Lietuvoje

2021.11.15 19:53

Pabėgėlis apie tai, kodėl paliko savo šalį: kai esi nesaugus, ieškai prieglobsčio, o ne pinigų

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.11.15 19:53

Niekada nenorėjau emigruoti, portalui LRT.lt pripažįsta trejus metus Lietuvoje gyvenantis pabėgėlis iš Tadžikistano, Pabėgėlių tarybos vadovas Yusufas Muhammadzoda. Tačiau patiriamas spaudimas ir grėsmė privertė palikti tėvynę, dabar Yusufas sako savo ateitį matantis Lietuvoje, o kartu su savimi atsinešė ir svajonę. Tačiau tadžikas pažymi – iš Baltarusijos atvykstančių migrantų sąlygos Lietuvoje netinkamos: „Iš normalių žmonių galima padaryti nusikaltėlius, jei su jais elgiesi blogai.“

Į Lietuvą Yusufas kartu su žmona ir dviem vaikais atvyko prieš trejus metus. Tadžikas šypteli, kad paprastai vyresni žmonės nebando palikti savo šalies, kadangi priprasti prie naujos vietos ir kultūros būna sudėtinga. Vis dėlto, aiškina jis, palikti Tadžikistaną buvo priverstas – gimtojoje šalyje vyro saugumui kilo grėsmė.

„Vadovavau nevyriausybinei organizacijai Tadžikistane. Organizacija dirbo su žmogaus teisėmis ir demokratija, mes kritikavome valdžią, nes ji pažeidžia žmogaus teises, organizuoja neteisingus rinkimus, gilinomės į kitas problemas. O valdžiai tai nepatiko“, – portalui LRT.lt pasakoja Yusufas.

Situacija darėsi vis pavojingesnė

Žmogaus teises ginanti organizacija buvo uždaryta, o Yusufui neleista dirbti jokioje kitoje organizacijoje, jis buvo persekiotas, patyrė spaudimą. Dėl saugumo, pašnekovo prašymu, detalesni duomenys apie patirtą spaudimą neatskleidžiami.

„Mano šalis daro viską, kad spaustų kitaip galvojančius žmones, kurie mąsto kritiškai, kritikuoja tam tikrus sprendimus, susijusius su žmogaus teisėmis ar demokratijos procesais. Valdžiai tai nepatinka – mūsų valdžia per pastaruosius 29 metus nepasikeitė, bet Konstituciją pakeitė tris kartus. Žinoma, jiems kritika nepatiko, jie žiūrėjo savų interesų, o žmonės jiems nėra svarbūs. Todėl tokie aktyvistai kaip aš jiems nepatinka“, – dalijasi tadžikas.

Dėl patirto pavojaus Yusufas su žmona ir dviem vaikais atvyko į Lietuvą, čia jiems buvo suteiktas prieglobstis. Tačiau priimti sprendimą palikti savo šalį nebuvo paprasta – Yusufo organizacija buvo uždaryta 2015 metais, tada delegacija iš ES jam pasiūlė pasirinkti bet kurią Europos šalį, žadėjo suteikti prieglobstį.

Tačiau Tadžikistaną jis paliko tik prieš trejus metus. Kaip pasakoja tadžikas, tada dar nesijautė pasiruošęs palikti savo šalies, tikėjosi, kad galės pakeisti situaciją. Taigi Yusufas įsidarbino kitoje nevyriausybinėje organizacijoje, bet ji taip pat buvo uždaryta. Vėliau dar metus dirbo Azijos plėtros banke.

Niekada nenorėjau emigruoti ir palikti savo tėvynės, bet kai pamačiau, kad situacija tampa vis pavojingesnė ir pavojingesnė, supratau, kad geriau tiesiog pabėgti ir palikti šalį.

„Po to, kai buvo uždaryta organizacija, dar trejus metus bandžiau pasilikti ir tvarkytis su situacija. (...) Tadžikistane labai reikalinga pilietinė visuomenė, nes demokratija neišsivysčiusi, žmonės nežino savo teisių, todėl būtina paaiškinti, kokias teises jie turi, kaip turėtų jas apsaugoti, kaip jų reikalauti, dalyvauti sprendimų priėmime, pavyzdžiui, rinkimuose. (...)

Niekada nenorėjau emigruoti ir palikti savo tėvynės, bet kai pamačiau, kad situacija tampa vis pavojingesnė ir pavojingesnė, supratau, kad geriau tiesiog pabėgti ir palikti šalį“, – prisimena Yusufas.

Kiekvienas pabėgėlis atsineša svajonę

Atvykus į Lietuvą, buvo sunku – Tadžikistane uždirbęs nemažai pinigų ir galėjęs išlaikyti šeimą, Yusufas iš pradžių nerado darbo.

„Kartais kildavo sunkumų ir šeimoje, nes šeima nebuvo laiminga. Nelaimingas buvau ir aš, nes negalėjau išlaikyti savo šeimos. Šeimos nariai šiek tiek ant manęs pyko, kad neišlaikau jų, nes tadžikų kultūroje vyrai – tėvai arba sutuoktiniai – yra pagrindinis pajamų šaltinis. Čia negalėjau to padaryti, nes neradau darbo“, – sunkią pradžią prisimena Yusufas.

Šiuo metu jis dirba tarptautinėje telekomunikacijų įmonėje, vadovauja įkurtai Pabėgėlių tarybai. Yusufo žmona dirba mokytojo padėjėja mokykloje, sūnus lietuvių kalba studijuoja mediciną, dukra baigė mokyklą.

„Dabar turiu planų, žinau savo darbo kryptį“, – džiaugiasi tadžikas.

Pasak jo, į svetimą šalį „kiekvienas pabėgėlis atsineša svajonę“. Išlikti naudingas visuomenei ir aktyvus, nebūti pamirštas ir bandyti sukurti normalų gyvenimą, kokį kurį laiką turėjo Tadžikistane, – tokią svajonę į Lietuvą atsinešė Yusufas.

„Žinoma, kiekvienas žmogus atsineša savo patirties, o tai yra gerai. Dabar savo patirtį naudoju nevyriausybinei organizacijai plėsti, darbui įmonėje. Mano patirtis gali praversti visuomenei, kurioje gyvenu, pavyzdžiui, Lietuvai. Galbūt Lietuvai trūksta ekspertų Centrinės Azijos, pilietinės visuomenės ar demokratijos procesų Centrinėje Azijoje klausimais. Galiu būti labai naudingas. Bandau toks būti“, – kalba Yusufas.

Pabėgėliai bijo, vengia kritikuoti

Vyras norėtų studijuoti doktorantūroje arba atlikti tyrimą apie pabėgėlių integraciją. Nors atlikta daugybė tokių darbų, svarsto jis, visi tyrimai atlikti vietinių gyventojų, o jie į pabėgėlius žiūri kaip į „juos“. Dėl šios priežasties Yusufas norėtų pateikti žvilgsnį iš vidaus.

Tadžikas aiškina, kad pabėgėliai paprastai yra atviresni kitiems pabėgėliams – daugiau papasakoja ir išvardija daugiau problemų, nes nebijo. Kiekvienas pabėgėlis, kuris atvyksta į Lietuvą, bijo, tad yra atsargus, vengia kalbėti apie iššūkius, sako, kad viskas yra gerai, pažymi pašnekovas.

Jei nesi atviras, jei nekritikuoji, tai yra kaip liga – slepi ją, ji progresuoja ir tave žudo.

„Kai paklausiu, kodėl meluoja, sako, kad „Lietuva mus priėmė, čia yra geriau nei mūsų tėvynėje, esame saugūs“. Žinoma, kol dalyvauja integracijos procesuose, jiems padeda susirasti būstus, teikia paramą, tad jie jaučia, kad „turime būti dėkingi, neturime kritikuoti“. Šie žmonės yra iš tokios aplinkos, kurioje būsi nubaustas už kritiką“, – mano Yusufas.

Paklaustas, ar ir Yusufas jaučiasi turintis slėpti tiesą, jis sako: „Aš esu atviras – net Tadžikistane buvau atviras, dėl to patyriau spaudimą. (...) Jei nesi atviras, jei nekritikuoji, tai yra kaip liga – slepi ją, ji progresuoja ir tave žudo. Visuomenė taip pat turėtų būti atvira – visuomenė, neturinti oponentų, kritinio mąstymo ar nepriklausomų tyrėjų, toli neina, trypčioja toje pačioje vietoje ir nesivysto. Kritika yra gerai.“

Pasak tadžiko, sakydami, kad neturime trūkumų, netobulėjame, todėl ir jis pats būna atviras: „Yra gerų dalykų, žinoma, kad jų yra, bet pripažįstu, kad yra ir trūkumų, kurie neleidžia užsieniečiui integruotis.“

Ateitį mato Lietuvoje: noriu būti naudingas

Kadangi Yusufas su žmona dirba, jie jaučiasi geriau, tačiau ne visi pabėgėliai randa darbą – net turintiems magistro diplomą kelią pastoja kalbos barjeras.

„Reikalavimai užsieniečiams yra griežti. Pirmiausia – valstybinė kalba, Lietuva gana neseniai atgavo nepriklausomybę, tad žmonėms rūpi jų kultūra, jų kalba – tai yra normalu. Tačiau problema tai, kad užsieniečiai tinkamai nemokomi kalbos, nėra tinkamos metodologijos“, – tvirtina Pabėgėlių tarybos vadovas.

Jis apgailestauja ir dėl neigiamo lietuvių požiūrio į užsieniečius – jei žmonės nesijaus priimami, jie nebus laimingi ir nebandys integruotis į visuomenę, sieks išvykti į kitą šalį. Tačiau savo ateitį Yusufas mato Lietuvoje.

„Jaučiuosi gerai ir planuoju čia pasilikti. Noriu būti naudingas, dirbti su nevyriausybinėmis organizacijomis, padėti joms vystyti projektus. (...) Taip pat rašau poeziją – planuoju išmokti taip gerai lietuviškai, kad galėčiau lietuvių poeziją išversti į persų kalbą“, – apie ateities planus kalba pabėgėlis.

Jis svarsto, kad lietuviai dar baiminasi kitos kultūros: „Ši kultūra nematė daug užsieniečių. Lietuviai gyveno kartu, jie ilgą laiką buvo priespaudoje – žinau Lietuvos istoriją, – tad jie nori išlaikyti savo identitetą, savo kalbą, šiek tiek bijo kitų kultūrų įtakos.“

Būti kitokiam yra normalu – juk nerasi net vienodų brolių, kiekvienas žmogus yra individualus.

Yusufas svarsto, kad žmones gali paveikti neigiamos istorijos apie musulmonus bei priešiški politikų žodžiai, taip siekiant politinės naudos.

„Esu musulmonas, mano tėvai ir seneliai buvo musulmonai, tačiau galiu pasakyti, kad jie nesiskiria nuo lietuvių, prancūzų ar anglų – esame vienodi, tik šiek tiek skiriasi mūsų kultūra. Kai gyveni kitoje pasaulio dalyje, tavo tradicijos kiek kitokios, galbūt joms ar tavo elgesiui įtakos turės tavo religija. Būti kitokiam yra normalu – juk nerasi net vienodų brolių, kiekvienas žmogus yra individualus. (...)

Tačiau skirtumai nėra blogai – turėtume juos matyti kaip teigiamą dalyką. Kai susirenka skirtingi žmonės, lengviau išspręsti problemas, galima surasti daugybę gerų sprendimų. Žmonės neturėtų baimintis skirtumų ar skirtingų kultūrų“, – viliasi Yusufas.

Didesnes pajamas iškeitė į saugumą

Yusufas pabrėžia – į Europą migrantai traukia dėl čia užtikrinamų žmogaus teisių: „Visada maniau, kad Europa geriausia vieta pasaulyje, kalbant apie žmogaus teisių apsaugą, nes dauguma teisės aktų buvo išvystyti čia, šalys yra demokratiškos. (...) Tai buvo ir yra priežastis, kodėl pabėgėliai bando čia patekti.

Kai atvykau į Lietuvą, Tadžikistane palikau didžiules pajamas, iki šiol Lietuvoje tiek neuždirbu, kiek uždirbau ten, bet pasirinkau saugesnę vietą. Kai esi nesaugus, ieškai saugaus prieglobsčio, o ne pinigų“, – akcentuoja tadžikas.

Anot jo, pabėgėlis neturi kito pasirinkimo ir yra priverstas palikti savo šalį: „Jei žmonės patiria spaudimą ir nesijaučia gerai, žinoma, kad jie paliks šalį ir taps našta kitoms šalims. Tai neigiamai atsiliepia ekonomikai tų šalių, kurios prisiėmė atsakomybę priimti pabėgėlius. Suprantu tai“, – priduria Yusufas.

Kalbėdamas apie neteisėtai Lietuvos ir Baltarusijos sieną kertančius migrantus, tadžikas atvirauja nerimaujantis, kad su jais elgiamasi netinkamai.

„Šie žmonės, kurie bėga iš savo šalių, yra pabėgėliai. Galbūt jie savo šalį palieka dėl skirtingų priežasčių, bet tai turėtų būti išsiaiškinta atsakingų Lietuvos institucijų. Šie žmonės nėra nelegalūs migrantai – jie yra pabėgėliai arba žmonės, kurie ieško prieglobsčio. Tai, ar jiems prieglobstis bus suteiktas, ar ne, jau kitas klausimas. Žmonės atvyko jo paprašyti“, – teigia Pabėgėlių tarybos vadovas.

Yusufo teigimu, Lietuvos ir Baltarusijos pasienis yra saugiausia sritis kirsti sieną – keliauti jūra iš Turkijos į Graikiją yra pavojinga, valtys paprastai būna perpildytos, daug žmonių žūsta, sako pašnekovas.

„Tačiau šiuo metu žmonės miršta ir Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje, jie kenčia. Manau, miškuose tarp Lietuvos ir Baltarusijos sienos taip pat yra žmonių“, – priduria jis.

Vienam žmogui – du metrai

Pasak tadžiko, Lietuvoje esantys migrantai sako nesantys nusikaltėliai, tačiau su jais elgiamasi kaip su tokiais, argumentuoja jis. Yusufas perpasakoja migrantų žodžius, kad jie neturi laisvės judėti, yra verčiami savanoriškai palikti šalį. Šių žmonių istorijos – liūdnos, pastebi pašnekovas.

Pavyzdžiui, anot jo, vienas jaunas irakietis savo šalį paliko dėl persekiojimo už tai, kad dalyvavo taikiame proteste prieš Vyriausybę. Yusufo teigimu, šis vaikinas pusantrų metų ieškojo galimybės išvykti iš šalies, buvo grasinta ir jo artimiesiems. Kelią į Lietuvą per Baltarusiją jis pasirinko dėl saugumo, kadangi kartu keliavo ir mama, brolis ir dvi seserys, o jauniausiajai seseriai – šešeri, ji turi Dauno sindromą.

Šiuo metu žmonės miršta ir Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje, jie kenčia. Manau, miškuose tarp Lietuvos ir Baltarusijos sienos taip pat yra žmonių.

„Jis sužinojo, kad skrydžių tarp Minsko ir Bagdado padaryta dvigubai daugiau, tuo labai džiaugėsi, nes tai buvo galimybė išvykti į Minską. Dabar jie penki yra Lietuvoje. Klausiau, kodėl skrydžių skaičius buvo padvigubintas, tačiau jis to nežinojo, tiesiog džiaugėsi. Minske jis praleido tik dvi valandas, užsisakė taksi ir atvyko prie pasienio“, – irakiečio istoriją pasakoja Yusufas.

Tačiau migrantų situacija Lietuvos stovyklose nebuvo gera, pabrėžia Pabėgėlių tarybos vadovas. Jis pasakoja, kad vienoje nedidelėje klasėje būdavo apgyvendinama ir virš 20 žmonių: „Vienam žmogui tenka maždaug du metrai, tai nepriimtina.“

Yusufui lankantis stovyklose, moterys skundėsi dėl savo saugumo, pastato grindys buvo šlapios, ten nebuvo šildymo sistemos, tinkamai neveikė vandentiekis, o vienu metu beveik 200 žmonių reikėjo naudotis vienu tualetu, vardija pašnekovas.

„Situacija buvo labai bloga, žmonės saugomi ginkluotų pareigūnų. Žmonės plovė rūbus šaltu vandeniu, kai lankėmės, buvo šalta, lijo, o visi išplauti rūbai kabėjo lauke. Žmonės buvo nelaimingi, (...) jie sakė, kad Raudonojo Kryžiaus advokatai per du mėnesius nebuvo atvykę, kai to paklausiau Raudonojo Kryžiaus, atsakė, kad jiems nebuvo leista“, – kalba Pabėgėlių tarybos vadovas.

„Iš normalių žmonių galima padaryti nusikaltėlius“

Anot jo, neprieinamos ir medicinos paslaugos. Pavyzdžiui, tvirtina pašnekovas, vienoje stovykloje vyras turėjo sveikatos problemų – nors nuo nusiskundimo buvo praėjusios trys dienos, niekas nepaskambino greitajai pagalbai.

Yusufas sako, kad migrantai mini ir smurto atvejų. Pavyzdžiui, teigia pašnekovas, vienoje stovykloje pareigūnai prieš migrantus smurtavo praėjus dienai po protesto, kitą kartą po kelių žmonių pabėgimo buvo sumušti jų tautiečiai, tvirtina Yusufas.

Jis atkreipia dėmesį, kad maždaug 700 migrantų jau paliko Lietuvą: „Žinoma, žmonės nelaimingi. (...) Žinau vieno nepilnamečio afganistaniečio istoriją, jis taip pat pabėgo. (...) Galvojau apie jo likimą, man pasakė, kad jam pavyko pabėgti į Vokietiją, ten jis yra su savo teta. Žinau, kad blogas elgesys ir nežinomybė daugybę pabėgėlių verčia nerimauti. (...) Iš normalių žmonių galima padaryti nusikaltėlius, jei su jais elgiesi blogai, nes jie bandys kaip nors išsigelbėti“, – svarsto Yusufas.

Tadžiko manymu, trūksta ir tam tikro koordinavimo, kai, pavyzdžiui, migrantams atvežami daiktai.

„Kai vienoje stovykloje žurnalistas atvežė moterims ir vaikams rūbų, nebuvo jokio koordinavimo, moterys viena kitą mušė, griebė rūbus, nes nebuvo nieko, kas prižiūrėtų paramos skirstymą. Buvo skaudu tai stebėti, nes tos moterys šaukė, verkė, kažkas nukrito. (...)

Kas šiuos žmones pastatė į tokią padėtį? Jie turėtų būti nubausti, nes leidžia šiems žmonėms vieniems su kitais elgtis blogai.

Kai neužtenka resursų, žmonės kovoja tarpusavyje. (...) Lietuva turėtų vykdyti tarptautinius ir europinius standartus, tačiau to nedaro. Lietuva pakeičia įstatymus, paskelbia tuos žmones nelegaliais migrantais, kai jie tokie nėra, elgiasi su jais kaip su nusikaltėliais“, – kritikuoja Lietuvos poziciją Pabėgėlių tarybos vadovas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt