Lietuvoje

2021.11.07 18:01

Miesto antropologė: užsieniečiams Vilnius išsiskiria žalumu ir atvirumu, bet jie tiesiog šokiruoti automobilių pertekliaus

LRT TELEVIZIJOS laida „Pasivaikščiojimai“, LRT.lt2021.11.07 18:01

Miestietis pirmiausia yra pėsčiasis, būtent jis geriausiai miestą patiria ir geba jį pažinti, sako antropologė Jekaterina Lavrinec, ji pasimatuoti pėsčiojo batus ir jo perspektyvą siūlytų ir kuo daugiau politikų bei miesto planuotojų.

Augusi žaliuose, o anuomet ir dalį kaimiškų bruožų išsaugojusiuose Žirmūnuose, miesto tyrinėtoja J. Lavrinec mato Vilniaus evoliuciją ir kaip ilgametė jo gyventoja, ir kaip mokslininkė, dėstanti Vilniaus Gedimino technikos universitete.

Miestas nuolatos valgo savo praeities sluoksnius, kitaip tariant, valgo pats save, sako J. Lavrinec, prisimindama amerikiečių menininko Gordono Matta-Clarko „architektūrinio metabolizmo“ sąvoką. Tačiau svarbu, kad ši kaita nebūtų priešiška aplinkai – būtent aplinkai, ne tik išskirtinai žmogui, pažymi miesto tyrinėtoja, pasak jos, antropocentrinio, t. y. išimtinai į žmogų sutelkto, požiūrio vertėtų atsisakyti.

„Esame tuo labiau žmonės, kuo labiau sugebame pamąstyti, patirti aplinkinį pasaulį“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Pasivaikščiojimai“ sakė miesto antropologė J. Lavrinec.

Pasivaikščiojimai. Miestų tyrėja Jekaterina Lavrinec: turime suprasti, kad esame sistemos dalis

Į miestą žiūrime vairuotojo žvilgsniu?

Kaip teigia J. Lavrinec, daugelyje šiuolaikinių miestų dviračių infrastruktūra yra projektuojama automobilių sąskaita, ne pėsčiųjų, tačiau Vilniuje ją plėtoti pasirinkta aukojant žaliąją infrastruktūrą, tai yra medžius, taip pat ir dalį pėsčiųjų erdvių.

Tai rodo, kad nors skirtingai po miestą judančių gyventojų ir jo svečių poreikius bandoma derinti, nelygiavertiškumas išlieka, o būtent automobilių eismas dažnai tebėra prioritetas.

„Kai kurie mano kolegos Lenkijoje organizuoja pasivaikščiojimus politikams, kurie priima sprendimus dėl miesto, taip pat ir architektams, su, pavyzdžiui, vežimėliais, kad jie patirtų tas mikrokliūtis, kurių paprastai žmogus kabinete nepajus“, – laidoje kalbėjo J. Lavrinec.

Jos teigimu, Vilniuje panaši iniciatyva nepavyko. Lietuvos pėsčiųjų asociacija sostinės merą Remigijų Šimašių, taip pat ir Vilniaus plano projektuotojus, kvietė apkeliauti miestą pėsčiomis, tačiau nors pirmasis atsakymas rodėsi palankus, galiausiai tai taip ir neįvyko. Nors, J. Lavrinec įsitikinimu, sprendimų priėmėjams tai būtų buvę naudinga.

Statybos bet kuriame mieste liudija, kad gyvenimas jame verda, nors vykstantys darbai gali kelti nepatogumų pėsčiųjų ar dviratininkų judėjimui. J. Lavrinec atkreipia dėmesį ir į tai, kas mažiau pastebima, į principus, kurių laikantis nauji statiniai projektuojami ir įgyvendinami. Jie gali lemti, kad laikini nepatogumai tampa ilgalaikiais ir be drastiškų sprendimų nebepataisomais.

„Labai svarbu, kad būtų tam tikri principai, kurie lemia gyvenimo patogumą ir aplinkos kokybę. Vienas tokių principų yra tai, kad statiniai turi būti atitraukti nuo sklypo ribos mažiausiai 3 metrus. Atitraukus pastatą nuo sklypo ribos, gali atlaisvinti vietą, pavyzdžiui, apželdinti, gali atsirasti suoliukai – aplinka tampa humaniškesnė.

Deja, Vilniaus mieste leidžiama, ir ta galimybė yra numatyta įstatyme, pritraukti savo statinius prie sklypo ribos maksimaliai. Tokiu būdu mes prarandame ir žaliąsias zonas, ir galimybę sukurti humaniškesnę aplinką. Dėl tos priežasties, kai mes ką tik perėjome tam tikrą atkarpą, buvome tarsi išstumti pastato – negalėjome eiti palei pastatą, turėjome tai daryti per techninį šaligatvį. Tai štai atsiranda tokių nepatogumų, jie lemia, ar mes apskritai renkamės vaikščioti mieste pėsčiomis. Ir galiausiai vis daugiau žmonių pasirenka automobilį“, – sakė pašnekovė.

J. Lavrinec patikslina, ką turi omenyje, sakydama „techninis šaligatvis“. Tai yra pėstiesiems skirta juosta, tačiau darnų judumą ten riboja, pavyzdžiui, apšvietimo stulpai ar kelio ženklai.

Apie žalumą kalbama taip pat vis daugiau, vis garsesniu balsu jo siekia ne tik pavieniai aktyvistai ar susijusių sričių specialistai, bet ir miestų gyventojai ar atskirų bendruomenių nariai. Tačiau ir medis medžiui nelygu, o miestų polėkis nuolatos save perkurti ir reorganizuoti kelia pavojų prarasti ne tik žaliąsias erdves, bet ir dalį su jomis susijusio tapatumo.

„Pastaruoju metu į medžius miestuose žiūrima iš ekologinių paslaugų perspektyvos, t. y. kiek medis gali suteikti naudos aplinkai. Ir ta nauda pirmiausia suteikiama jo lajos, ji turi būti didelė, tai reiškia, kad medis turi būti brandus. Todėl priimant sprendimus dėl apželdinimo pirma nuostata turi būti brandžių medžių saugojimas. Jie, beje, suteikia vietai tapatumo – kai kurias vietas mes atpažįstame pagal jų želdinius“, – sakė „Pasivaikščiojimų“ pašnekovė.

Supratimas, kad miestas yra ne tik „kietoji“ jo dalis, ne tik infrastruktūra, pasaulyje ėmė rastis 20-ojo amžiaus viduryje, aiškina J. Lavrinec. Tuomet pradėta žvelgti į gyvenamąją aplinką iš naudotojo perspektyvos, pabrėžiant, kad miesto gyventojo patyrimas taip pat yra labai svarbus.

Miesto patogumas kartais geriausiai pastebimas pašaliečiui. Kaip pasakoja J. Lavrinec, studentų iš užsienio įspūdis apie Vilnių dažnai būna dviprasmiškas – kai kuo jis ypač žavus, tačiau esama ir atstumiančių bruožų.

„Labai įdomu, kai atvyksta „Erasmus“ studentai, jiems pradėjau daryti ekskursijas į gyvenamuosius rajonus, kad supažindinčiau su mūsų realijomis, nes greičiausiai patys jie gali neišdrįsti arba neturėti progos įžengti į tuos rajonus. Paskui rinkdavau jų atsiliepimus ir buvo labai įdomu, nes, pavyzdžiui, studentai iš Prancūzijos sakė, kad tai jų svajonių rajonas. Kai paprašiau paaiškinti, kodėl, jie pasakė, kad dėl to, jog jis žalias, atviras. Daugelyje Europos miestų, deja, nemaža dalis erdvių yra aptverta ir į jas negali tiesiog įeiti. „Erasmus“ studentai taip pat pastebėjo, kad didžiulė problema yra automobilių perteklius, jie nesupranta, iš kur tiek automobilių. Ar tai būtų ispanai, ar prancūzai, ar vokiečiai, jie tiesiog šokiruoti, koks yra kiekis automobilių pas mus.

Statistiškai automobilių naudojimas [Lietuvoje] auga, tai matome kasmet. Viena iš priežasčių galimai tai, kad nepaisoma kompaktiško miesto planavimo. Kompaktiško miesto idėja ta, kad visos funkcijos, visi poreikiai gali būti patenkinti tam tikras vietas pasiekiant per 15–20 minučių pėsčiomis. Bet kokio miesto vystymo tikslas turėtų būti sveikas miestas, kuriame galime ilgai ir laimingai gyventi“, – kalbėjo miesto antropologė.

Ji pažymi, kad imantis grandiozinių projektų dera pasverti ne tik žmonių poreikius. Pavyzdžiui, aukšti biurų dangoraižiai, ypač jei yra statomi paukščių migracijos keliuose, jiems gali būti pražūtingi. Be to, kyla grėsmė prarasti ir dalį miestų gamtinio savitumo.

„Turime keisti savo antropocentrizmą, nes esame tuo labiau žmonės, kuo labiau sugebame pamąstyti, patirti aplinkinį pasaulį. Apie save daugiau suprantame, kai pradedame rūpintis, pavyzdžiui, kokiais nors paukščiais ar šikšnosparniais. (...) Turime suprasti, kad esame sistemos dalis.

Daugelis miestų jau prieš metus pradėjo diskutuoti apie biurų reikalingumą, nes tai yra didelės investicijos, didelis žemės ploto užėmimas, bet ar tikrai mums reikalingi tokie monstrai kompiuteriui pasidėti? Nes realiai kam reikalingi biurai, tai kad mes ant stalo pasidėtume kompiuterį“, – sakė J. Lavrinec.

Visas pokalbis – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Pasivaikščiojimai“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt