Verslas

2021.10.20 05:30

8 metus darbo ieškantis pusamžis vyras jaučiasi nereikalingas: gal tokio amžiaus žmonėms gyviems lįsti į žemę?

Radvilė Rumšienė, LRT.lt2021.10.20 05:30

Vyresnio amžiaus žmonėms nedarbas gali būti tarsi neišbrendamas. Tokiomis nuotaikomis gyvena šeštą dešimtį bebaigiantis Dalius, jau daug metų nesėkmingai ieškantis darbo. Vyras neslepia, kad jo gyvenime susiklosčiusi situacija sufleruoja, jog tokio amžiaus žmogus – nereikalingas. Darbdaviai atkerta, kad vyresnio amžiaus darbuotojai yra įdomūs, tačiau turi priimti pokyčius.

8 metai. Tiek laiko įsilieti į darbo rinką mėgina Dalius. 58 metų amžiaus vyras LRT GIRDI papasakojo apie į neviltį stumiančią gyvenimo situaciją.

„Man yra 58 metai, esu ekonomistas, iki 50 metų vadovavau savo įkurtai įmonei. 8 metus intensyviai ieškau darbo. Kasdien darbdaviams išsiunčiu po kelis savo CV. Jau seniai nebeieškau darbo pagal išsilavinimą. Sutikčiau dirbti ir fizinį nekvalifikuotą darbą. Atsakymo nesulaukiu“, – LRT rašė Dalius.

Vyras neslėpė, kad užsitęsusios darbo paieškos pakirto savivertę ir kelia abejonių dėl tokio amžiaus žmonių poreikio darbo rinkoje.

„Kur dėtis tokio amžiaus žmonėms? Gyviems lįsti į žemę?“ – klausė vyras.

Darbdaviai diskriminuoja vyresnio amžiaus darbuotojus?

Atrodo, kad ne tik Dalius susiduria su tokia problema. Dėl keblumų ieškant darbo kenčia ir daugiau vyresnio amžiaus žmonių.

„Iš tikrųjų diskriminacija pagal amžių egzistuoja. Ir į mus kreipiasi žmonės. Visai neseniai buvo atvejis: du vyrai kreipiasi į darbdavius, vis siunčia gyvenimo aprašymus, bet negauna darbo. Tai, matyt, rodo, kad darbdaviams nelabai reikia darbuotojų ir galbūt tos laisvos darbo vietos yra išpūstos. Jau pastebime tokią tendenciją, kadangi kvotas iš trečiųjų šalių apribojo“, – aiškino Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė.

Profesinių sąjungų atstovės neįtikina darbdavių komentarai, esą per pandemiją išaugo laisvų darbo vietų skaičius ir verslininkai yra nusiteikę priimti daugybę darbuotojų, kurie tik parodys iniciatyvą dirbti.

„Taip nėra. Vyresnio amžiaus darbuotojai, kurie visą gyvenimą dirbo gamyboje, nuo begalinio darbo krūvio ir viršvalandžių nebegali toliau dirbti, nes tiesiog nebeturi sveikatos. Taigi, panašios darbo vietos jiems nebetinka, nes jie jau išnaudojo sveikatą ir dabar reikia kitokio pobūdžio ir lengvesnio darbo. Tokį rasti – sunku. Yra nuomonė, kad pas mus viskas digitalizuota ir vyresnio amžiaus žmogų reikės mokyti, o jis lyg ir nenori mokytis. Nors, kai mes kalbame su darbuotojais, girdime, kad jie nori mokytis, nori tobulėti ir netgi yra pasirengę keisti kvalifikaciją“, – aiškino I. Ruginienė.

Pašnekovės teigimu, darbdaviai noriai įdarbina jaunus žmones, kurie yra pasiruošę darbui atiduoti daug laiko, neskaičiuoti viršvalandžių ir jėgų.

I. Ruginienės nuomone, darbdaviams ateis laikas atsiprašyti vyresnio amžiaus žmonių, kurie dabar yra tam tikrame paribyje, nes visuomenė sensta ir ilgainiui visiems verslininkams nepakaks tiek jaunų darbuotojų, koks yra poreikis.

„Teks pakeisti mąstymą“, – neabejojo pašnekovė.

Vis dėlto ji pripažino, kad kai kurie žmonės po daugybės nesėkmingų bandymų įsidarbinti prarado motyvaciją aktyviai konkuruoti darbo rinkoje, stokoja pasitikėjimo savimi.

„Buvo atėjusi tokia moteris, kuri perėjo gal 20 darbdavių, ir visi jai paaiškino, kad ji yra per sena. Ji ateina ir sako: aš einu į darbo pokalbį, bet nesitikiu, kad mane priims, nes esu per sena. Jos rankos jau nuleistos. Taip sugniuždytam žmogui pasikelti yra sunku. Žmonių motyvacija nukrinta ne šiaip sau, tam įtakos turi ir darbo rinka“, – dėstė I. Ruginienė.

Iš tikrųjų diskriminacija pagal amžių egzistuoja.

I. Ruginienė

Verslininkai: vyresnio amžiaus darbuotojai turi keisti požiūrį

Vis dėlto darbdaviai regi kiek kitokį vaizdą. Tvirtinama, kad vyresnio amžiaus darbuotojai domina darbdavius ir šie jiems siūlo dirbti, tačiau yra papildomų sąlygų.

„Jie yra įdomūs, bet tik su viena sąlyga – kad žmonės pakeis motyvaciją ir požiūrį į darbą, pakeis savęs vertinimą. Matome, kad tokio amžiaus žmonių savivertė yra labai žema, jie mano, kad yra niekam tikę, jų gyvenimas praėjo ir reikia kažkaip traukti iki pensijos, prisidurti prie atlyginimo. Mes pastebime, kad nėra gyvybingumo“, – dėstė Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas.

Pašnekovas pridūrė, kad vyresnio amžiaus žmonių išsilavinimas nebeatitinka dabartinių standartų ir spręsti šią problemą nėra paprasta.

„Jie gali manyti ką nori, bet situacija pasikeitė ir anksčiau įgytas išsilavinimas darbdaviams nedaro įspūdžio, darbdaviams reikia gebėjimų. Teorinis išsilavinimas jau yra pasenęs, nes daug kas pasikeitė – technologijos, verslo modeliai“, – aiškino D. Arlauskas.

Pašnekovas pripažino, kad į vyresnio amžiaus darbuotojus neigiamai žiūri ir tam tikra dalis darbdavių, manoma, jog minėti darbuotojai nenori keistis, mokytis.

„Jeigu Lietuvoje būtų efektyviai veikianti perkvalifikavimo sistema, būtų galima šį tą nuveikti. Bet sistemos nėra, ji yra formali, nemobili“, – tvirtino D. Arlauskas.

Pasak pašnekovo, įprastai kvalifikacijos keitimo programos būna susijusios su tam tikrais projektais, o jiems pasibaigus žmogus ir vėl gali likti nereikalingas darbo rinkai.

Jie gali manyti ką nori, bet situacija pasikeitė ir anksčiau įgytas išsilavinimas darbdaviams nedaro įspūdžio.

D. Arlauskas


Įdarbina nemažą dalį vyresnio amžiaus žmonių

Tai, kad darbdaviai domisi vyresnio amžiaus darbuotojais, tvirtina ir Užimtumo tarnyba, talkinanti veiklos ieškantiems žmonėms.

„Darbdavių požiūris į vyresnio amžiaus žmones yra nevienareikšmis, tačiau šio amžiaus žmonės tikrai laukiami. Jie ypač laukiami į tas darbo pozicijas, kur nereikia didelės fizinės ištvermės, ir tai galioja tiek kvalifikuotam, tiek nekvalifikuotam darbui“, – LRT.lt sakė Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktorė Jurgita Bražinskienė.

Pagrindiniai darbdavių keliami reikalavimai – motyvacija ir gebėjimas dirbti tam tikrą darbą, žalingų įpročių neturėjimas, sąžiningumas, sveikatos būklė.

„Įdarbinimas sudaro apie 67 proc. visų registruotų asmenų. Vilniaus klientų aptarnavimo departamentas per šiuos metus įdarbino daugiau nei 11 tūkst. 50-ies ir vyresnių asmenų. Bendra įdarbinimo norma yra šiek tiek didesnė – siekia apie 80 proc., bet čia patenka visi – ir jaunimas, ir visi kiti“, – dėstė J. Bražinskienė.

Dažniausiai minėtai amžiaus grupei priklausantys žmonės įsidarbina valymo paslaugas teikiančiose įmonėse, gamybos sektoriuje. Regionuose tokių darbuotojų laukia žemės ūkio sektorius, tačiau neretai tai būna trumpalaikės, terminuotos darbo sutartys.

Užimtumo tarnyba žmonėms, nerandantiems darbo pagal specialybę, siūlo persikvalifikuoti ir teikia kompleksinę pagalbą integruojantis į darbo rinką.

„Problema tiek tiesiogiai įsidarbinant, tiek keičiant kvalifikaciją – paties žmogaus motyvacija ir pasirengimas keisti gyvenimą ir profesiją. Mes komunikuojame, drąsiname tuos žmones. Tai susiję su žmogaus patirtimi, galimybe pasiekti darbo vietą, jie dažnai turi reikalavimų dėl darbo organizavimo. Teko kalbėti su vyresnio amžiaus moterimi, sakančia, kad informaciją geriau girdi ryte. Tad akivaizdu, kad darbo organizavimas ir krūvis turi būti duodamas ryte. Kita sako, kad džiaugiasi išėjusi į pensiją, nes gali ilgiau pamiegoti. Vadinasi, galbūt jai tiktų darbas po pietų ar nuo 10 valandos“, – dėstė J. Bražinskienė.

Kartais išsikapstyti iš nedarbo duobės gali padėti tik specialistai.

Psichologų teigimu, ilgalaikis nedarbas žmogui yra nemenkas iššūkis.

„Jausmas ir patikėjimas tuo, kad esi nereikalingas, uždaro į užburtą ratą. Viena vertus, tu lyg ieškai, kita vertus, pats netiki, tą netikėjimą transliuoji į aplinką, greičiausiai tai atsispindi ir pokalbiuose. Tas ratas įsuka į tam tikrą baisią duobę. Ilgalaikis nedarbas labai stipriai veikia psichologiškai“, – teigė praktinių įgūdžių trenerė, psichologė Vega Dikčienė.

Psichologė pasakojo, kad jai yra tekę dirbti su ilgalaikiais bedarbiais, kurie nedirbę dvejus ar daugiau metų. Tokie žmonės esą praranda savivertę, netiki savimi, mano, kad yra prasti specialistai, galų gale ima abejoti dėl to, ką norėtų dirbti.

„Žmogų, kuris dar galėtų dirbti, jis pats ir aplinkybės paverčia bejėgiu. Aš tikiu, kad sprendimų yra. Ar žmogus vienas gali įveikti 8 metų nedarbą – sunku pasakyti. Aš sakyčiau, kad reikia ieškoti konsultantų. Tai gali būti psichologai, darbo konsultantai arba žmonės, išmanantys žmonių nedarbo psichologinius niuansus“, – aiškino V. Dikčienė.

Siekiant spręsti ilgo nedarbo problemą reikėtų atgaivinti žmogaus pasitikėjimą savimi, aiškiau įvardyti, ką žmogus gali ir nori dirbti, įvertinti darbų pasiūlą.

Ilgalaikis nedarbas labai stipriai veikia psichologiškai.

V. Dikčienė

Tiesa, pastebima, kad kartais darbo ieškantys žmonės per aukštai iškelia kartelę. Psichologė prisiminė savo praktikoje buvusį atvejį, kai daug metų valstybiniame sektoriuje vadovu dirbęs, bet galiausiai posto netekęs žmogus nenorėjo eiti kitokių pareigų nei vadovo. Tai smarkiai apsunkino darbo paieškas.

„Su tuo žmogumi kalbėjome, kad galbūt verta žengti tam tikrą žingsnį atgal – eiti dirbti specialistu, pasimokyti ir jau padirbus mėginti vėl siekti karjeros. Bet tai psichologiškai labai sunku, jeigu daug metų dirbo vadovu“, – pasakojo V. Dikčienė.

Gali būti, kad netekus darbo ant kojų atsistoti padėtų hobis ar nauja laisvalaikio veikla, tačiau pastebima, kad tai rasti ne visuomet paprasta.

„O jeigu žmonės visą gyvenimą skyrė darbui ir hobius pamiršo? Kiek tokių yra… Labai svarbu tai, kad greičiausiai prisitaiko tie žmonės, kurie turėjo daug įvairios ir įdomios veiklos. Darbo praradimas jiems kelia įtampą, bet nenumeta į dugną, nes jie žino, kad turi daug kitų gražių dalykų ir galbūt iš jų gali susikurti smulkųjį verslą arba užsiimti viena veikla ir lygiagrečiai ieškoti darbo, kuris garantuotų pajamas ir socializaciją, nes neturėjimas darbo išmeta iš socialinės aplinkos – visi draugai dirba, o aš ne“, – aiškino psichologė.

Tiesa, išgyventi dėl to, kad ilgai nepavyksta rasti darbo, gali ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ir jaunimas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt