54 metų mokytojavimo patirtį turinti 82 metų pedagogė Antanina Račkaitienė kasdien skuba į klasę – ji matematikos moko Klaipėdos suaugusiųjų gimnazijos mokinius. Per tiek metų, patikino pedagogė, nėsyk į galvą nebuvo šovusi mintis, kad suklydo pasirinkdama šį kelią. „Man visada patiko šis darbas“, – sakė bene vyriausia šalies mokytoja.
A. Račkaitienė prieš šešerius metus, būdama 76-erių, buvo išėjusi į pensiją, tačiau užtarnautas poilsis truko neilgai – išgirdusi vienos mokyklos direktorės prašymą ir pasiguodimą, kad neturi, kas vaikus matematikos mokytų, pedagogė suskubo į pagalbą ir grįžo į darbo rinką. O paskui sulaukė dar ir kito darbo pasiūlymo.
„Mėgstu savo darbą, man labai patinka dirbti su vaikais. Randu bendrą kalbą su jais, labai noriu jiems paaiškinti, trokštu, kad jie pamiltų mokslą. Kai jie supranta, kai matyti, kad jiems atsirado kažkokia matematikos gyslelė, man būna labai malonu“, – entuziastingai kalbėjo A. Račkaitienė.
Paklausta, kiek jai teko per savo profesinę karjerą mokyti mokinių, pedagogė papasakojo neseniai apgailestavusi, kad nepasilikdavo kiekvienos mokytos klasės mokinių sąrašų.
„Gailiuosi to nepadariusi. Bet būna, kad mane užkalbina buvę mokiniai, aš jų neatpažįstu, nes kai kurie jau net pensininkai, bet kai pasisako, kur ir kada mokėsi, aš juos prisimenu“, – šypsojosi A. Račkaitienė.
Pati ji buvo gera mokinė ir nuo pirmos klasės svajojo ateityje mokyti vaikus.
Vaikystėje Antaninai teko išgyventi skaudžių patyrimų. Kai buvo dešimties metų, jos šeimą ištrėmė į Sibirą. Per ilgą ir sunkią kelionę (teko keliauti ir traukiniu, ir baržomis plaukti) jodvi su jaunesniąja seserimi (išvis šeimoje augo 7 vaikai) sunkiai susirgo, greičiausia nuo netikusio maisto. Šeimos iš namų įsidėtos atsargos keliaujant buvo pavogtos, tad teko pasisotinti tuo, ką pavykdavo gauti.
„Tai buvo nepaprastai sunki, žeminanti kelionė. Toks pat ir gyvenimas tremtyje. Tai labai skaudus ir sunkus gyvenimo etapas“, – neslepia A. Račkaitienė.
Matematika suteikia minties aiškumą. Ji lavina protą. Jei žmogus perpranta matematiką, jo mąstysena jau kitokia. Matematika leidžia žmogui visapusiškai lavėti.
Sibire teko kęsti speigą, pratintis prie svetimos aplinkos.
„Bent jau pačioje pradžioje buvo labai sunku, vėliau lietuviai pradėjo dirbti statybose, buvo išsilavinusių žmonių, jie tapo darbų vykdytojais“, – pasakojo mokytoja.
Sibire jai su seserimi teko mokykloje mokytis rusų kalba, o tai buvo didelis išbandymas, mat mergaitės šios kalbos dar nemokėjo.
Parsiradusi į Lietuvą, A. Račkaitienė, nuo mažumės jautusi aistrą matematikai, pradėjo dirbti buhaltere, ilgainiui tapo vyriausiąja buhaltere. Bet visą laiką jautė, kad buhalterija ne jai ir ne jos.
Moteris įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti matematikos ir įsidarbino mokykloje matematikos mokytoja. Studijos užtruko netrumpai, mat teko imti akademines atostogas.
„Ištekėjau, pasipylė vaikų“, – sakė keturių vaikų mama.
Kai pasakė, kad dirbsime nuotoliniu būdu, pagalvojau: viskas, reikės eiti iš darbo. Bet išsyk sau pasakiau: palauk, negi negali išmokti dirbti su tais „Teams“?
A. Račkaitienei mokytojos darbas taip tiko ir patiko, kad neprailgo nė sekundės. Kai prieš šešerius metus ji nutarė išeiti užtarnauto poilsio, nebemanė dar kada atversianti klasės duris, už kurių – jos pamokos laukiantys mokiniai. Bet kai sulaukė pasiūlymo grįžti į mokyklą, nedvejojo – nuskubėjo ten, kur širdis.
„Man norėjosi išeiti į žmones. Vėliau pakvietė į Suaugusiųjų gimnaziją, taip ir dirbu čia trečius metus. Labai džiaugiuosi dirbdama Klaipėdos suaugusiųjų gimnazijoje. Tai labai draugiškas, darnus kolektyvas: ir vadovai, ir mokytojai, ir visi darbuotojai“, – džiugesio netramdydama kalbėjo A. Račkaitienė.
Ji neslepia, kad kartais būna nelengva, ypač jei mokiniams stinga motyvacijos mokytis.
„Man kartais sako: kam man ta matematika, jei būsiu verslininkas? Pakaks pinigus susiskaičiuoti. Kam tos funkcijos?“ – pasakojo pedagogė.
„Verslininkams“ mokytoja atsako, kad nežinia, kas jų laukia gyvenime ir kada matematikos gali prireikti.
„Žinios juk visuomet praverčia. Ir aukštojo mokslo diplomo reikia. Be to, matematika suteikia minties aiškumą. Ji lavina protą. Jei žmogus perpranta matematiką, jo mąstysena jau kitokia. Matematika leidžia žmogui visapusiškai lavėti“, – aiškino pedagogė.
Ji pasidžiaugė, kad yra motyvuotų vaikų, kuriems jos dėstomas dalykas prie širdies.
Tai, kad praėjusiais metais trečdalis matematikos egzaminą laikiusių abiturientų neįveikė minimalios kartelės, pasak mokytojos, turėjo kelias priežastis. Pirma, užduotys išties buvo sunkokos. Antra, vaikams stinga motyvacijos mokytis. Trečia, pavasarį mokyklos pradėjo dirbti nuotoliniu būdu. „O tai irgi, be abejonės, turėjo įtakos“, – sakė mokytoja.
Ji neslėpė, kad nuotolinis mokymas ir ją šiek tiek baugino.
„Kai pasakė, kad dirbsime nuotoliniu būdu, pagalvojau: viskas, reikės eiti iš darbo. Tokia buvo mano pirmoji mintis. Bet išsyk sau pasakiau: palauk, negi negali išmokti dirbti su tais „Teams“? Bent šiek tiek“, – šypsodamasi pasakojo A. Račkaitienė.
Pedagogė kreipėsi į sūnų, gyvenantį Kaune. Šis per atstumą ir pamokė mamą šiuolaikinių technologijų pagrindų, o subtilumus ji jau savarankiškai perprato.
„Žinoma, buvo klaidų, bet pramokau. Jei ko nesuprantu, klausiu. Aš nesidroviu paklausti kolegų ar sūnaus“, – pabrėžė A. Račkaitienė.
Mokytoja apgailestavo, kad nemažai jaunų žmonių baigę universitetus išskuba į užsienį dėl aukštesnio atlygio.
„Jie ieško, kur daugiau uždirbs. Į mokyklą jie nenori eiti dirbti. Ir išties čia yra sunku dirbti. Ir vadinamojo popierizmo daug, ir tarp mokinių nemažai nemotyvuotų. Manau, kad dalis į mokyklą neateina ne tik dėl pinigų. Kad dirbtum mokykloje, juk reikia ir pašaukimo“, – kalbėjo daugiau nei pusšimtį metų mokykloje išdirbusi A. Račkaitienė.
