Lietuvoje

2021.10.24 16:14

Arti bedugnės esantiems žmonėms ranką tiesianti Birutė – apie nematomą psichologės darbo pusę, pokalbio galią ir „žalingą tobulumą“

Valdemaras Šukšta, LRT.lt2021.10.24 16:14

„Įsivaizduokite darbą, kurio įprastinė procedūra yra išsiaiškinti, ar visi asmenys, su kuriais šiuo laikotarpiu dirbi ir dar prieš keletą dienų bendravai, vis dar yra gyvi“, – sakė Kauno miesto poliklinikos Psichikos sveikatos centre atvejo vadybininke savižudybių prevencijos srityje dirbanti psichologė Birutė Ramoškienė.

Daugėja ieškančiųjų pagalbos artimiesiems

B. Ramoškienės teigimu, toks darbas kelia tikrai nemažai iššūkių bei įtampos. Ji savižudybės riziką patiriantiems kauniečiams suteikia informaciją apie pagalbos galimybes, sudaro individualų pagalbos planą, tarpininkauja registruojantis specialistų konsultacijoms. Vėliau psichologė vėl susisiekia su pacientu: teiraujamasi apie žmogaus savijautą, jos pokyčius, stebima, kaip sekasi įgyvendinti pagalbos planą. Per visą procesą teikiamas palaikymas, siekiama didinti asmens motyvaciją siekti nenutrūkstamos pagalbos.

Įprasta pašnekovės darbo diena apima planines tęstines konsultacijas kontaktiniu arba nuotoliniu būdu ir darbą su pirmą kartą besikreipiančiais asmenimis. Dalis jų, anot B. Ramoškienės, patys kreipiasi, bet apie kai kuriuos praneša, pavyzdžiui, gydymo įstaigos, kuriose žmogus gydėsi po mėginimo nusižudyti ar tarp vyraujančių nusiskundimų išsakė mintis apie savižudybę.

Atpažinę savižudybės rizikos ženklus atvejo vadybininkus apie tokius žmones informuoja gydytojai psichiatrai, psichologai, šeimos gydytojai, slaugytojos, socialiniai darbuotojai, ugdymo įstaigų darbuotojai.

„Taip pat matome tendenciją, kai vis dažniau, sunerimę dėl artimojo psichologinės būsenos, kreipiasi jo artimiausios aplinkos žmonės. Tikiuosi, jog tai reiškia, kad esame vis labiau atjaučiantys bei atidesni šalia esantiems žmonėms. Tokiais atvejais siekiame išsiaiškinti kuo daugiau aktualios informacijos apie asmenį, dėl kurio kreiptasi, paprašome jo kontaktų, o taip pat artimojo pasiteiraujame, ar galime atskleisti informaciją, iš kur tuos kontaktus gavome“, – pasakojo B. Ramoškienė.

„Pažvelk į pagalbos planą“

Kaip atrodo teikiama pagalba ir kuo ji skiriasi, nuo, pavyzdžiui, krizių centruose teikiamos pagalbos ar psichologų konsultacijų? B. Ramoškienė atsakė, kad išskirtinumas – pagalbos proaktyvumas bei jos tęstinumo užtikrinimas. Tai reiškia, kad atvejo vadybininkai siekia įsiterpti bei pasiūlyti pagalbą kuo ankstyvesniame krizės etape, nes galima numanyti, jog, laiku nesuteikus pagalbos, krizės bus neišvengta.

Kalbėdama apie pagalbos tęstinumą, pašnekovė teigia, kad dažnai pacientai, gydyti stacionare, nebetęsia gydymo ambulatoriškai.

„Tokiais atvejais jų gydymas nutrūksta, psichologinė būsena ilgainiui pablogėja, galiausiai ir vėl atsiduriama ligoninėje. Štai į tokį užburtą ratą mes, atvejo vadybininkai, ir siekiame įsiterpti aktyviai skambindami iš ligoninės išrašytiems pacientams ar jų artimiesiems ir motyvuodami tęsti gydymą Psichikos sveikatos centre“, – aiškino psichologė.

Be to, atvejo vadybininkai raštu sudaro kiekvienam pacientui individualų pagalbos planą. Kaip sakė pašnekovė, pagal poreikį į jį gali būti įtraukiamas gydymas įprastame arba dienos stacionare, gydytojo psichiatro, psichologo, socialinio darbuotojo ar kitų specialistų konsultacijos, rekomenduojamos savitarpio pagalbos grupės. Jei pacientas pageidauja išlaikyti anonimiškumą – ir konsultacijos anoniminę pagalbą teikiančiose organizacijose. Plane taip pat nurodyti skubią pagalbą teikiančių įstaigų kontaktai, artimųjų telefono numeriai.

„Atsižvelgiant į tai, jog sudėtingą emocinę būseną išgyvenančio žmogaus galimybės įsiminti informaciją, sutelkti dėmesį bei priimti racionalius sprendimus ženkliai sumažėja, turėti štai tokį iš anksto sudarytą pagalbos planą rankinėje ar piniginėje gali būti labai naudinga, tokiu atveju tereikia prisiminti vieną punktą – pažvelk į pagalbos planą“, – apie sprendimą pasakojo B. Ramoškienė.

Gydymas nutrūksta, psichologinė būsena ilgainiui pablogėja, galiausiai ir vėl atsiduriama ligoninėje.

B. Ramoškienė

Padėti tenka ir greitosios pagalbos automobilyje

Ką iškart atvejo vadybininkai darytų, jei, pavyzdžiui, paskambintų žmogus ir tartų „jaučiuosi prislėgtas, bijau, kad palūšiu“? Pašnekovė sakė, kad, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, paskambinęs asmuo pakviečiamas atvykti pasikalbėti gyvai arba toliau konsultuojamas telefonu. Taip įvertinama būklė, problematika, savižudybės rizika, o nuo viso to priklauso ir tolimesnė pagalbos eiga. Esant aukštai rizikai, nedelsiant kviečiama greitoji medicinos pagalba ir, pacientui sutikus, susisiekiama su jo artimaisiais.

„Yra buvę keletas išskirtinių atvejų, kai atvejo vadybininkui kartu su pacientu greitosios medicinos pagalbos automobiliu teko vykti į stacionarinę psichiatrinio profilio gydymo įstaigą ir teikti nenutrūkstamą palaikymą iki pat stacionarizavimo. Kitais atvejais, jeigu rizika įvertinama kaip ne tokia aukšta, kartu su pacientu, atsižvelgiant į išsakomus nusiskundimus, sudaromas jau minėtas individualus tolimesnės pagalbos planas“, – dėstė B. Ramoškienė.

Tolimesnė pagalba labai priklauso nuo konkretaus atvejo: tai gali būti ir vienkartinė pagalba su paraginimu iškilus poreikiui bet kada kreiptis, tačiau dažniausiai susitariama dėl pakartotinės konsultacijos. Per pakartotines konsultacijas aptariami pokyčiai, kaip laikomasi pagalbos plano, o prireikus galima jį koreguoti. Psichologė pažymėjo, kad nėra numatyto konsultacijų limito, todėl atvejo vadyba asmeniui gali būti taikoma taip ilgai, kaip šiam to reikia.

„Svarbu paminėti, jog, nutraukdami atvejo vadybą, siekiame kuo aiškiau ištransliuoti žinutę, kad asmuo turi galimybę pakartotinai kreiptis į atvejo vadybininką psichologinei būsenai pablogėjus. Nemaža jų dalis iš tiesų taip ir padaro – su kai kuriais asmenimis su pertraukomis kontaktuojame nuo pat atvejo vadybos paslaugos teikimo pradžios 2017 metais“, – aiškino B. Ramoškienė.

Kabinete – po 15 minučių nuo skambučio

Pašnekovė pasidalijo ir labiausiai atmintyje įstrigusiu pagalbos prašymu.

„Skambutis. Atsiliepus pasigirsta drebantis vyriškas balsas. Jis sako: „Aš sugrioviau savo šeimą. Neturiu kur eiti. Dabar važinėju po miestą ratais ir galvoje tik juodžiausios mintys.“ Paprašau paskambinusiojo saugiai sustoti ir papasakoti, kas nutiko, o tuo pat metu mintyse jau dėlioju galimus pagalbos scenarijus: greitoji medicinos pagalba ir stacionaras, o gal pakaks gydytojo psichiatro konsultacijos Psichikos sveikatos centre?

Pokalbiui besiplėtojant, pamažu imu supažindinti vyrą su mano jau apsvarstytais pagalbos scenarijais, bet išgirstu: „Aš tik labai noriu su kuo nors pasikalbėti.“ Po 15 minučių jis jau žengia į mano kabinetą ir nepatikėsite! Tik to ir pakako – nuoširdaus, nesmerkiančio pokalbio, neraginant „susiimti“, o atvirkščiai – skatinant išlieti visas susikaupusias ašaras“, – pasakojo B. Ramoškienė.

Pasak jos, minėtam vyrui neprireikė nei stacionarinio gydymo, nei gydytojo psichiatro konsultacijos ar medikamentinio gydymo. Jis nesikreipė ir dėl rekomenduoto psichologinio konsultavimo. Ko iš tiesų reikėjo – kad kas nors būtų šalia, išklausytų ir suteiktų palaikymą tuo kritiniu momentu, kai žmogus buvo beprarandantis savikontrolę.

„Susisiekus pasiteirauti apie savijautą kitą dieną jis netgi pajuokavo, kad kažkokie stebuklai tuose psichologų kabinetuose, matyt, vyksta. Minėtu atveju su asmeniu kontaktavau telefonu dar keletą kartų, kol abu nutarėme, jog savižudybės rizikos nebeliko. Atsisveikindama įpareigojau jį stebėti savo emocinę būseną ir esant poreikiui kreiptis vėl“, – prisiminė psichologė.

Tik to ir pakako – nuoširdaus, nesmerkiančio pokalbio, neraginant „susiimti“, o atvirkščiai – skatinant išlieti visas susikaupusias ašaras.

B. Ramoškienė

Daugiau kreipiasi moterų nei vyrų

Paklausta, su kiek žmonių per dieną tenka bendrauti, B. Ramoškienė atsakė, kad tai yra nenuspėjamas dalykas. Pasitaiko ir „ramių“ dienų, kai nėra jokių suplanuotų tęstinių konsultacijų ir negaunama naujų atvejų, tačiau būna, kad per parą tenka pabendrauti ir su 4–5 pirmą kartą besikreipiančiais asmenimis. Ji išskyrė, jog dažniau pagalbos teiraujasi moterys nei vyrai. Kokios būsenos paskambina pagalbos ieškantys kauniečiai?

„Besikreipiančiųjų būsena gali svyruoti nuo „pagalvojau, na, koks liūdnas tas mano gyvenimas“ iki „išėjęs iš jūsų kabineto ketinu nusižudyti“. Taigi, kaip ir minėjau, itin svarbu kiekvienu atveju labai rimtai įvertinti situaciją bei imtis atitinkamų veiksmų“, – teigė pašnekovė. Ji prisipažino, kad tenka bendrauti tiek su savižudybės riziką išgyvenančių mažamečių vaikų tėvais, tiek su labai garbaus amžiaus senoliais, tiek su aukštas pareigas užimančiais, pasiturinčiais asmenimis, tiek ir su daugiabučių laiptinėse nakvojančiais žmonėmis.

Kalbėdama apie pandemijos poveikį, B. Ramoškienė sakė, kad pastebėta, jog žmonės vis geriau priima nuotolinių konsultacijų formatą, todėl ir kreiptis pagalbos telefonu jiems tapo lengviau. Nors atvejo vadybininkų darbo krūvis pastaruoju metu išties išaugo, tačiau, anot pašnekovės, sunku pasakyti, ar tai atspindi pablogėjusią visuomenės emocinę būseną, ar tai yra mažėjančios stigmos dėl kreipimosi psichologinės pagalbos rezultatas.

„Iš tiesų pastebėjome, jog didžioji dalis pirmą kartą besikreipiančių asmenų su atvejo vadybininku susisiekia būtent telefonu. Matyt, tai išties patogus būdas užmegzti kontaktą – juk net surinkti pagalbos numerį kartais prireikia milžiniškos drąsos“, – pridūrė ji.

Žalingas „tobulumas“ ir užsisklendimas

Nors pernai Lietuvoje savižudybių buvo šiek tiek mažiau, iš gyvenimo pasitraukė daugiau moterų. Kalbėdama apie pagalbą moterims, B. Ramoškienė pažymėjo: tiek kaip psichologė, tiek kaip atvejo vadybininkė darbe ji labai dažnai pastebi moterų, kurios kenčia dėl sau keliamų nerealių reikalavimų ir siekio būti visapusiškai tobulos. Jos nori būti tobulos moterys, darbuotojos, žmonos, mamos, dukros, gyventi tobulai tvarkinguose namuose, akį traukti tobulai išpuoselėta išvaizda.

„Psichologai jau senokai suprato, jog toks terminas kaip „tobulumas“ iš viso neturėtų egzistuoti, nes jis kelia spaudimą siekti kažko, ko pasiekti paprasčiausiai neįmanoma! Man asmeniškai atmintyje stipriai įsirėžė frazė „tobulas gyvenimas – tai tobulas melas“, todėl savo darbe labai skatinu perfekcionizmo spąstuose įstrigusias klientes pabandyti būti tiesiog „pakankamai geras“.

Būti pakankamai geromis mamomis, pakankamai geromis žmonomis, pakankamai geromis darbuotojomis. Išmokę būti pakankamai geri, mes jausimės pakankamai gerai ir gyvensime pakankamai gerą gyvenimą. O juk pakankamai geras gyvenimas yra kur kas geriau nei jokio gyvenimo!“ – aiškino B. Ramoškienė.

Visgi vyrų pernai nusižudė kelis kartus daugiau nei moterų. B. Ramoškienės teigimu, čia vis dar veikia visuomenėje giliai įsišakniję apibrėžti lyties vaidmenys, o juk svarbu kuo daugiau kalbėti apie emocijas ir nekaupti jų viduje.

„Labai panašiai, kaip atidarome langus savo namuose tam, kad juos išvėdintume ir įsileistume gaivaus oro, turėtume „išsivėdinti“ ir savo vidų. Teko girdėti posakį „vyrai neverkia“, ar ne? Patikėkite manimi, verkia. Ir geriau jau tegul verkia, nei bando numalšinti savo skaudulius alkoholiu, kuris, beje, yra vienas didžiausių bei dažniausių savižudybės riziką sustiprinančių veiksnių“, – sakė psichologė.

Siekiant sumažinti Kauno miesto gyventojų savižudybių bei bandymų žudytis skaičių, penkiuose Kauno miesto poliklinikos padaliniuose socialiniai darbuotojai bei psichologai teikia nemokamas, Kauno miesto savivaldybės finansuojamo savižudybių prevencijos modelio lėšomis finansuojamas atvejo vadybos paslaugas asmenims, kurie išgyvena krizę, turi savižudiškų minčių ar bandė žudytis, taip pat ir nusižudžiusiųjų artimiesiems.

Per mėnesį visuose penkiuose Kauno miesto poliklinikos padaliniuose atvejo vadybos paslaugos suteikiamos vidutiniškai 110 asmenų, per pastarąjį pusmetį dirbta su 744 atvejais, suteiktos 1338 konsultacijos.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt