve uždengtas poeto Marcelijaus Martinaičio karstas iškilmingai išlydėtas iš Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčios amžinojo poilsio Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. 
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Lietuvos trispalve uždengtas poeto Marcelijaus Martinaičio karstas iškilmingai išlydėtas iš Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčios amžinojo poilsio Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

Vilniaus universitete daug metų dėstęs poetas į paskutinę kelionę ant karių rankų išlydėtas per balandžio sniegu nuklotą K. Sarbievijaus kiemą, kuriame kasmet vyksta „Poezijos pavasario“ baigiamasis vakaras ir kuriame M. Martinaitis dalyvaudavo, būdamas šio festivalio laureatas.

Palydėdamas savo kolegą, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas sako, kad netenkame paskutiniųjų tos kartos poetų, kultūros žmonių, kurie kūrė nepriklausomą Lietuvą. „Marcelijus Martinaitis bene paskutinis toks poetas, kuris yra tautos poetas ta prasme, kad tai poetas, kurio žodis reiškia net ir tiems, kurie nesidomėjo poezija, kurie specialiai poezijos knygų neskaitė, bet jo asmenybės dydis juos veikė“, – sakė A. A. Jonynas.

„Šiandien su prisikėlimo viltimi paleidžiam Marcelijų Martinaitį, atiduodam žemei, tikėdami, kad per tą pačią prisikėlimo tikrovę jis kažin kaip tęs savo buvimą kartu su mumis, su savo mylimaisiais ir visais, kuriems jis kalbėjo“, – palydėdamas Amžinybėn poetą Marcelijų Martinaitį sakė kunigas Julius Sasnauskas.

Paskutinę M. Martinaičio gyvenimo savaitę mus akino skaistus, baltas, purus Velykų sniegas, prie poeto kapo sakė profesorė Viktorija Daujotytė. „Iki paskutinės gyvenimo valandos liko atviras, palankus žmonėms, išėjo nieko neįžeidęs, neįskaudinęs, atvirkščiai, gynęs, taikęs, glostęs žmonių ir žemės žaizdas, troškęs gero. Mirtis yra paskutinė riba, nuo kurios imame matyti, kas buvo poetas, su kuriuo atsisveikiname, ką reiškia žodžiai, kuriuos jis sakė, vietos, kurias jis kūrė savo buvimu ir buvimui“, – kalbėjo literatūrologė, atsisveikindama su savo kolega, bendradarbiu, bičiuliu.

Sulaukęs 77-erių, poetas, eseistas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Marcelijus Martinaitis mirė balandžio 5-osios vakarą. Per Velykas M. Martinaitį ištiko insultas, po kurio poetas taip ir neatsigavo.

Poetas, eseistas, vertėjas M. Martinaitis gimė 1936 metų balandžio 1 dieną Raseinių rajone, Paserbentyje. 1964 m. baigė Vilniaus universitetą, dirbo redakcijose. Kūrybą ėmė skelbti nuo 1955 m. 1962 m. išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys „Balandžio sniegas“. Svarbiausias poezijos motyvas – senosios, archajiškosios, kaimo pasaulėjautos susidūrimas su moderniu pasauliu ir žlugimas. Ši tema labai ryški bene žymiausiame M. Martinaičio kūrinyje „Kukučio baladės“.

Nuo 1980 m. dėstė Vilniaus universitete. 1992–1997 m. buvo Nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto pirmininkas, 2000–2012 m. – Nacionalinio radijo ir televizijos tarybos pirmininkas.

Daugelio eilėraščių rinkinių, esė ir biografinių užrašų autorius M. Martinaitis yra 1975 m. „Poezijos pavasario“ laureatas, pelnė valstybinių apdovanojimų, literatūrinių premijų laureatas. 2010 m. pelnė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premiją už kūrybiškiausią 2009-ųjų knygą „Mes gyvenome: biografiniai užrašai“.

M. Martinaičio kūryba išversta į daugiau nei keturiolika kalbų.

Užuojautą dėl poeto M. Martinaičio mirties pareiškė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Seimo Pirmininkas Vydas Gedvilas.

Šaltinis www.elta.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close