Lietuvoje

2021.10.17 15:15

Mokytojas apie tai, kodėl paauglius atstumia lietuvių literatūros programa: kuriame įvaizdį, kad lietuviai rašė tik apie žemės ūkį

Guoda Pečiulytė, LRT RADIJO laida „Tuzinas“, LRT.lt2021.10.17 15:15

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Marius Janulevičius prieš keletą metų buvo atleistas iš Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos, galiausiai į ją grįžo po to, kai dėl direktorės sprendimo sukilo mokiniai. Toje pat mokykloje pedagogas dirba iki šiol, su auklėtiniais ne tik studijuoja lietuvių literatūrą, dalis kurios, kaip pats sako, „mokiniams varo vėžį“, bet ir įtraukia juos į užklasinę veiklą – kuria filmus. Sykį dėl to mokytojui ir jaunimui per nesusipratimą net buvo iškviesta policija.


Mokytojas kaip mokinių draugas skamba nevienareikšmiškai, sako LRT RADIJO laidos „Tuzinas“ kalbintas M. Janulevičius. Supratimas, kas yra draugas, dažnai labai skiriasi, o galiausiai juk pedagogo ir mokinio santykyje egzistuoja natūrali hierarchija. Tačiau laikai, kai mokytojas kalbėjo tarsi iš tribūnos, o ir klasių kabinetai būdavo įrengiami taip, kad ant pakylos šalia lentos stovintis mokytojas būtų aukščiau nei mokiniai, baigėsi.

„Mokytojas turėtų būti ne mokinių draugas, bet jų lyderis, būti tos kompanijos dalis, nes, kad būtum lyderis, turi priklausyti bendruomenei. Žodžiu, esi tarsi vadas, bet girdi ir kitų nuomones“, – požiūrį išsakė M. Janulevičius.

Mokytojas nėra „visada tik teisus“ ir prisipažinti suklydus nėra nieko blogo ar žeminančio, priduria jis.

„Mūsų gimnazijoje viskas vyksta gana liberaliai, man atrodo, normaliose mokyklose taip irgi yra, nors priklausau įvairioms mokytojų feisbuko grupėms, ten kartais paskaitau komentarus ir pagalvoju, kad nenorėčiau, jog mano vaikai mokytųsi pas tokius mokytojus. Tas visažiniškumas, teisuoliškumas, kai kuriais atvejais net davatkystė – tokių dalykų, įsivaizduoju, mokyklose vis dar pasitaiko“, – sakė LRT RADIJO pašnekovas.

Bet net ir geri pedagogai ne visada pajėgūs kiekvieną jaunuolį įtraukti į tai, kas dėstoma. Vyresnių klasių moksleivius egzaminams ruošiantis mokytojas sako, kad privalomosios literatūros programa gali atbaidyti vaikus, ypač paauglius, nuo literatūros, kuri šiems atrodo nutolusi nuo šių dienų ir jų problemų.

„Įsivaizduokite, kad esate dešimtokas ar devintokas ir jums du mėnesius reikia nagrinėti lietuvių liaudies dainas. Aš pats esu lietuvis, dėstau literatūrą, tikrai neturiu nieko prieš liaudies kūrybą, bet, man atrodo, šiame pasaulyje dabar yra iššūkių ir mes turėtume išleisti ne tautosakos specialistus į jį, bet žmones, kurie gyvens ateities visuomenėje. Čia, aišku, mokytojams yra palikta tam tikra laisvė ir mes ja naudojamės. Tas pačias liaudies dainas aš trumpinu iki minimumo ir mes geriau skaitome Oscaro Wilde'o „Doriano Grėjaus portretą“, daugiau pamokų tam skiriame.

Kartais literatūros programa man atrodo sudaryta taip, kad atgrasytų vaikus visam laikui nuo lietuvių literatūros. Mes sukuriame įvaizdį, kad lietuviai yra primityvi tauta, kuri, išskyrus orų permainas, daržovių rūšis ir žemės ūkio problematiką, daugiau niekuo neužsiėmė ir neturėjo apie ką rašyti, nors tos literatūros yra labai daug ir įvairios. Šiuolaikiniams mokiniams literatūros kursas dažnai atrodo nelabai patrauklus“, – sakė M. Janulevičius.

„Laisvės“ gimnazijos mokytojas organizuoja ir kino būrelį, kuriame po pamokų mokiniai drauge kuria filmus, apie pusė jų yra literatūros kūrinių ekranizacijos.

„Kartais mes leidžiame sau interpretuoti ją (literatūrą, – red. past.) labai įvairiai, pavyzdžiui, „Dėdes ir dėdienes“ pastatėme kaip siaubo filmą, šią savaitę filmavome pagal Parulskį, mums net policiją iškvietė. Viename savo apsakyme Parulskis kalba apie tai, kad būtų labai faina, jei Dievas būtų moteris. Ir mes sugalvojome tokią vizualizaciją, kad būtų gražu iš drono nufilmuoti, kaip du vyriškiai nukryžiuoja moterį.

Žinoma, ten viskas ne iš tikrųjų, bet pasiguldėme tą merginą ant pievos, aprengėme užuolaidomis ir iš tolo iš tikrųjų atrodo kaip nukryžiuotasis. Kaimyninės tetulės mums iškvietė policiją, ji atvažiavo, paklausė: „Ar jūs kryžiavot žmogų?“ Sakau, gal idiotais mus laiko, paskui išsiaiškinome, buvo labai linksma istorija“, – nekasdienišką kino būrelio nutikimą pasakojo mokytojas.

Svarstydamas, ką pats iš lietuvių autorių kūrinių įtrauktų į mokyklinės literatūros sąrašus, M. Janulevičius pamini Kristinos Sabaliauskaitės trilogiją „Silva rerum“. Tačiau atsidurti tokiame sąraše autoriui dar esant gyvam yra arti neįmanomo, sako M. Janulevičius, ir tai yra problema.

„Mes turime didelę problemą su tais autoriais, kurie dar nenumirę, atsiprašau, kad taip sakau. Kol žmogus gyvas, įtraukti jį į programą praktiškai neįmanoma, nes yra labai daug asmeniškumų, pažinčių ir visa kita, tada prasideda visokiausi niuansai. Iš gyvų autorių turime Marių Ivaškevičių ir jo „Madagaskarą“, žmogus gyvas ir jam teko tokia garbė patekti į lietuvių literatūros programą. Įdomu, kad mokiniai dažnai nustemba, kai pasakai, kad koks nors autorius vis dar gyvas ir, pavyzdžiui, gyvena Žirmūnuose“, – laidai „Tuzinas“ sakė lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas.

Pasak jo, mokiniams arčiau širdies dažnai būna Jurgio Kunčino kūryba, nors jo siužetai įprastai vyksta kaimiškoje aplinkoje, juose vyraujančios temos – drąsios. O atbaido mokinius jiems svetimos atrodančios agrarinės temos.

„Atvirai sakau – visos su žemės ūkiu susijusios temos mokiniams varo vėžį, visi donelaičiai, anykščių šileliai, nors istoriškai yra svarbūs ir manau, kad būtų klaida neįtraukti jų į programą, nes baigęs mokyklą mokinys turėtų žinoti, kas toks buvo Donelaitis ir kuo jis ypatingas. Bet būkim atviri, turbūt nėra Lietuvoje žmonių, kurie penktadienio vakarą savo malonumui prie kavos skaitytų Donelaitį“, – sakė M. Janulevičius.

Kartais viešumoje pasigirstant nuomonių, neva „auga beraščių karta“, M. Janulevičius sako vengiantis tokių apibendrinimų. Tačiau nebijo įvardyti kitaip – „protingi kvailiai“. Tiesa, sako dažnai ir save galintis priskirti tokiai kategorijai.

„Tai reiškia, kad aplink mus yra tiek daug informacijos, kad mes apskritai nustojome ja domėtis, antivakserių judėjimai tai puikiai parodo. Žinote, feisbuke darau eksperimentus – skaitau komentarus po straipsniais. Tai parodo įdomų visuomenės paveikslą ir tada nereikia varyti ant mūsų mokinių, kokie jie beraščiai. Jie ateina iš savo šeimų, tai nėra iš dangaus nukritusi beraščių karta. Jie beraščiai ne tik dėl rašybos klaidų, bet ir dėl to, kad galbūt mažiau skaito knygų, bet, tiesą sakant, jeigu jūs ir aš būtume turėję vaikystėje kompiuterį ir internetą, klausimas, ar būtume gadinęsi akis prie knygų. Mano sūnus perskaitė „Tomo Sojerio nuotykius“, jam 11 metų, ir pasakė, kad knyga yra nuobodi. Aš naktį neužmigdavau dėl indėno Džo, bijodavau į tualetą nueiti, nes man vaidendavosi, kaip jis tą lavoną iškasa ir panašiai. O jiems nuobodu“, – kalbėjo M. Janulevičius.

Mokytoją kai kas stebina ir jo srities brandos egzaminuose. Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminu išbandžius pedagogus, šimtukai nepasipiltų, įsitikinęs jis.

„Pavyzdžiui, šių metų dešimtokų pasiekimų patikrinimas, vykęs nuotoliniu būdu. Yra ten tam tikrų dalykų, kurie mane siaubingai stebina, pavyzdžiui, kokius gebėjimus dešimtokas turėtų parodyti, atsakinėdamas į teksto suvokimo klausimus iš Sigito Gedos eilėraščio „Giesmė apie pasaulio medį“, kurio niekas nesupranta, nebent apsimeta, kad supranta. Ir tada kartais kyla klausimas, ko mes mokome vaikus ir ką mes čia tikriname.

Dvyliktokams yra paprasčiau, jie rašo tik baigiamąjį rašinį mokykliniame arba valstybiniame egzamine. Rašinyje jie atskleidžia savo samprotavimo gebėjimus, taisyklingos kalbos įgūdžius ir panašius dalykus, bet vėlgi bent jau valstybinio egzamino vertinimo sistema man kelia tam tikrų abejonių. Ypač vertinant turinį labai neaiški riba, kas laikoma originalumu, o kas normos neatitikimu. Ten yra tam tikrų marazmų ir, jeigu surengtume valstybinį lietuvių kalbos egzaminą mokytojams Lietuvoje, klausimas, kiek procentų šimtukų surinktume.

Manau, išlaikytų, aš tikiuosi. Bet dėl šimtukų, patikėkite, būtų ne didesnis procentas negu laikančių mokinių, nes pamatavimo kriterijai įdomūs ir, jeigu reikia specialių seminarų vertintojams prieš kiekvieną egzaminą, jeigu reikia susitarti dėl bendrų dalykų ir neužtenka parašyti instrukcijos, vadinasi, yra tam tikrų problemų“, – kalbėjo LRT RADIJO laidos pašnekovas.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Tuzinas“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt