captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Nematoma Lietuvos istorija“: kraują stingdantys liudijimai

Rezonansinių nusikaltimų Panevėžyje tyrimas pagaliau sulaukia konkretaus postūmio. „Tulpinis“ Sigitas Novikovas, praėjus keturiems mėnesiams po sulaikymo, ima kalbėti ir jo liudijimas leidžia sulaikyti kitą grupuotės narį – Dainių Skačkauską, priklausantį gaujos branduoliui. Pareigūnams pavyksta prakalbinti ir jį.
Laidos stop kadras.
Laidos stop kadras.

Praėjus dviem savaitėms po Gedemino Kiesaus dingimo kriminalistai jau galėjo pasakyti, kad tai – „tulpinių“ gaujos darbas, tačiau vis dar nebuvo konkrečių įrodymų, kurie galėtų nusikaltėlius pasodinti už grotų. Sergejaus Piskunovo ir Vidos Kazlauskaitės žmogžudystės kaltininkai buvo žinomi dar greičiau – po kelių dienų. Tačiau ir šioje byloje trūko įrodymų veikti.

Lemtingą klaidą padarė ir kozirius policijai į rankas įdavė vienas „tulpinių“ lyderių Romualdas Čeponis. Panevėžyje nuo teisėsaugos slėpęsis vyras nusprendė nužudyti savo žmonos sesers draugą Saulių Bitę. Teisėsaugininkai gavo informacijos apie šį nusikaltimą.

Per sulaikymo operaciją Pušaloto miestelyje ginkluotas R. Čeponis buvo nukautas. Tačiau gyvi liko jo bendrininkai. Vienas jų – Afganistano karo veteranas Sigitas Novikovas. Panevėžietis tylėjo keturis mėnesius, tačiau atkaklus pareigūnų darbas davė savo vaisių. S. Novikovas prakalbo ir papasakojo apie padarytus nusikaltimus.

Du motyvai žudyti

Su buvusiais kolegomis aptarinėdamas 16 metų senumo įvykius, pirmasis nepriklausomos Lietuvos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininkas Alvydas Sadeckas iškelia klausimą, už ką „tulpiniai“ nutarė nužudyti savo bendrininką ir bičiulį S. Bitę.

Artūras Garla, tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius, sako, kad pagrindinis motyvas – asmeninis. S. Bitė gyveno su R. Čeponio žmonos seserimi, tačiau šis ėmė įtarinėti, kad S. Bitė, A. Garlos žodžiais, „primerkia į jo žmoną“. „Jis norėjo išsiaiškinti, kas ten kaip. Toks pagrindinis motyvas ir buvo“, – sako A. Garla.

Algirdas Matonis, tuometinis Kriminalinės policijos komisaras, papildo kolegas ir atskleidžia dar vieną priežastį: „R. Čeponis įtarė, kad S. Bitė galimai bendradarbiauja su policija.“

S. Novikovas papasakojo, kad R. Čeponio prašymu S. Bitę atvežė į mišką pasikalbėti, o tuomet sulaukė nurodymo surakinti jį antrankiais, apvynioti galvą lipnia juosta. S. Bitė buvo nuvežtas dar giliau į mišką. Pirmą šūvį paleido pats R. Čeponis. Liudininko teigimu, po to jis pasikvietė Donatą Fedčą, įdavė ginklą į rankas ir liepė šauti. Vėliau paaiškino, kad jis dabar „surištas“ su gauja.

Prakalbino žmogišku bendravimu

Išgaunant tiesą atliktą darbą teisėsaugininkai vadina aukštuoju pilotažu. Pradinę informaciją apie nusikaltimą teko rinkti rengiant daugybę apklausų. Per jas žmonės nė neįtardavo, kad atskleidžia naudingos informacijos, tačiau po grūdelį buvo lipdomas bendras paveikslas. Vėliau su turima informacija tekdavo eiti pas įtariamąjį ir apsimesti, kad žinai viską, kad nebėra ko slėpti. Rimtą postūmį prakalbinant S. Novikovą davė ir psichologinis darbas. Kriminalistai siekė parodyti, kad įmanoma išlipti iš nusikaltimų liūno ir vėl tapti gerbiamu žmogumi.

A.Matonis atskleidžia, kas jam labiausiai įstrigo bendraujant su S. Novikovu. „Su kolega Edmundu Kliuku, patyrusiu operatyviniu darbuotoju, vykdavome su juo [S. Novikovu – LRT.lt] į tą miško masyvą, kur viskas įvyko. [...] Tas miškas buvo tokia savotiška R. Čeponio „relakso“ zona. Kadangi gyveno nelegaliomis konspiracijos sąlygomis, naktį paprašydavo, kad jį nuvežtų į mišką. Paleidžia vieną, jis visą naktį miške prabūna, švintant jį pasiima iš ten. Mes kaip ir juokavome, kad tame miške pakasta nemažai jo priešų, tai jis eina į kapinyną ir džiaugiasi savo veiklos rezultatais“, – pasakojimą pradeda A. Matonis.

Laidos stop kadras.

Pareigūnai sako, kad tame R. Čeponio pamėgtame miške jie aptiko bidoną su ginklais. Kaip aiškina A. Matonis, jei reiktų atsitraukti, ginklus būtų galima pasiimti ir jais pasinaudoti. Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras pasakoja ir dar vieną iškalbingą epizodą: „Kalbant apie tai, kas įsiminė iš tų važiavimų į mišką: buvo pietų metas, netoli esančioje kaimo parduotuvėlėje nusipirkome šlapios dešros, pomidorų, agurkų ir pavažiavę nuošalioje vietelėje ant kapoto pasipjaustėme. Pasiūlėme ir jam [S. Novikovui] valgyti, jis buvo su antrankiais. Pagal tas nusikaltėliškas taisykles jis negali imti to maisto“, – prisimena A. Matonis. Iš pradžių atsisakinėjęs, pareigūnų įtikinėjamas, kad reikia valgyti, S. Novikovas pasidavė – valgė kartu. „Tai rodo, kad žmogus jau elgiasi ne pagal nusikaltėlišką mąstymą“, – teigia A. Matonis.

Pats S. Novikovas pareigūnams vėliau prisipažino negalvojęs, kad šie dalinsis maistu su nusikaltėliu, žinodami, kad jis žudikas. Toks bendravimas, anot A. Matonio, ir padėjo jį prakalbinti.

Žygdarbiais nesigirdavo

S. Novikovas papasakojo ir apie daugiau su R. Čeponiu padarytų nusikaltimų. 2000-ųjų spalio pabaigoje Dembavoje jie sulaukė grįžtančio vietos verslininko Vaido Berdešiaus, kuris dėl kažko nesutarė su R. Čeponiu. Kartu su juo atvažiavo jo draugas Vaidas Lipnevičius. Abu vyrai buvo nužudyti. Prabėgus pustrečio mėnesio jie sumušė garaže automobilį „Volvo“ pastačiusią moterį ir atėmė mašiną. S. Novikovas su D. Fedču už šį darbą turėjo pasidalinti pusantro tūkstančio dolerių.

Daugiau atskleisti S. Novikovas negalėjo – prie „tulpinių“ jis prisijungė jau po G. Kiesaus dingimo, kai reikėjo užpildyti dingusių jaunųjų gaujos narių vietas.

A. Garla atskleidžia, kad prieš prisijungdamas prie „tulpinių“, S. Novikovas kalėjime atliko bausmę už išžaginimą. „Jei neklystu, 1999 m. ar 2000 m. pradžioje jis išėjo į laisvę. Kai R. Čeponis nužudė jaunimą, jiems prireikė žmonių. Tada atsirado S. Novikovas.“

S. Novikovas su gauja prabuvo apie pusę metų. Kaip sako A. Garla, apie tą pusmetį jis viską ir papasakojo tyrėjams. Tačiau jis galėjo kalbėti tik apie tuos įvykius, kuriuose pats dalyvavo. Kaip pastebi A. Matonis, gaujoje vyravo taisyklė nesidalinti savo žygdarbiais ir nepasakoti, kur buvai.

Pareigūnai pateikia šią gaujos filosofiją atspindinčią situaciją: po vieno eilinio nužudymo gaujos nariai sėdi kavinėje, sklaido laikraštį ir garsiai dalijasi naujienomis, kad drastiškai nužudyti žmonės. Nors tarp tų 6–8 sėdinčiųjų yra ir dalyvavusiųjų aprašytame nužudyme, jie nė akimirkai neišsiduoda ir kartu su kitais sprendžia, kieno tai darbas.

S. Novikovas negalėjo padėti sulaikyti grupuotės lyderių. Tačiau jo pasakojimas atvedė prie kito „tulpinio“, kuris turėjo kur kas daugiau informacijos.

Liudininkas įbaugintas  

Pareigūnai sužino, kad nužudant S. Bitę dalyvavo ir Dainius Skačkauskas – vienas iš gaujos branduolio. D. Skačkauskas jau buvo policijai žinomas veikėjas. Nusikaltėlio karjerą jis pradėjo nuo vagysčių dar sovietiniais metais. 1992-aisiais jo namuose buvo rastas ginklų arsenalas. Už tai jis kartu su R. Čeponiu buvo pasiųstas už grotų. Grįžęs vėl pradėjo dirbti su „tulpiniais“. S. Novikovo žodžiais, S. Bitės nužudymo metu jis buvo kartu su jais. Padėjo užkasti kūną.

Remdamiesi liudininkų pasakojimais, pareigūnai jau identifikavę S. Bitės palaikų vietą. Ji stebima, kad grėsmę pajutę gaujos nariai neperkeltų kūno į kitą vietą. Svarstoma galimybė atkasti kūną.

Į pasitarimą Policijos departamente susirinkę pareigūnai kalba ir apie svarbaus liudininko S. Novikovo ateitį – už suteiktą informaciją jis nori saugumo. S. Novikovas pasakoja bijantis dėl savo gyvybės. Esą „tulpinių“ grupuotė turi daug be žinios dingusių narių ir jis spėja, kad visi jie – nužudyti.

D. Skačkausko sulaikymas būtų rimtas postūmis ir Kiesų byloje – jo pavardė pareigūnams žinoma ir iš ten. Be to, ketinama sulaikyti ir jauną grupuotės narį D.  Fedčą.

Prabilus S. Novikovui ir artėjant D. Skačkausko sulaikymui, su byla dirbantys kriminalistai gauna nurodymą laikytis ypatingo slaptumo, kad informacija nenutekėtų į viešumą.

Apie sulaikymą niekas nežinojo

D. Skačkauskas jau buvo sulaikytas tiriant G. Kiesaus dingimo bylą. Už grotų praleido dvi paras ir išėjo į laisvę. Pareigūnai atskleidžia, kad kartais tokie sulaikymai atliekami siekiant nuraminti gaujos narius. Jie patiki, kad jokių rimtų įrodymų teisėsaugininkai neturi, todėl paleisti į laisvę jaučiasi ramesni.

Bylą tiriantys teisėsaugininkai įtarė, kad dalis žmonių, dalyvavusių pagrobiant Kiesus, – nužudyti. Niekas negalėjo garantuoti, kad gaujos lyderiai nesugalvos pašalinti ir D. Skačkausko. Tuometinis Generalinės prokuratūros prokuroras Artūras Urbelis pripažįsta, kad po dviejų parų sulaikymo paleidę D. Skačkauską į laisvę jie rizikavo jo gyvybe ir kad jų darbas buvo ne tiek jį stebėti, kiek saugoti.

Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius Teisutis Vėbra sako, kad visi pareigūnų žingsniai buvo pasverti. Pasak jo, vėl pasirodžius pareigūnams D. Skačkauskas suprato, kad kažkas negerai ir kad šį kartą taip lengvai neišsisuks. Surasti D. Skačkauską pareigūnams nebuvo sunku, tačiau sulaikymo operaciją teko kruopščiai planuoti dėl kitų priežasčių.

Laidos stop kadras.

Tuometinio Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininko pavaduotojo Jurijaus Milevskio teigimu, D. Skačkausko sulaikymas negalėjo būti afišuojamas, negalėjo būti matomas. Taigi jo pradingimas kuriam laikui neturėjo atrodyti neįprastas, kad kitiems grupuotės nariams iškilę klausimai galėtų būti dėsningai paaiškinami. „Mes jį paprasčiausiai tyliai pagrobėme“, – sako J. Milevskis.

Kad nekiltų įtampa gaujos viduje, D. Skačkausko sulaikymas sutapo su jo išvykimu iš Panevėžio. Nieko neturėjo žinoti ir tam tikri advokatai, kuriuos pareigūnai įtarė bendradarbiaujant su gaujomis. A. Urbelis sako, kad grupuotės turėjo netgi bendras kasas, kuriose buvo kaupiamos lėšos advokatams. Ne bet kokiems, o patiems geriausiems.   

„Turėjome tam tikrą laiko tarpą, kuomet galėjome su D. Skačkausku normaliai padirbėti, ir, kaip parodė vėlesni įvykiai, tas darbas davė teigiamų rezultatų“, – konstatuoja J. Milevskis.

Per apklausas „pablogėdavo“ sveikata

Žinodami, kad informacija iš areštinių ir tardymo izoliatorių netrunka pasiekti laisvėje esančius gaujos narius, teisėsaugininkai pradeda vykdyti dezinformacijos planą. A. Urbelis aiškina, kad, vos sulaikius D. Skačkauską, nei apie Kiesus, nei apie kitus rezonansinius nusikaltimus nebuvo kalbama. „Jis buvo sulaikytas dėl S. Bitės nužudymo ir visas darbas vyko su šia byla.“ Esą taip pavyko šiek tiek nuraminti likusius grupuotės narius.

Susitvarkius su pirma kliūtimi pradedamas rimtas darbas apklausose. D. Skačkauskas pasidavė ne iš karto. T. Vėbros teigimu, sulaikytasis iš pradžių bandė vaizduoti save kaip vieną iš grupuotės lyderių, nors buvo matyti, kad nėra toks, koks bando pasirodyti.

A. Matonis prisimena ir D. Skačkausko aktorinius gebėjimus. Jis turėjo širdies stimuliatorių ir tuo naudojosi. „Būdavo taip: kai prasideda kokia apklausa, jis krenta, jam kažkas su širdimi blogai, mes lekiam, greitąją kviečiam į Saltoniškes, į mūsų biurą [...]. Jeigu tik jam kokia nors nepatogi situacija, jis iškart pradeda simuliuoti“, – apklausų detales atskleidžia A. Matonis.

T. Vėbra tęsia pasakojimą apie pareigūnų darbą su D. Skačkausku: „Jis buvo vežiojamas – paimamas iš laikino sulaikymo vietos, vežamas į parką, nuimami antrankiai, atsisėdama ant suoliuko, ištraukiami šilti kibinai, siūloma užkąsti...“ Praėjo daug laiko, kol D. Skačkauskas ėmė pasitikėti pareigūnais. „Kol pavyko įrodyti, kad mes neblefuojame, nenorime jo apgauti, kad mūsų tikslas – išaiškinti nusikaltimus, užtruko nemažai laiko“, – sako T. Vėbra.

A. Sadeckas tęsia kolegų mintį ir teigia iš praktikos galintis pasakyti, kad bet koks jėgos naudojimas dirbant su tokiomis grupuotėmis yra absurdiškas. „Jie įpratę prie jėgos. Tu tik pasirodai nieko vertas. Pirmiausiai pagarba turi būti. Kai jie įvertina ir pradeda gerbti pareigūną, tik tuomet gali atsirasti kalba“, – visuomenėje populiarią nuomonę apie smurtą prieš sulaikytuosius paneigia A. Sadeckas. Anot A. Matonio, galimam smurtui tokie nusikaltėliai būna pasiruošę netgi psichologiškai.

Sulaikytasis prakalbo

D. Skačkauskas buvo sulaikytas 2001-ųjų rugsėjo pradžioje. Po pusantro mėnesio darbo jis prakalbo. Keletas tikrų epizodų iš D. Skačkausko apklausos. Pareigūnai kalbasi su sulaikytuoju [kalba netaisyta – LRT.lt]:

– Mes su tavimi buvome 70–80 proc. garantuoti, kad jaučiame, kas tu per žmogus, kas pas tave dūšioje, kokios problemos, kad reikia bandyti atvesti ant tiesos kelio. Anksčiau ar vėliau kažkokie galai vis tiek išlįs.

– Matai, aš negalvojau, kad taip yra. Man fizinės kančios, ir dabar – dėl sveikatos, man jos nėra baisios. Jau geriau daužyti mane. Ir man nebūtų išėjimo fiziškai.

Šis pokalbis vyko Varėnos policijos komisariato patalpose. Jo metu surinkta informacija nėra tinkama būti įrodymu teisme. Viską turi oficialiai užfiksuoti prokuroras.

Liepė nužudyti žmoną

Svarbiausia pareigūnams tekusi užduotis – įveikti sunkiai nupasakojamą baimę. Gaujos lyderiai buvo gerai praplovę savo pavaldinių smegenis. Be to, D.  Skačkauskas turėjo liūdnų prisiminimų apie bendradarbiavimą su teisėsauga.

A. Garla prisimena konkretų pavyzdį, kuomet D. Skačkauskas buvo sulaikytas 1993 metais ir davė parodymus Šiaulių tardymo izoliatoriuje. „Pas jį porą kartų buvo atėjęs V. Baltušis pakalbėti, pasakyti, ką gi tu, vaikine, darai“, – sako A. Garla.

Kai po ketverių metų D. Skačkauskas išėjo į laisvę, gauja jo nepaliko ramybėje. Pareigūnai žino, kad R. Čeponis pasakė, jog šis padarė klaidą ir, jei nori reabilituotis jų akyse, turi nužudyti savo žmoną. A. Garla sako, kad norėdamas to išvengti, D. Skačkauskas išsiskyrė su žmona, kad parodytų, jog nieko bendro su ja nebeturi. Tačiau tuo viskas nesibaigė.

„Viskas baigėsi 1997 metais, kai [„tulpiniai“] pagrobė [Virginijų] Marščionką. Jį [D. Skačkauską] vėl pakrikštijo – jis dalyvavo nužudyme ir jam buvo pasakyta, kad antros klaidos neatleisime – turi sūnų ir t.t., nukentės tavo šeima“, – kraupias detales atskleidžia A. Garla.

Pareigūnų minimas Panevėžio nusikalstamo pasaulio veikėjas V. Marščionka kažkur dingo 1997-ųjų pavasarį. Kas jam nutiko, atskleidė D. Skačkausko liudijimai. Tai buvo pirmas darbas, į kurį jis buvo pakviestas po to, kai išėjo į laisvę.

„Iš anksto aš nieko apie tai nežinojau. [...] Čeponis man pasakė, kad teks man dalyvauti „dieloj“, kad turėsiu padaryti taip, kaip sakoma, kad tai bus man kaip išbandymas, nes aš, jo vertinimu, – prisidirbęs. [...] Jis nesakė atvirai, kad, jei ko nepadarysiu, – nušaus. Jis pasakė, kad, jei ką nors ne taip dabar padarysiu, tai pats suprantu, kas laukia. Tuos žodžius aš supratau, kad, jei nepaklusiu, jie mane nužudys“, – savo liudijimuose teigė D. Skačkauskas.

V. Marščionką „tulpiniai“ medžiojo ne vienerius metus. Buvo nepavykusių bandymų nušauti, jis išgyveno net automobilio sprogdinimą. Galiausiai pričiupo apgaule pakvietę į tariamą narkotikų pirkimo sandėrį užmiestyje.

Privalu dalyvauti visiems

A. Matonis V. Marščionką apibūdina kaip kitos mieste veikusios grupės lyderį. Esą jis ne tik nepakluso V. Baltušiui, bet ir keletą kartų su juo apsikumščiavo, buvo fiziškai už V. Baltušį stipresnis. „Tulpinių“ lyderiai nutarė jį pašalinti, motyvuodami tuo, kad jis buvo vienas iš tų, kurie organizavo pasikėsinimus. Norėdami V. Marščionką išvilioti iš miesto, „tulpiniai“ surengė visą operaciją – organizavo neva susitikimą su žmogumi, kuriuo jis pasitikėjo. Tuomet jį pagrobė. „Kadangi fiziškai buvo stiprus, tai pirko grandines karvėms rišti ir tomis grandinėmis suvyniojo“, – detalizuoja A. Matonis.

V. Marčionka į egzekuciją buvo vežamas tuo pačiu į policijos tarnybinius automobilius panašiu raudonu „VW Vento“, kuriuo naudotasi ir grobiant Kiesus.

V. Marščionka atvažiavo vienas, „tulpinių“ buvo septyni. Saulius Janonis ir R. Čeponis iš tolo stebėjo laukymėje laukiantį V. Marščionką ir apie jo judėjimą pranešė savo bendrams. Penki vyrai – Algimantas Vertelka, V. Baltušis, Audrius Andrušaitis, Valdas Blinkevičius ir D. Skačkauskas, apsirengę policijos uniformas, laukė automobilyje.

Penki „tulpiniai“ sustabdė iš neįvykusio susitikimo grįžtantį V. Marščionką. Ištraukę iš mašinos surakino antrankiais, apvyniojo metaline grandine. Nusivežę į motokroso klubą kankino. Galiausiai V. Baltušis paleido šūvį į galvą.

D. Skačkauskas liudija: „Grįžęs į patalpą pamačiau, kad ant patiesto polietileno guli Marščionka, jam ant galvos uždėtas taip pat polietileninis maišelis. Šalia stovintis Baltušis rankoje turėjo pistoletą ir pasakė maždaug taip, kad nušaus Marščionką už draugus. Mačiau, kaip po tų žodžių Baltušis priėjo prie gulinčio ant nugaros Marčionkos ir šovė į kaktą. [...] Kažkas, gal Baltušis, ir man liepė nupjauti, atrodo, ranką. Atsimenu, kaip pjoviau, koks kvapas mėsos ėjo.“

T. Vėbra sako, kad kiekvienas nusikaltime dalyvavęs grupuotės narys turėdavo kuo nors prisidėti. „D. Skačkauskui V. Baltušis buvo padėjęs metalo pjaustymo elektrinį pjūklą ir liepė nupjauti ranką nuo peties. D. Skačkauskas aiškino, kad, kai pradėjo pjauti, nuo svylančios mėsos pasidarė bloga, numetė pjūklą ir išėjo“, – liudininko parodymus prisimena T. Vėbra. Nepaisant to, kad darbo nebaigė, D. Skačkauskas po to esą vis tiek buvo paplekšnotas per petį, kad vis tiek prisidėjo. Taisyklę, kad kiekvienas nusikaltime turi kažkuo prisidėti, A. Sadeckas įvardija kaip sąryšį krauju.  

Apsisprendžia liudyti

Kūno dalis „tulpiniai“ sudegino čia pat, prie upelio. Šalia kepė šašlykus, kad praeiviams nekiltų įtarimų, ką vyrai veikia.

Tokiuose nusikaltimuose dalyvavusiam D. Skačkauskui buvo sunku pradėti kalbėti. Tačiau pareigūnai rado raktą, kaip įkalbėti jį prisipažinti. Baimė dėl šeimos privertė D. Skačkauską dalyvauti nusikaltimuose. Galimybė bendrauti su šeima įtikino atsiverti.

A. Matonis sako, kad prakalbus apie šeimą D. Skačkauskas pasikeisdavo. „Kalbant su juo apie vaiką, pasirodydavo ir ašaros akyse. Ir daug tokių niuansų buvo: kai kalbi apie vienus dalykus – vienokia reakcija, kai apie kitus – žmogus susijaudina ir pan. Tai vienas pagrindinių niuansų, kodėl jis sutiko bendradarbiauti. Jis turi daug aiškių žmogiškųjų savybių ir žmogiškųjų vertybių supratimo elementų. Matėsi, kad tai nežlugęs, nesupuvęs žmogus“, – D. Skačkauską apibūdina tuometinis Kriminalinės policijos komisaras.

D. Skačkauskas apsisprendžia. 2001 metų lapkričio 11 dieną jis rašo [kalba netaisyta]:

„Aš, Dainius Skačkauskas, laisvanoriškai noriu duoti pylnus ir išsamius parodymus apie Panevėžio mieste veikiančios „Tulpinių“ nusikalstamos grupuotės įvygdytus sunkius nusikaltimus, bei pilnai ir atvirai prisipažinti apie savo dalyvavimą šios grupuotės veikloje. [...] Šiuos parodymus noriu duoti savarankiškai, nedalyvaujant jokiam advokatui, kadangi manau, kad advokato dalyvavimas nereikalingas.“

„Noriu pilnai ir visapusiškai atskleisti man žinomus nusikaltimus, kuriuose vienaip ar kitaip ir pats esu dalyvaves. O būtent, 2000.07.06 įvykgditą tėvo ir sūnaus Kiesų ir jų Vairuotojo pagrobimą ir nužudimą. 2001.05. mėn įvygditą Sauliaus Bitės nužudimą, o taip pat anksčiau įvykditus Marščionkos, Dudos, verslininko iš Paistrio, kurio pavardės nežinau, Panevėžio biliardinės savininko, kurio pavardės taip pat nežinau, vyro ir žmonės Džiuvių, Sauliaus Janonio, Aleksandro Lebedevo, Giedriaus Liubarto, Egidijaus Bučio, Ramūno Narbuto nužudimus, bei kitą šios gaujos nusikalstamą veiklą.“

„Pasižadu daugiau niekada nenusikalsti.“

Pirmieji liudijimai – apie Kiesus

Pirmas nusikaltimas, kurio aplinkybes D. Skačkauskas išpasakojo teisėsaugai – mažeikiškio verslininko G. Kiesaus, jo sūnaus ir vairuotojo nužudymas.

Nusikaltimas, apie kurio eigą pareigūnai tik nutuokė, dabar tapo žinomas su visomis smulkmenomis.

2001-ųjų lapkričio 13 dieną Varėnos policijos komisariate parodymus fiksuoja prokuroras A. Urbelis. Apklausa prasideda 13 valandų 30 minučių.

Teisėsaugininkai sužino, kad pagrobti ir apiplėšti G. Kiesų buvo A. Vertelkos mintis. Panašu, kad tai buvo desperatiškas panevėžiečio planas siekiant išlikti tarp svarbiausių „tulpinių“ žmonių.

A. Matonis sako, kad gana intelektualus A. Vertelka iš pradžių buvo svarbus grupuotės narys, turėjo ryšių, mokėjo įtaigiai kalbėti. Tačiau laikui bėgant, tikraisiais grupuotės lyderiais tapo kiti, o jo autoritetas ir įtakingumas krito. „A. Vertelka prarado savo „bonusus“ ir galimybę, tapo pakankamai pažeidžiamas, nes buvo viduje kalbama, ir D. Skačkauskas tai sakydavo, kad jei neatneš medaus į bendrą statinę...“, – aiškina A. Matonis.

Gelbėjo savo kailį

„Tulpinių“ lyderiai niekada negalėjo pasigirti dideliais turtais – pinigų jiems nuolat trūko, reikėjo ieškoti naujų būdų jų prasimanyti. A. Vertelka esą sulaukdavo priekaištų, kad jis nepasiūlo, kaip gauti pinigų.

A. Matonis sako, kad idėją pagrobti verslininką G. Kiesų dėl neva didelių jo turtų A. Vertelka iškėlė gelbėdamas savo gyvybę, gelbėdamasis iš susidariusios situacijos. Esą jis suprato, kad jei gaujos lyderiams nenurodys pasipelnymo variantų, su juo taip pat bus susidorota.  

Klausantis nusikaltimo dalyvio pasakojimo bliūkšta įsivaizdavimas apie preciziškai suplanuotą nusikaltimą. Aiškėja, kad „tulpiniai“ tą naktį kartais net neįsivaizdavo, ką daryti toliau, o darbą pabaigti jiems pavyko sėkmingai susiklosčius aplinkybėms.

Laidos stop kadras.

D. Skačkauskas per apklausą pasakoja, kad niekas iš dalyvavusių pagrobiant G. Kiesų net nežinojo jo automobilio numerių. Pamačius prabangų „Mercedes“ automobilį, D. Skačkausko žodžiais, visi pasimetė, kilo chaosas, nes niekas negalėjo patvirtinti, kad tai būtent tas automobilis.

Galų gale pasaloje laukiantys „tulpiniai“ sulaukė autostrada lekiančio visureigio ir, įsijungę švyturėlius, pradėjo jį vytis. „Spaudėm, kiek eina. [...] Kai lenkėme, su ta lazdele pamojavome“, – užpuolimo detales tyrėjams dėstė D. Skačkauskas. Jis prisiminė, kad, automobiliui sustojus, pats priėjo prie keleivio durelių ir liepė G. Kiesui lipti iš automobilio.

Buto su pinigais – nėra

„Tulpiniai“ neplanavo, kad visureigiu važiuos ir G. Kiesaus sūnus – atrasti trečią žmogų mašinoje jiems buvo netikėtumas. Jie nesugebėjo surasti ir išjungti visų savo aukų telefonų – vienas Valdo Kiesaus aparatas aptiktas tik nuvažiavus į sodybą. Be to, pagrobimo metu „tulpiniai“ pametė G. Kiesaus batą. Jį surasti buvo pasiųstas D. Skačkauskas. Didžiausias nusivylimas „tulpiniams“ – A. Vertelkos žadėto buto su pinigais nebuvo. Nusikaltėliai iškvotė mokėjimo kortelių kodus, tačiau vietoje milijonų kiekvienas gavo tik po 9 tūkstančius litų.

A. Galminas buvo nužudytas sodyboje. Kiesų toks pat likimas laukė prie duobės miškelyje. D. Skačkauskas pasakojo, kad jam ir Giedriui Liubartui buvo liepta prie duobės atnešti vairuotojo kūną.

„[Benešant girdėjosi] pūkšt – šūvis. [...] Mes, kai buvome prie pat priėję, matėsi iš užpakalio, kad Kiesaus tėvo lavonas jau gulėjo prie duobės. O sūnus šiek tiek toliau. Man nesimatė. [...] Kaip ten buvo, velnias žino, mes dar nebuvome iki galo vairuotojo atnešę. Ar jis surėkė, ar kas, bet Čeponis greitai pakėlė pistoletą ir šovė į galvą“, – liudijo D. Skačkauskas. 

Paaiškėja ir viena kraupiausių šio nusikaltimo detalių – „tulpiniai“ nukirto savo aukų galvas. Jas tolyn nusinešė ir atskirai užkasė A. Vertelka bei R. Čeponis.

D. Skačkausko parodymai užfiksuoti. Jau žinoma vieta, kur palaidoti Kiesai. Pradėta planuoti „tulpinių“ gaujos lyderių sulaikymo ir kūnų atkasimo operacija. Sužinoma, kad netrukus spaudos kioskus pasieks laikraštis, kuriame – informacija apie netoli Panevėžio atkastus kūnus be galvų.

Tęsinys – kitą savaitę.

LRT TELEVIZIJOS dokumentikos ciklą „Nematoma Lietuvos istorija“ žiūrėkite pirmadieniais 21:30 val.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Nematoma Lietuvos istorija“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close