Lietuvoje

2021.11.20 15:02

Lietuvos ir Rusijos sutartis: gudrybės, vieno sakinio kaina ir Landsbergio bei Jelcino tarpusavio „chemija“

LRT TELEVIZIJOS laida „Daiktų istorijos“, LRT.lt2021.11.20 15:02

1990-ųjų kovo 11-ąją prasidėjo nauja Lietuvos istorija. Nepriklausomybės dar nebuvo pripažinusi nė viena pasaulio valstybė, kai tų pačių metų rugpjūtį grupė politikų pradėjo derybas su didžiausia ir grėsmingiausia kaimyne – Rusija. Laisvajam pasauliui tai atrodė drąsu, tuo metu vis dar nežlugusiai Sovietų Sąjungai – įžūlu.

De facto tu esi, tu gimei kaip kūdikis, bet popierių tau niekas neišduoda. Tai tavęs pasaulyje ir nėra. Gorbačiovas nepripažino, kad mes gimėme, ir norėjo derėtis dėl derybų – ar bus jos, ar nebus“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Daiktų istorijos“ pasakojo dr. Vladimiras Jarmolenka, signataras ir derybų delegacijos narys.

Precedentų, kad derantis su Maskva viskas gali baigtis sėkmingai, nebuvo, sako delegacijos vadovas Česlovas Vytautas Stankevičius, taip pat signataras. Delegacijos nariai nebuvo tikri ir dėl savo pačių saugumo.

Netrukus prieš nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą pradėta ekonominė blokada, įvairios sovietinės jėgos struktūros nuolat provokuodavo incidentus, specialiojo milicijos padalinio OMON pareigūnai puldinėjo muitinės postus, neramumus kurstė agresyvi prosovietinė organizacija „Jedinstvo“.

Neramu buvo ir Rusijoje, kurią Boriso Jelcino vedamos demokratinės jėgos taip pat budino iš sąstingio. Įtemptame politiniame fone vykusios Lietuvos ir Rusijos derybos užtruko beveik metus. Kelios dienos po sutarties pasirašymo įvyko Medininkų žudynės, o praėjus trims savaitėms Maskvoje surengtas prosovietinis pučas.

Sutartys su Rusija, lėmusios nepriklausomybę: sudėtingos derybos bei sėkmingai susiklosčiusios aplinkybės

Delegacijoje, sudarytoje iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narių, dirbo ir keli labai aukštos kvalifikacijos specialistai.

Profesorius Vytautas Sinkevičius, vartydamas anų dienų nuotraukas, maloniai stebisi, kiek daug būta drąsos ir pasitikėjimo. Palankiai susiklosčiusių aplinkybių – taip pat.

„Dėl tos sutarties, kad tokia bus, sutarta 1990 metų gegužės mėnesį, kai Vytautas Landsbergis vyko pirmojo oficialaus vizito kaip valstybės vadovas į Čekiją. Jis sustojo Maskvoje ir beveik konspiratyviai susitiko su Borisu Jelcinu. Jie tada labai ilgai kalbėjosi akis į akį ir sutarė, kad tokia sutartis bus“, – pasakojo V. Sinkevičius.

Maskvoje tuo metu vyko nuožmi kova dėl valdžios, tęsė teisininkas, iš esmės dėl to, ar išliks reformuota Sovietų Sąjunga.

„Ir štai Jelcinui reikia sąjungininkų. Jis mato Vytautą Landsbergį – jis mato asmenybę, figūrą, tarptautinio dydžio politiką. Vytauto Landsbergio ir Boriso Jelcino asmeniniai ryšiai, supratimas turėjo nepaprastai didelę reikšmę. Dėl principinių dalykų, principinių teiginių, dėl kurių delegacijoms nepavyko susitarti, paskutinę akimirką pavyko susitarti Borisui Jelcinui ir Vytautui Landsbergiui kalbantis akis į akį“, – sakė V. Sinkevičius.

Juodu pasitikėjo vienas kitu, patvirtina V. Jarmolenka.

„Jie galėjo kalbėtis vienas su kitu. Landsbergis niekuomet jo neapgavo, Jelcinas irgi, kaip rusai sako, пo-чecтнoмy (liet. sąžiningai). Jie turėjo, kaip mes pavadintume, tarpusavio chemiją. Iššūkius, atsakomybę pajuto ir vienas, ir kitas, kai kalbasi ne asmenys, bet valstybės“, – kalbėjo delegacijos narys.

O taip apie bendradarbiavimą su B. Jelcinu atsiliepia V. Landsbergis: „Galbūt man pasisekė rasti tokį raktą, kad aš nei prašytojas, nei ko nors reikalautojas. Tiesiog ateinu kaip pas žmogų. Ir mes kaip žmonės kalbamės, susitariame. Lietuva, Latvija ir Estija buvo priimtos į Europos bendradarbiavimo konferenciją, pripažinus ir valstybingumą. Rusija ten turėjo veto teisę. Ir jo žodžiai, kuriuos užsirašė Roland'as Dumas (tuometis Prancūzijos užsienio reikalų ministras, – red. past.), buvo tokie: „Jie dabar laisvi. Tai yra gerai.“

Lietuvos ir Rusijos valstybės turėjo istorinės patirties, kad susikalbėti įmanoma. 1920 metais buvo pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos, atstovaujamos Vladimiro Uljanovo-Lenino, taikos sutartis. Sovietų Rusija ja pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe ir visiems laikams atsisakė visų teisių į ją, auksu – trimis milijonais rublių – kompensavo nepriklausomybės kovose padarytą žalą. Aukso rubliai išlydyti į luitus, tapusius pagrindu įsivesti litą, taip garantuojant valiutos stabilumą. Jeigu ne Raudonosios armijos pralaimėjimas prie Varšuvos tais pačiais metais ir stiprėjanti Lietuvos valstybė bei kariuomenė, šios sutarties, ko gero, nebūtų buvę.

Po 70 metų, kai abi valstybės sėdo derėtis dar kartą, 1920-ųjų sutarties Rusija nenorėjo laikyti nei svarbia, nei tęstina.

„Iš tikrųjų nenorėjo prisiimti atsakomybės už 1917 metų perversmą ir už visa, ką padarė Sovietų Sąjunga per penkiasdešimt metų. Sudėtingas klausimas, pareikalavęs daug išradingumo, buvo ir pilietybė. Rusija neturėjo savo pilietybės įstatymo, Lietuva negalėjo sutikti su jokia dviguba pilietybe, apskritai niekine laikė primestą Sovietų Sąjungos pilietybę“, – laidoje sakė Č. V. Stankevičius.

V. Sinkevičius prisimena, kad derybose buvo sunku kalbėtis apie tai, kad Sovietų Sąjungos piliečiai Lietuvoje būtų laikomi užsieniečiais. Taip pat kokios svarbios detalės slypėjo iš pirmo žvilgsnio nekaltuose sakiniuose.

„Jie nesuprato, kaip taip gali būti. Kartais būdavo tokių situacijų, kur reikėdavo galbūt ir tam tikro gudravimo. Vienas iš pasiūlymų buvo, kad šalys rems išeivių iš savo valstybių sugrįžimą į savo valstybes. Bet jeigu būtume sutikę, su kuo mes būrtume sutikę? Vadinasi, visus asmenis, kurie buvo išvežti iš Lietuvos 1940-aisiais ir vėlesniais metais į Sibirą, į atšiaurias SSRS vietas, mes laikytume išeiviais? Ne, mes negalėjome nubraukti istorinės tiesos – tai buvo tremtiniai. Ir žodis „išeiviai“ iškart buvo atmestas.

Jie nepriėmė žodžio „okupacija“, nes, sakė, tokia sutartis nebus ratifikuota Rusijos parlamente. Bet žodis „aneksija“ reiškia, kad prieš tai buvo įvykdyta agresija prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę, ji buvo okupuota, o tik paskui prievarta prijungta prie Sovietų Sąjungos“, – sakė V. Sinkevičius.

V. Jarmolenkos teigimu, nepaminėta okupacija, o tik aneksija nebuvo nuolaidus kompromisas.

„Pasakyk banditui, kad jis banditas. Ar jis pasirašys po tuo žodžiu? Niekuomet. Buvo trys variantai, ką rašyti preambulėje: pirmas – „okupacija“ ir „aneksija“, antras variantas buvo įrašyti „aneksija“, trečias variantas – neparašyti nei vieno, nei kito. Zero.

(...) Atsidaro durys ir išeina toks mažiukas Landsbergis, laikydamas rankos pirštus ženklu V, ir išeina toks didelis Jelcinas. Bronius Kuzmickas sako: „Žiūrėk, Landsbergis rodo, kad pergalė.“ Aš sakiau: „Ne, pergalę Churchillis rodė, o čia – antras variantas.“ Tai nebuvo nuolaida, tai buvo realybės supratimas – tuo metu kitko negalima buvo pasiekti“, – sakė derybų delegacijos narys V. Jarmolenka.

Kaip sako Č. V. Stankevičius, Rusijos derybininkai nekvestionavo to, kad okupacija iš tikrųjų įvyko, tačiau nenorėjo, jog tai būtų paminėta sutartyje, patys atsiribodami nuo komunistinės Sovietų Sąjungos.

1991-ųjų liepos 29-ąją, po beveik metus trukusių diskusijų, derybose padėtas taškas. Derybų protokolas išspausdintas ant popieriaus su Gediminaičių stulpus vaizduojančiais vandens ženklais. Tai autentiškas popierius iš tarpukario Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos.

Delegacijos narys V. Sinkevičius dešimt šio popieriaus lapų atsitiktinai rado Aukščiausiosios Tarybos Juridinio skyriaus archyve.

V. Landsbergis ir tuo metu jau Rusijos Federacijos prezidento įgaliojimus gavęs B. Jelcinas padėjo istorinius parašus, lėmusius naują valstybių santykių etapą. Nei Latvijai, nei Estijai tokios sutarties su Rusija pasirašyti nebepavyko.

Visas pasakojimas – LRT TELEVIZIJOS laidos „Daiktų istorijos“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt