Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), išnagrinėjęs Lietuvos istorijai jautrią pavasarį atnaujintą baudžiamąją Vytauto Vasiliausko, nuteisto už partizanų genocidą, bylą, panaikino teismų priimtas nutartis ir bylą nutraukė dėl kaltinamųjų (Vytauto Vasiliausko ir Martinos Žukaitienės) mirties.
Plenarinė sesija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, konstatavo, kad tokie teismų sprendimai negali būti palikti galioti, nes neatitinka įstatymų reikalavimų. Teismo nuomone, nustatyti pažeidimai, tęsiant procesą nagrinėjamojoje byloje, galėtų būti ištaisyti tik atitinkamai pakeitus V. Vasiliauskui kaltinimą, tačiau Baudžiamojo proceso kodekso normos nenumato jokios galimybės modifikuoti ar keisti kaltinimų mirusiam asmeniui.
Plenarinė sesija, susidedanti iš penkiolikos Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų, dar kartą atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos partizanai buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip nacionalinės, etninės grupės, dalis ir kad sovietinio okupacinio režimo represinių struktūrų veikla, nukreipta prieš Lietuvos partizanus, gali būti pripažinta genocidu, atitinkančiu Jungtinių Tautų 1948 m. konvencijoje nurodytą šios nusikaltimo apibrėžimą. Būtent tokia nuostata jau buvo išsakyta už genocidą nuteisto Stanislavo Drėlingo byloje.
Tačiau Vytauto Vasiliausko bylos kaltinimas ir visų teismų sprendimai priimti vadovaujantis nuostata, kad Lietuvos nacionalinėje teisėje įtvirtinta ir politinių, ir socialinių grupių požymiais papildyta genocido norma visa apimtimi turi grįžtamąją galią ir gali būti taikoma be išimčių įvykiams bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. 1953 m.
Teisinį reguliavimą, įtvirtinusį galimybę reikšti tokį kaltinimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 metais pripažino prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija konstatavo, kad 1953 m. politinės grupės nebuvo įtrauktos į genocido apibrėžimą pagal tarptautinę teisę, todėl prokurorai neturėjo teisės retrospektyviai kaltinti, o vidaus teismai retrospektyviai nuteisti V. Vasiliausko už Lietuvos partizanų, kaip politinės grupės narių, genocidą.
„Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismų priimti sprendimai V. Vasiliausko byloje panaikinti, o procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu – mirus kaltinamajam“, – taip ketvirtadienį konstatavo LAT.
V. Vasiliauskas nuteistas už tai, kad tarnaudamas sovietų okupacinės struktūros – Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus – operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį šios ministerijos tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios atskirai politinei grupei, t. y. Lietuvos partizanams, sunaikinimą, 1953 m. sausio 2 d. veikdamas iš anksto, susitaręs su MGB Kauno srities Šakių rajono skyriaus vadais ir kariais, padedant Martinai Žukaitienei, kuri suteikė duomenis apie Lietuvos partizanus, asmeniškai nurodė kelią iki jų buvimo vietos ir už tai gavo 2000 rublių, nuvyko prie Šakių rajone Žalgirio miške esančio bunkerio, jį apsupo ir užpuolė. Šio užpuolimo metu Lietuvos partizanai Jonas Aštrauskas ir Antanas Aštrauskas buvo nušauti, t. y. fiziškai sunaikinti kaip atskirai politinei grupei priklausę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviai.
Ši LAT nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
