Lietuvoje

2021.10.19 10:37

LGBT pora: esame antrarūšės pilietės, mūsų svarbiausi gyvenimo santykiai Lietuvoje nepripažįstami

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.10.19 10:37

Esame antrarūšės pilietės, nes svarbiausi gyvenimo santykiai Lietuvos valstybėje nepripažįstami, sako kartu gyvenimą kuriančios Jugnė ir Sigita. Anot jų, tos pačios lyties šeimos susiduria su tokiomis problemomis, su kuriomis kitoms šeimoms susidurti netenka, o tokia situacija skaudina ir žemina.

Antradienį pristatytas pirmasis tyrimas apie tos pačios lyties šeimas Lietuvoje. Tyrime apžvelgiama, su kokiomis problemomis kasdienybėje susiduria šios šeimos bei kokių sprendimų laukia iš politikų, teisiškai sureguliuojant jų šeimos gyvenimą.

Kokybinį tyrimą inicijavo Lietuvos žmogaus teisių centras, atliko ir ataskaitą parengė Lietuvos socialinių mokslų centro tyrėjas sociologas dr. Liutauras Labanauskas.

Jugnės ir Sigitos istorija

Kartu gyvenimą kuriančios Jugnė ir Sigita dalijosi, kad šiuo metu Lietuvoje esantis jų statusas žeidžia.

„Esu čia, nes myliu savo šalį, pasirinkau joje gyventi ir kurti savo ateitį, tačiau, nepaisant to, Lietuvoje esu antrarūšė pilietė, nes mano gyvenimo svarbiausi santykiai Lietuvos valstybėje yra nepripažįstami. Toks statusas žeidžia ir skaudina.

Valstybės akyse aš ir Sigutė esame niekas, valstybės akyse tai, kad mes kuriame kartu gyvenimą, statome kartu namus, mylime ir rūpinamės viena kita, nereiškia nieko. Tokia situacija skaudina, žemina ir sukuria praktinių problemų, su kuriomis kitoms poroms netenka susidurti“, – kalbėjo Jugnė.

Anot Sigitos, Partnerystės įstatymas leistų žmonėms būti labiau tolerantiškiems, prisidėtų prie demonizavimo šydo nuėmimo.

„Mes esame čia, nes, visų pirma, esame pora ir mylime viena kitą. (...) Kai tik prasidėjo Partnerystės svarstymai, žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, visoje viešoje erdvėje pasipylė tiek daug neapykantos žeminimo, pagiežos. Dėl to kenčiame ne tik mes – kenčia visi, visų žmonių santykis.

Matome, kas vyksta Lietuvoje – byra šeimos, sesės nebebendrauja su sesėmis, tėvai – su savo vaikais. Visa tai yra dirbtinai kuriama ir skaldoma. Viso to galėtų ir nebūti. Manau, šis įstatymas tikrai prisidėtų prie to gerovės ir demonizavimo šydo nuėmimo, nes visi pamatytų, kad nieko baisaus neatsitiko. Aš esu dėkinga savo mamai, kad ji priima mane ir Jugnę, bet iš tiesų jai yra baisu, jai yra baisu dėl visuomenės spaudimo, smerkimo. (...) Nustokite gąsdinti mano mamą“, – sakė Sigita.

Santykiai įteisinami ir neformaliais būdais

Tyrimo metu buvo atlikti interviu su LGBTQIA+ asmenų poromis, kurios tyrimo metu ne trumpiau kaip dvejus metus kūrė poros santykius, iš viso atlikta 10 giluminių interviu su penkiomis lesbiečių ir penkiomis gėjų poromis. Tyrime dalyvavusios poros santykius kūrė vidutiniškai 10 metų. Informantų amžius – nuo 21 iki 65 metų.

Pasak tyrimą atlikusio L. Labanausko, dažnai girdime kalbant apie LGBT asmenų problemas, tačiau retai girdime pačių bendruomenės narių balsą, tad tyrimas yra labai svarbus siekiant sužinoti, koks yra vaivorykštės šeimų gyvenimas.

„Tyrimas parodė, kad LGBT poros ilgą laiką gyvena kartu, kartais didžiąją gyvenimo dalį, deklaruoja įsipareigojimus, kurie pagrįsti emociniais ryšiais, pagarba, tačiau teisinis reguliavimas neatitinka faktinės situacijos.

Poros gali būti laimingos tik su viena sąlyga – gyvendamos pasislėpusios nuo visuomenės, nuolat patirdamos diskriminaciją ir nelygybę. Tai verčia poras imtis tam tikrų veiksmų ir bandyti įteisinti savo santykius“, – kalbėjo L. Labanauskas.

Pasak jo, savo santykius poros įteisina formaliai, pavyzdžiui, sudarydamos santuokas užsienyje, tačiau vyksta ir neformalūs santuokų ar partnerysčių įteisinimo būdai, kurie remiasi įvairiomis simbolinėmis formomis.

Priėmus partnerystę, būtų neutralizuotos radikalios jėgos

L. Labanausko teigimu, tyrimas atskleidė daug nelygybių ir situacijų, kai poros teisės yra galimai pažeidžiamos. Vienas iš partnerių negali pasiimti vaiko iš darželio ar mokyklos, problemų kyla dėl turto ir nuosavybės klausimų, ligų, atstovavimo sveikatos priežiūros įstaigose, nelaimingų atsitikimų ar skyrybų, mirties atvejais.

„Partneriai gali atsidurti labai sudėtingose situacijose, nes jose negali veikti kaip pora, gali veikti atskirai ir patenka į keblias situacijas“, – atkreipė dėmesį Lietuvos socialinių mokslų centro tyrėjas.

Anot jo, vienintelė kliūtis, trukdanti partnerystės įteisinimui, yra kultūriškai sąlygotos nuostatos ir klaidingi įsitikinimai apie LGBT asmenis bei partnerystės instituto nebuvimas.

„Tai yra tiesioginis privataus gyvenimo, lygybės ir subjektyvios asmenų gerovės ir laimės ribojimas. Poros rodo tarpusavio prisirišimą, meilę, pagarbą savo partneriui ar partnerei, turi bendras pareigas, rūpinasi vienas kitu ar kita, nori gyventi kartu ir kartu gyventi ilgą laiką“, – pabrėžė L. Labanauskas.

Tyrėjo teigimu, konsensuso pasiekimas dėl Partnerystės įstatymo turėtų ir visuomeninę naudą – mažėtų diskriminacija, susipriešinimas tarp skirtingų visuomenės grupių, būtų neutralizuoti tam tikri radikalūs politikai ar radikalios jėgos, kurios gali formuotis neapykantos retorikos pagrindu.

„Tai turėtų naudą pačiai LGBT bendruomenei – poroms, kurios galėtų pasijausti laimingos“, – pridūrė L. Labanauskas.

Lūkestis sureguliuoti santykius

Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė taip pat pabrėžė, kad tyrimas ir jo ataskaita aiškiai formuoja lūkestį valstybei sureguliuoti tos pačios lyties asmenų šeiminius ir turtinius santykius, priimant Partnerystės įstatymą.

„Šios šeimos aiškiai komunikuoja norą būti pripažintos, apsaugotos ir gerbiamos visuomenėje kartu su kitais žmonėmis. Toks lūkestis kyla ne tik žmogiškų istorijų, žmogiškos patirties, bet ir dėl to, kad valstybė prieš 20 metų davė pažadą – 2001 metais įsigaliojęs Civilinis kodeksas numato Partnerystės institutą Lietuvoje, tik jam veikti reikia atskiro įstatymo. Šis įstatymas Lietuvoje per 20 metų Lietuvos Seimo, politikų taip ir nebuvo priimtas“, – apgailestavo J. Juškaitė.

Ji pažymėjo, kad Lietuvoje iki šiol joks teisės aktas nereglamentuoja bendro asmenų gyvenimo nesudarius santuokos. Šiuo metu Lietuva yra viena iš šešių ES valstybių, kurios nėra sureguliavusios tos pačios lyties šeimų santykių.

„Esame kartu su Latvija, Slovakija, Lenkija, Rumunija ir Bulgarija“, – vardijo J. Juškaitė.

Anot Žmogaus teisių centro vadovės, atliktas tyrimas aiškiai konstatuoja, kad ne vienerius metus kartu esančios poros nemato savęs kaip asmenų, kuriuos jungia tik bendras turtas.

„Šios poros mato save kaip žmones, kurie nusprendė būti kartu, savo santykius kuria tarpusavio atsakomybės, supratimo, emocinio prieraišumo bei savanoriško apsisprendimo prisiimti teises ir pareigas pagrindu“, – teigė J. Juškaitė.

Pilkosios zonos susitarimai

Kalbėdamas apie iššūkius šeimose, L. Labanauskas atkreipė dėmesį į vaikų padėtį ir pasidalijo pasakojimu dviejų vyrų, kurie nuo penkerių metų amžiaus užaugino vaiką.

„Paprastai vaiku rūpinasi abu partneriai. (...) Vaikas buvo iš heteroseksualios santuokos, tačiau taip nutiko, kad vaiką augino du tėčiai, nors santykiai su motina taip pat yra puikūs. Vienas partneris teisiškai yra kaip ir neįgalus vaiko atžvilgiu, o tai sukuria problemų ir šeimoje, nes vaiko auginimas yra didelis krūvis ir didelė atsakomybė.

Tomis atsakomybėmis partneriai negali pasidalinti, todėl vienas visą laiką jaučiasi pavargęs nuo mokytojų, darželių, gydytojų, o kitas jaučiasi stumiamas iš šeimos, neturintis jokių teisių būti tėčiu savo vaikui“, – pastebėjo L. Labanauskas.

J. Juškaitė pridūrė, kad kartais poros gali neformaliai susitarti ir kai kurias problemas neformaliu būdu išspręsti. Tačiau tik biologinis vaiko tėtis ar mama gali tvarkyti tokius elementarius klausimus kaip užrašymas į mokyklą ar darželį, sakė Žmogaus teisių centro direktorė.

„Formaliai negali darželio auklėtoja atiduoti vaiko, ypač mažamečio, žmogui, kuris neturi jokio ryšio iš šono žvelgiant. Neformalūs pilkosios zonos susitarimai tais atvejais, kai žmonės yra geranoriški, egzistuoja, bet tokie susitarimai yra nesaugūs, trapūs ir juridiškai niekaip nepagrįsti“, – teigė J. Juškaitė.

Vienoje kategorijoje nesurenkame nė vieno taško

Pagal kasmet sudarinėjamą „Vaivorykštės indeksą“, Lietuvos atsilikimas šeimos teisių užtikrinimo, lyginant su kitomis valstybėmis, ypač didelis: šioje kategorijoje Lietuva nesurenka nė vieno taško.

Balandį Lietuvos žmogaus teisių centras kartu su 150 jaunimo ir žmogaus teisių srityje dirbančių nevyriausybinių organizacijų kreipėsi į valstybės vadovus ir Seimo narius, ragindamos priimti Partnerystės įstatymą.

Pavasarį į politikus atviru laišku taip pat kreipėsi per 100 visuomenėje žinomų Lietuvos psichologų bei psichoterapeutų, teigdami, kad priimtas Partnerystės įstatymas pagerintų LGBT+ psichikos sveikatą bei visos visuomenės saugumą.

Tyrimas vykdytas ir ataskaita parengta įgyvendinant projektą „Žmogus žmogui žmogus: didesnė parama žmogaus teisėms ir vienas kitam kovoje už lygybę“. Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Europos ekonominės erdvės mechanizmo lėšomis, dalis.

Su tyrimo ataskaita galima susipažinti Lietuvos žmogaus teisių centro puslapyje internete www.ztcentras.lt

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt