Lietuvoje

2021.10.17 13:55

Jautri globėjų istorija: jau per pirmąjį susitikimą nuskambėjo klausimas „ar būsite mano mama?“

LRT.lt2021.10.17 13:55

Nors neretai baiminamasi globoti mokyklinio amžiaus vaikus, Lina ir Antanas nepabūgo – pradėjo globoti, o vėliau ir įsivaikino aštuonerių metų Jonuką. Šeima pasakoja, kad didžiausias įspūdis atvykus į namus berniukui buvo vonia – net į tuščią norėjo įlipti, o geriausi prisiminimai dabar nugula į nuotraukų albumą. „Albumą pildome ir pildysime gražiais, prasmingais, linksmais įspūdžiais, tarsi atlygindami už tuos išplėštus vaikystės puslapius“, – sako Jonuko įtėviai.

Interviu su globėjais Lina ir Antanu parengė globos centras „Pagalbos paaugliams iniciatyva“.

Vis dažniau kalbama apie globą mūsų šalyje, apie jos prasmę ir poreikį, tad globa vis mažiau kelia klausimų ir abejonių, tačiau ne paslaptis, kad daugiausia keblumų kelia vyresnių vaikų globa. Čia nemažai baimių ir abejonių, ar sugebėsim, ar pavyks, ar tai tikrai mums, rašo globos centras „Pagalbos paaugliams iniciatyva“.

– Kaip sugalvojote tapti globėjais? Nuo ko viskas prasidėjo?

Lina: Suvokimas, kad norime globoti vaikelį, atėjo palengva, jis brendo keletą metų. Kol kūrėmės naujoje vietoje, buvo daug nežinios, bet ilgainiui, nusistovėjus ir asmeniniam, ir profesiniam gyvenimui, kasdienybėje ir širdyje atsirado daugiau erdvės.

Mudviejų bendrystė, rodos, buvo kupina laimės ir džiaugsmo. Tačiau atėjo suvokimas, kad galime savo laiką, savo patirtį dar labiau įprasminti. Pati visada dirbau su vaikais, jau keliolika metų esu pradinių klasių mokytoja. Pas mane mokėsi ne vienas globos namų auklėtinis. Žinodama jų šeimų istorijas, dažnai susimąstydavau.

Mintis, kad mes su vyru galėtume pasirūpinti bent vienu vaiku, darėsi vis ryškesnė. Mieste matydavau didžiulius plakatus apie globą, įvaikinimą ir visada priimdavau jų skelbiamą žinią labai asmeniškai. Tarsi mane kviestų... Nors prieš akis buvo daug nežinios ir nerimo, nebuvo jokios rimtos priežasties to nedaryti. Kodėl ne mes ir kodėl ne dabar?

Pirmiausia žiūrėjau įvairiausių laidų apie globą ir įvaikinimą įrašus lietuvių, prancūzų kalbomis. Skaičiau tos srities literatūrą. Kalbėdavomės apie tai su vyru ir jis mano mintims pritarė. Galop į daugelį mums rūpimų klausimų atsakė VšĮ „Pagalbos paaugliams iniciatyva“ globos centro darbuotojai, jie pravedė ir GIMK programos mokymus.

Kai atėjo laikas atsakyti į klausimą, kam esame pasiruošę atverti namų ir širdžių duris, supratome, kad vaiko lytis mums nesvarbi, o dėl vaiko amžiaus apsisprendėme, kad jis būtų mokyklinukas. Tokio amžiaus vaikai jau turi mažiau galimybių susirasti šeimą. To pakako, kad apsispręstume.

Įsivaizdavome, kad sunkumai, su kuriais susidursime, bus vaiko užsisklendimas savyje, baikštumas, nekalbumas, drovumas. Taip ir buvo... tik pirmomis minutėmis.

Lina

Įsivaizdavome, kad sunkumai, su kuriais susidursime, bus vaiko užsisklendimas savyje, baikštumas, nekalbumas, drovumas. Taip ir buvo... tik pirmomis minutėmis, o paskui – viskas priešingai: ištisinis kalbėjimas nesvarbu apie ką ir sunkiai suvaldoma energija, neretai su skaudžiomis pasekmėmis, kurios greitai pamirštamos. Ir vėl, ir vėl iš pradžių...

Kai susitikome, Jonukui buvo aštuoneri. Sutapo, kad jis buvo vienmetis su mano klasės mokinukais. Šitaip tapau ne tik jo mama, globėja, bet ir jo mokytoja.

– Ar pamenate pirmas dienas, mėnesius su globojamu vaiku? Su kokiais iššūkiais, emocijomis, problemomis susidūrėte?

Antanas: Pirmiausia maloniai nustebino globos įstaigos, kurioje susipažinome su Jonuku, vadovė, darbuotojai, jauki aplinka. Pajutome jų nuoširdų rūpestį ir meilę globotiniams. Kiek vėliau dar supratome, kad būtent ten Jonukas pradėjo mokytis higienos pagrindų, laikytis švaros ir tvarkos, mandagumo, elgesio valgant prie stalo. Tik ten Jonukas pradėjo nuosekliau mokytis, nors į globos įstaigą atvyko jau pradėjęs antrą klasę.

Per pirmuosius pasimatymus labiau tyrinėjome vienas kitą, noras likti drauge atsirado ne iškart. Pajutęs, kad susitikimas greitai baigsis, Jonukas net neatsisveikinęs nubėgdavo žaisti su kitais vaikais. Tikriausiai norėjo išvengti skaudaus, dviprasmiško išsiskyrimo momento.

Po truputį pratinomės bendrauti per savaitgalinius susitikimus, smagiai kartu iškylavome gamtoje, pažinome Vilnių. Kai parsivežėme jį į savo namus pasisvečiuoti, didžiausias įspūdis vaikui buvo vonia (tokio daikto jis nebuvo matęs), net į tuščią norėjo lipti. Iškart prileidome vandens ir vaikas krykštaudamas iš laimės vonioje žaidė. Dar ne kartą stebėjomės elgesiu, kuris šiaip būdingas daug jaunesniam vaikui.

Neskatinome kitaip į mus kreiptis, bet po kelių savaičių jau aidėjo „mamyte“, „tėti“.

Antanas

Manėme, kad vaikui geriausia palaipsniui pratintis prie naujų globėjų, tačiau greitai supratome, kad tokia tarpinė padėtis – ne į gera. Vieną vakarą Jonukas susirietė ant sofos skųsdamasis, kad skauda pilvą. Buvome kartu išsikepę picą, bet jis nevalgė. Sunerimome dėl sveikatos, gal maistas buvo netinkamas? Tik gerokai vėliau Jonukas pasisakė, kad tada labai nenorėjo važiuoti atgal į globos įstaigą. Iki šiol prisimena, kaip tąkart masažavome jam pilvelį.

Kreipėmės dėl nuolatinės globos, kelis kartus parsivežėme pasisvečiuoti su nakvyne, ir prieš šv. Kalėdas Jonukas jau buvo mūsų namiškis. Pradžioje vaikas mus vadino vardais (taip jam prisistatėme), bet dar per pirmąjį susitikimą Linutė išgirdo tiesų klausimą: ar jūs būsite mano mama? Neskatinome kitaip į mus kreiptis, bet po kelių savaičių jau aidėjo „mamyte“, „tėti“.

Kad ir kaip mėginome aiškinti apie globą, kad jis ir toliau gali bendrauti su savo biologine mama (viltis susitikti neišsipildė), tai Jonukui nebuvo priimtina. Tokie pokalbiai vis dažniau baigdavosi klausimu „kada mane įvaikinsite?“.

– Kaip sekasi dabar su globojamu vaiku? Su kokiu visuomenės požiūriu susiduriate globodami vaiką?

Lina: Su Jonuku sekasi kaip ir su visais vaikais, o tai reiškia, kad būna visko. Būna dienų, kai vyrauja ramybė, saugi rutina, džiaugsmai ir atradimai. Džiaugiamės vienas kito artumu, augimu. Tuomet Jonukas būna patenkintas savimi, žodžiu save drąsina ir skatina juo didžiuotis: matai, koks šaunuolis tavo vaikas, nori būti nuolat myluojamas, apkabinamas.

Tačiau būna dienų, kai praeities šešėliai apniaukia mūsų padangę. Tuomet atsikartoja seni įpročiai, bendravimo būdas, paskui – apgailestavimai ir ašaros... Bet vis rečiau ir nebe taip intensyviai. Po truputį auginame savivertę, prieraišumo ir saugumo jausmus.

Kalbant apie visuomenės požiūrį, iš tikro patyrėme tik teigiamus dalykus. Mus labai palaiko, skatina ir drąsina klasės, visos mokyklos bendruomenė. Taip pat draugiškumo, palaikymo sulaukiame gydymo, papildomo ugdymo įstaigose. Jonukas kieme turi nemažai draugų. Kartais jis ir pats paatvirauja jiems apie tai, kad yra globotinis, papasakoja apie ankstesnį gyvenimą globos įstaigoje. Atrodo, kad jo tai netrikdo.

– Kaip manote, ar svarbu palaikyti globojamo vaiko ryšius su artimaisiais?

Lina: Mes nuo pat pradžių buvome nusiteikę bendrauti su biologine Jonuko šeima. Tačiau realiais veiksmais jo mamos pareikštas noras bendrauti taip ir nepavirto.

Pradžioje Jonukui buvo labai svarbu išsipasakoti apie namus, kuriuose gimė, apie biologinę šeimą. Pasakodavo daug, smulkiai, ypač liūdnus ir skaudžius dalykus. Vėliau pasakodavo rečiau, bet jau kitaip nusiteikęs, ir sakydavo: „Sėskis, mamyte, aš tau dabar noriu papasakoti. Bet pasakosiu gražius dalykus.“ O gražių dalykų galima rasti visada... Apie lakstymą lietuje, apie turėtus šuniukus, statytą lentų namelį, gražius saulėlydžius, turėtą dviratuką.

Albumą pildome ir pildysime gražiais, prasmingais, linksmais įspūdžiais, tarsi atlygindami už tuos išplėštus vaikystės puslapius.

Lina

Skatiname išlaikyti vaiko prisiminimus, kurie padeda ir padės atrasti save tiek istorijoje, tiek geografinėje erdvėje, padės suprasti save. Gaila, kad Jonukas visiškai neturi ankstyvosios savo vaikystės nuotraukų. Jam to labai trūksta, todėl pirmojo mūsų kartu švęsto gimtadienio proga padovanojome nuotraukų albumą iš dabartinio jo gyvenimo etapo.

Albumą pildome ir pildysime gražiais, prasmingais, linksmais įspūdžiais, tarsi atlygindami už tuos išplėštus vaikystės puslapius. Daugiau pildome gyvenimą nei albumą, bet Jonukui albumas yra labai svarbus liudininkas. Jį vaikas mėgsta vartyti ir vienas, bet dažnai kviečiasi ką nors prisėsti greta.

Dalijantis šia mūsų istorija įvyko šis tas svarbaus ne tik mums, bet ir visiems mūsų artimiesiems – Jonukas teisiškai tapo mūsų įsūniu. Be abejo, iki tvirto apsisprendimo nuėjome ilgą kelią, pilną įvairiausių jausmų, svarstymų.

Šiandien viskas dar šviežia, savotiškai nauja, mes – tarsi nauja šeima... Vėl apie daug ką su Jonuku kalbame, vertiname, svarstome. Jis sako: „Manau, kad mano mama turėtų džiaugtis, sužinojusi, kad mane įvaikinot“. Kiek nustembu ir klausiu kodėl. „Nors visko nutikdavo, bet ji mane gindavo, kai kas nors norėdavo mane mušti. Ji vis tiek manimi rūpinosi.“

Ir tai tiesa – rūpinosi, kaip suprato, sugebėjo. Biologinei Jonuko šeimai nuoširdžiai linkime išsikapstyti iš savo bėdų, išsigydyti skaudulius. Nenorime spėlioti, kas bus, bet galbūt susitiksime kitu laiku, naujomis ir saugiomis aplinkybėmis.

– Kuo galėtumėte pasidžiaugti globodami vaiką? Kur kreipiatės prireikus pagalbos? Ar bendraujate su kitomis globėjų šeimomis?

Antanas: Džiaugsmo šaltinių yra daug, būna sunku, kai juos pamiršti. Pirmiausia – labai džiaugiuosi savo žmona, ji šiame kelyje yra išmintinga vadovė, turi ne vienų metų darbo su įvairiausiais, netgi vadinamaisiais sunkiais vaikais patirties. Todėl pasitikiu ir priimu jos mintis, patarimus.

Mūsų šeimos kasdienybė prisipildė labai prasmingų rūpesčių, iš naujo permąstome ir savo anksčiau padarytus pasirinkimus, nuostatas, tėvų ir senelių įdiegtas bei pačių atrastas vertybes.

Vis dažniau džiaugiuosi valandėlėmis, kai su Jonuku kalbamės apie tai, kas gyvenime yra svarbiausia, dalijamės nuomonėmis apie vieną ar kitą žmogaus poelgį, stebime gamtą ir svarstome apie joje slypinčią išmintį, kai galime kartu tiesiog šnekučiuotis, meistrauti ar pramogauti, kai jis darosi savarankiškesnis ir jam galime patikėti nedidelius įpareigojimus.

Džiugu, kad Jonukas tampa vis dėmesingesnis žmonėms ir aplinkai, nes pradžioje jautėme ryškų jo norą įsiteikti bet kuriam sutiktajam, paskui staiga virstantį abejingumu, nepasitikėjimu visu tuo, ką jam aiškina, pataria suaugusieji. Taip pat džiaugiamės, kad Jonuko emocijos nebeįsisiūbuoja iki kraštutinumų ir destrukcijos, jis jau sugeba nusiraminti, suvaldyti pyktį ar liūdesį dėl nesėkmės.

Kad visa tai pasiektume, reikėjo ir profesionalios pagalbos. Ją mums nuolatos teikia VšĮ „Pagalbos paaugliams iniciatyva“ globos centro atsidavę ir kompetentingi specialistai, pasirengę padėti ir po darbo valandų, ir netgi savaitgaliais.

Mūsų šeimos kasdienybė prisipildė labai prasmingų rūpesčių, iš naujo permąstome ir savo anksčiau padarytus pasirinkimus, nuostatas, tėvų ir senelių įdiegtas bei pačių atrastas vertybes.

Antanas

Bendravimui su kitomis globėjų šeimomis taip pat tarpininkauja globos centras, esame vienos iš savigalbos grupių nariai. Joje dalydamiesi patirtimi daug ką permąstome, situacijas pamatome kitu kampu, taip neretai net patys randame sprendimus. Labai svarbus ir bendraminčių palaikymas. Mūsų diskusijas išmintingai veda psichologė Deimantė.

– Ką galėtumėte patarti, palinkėti asmenims, svarstantiems apie globą ir jau globojantiems?

Antanas: Šias eilutes skaitantiems linkiu patirti laiko prasmę. Santykiuose su sužeistais vaikais kelias turi būti ilgas ir nuoseklus. Kitu atveju, jei norėtume ko nors iškart ir tobulai, susikurtume sau nesėkmes. To mokome Jonuką, bet ir patiems mums pravartu tai įsidėmėti. Neprarasti orientyrų ir praeityje – nuo ko pradėjome, ir ateityje – kur link einame.

Lina: Tiems, kas svarsto apie globą, ir jau globojantiems vaikus žmonėms linkiu drąsos. Globa yra reikalinga ir labai prasminga, o jei yra tikrų kliūčių, dėl kurių kol kas negalite globoti vaiko, nereikėtų jų ignoruoti, o pirmiausia – jas pašalinti. Linkiu neturėti per didelių lūkesčių, leisti vaikui augti savo tempu, palaipsniui ir kantriai gydyti jo praeities žaizdas. Išbandymų yra ir bus, bet patirsite ir dėkingumo, ir abipusio džiaugsmo akimirkų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt