Lietuvoje

2021.10.21 21:14

Atvirą laišką dėl LGBT žmonių Nausėdai parašiusi Rasa: mano vaikas jaučiasi Lietuvoje laikomas antrarūšiu

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2021.10.21 21:14

Prieš 34 metus Švedija tapo pirma valstybe pasaulyje, teisiškai pripažinusia tos pačios lyties santykius. Po dvejų metų tokį įstatymą priėmė Danija. Šiuo metu pasaulyje yra 40 valstybių, kurios pripažįsta tos pačios lyties partnerystę ar santuoką. Europos Sąjungoje tokių valstybių 21. Tik 6 nepripažino, tarp jų ir Lietuva.

Žmogaus teisių centro inicijuotas tyrimas rodo, kad Lietuvoje LGBT poros kasdien patiria nelygybę, diskriminaciją, jų teisės yra pažeidžiamos, todėl teisinį sureguliavimą jos laiko pagrindine įstatymų leidėjų užduotimi. Kad tokie žmonės gali būti laimingi tik gyvendami užribyje, įrodo ir Rasos Račienės laiškas prezidentui. Tai yra LGBT vaiko mama Rasa Račienė. Ji – laidos „Dienos tema“ svečias kartu su minėtą tyrimą atlikusiu sociologu Liutauru Labanausku.

– Ponia Račiene, ar tuos neapykantos žodžius, kuriuos cituojate savo laiške prezidentui, kuriuos girdi dažnas LGBT bendruomenės narys, teko girdėti ir jūsų vaikui?

R. Račienė: Teko. Teko girdėti ir man, bet jie šiuo atveju buvo paimti paskelbus rezultatus tyrimo, kurį atliko gerbiamas Labanauskas ir paskelbė pirmą kartą Lietuvoje. Tiesiog, kad paimtume šviežiai, kuo visuomenė kvėpuoja ir kokiais žodžiais dalijasi kalbėdama apie LGBT žmones, štai šitame kontekste į laišką aš įdėjau būtent šituos komentarus.

Dienos tema. LGBT atžalą auginanti mama: mano vaikas Lietuvoje jaučiasi antrarūšiu žmogumi

– O kokia yra jūsų vaiko reakcija? Girdi tokius užgauliojimus, žeminimus, neapykantą?

R. Račienė: Tai labai nelengvos temos. Kalbant apie bendrą savijautą, mano vaikas jaučiasi Lietuvoje laikomas antrarūšiu žmogumi. Ir čia aš, kaip mama, tikrai sunerimstu ir man pasidaro ne tas pats, ką tenka išgyventi, nes iš principo visus komentarus, kurie sklinda LGBT žmonių atžvilgiu, prisitaikai sau – ir priimi, ir išgyveni dėl kiekvieno jų. Aš, kaip mama, esu sakiusi, kad su kiekvienu blogu žodžiu mirštu kiekvieną kartą, atsikeliu ir toliau einu gyventi. Bet jie tikrai labai žeidžiantys. Ir skaudžiai.

Kalbant apie bendrą savijautą, mano vaikas jaučiasi Lietuvoje laikomas antrarūšiu žmogumi.

R. Račienė

– Jūsų vaikas yra, galima sakyti, suaugęs žmogus, tai nėra mokyklinukas. Per tą laiką kaip nors keitėsi požiūris į tuos žmones, nors kiek pagerėjo?

R. Račienė: Aš manyčiau, kad anksčiau viešojoje erdvėje buvo mažiau diskutuojama, buvo kažkaip paslėpta, tą mes išgyvenome namuose. Ir tiktai būtent dabar, kai atsirado politinė valia nešti Partnerystės įstatymą, jį priimti Seime, ir viešojoje erdvėje atsirado labai daug diskusijų. Iš tikrųjų ženkliai padaugėjo ant šitų žmonių pilamo purvo. Ir neapykantos kalbos pasidarė daug daugiau.

– Kai tapome laisvesni, atviresni, tapome ir piktesni?

R. Račienė: Iš principo, kai apie tai garsiai pradėta kalbėti, aš sakyčiau šitaip.

– Mes kalbame apie žodžius. O kokių nors veiksmų teko patirti?

R. Račienė: Man – ne. Mano vaiko draugė buvo apipilta kola eidama mieste, gatvėje. Vien dėl to, kad nešėsi krepšelį su vaivorykštės spalvomis. Žmogus išgyveno visą šitą dalyką ir man sunku suprasti, priimti – tiesiog vien dėl ženklo, kurį išsineši į gatvę, tu gali būti apipiltas. Komentaruose per šias dienas girdėjau, kad kažkas irgi žada ateiti ir – labai negražiai pasakysiu – apsisioti mane. Visa tai tenka, kaip sakant, suvirškinti, jeigu skaitai komentarus.

– Esate labai drąsi, nes dėl to, ką dabar viešai kalbate, rizikuojate sulaukti dar daugiau neapykantos žinučių, patyčių. Neatmestina, aišku, kad sulauksite ir padrąsinimo, ir didelio palaikymo. Kodėl vis dėlto ryžotės viešumui?

R. Račienė: Todėl, kad nėra daug drąsių žmonių arba išvis žmonių, kurie išdrįstų šita tema kalbėti. Kad išeitum į visuomenę, kai vyrauja būtent tokios negatyvios nuotaikos, reikia turėti vidinės stiprybės ir tikėjimo, kad gali būti kitaip. Aš tikrai nesu ta, kuri norėčiau dabar būti vien tiktai apipilta kažkuo, aš matau tame prasmę ir man nebebaisu.

– Pone Labanauskai, darydamas šitą tyrimą, bendravote bene su dešimt tos pačios lyties porų. Ar su amžiumi – nuo mokyklos iki jau suaugusių žmonių – tų patyčių mažėja? Kokie patyrimai dažniausiai atsikartojo jūsų pokalbiuose su tais žmonėmis?

L. Labanauskas: Mes neapykantos kalbos tyrime pernelyg neakcentavome, bet ta neapykanta ir patyčios visada išlįsdavo informantų interviu. Aš manau, kad neapykantos patyrimas yra labiausiai susijęs su matomumu: ar tai atskiras asmuo, ar pora yra labiau matoma, ar, tarkim, nešioja kažkokius simbolius, ar išsiskiria išvaizda, apranga... Tokiu atveju yra didesnė tikimybė sulaukti neapykantos žodžių. Man atrodo, kad su amžiumi poros tiesiog išmoksta geriau slėptis. O jauni žmonės, kadangi nori labiau išreikšti save, turbūt labiau ir atkreipia į save dėmesį.

– Kas jiems kelia didžiausią nepatogumą? Dėl ko jie patiria stresą – ar dėl neigiamos visuomenės reakcijos ir kad reikia dažnai slėpti savo orientaciją, savo santykius, ar dėl patiriamų nepatogumų, susijusių su neįteisintais santykiais, tai yra įstatymo nebuvimo?

L. Labanauskas: Tai yra susiję dalykai ir santykių įteisinimo galimybė, ko gero, tą neapykantą prislopintų, kadangi visuomenei būtų parodyta, kad taip yra, yra tokios poros, yra tokie santykiai ir tas poras gina valstybė. Dabar tų porų negina niekas, jos yra paliktos įstatymo užribyje ir turi gintis pačios. Viena iš gynybos strategijų yra slėptis, kita gynybos strategija gali būti emigruoti į užsienį ir gyventi laisvai, kaip norisi. Na, o kitos strategijos yra tiesiog prisitaikyti, susitaikyti, nebekovoti.

Dabar tų porų negina niekas, jos yra paliktos įstatymo užribyje ir turi gintis pačios. Viena iš gynybos strategijų yra slėptis, kita gynybos strategija gali būti emigruoti į užsienį ir gyventi laisvai, kaip norisi. Na, o kitos strategijos yra tiesiog prisitaikyti, susitaikyti, nebekovoti.

L. Labanauskas

– Ponia Račiene, kaip manote, ar Partnerystės įstatymas iš tiesų tuos žmones apsaugotų? Ar, pavyzdžiui, nebeliktų pažeminimų, užgauliojimų, jeigu mes nepakeisime paties požiūrio ir suvokimo, kad visi esame lygūs, kad anų žmonių negalima niekinti? Ar tada vaikai, pavyzdžiui, jau galės jaustis saugūs, ir ne tik vaikai, ir suaugę tos bendruomenės žmonės? Kieno žodžiai ir veiksmai čia reikalingiausi, kad įvyktų lūžis galvose?

R. Račienė: Iš karto prisiminsiu jūsų pradžioje pasakytą informaciją apie tas šalis ir tuos įstatymus, kada kas kur buvo pirmiausia priimta. Iš asmeninės patirties turiu liudijimą, kai su manimi susisiekė lietuvė mama, gyvenanti Švedijoje, norėdama pasidalyti savo išgyvenimais, nes turi LGBT vaiką. Ir jos žodžiai buvo tokie: čia, Švedijoje, aš neturiu su kuo apie tai pasikalbėti, nes tai yra normalu.

Aš manau, kad tai gali būti atsakymas, ką galėtų reikšti įstatymo priėmimas. Su laiku visuomenėje tai pasidarytų normalu.

– Bet vis tiek reikėtų laiko.

R. Račienė: Be abejo, turbūt negali persilaužti iš karto. Bet kol jo nebus, tol nebus atsvaros taško, tol nebus naujos realybės kūrimo, kur visi pamatys, kad tikrai nėra jokios grėsmės, tiesiog tie žmonės tapo laimingesni. Jie gal, nežinau, mažiau reikšis, kas irgi, sakykim, daliai visuomenės nėra priimtina, bet kol jie neturi teisių, kurias turi kiti žmonės, tai, be abejo, bus daug nelaimingesnių žmonių ir daug daugiau nesusipratimų.

Bet kol jo nebus, tol nebus atsvaros taško, tol nebus naujos realybės kūrimo, kur visi pamatys, kad tikrai nėra jokios grėsmės, tiesiog tie žmonės tapo laimingesni.

R. Račienė

– Pone Labanauskai, jūsų tyrimas aiškiai įrodo tų porų lūkesčius, bet vienas didžiausių neutralios lyčiai Partnerystės įstatymo įteisinimo priešininkų argumentų yra tas, kad tai sunaikins tradicines santuokas ir tradicinę šeimą. Pasakykite – ar jūsų tyrime dalyvavusiems žmonėms svarbiau, kad būtų leista įteisinti santuoką, ar juos tenkina partnerystės įteisinimas?

L. Labanauskas: Pavadinimas šiuo atveju nėra pats svarbiausias dalykas, tas pats žodis „partnerystė“ tyrimo dalyviams iš tiesų skamba lygiavertiškai, demokratiškai, o santuoka labiau asocijuojasi su patriarchalinės visuomenės normomis. Tačiau informantams, LGBT asmenims, tos pačios lyties poroms, yra svarbus tų santykių turinys – kad jie būtų traktuojami taip pat oriai, kaip traktuojama sutuoktinių pora, tai yra į tą santykių turinį turi įeiti tarpusavio ryšys, emocinis prisirišimas, pagalba, pagarba vieno kitam ir vienos kitai, o ne tiktai turtiniai ar ekonominiai santykiai. Tai turi būti atskiras civilinis institutas, kuris suteikia poros statusą arba partnerių teisinį statusą, o ne tiktai verslininkų ar bendro turto savininkų statusą. Poroms svarbiausias yra orumo klausimas ir manau, kad jaustis oriai taip pat yra žmogaus teisė.

Poroms svarbiausias yra orumo klausimas ir manau, kad jaustis oriai taip pat yra žmogaus teisė.

L. Labanauskas

– Ponia Račiene, kodėl kreipėtės į prezidentą? Seime nepalaikančiųjų šito įstatymo irgi yra daugybė, jie priims tą įstatymą arba jį atmes. Ar tai, kad buvote vienos iš jo dukrų gydytoja, turėjo įtakos, padrąsino jus tam veiksmui?

R. Račienė: Gal kažkiek, sakykim, turėjau vilties, kadangi tikrai su prezidentu teko bendrauti tada, kai jis dar nebuvo prezidentas, ir jį mačiau kaip labai rūpestingą tėtį. Jis tikrai darė didžiulį įspūdį ir mes, kaip jau pats prezidentas paviešino, kokios ten tos problemos buvo, iš tiesų buvo nemenkas darbas padarytas mano profesine prasme. Ir taip, man turbūt tas suteikė truputėlį daugiau jaukumo, kad galiu pradėti savo kelią nuo prezidento, nors iš tiesų mano kelias prasidėjo dar pavasarį nuo kreipimosi į visuomenę, kai parašiau, kai buvo mano pirmasis sakykim, išėjimas. Prezidentas, sakykim, buvo kitas žingsnis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt