Briuselio akiratyje – naujos taisyklės dėl migrantų: kokie įsipareigojimai laukia šalių ir dėl ko virs didžiausios kovos

Justina Ilkevičiūtė, LRT.lt iš Briuselio
2021.09.27 05:30

2015-aisiais Europos krantus guminiais plaustais ir savadarbėmis valtimis, sausumos transportu ar pėsčiomis per Turkiją pasiekė beveik du milijonai migrantų. Tiems, kam pasisekė pasiekti žemę, teko susitaikyti su nauja realybe – mėnesius gyventi palapinėse Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje, dalis pajudėjo į Europos gilumą – Vengrijos, Vokietijos, Belgijos, Švedijos link. Bendrijai nepavykus susitvarkyti su didžiuliais srautais, kilo humanitarinė krizė.

Kad Europos Sąjungos migracijos politika nebeveiksni, jau seniai pripažinusi Europos Sąjunga 2015-ųjų migrantų krizės nenori kartoti, todėl vienas pagrindinių uždavinių – peržiūrėti prieglobsčio ir migracijos procedūras.

Europos Komisija (EK) savo naujo migracijos ir prieglobsčio pakto pasiūlymą pristatė 2020 metų rugsėjį. Dabar Europos Sąjungos Taryba, vienijanti 27 šalis nares, ir Europos Parlamentas turėtų pateikti savo viziją, koks turėtų būti galutinis migracijos paktas, tačiau procesas nebus paprastas, laukia daug ginčų ir nesutarimų tarp šalių narių.

„Turbūt nė viena šalis nepasakys, kad mūsų pateiktas siūlymas puikus, bet aš tikiuosi, kad visos 27 šalys pripažins, jog jis subalansuotas“, – dar prieš pristatydama paktą grupei žurnalistų sakė atsakinga vidaus reikalų eurokomisarė Ylva Johansson.

Pagrindinis EK siūlymo raktažodis – solidarumas. Pagal siūlomas taisykles daugiau šalių dalytųsi atsakomybe dėl Europą pasiekusių migrantų, o našta negultų tik ant priešakinėse linijose atsidūrusių šalių. Tačiau tai patinka ne visoms šalims narėms, į aršiausiųjų stovyklą stoja Višegrado šalys, raudonąsias linijas nusibrėžusi ir Lietuva.

Kitos, pavyzdžiui, Viduržemio jūros šalys, kritikavo paktą, kad jis nepalengvina naštos pasienio šalims, nes jame nėra konkrečių privalomų kvotų. Tokios kritikos pateikė ir Europos Parlamentas, nors kai kurie europarlamentarai atkreipė dėmesį, kad naujosios atrankos procedūros gali pažeisti dalies migrantų teises.

Nagrinėjant EK pakto pasiūlymą, be solidarumo, galima išskirti daugiau raktažodžių – greitis, reagavimas, partnerystė su migrantų kilmės šalimis, integruotos procedūros ir bendra ES grąžinimo sistema.

Savo siūlymus, kaip ES teisės aktai galėtų būti tobulinami, pateikė ir Lietuva, susidurianti su hibridine Baltarusijos režimo ataka. Kadangi EK savo pakto siūlymą pateikė dar tada, kai tokio pobūdžio atakos nebuvo, baiminamasi, kad naujasis migracijos paktas neatlieps grėsmių ir iššūkių. Pavyzdžiui, Lietuva nori statyti fizinį barjerą pasienyje, tačiau Bendrija prie to nelinkusi finansiškai prisidėti. Taip pat Lietuva siekia, kad ES teisės aktuose atsirastų hibridinės atakos sąvoka, leisianti apibrėžti, kokių konkrečių veiksmų ją patirianti šalis galėtų imtis.

LRT.lt aiškinasi, kokie svarbiausi pokyčiai siūlomi pakte, kaip tai galėtų paveikti Lietuvą, kokių pokyčių tikėtųsi Lietuva ir kokios galimybės tą pasiekti.

Migrantai
Migrantai / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Naujos patikros procedūros

EK siūlo įtvirtinti naujas procedūras pasienyje, kad jos vyktų kuo greičiau.

Atsirastų nauja tarpinė stadija – bendros tikrinimo taisyklės, kai asmens tapatybės, sveikatos ir saugumo patikra, pirštų antspaudų paėmimas turėtų būti atlikti ne ilgiau kaip per 5 dienas. Šiuo laikotarpiu asmenys būtų neišleidžiami iš pasienio užkardų, traktuojama, kad jie yra už Lietuvos ribų.

Vidaus reikalų viceministro Arnoldo Abramavičiaus teigimu, šiuo metu nėra bendro reglamentavimo, o kiekviena šalis patikrą atlieka skirtingai, be to, ji užtrunka ilgiau nei 5 dienas.

Į šį siūlymą Lietuva žiūri palankiai, nes po tikrinimo būtų nustatoma, kokia procedūra asmeniui bus taikoma toliau – prieglobsčio ar pasienio, o nuo to priklauso procesų greitis. Pastaroji reiškia, kad gauti prieglobstį tokiam migrantui galimybių yra mažai, todėl jo prašymui nagrinėti skiriama ne daugiau nei 12 savaičių.

Į šią grupę gali patekti migrantai iš tų šalių, kuriose situacija nėra krizinė, taip pat tie, kurie pateikia neteisingus duomenis ar piktnaudžiauja. Paprastai tariant, patikros procedūra leistų greitai atskirti ekonominius migrantus nuo tų, kuriems tarptautinė apsauga gali būti reikalinga. Pagal taisykles ekonominiai emigrantai galėtų būti sulaikomi, traktuojama, kad jie – už Lietuvos teritorijos ribų.

A. Abramavičiaus aiškinimu, patikros procedūra leistų greitai išsiaiškinti, ar asmuo nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui, o tolesnės procedūros vyktų kur kas greičiau. Tokiems žmonėms taikoma supaprastinta apeliacinė tvarka, o praėjus maksimaliam 12 savaičių laikotarpiui ir nenustačius požymių, kad asmuo turi pagrindą gauti prieglobstį, šalis turi teisinį pagrindą jį išsiųsti į kilmės šalį, nors šiuo metu Europos teisinėje bazėje to nėra numatyta.

„Įprastos prieglobsčio procedūros trunka labai ilgai, praktiškai iki 24 mėnesių gali tęstis, o pasienio procedūra daug greitesnė, migrantai identifikuojami ir po 12 savaičių jau galima pradėti jų grąžinimą. Iš visų migrantų iškart į prieglobsčio grupę pakliūtų tik tie, kuriems yra būtinybė gauti prieglobstį. Tai būtų, pavyzdžiui, Baltarusijos piliečiai, gal Sirijos, gal Afganistano piliečiai, jei jie įrodo, kad gresia pavojus“, – aiškina jis.

Komisija siūlo, kad prašytojai, kurių prašymai nagrinėjami pagal pasienio procedūrą, turės teisę pateikti tik vieną skundą. Taip pat numatomos griežtesnės taisyklės, kuriomis bus siekiama atgrasyti nuo nepagrįstų prašymų teikimo vien siekiant išvengti išvykimo ar jį vilkinant.

Komisija taip pat pažymi, kad jei sieną neteisėtai kirto nelydimi vaikai, šeimos, jiems turėtų būti taikoma įprastinė prieglobsčio procedūra ir sulaikymas netaikomas, nebent šalis paskelbusi ekstremaliąją situaciją, kaip šiuo metu Lietuva.

Šių pokyčių reikia, kad procesai paspartėtų visapusiškai: tų, kurie turi mažai galimybių pasilikti, prašymai bus nagrinėjami greičiau, o pažeidžiamiausių grupių ir tų, kurie juos pateikė teisėtais būdais dar prieš atvykdami į šalies teritoriją, prašymai Migracijos institucijų taip pat būtų nagrinėjami veiksmingiau ir greičiau, aiškinama pakto komunikate.

Tačiau Lietuva nenori laukti ir akcentuoja, kad sprendimai reikalingi jau dabar, o krizių atveju turėtų būti taikomas išimtinis teisinis reguliavimas.

Siekiama, kad vadinamoji pasienio procedūra būtų taikoma visiems sieną neteisėtai kirtusiems migrantams, tai leistų juos sulaikyti, o prašymai suteikti prieglobstį galėtų būti pateikiami tik sienos perėjimo punktuose ir diplomatinėse atstovybėse trečiosiose šalyse.

Migrantai
Migrantai / B. Gerdžiūno/LRT nuotr.

Solidarumas ir savanoriškas dalijimasis migrantais

Migracijos pakte skelbiama, kad nė vienai valstybei narei neturėtų tekti neproporcinga atsakomybė ir prisidėti turėtų visos valstybės narės. Šiuo metu tik apie trečdalis asmenų, kuriems nurodyta grįžti iš valstybių narių į savo šalis, faktiškai išvyksta, todėl paktu siekiama kurti naują bendrąją grąžinimo rėmimo sistemą.

Pagal naująjį paktą šalys galėtų bet kuriuo metu savanoriškai prisidėti pagalba tam tikrai šaliai, o nuspręsti, kokiomis priemonėmis jos norėtų prisidėti, galėtų pačios.

Numatyti keli pagalbos būdai. Pavyzdžiui, valstybės galėtų savanoriškai perkelti dalį migrantų į savo teritoriją ir rūpintis jais, kol jie sulauks prieglobsčio prašymų įvertinimo, tokiu atveju jos gautų finansinę paramą iš ES biudžeto. Kitas paramos būdas – pasirūpinti migrantų, kurių prašymai atmesti, grąžinimu į kilmės šalis. Atkreipiamas dėmesys, kad tą jos gali daryti neperkeldamos migrantų į savo teritoriją.

Trečias savanoriškos pagalbos būdas – padėti šaliai kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, teikti neteisėtiems migrantams konsultacijas ir skirti tam žmogiškųjų išteklių, siūlyti finansinę ir praktinę paramą šaliai, pavyzdžiui, reikalingu transportu, mobiliaisiais nameliais, taip pat šalys gali rinktis vadovauti politiniam dialogui su migrantų kilmės šalimis. Visą šią pagalbą remianti valstybė vėlgi galėtų teikti paramą neperkeldama dalies migrantų į savo teritoriją. Be to, šalys galėtų pasirinkti, ne tik kokį paramos būdą taikyti, bet ir kurių piliečių grąžinimą jos norėtų remti.

Tačiau komunikate taip pat pažymima, kad jei šalis pasirinks padėti šaliai grąžinti migrantus į jų kilmės valstybes, neperkeldama jų į savo teritoriją, o to joms nepavyks padaryti per 8 mėnesius, migrantai bus perkeliami į remiančiosios valstybės teritoriją. Tokiu atveju pagalbą pasiūliusi šalis turėtų perkelti migrantus į savo šalies teritoriją, jais pasirūpinti, kol pabaigs grąžinimo procedūras.

Būtent šios nuostatos sukėlė nemažai šalių narių ir europarlamentarų kritikos. EK pateikus pakto siūlymą, kai kurios šalys, pavyzdžiui, Višegrado, teigė, kad šis principas vėl reikštų privalomas migrantų kvotas, nors jos tam uoliai priešinasi. Europos Parlamentas, priešingai, išreiškė abejonių, kad naujos taisyklės nepakankamai palengvins naštą pasienio šalims.

Anot jų, valstybės galės pasirinkti, ar priimti pabėgėlį iš kitos šalies, ar padėti jį grąžinti į kilmės šalį, o kai toks pasirinkimas joms bus suteiktas, dauguma jų rinksis nepriimti migrantų į savo teritoriją.

Tai, kad migrantų perkėlimas gali būti tik savanoriškas, tvirtina ir Lietuva. „Manome, kad asmenų perkėlimas gali būti grįstas savanorišku principu, o ne privalomu ES kvotų nurodytu principu. Taigi, mūsų pozicija lankstesnė nei Višegrado šalių, kurios pasisako, kad joks perkėlimas neįmanomas. Manome, kad krizinėje situacijoje savo noru galime solidarizuotis ir jau solidarizavomės, pavyzdžiui, šiemet 10 pabėgėlių iš Italijos perkėlėme, priėmėme vertėjus iš Afganistano.

Esame nuoseklūs, savo pozicijos dėl Migracijos pakto nekeičiame. Jeigu prieglobsčio prašytojai įveikia saugumo patikrinimą, nematome didelės problemos, kad jie būtų perkelti čia, į Lietuvą“, – sako A. Abramavičius.

Komisija nuogąstavimus, kad nepavykus grąžinti migranto per tam tikrą laiką remiančioji šalis būtų savotiškai nubaudžiama ir turėtų prisiimti migrantus, atmeta. Ji tvirtina, kad neteisėtų migrantų grąžinimas bus prioritetas, o tai padaryti bus paprasčiau. Naujame pakte būtų nustatytos naujos grąžinimo rėmimo priemonės, Komisija siūlo paskirti ir naują pareigybę – ES grąžinimo koordinatorių.

Lietuvos toks argumentas neįtikina: „Tai Lietuvai nelabai tinkama, nes mes neturime svertų derėdamiesi su trečiosiomis šalimis. Didesnės šalys jų turi daugiau – tiek ekonominių, tiek bendruomeninių, todėl mes labai skeptiškai žiūrime [į privalomą migrantų perkėlimą], nes, nepavykus grąžinti per tam tikrą laikotarpį, jie turėtų būti čia, Lietuvoje.“

EK taip pat akcentuoja, kad nauju paktu būtų sustiprintas bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis siekiant palengvinti grąžinimą. Remdamasi persvarstytu Vizų kodeksu, Komisija galėtų siūlyti ribojamąsias arba palankias vizų priemones trečiosioms šalims, atsižvelgdama į tai, kiek jos bendradarbiauja su ES dėl migrantų grąžinimo, kaip yra dabar, tačiau, kaip akcentuoja, galėtų imtis ir papildomų priemonių, pavyzdžiui, finansinio skatinimo, nors daugiau apie tai nekalba.

Taip pat Komisija akcentuoja, kad ir toliau turėtų būti skirtas didelis finansavimas migracijos klausimams spręsti už ES ribų, kad migrantai liktų savo kilmės šalių kaimyninėse šalyse, o ne judėtų ES teritorijos link.

Migrantai Lietuvoje
Migrantai Lietuvoje / A. Morozovo/LRT nuotr.

Kada ima veikti privalomasis solidarumo mechanizmas

EK pakte numatė ir privalomojo solidarumo mechanizmą, kai šalis susiduria su stipriu migrantų antplūdžiu ir jos pajėgumų nebepakanka šalies teritorijoje esančiam migrantų skaičiui suvaldyti arba fiksuojama, kad tų pajėgumų netrukus gali nepakakti.

Kad šalis susiduria su krize ir spaudimu, turėtų pripažinti EK pati arba šaliai kreipiantis į EK. Tada ji leistų šaliai pasinaudoti galimybe laikinai nukrypti nuo įprastų procedūrų ir terminų, kartu užtikrinant pagarbą pagrindinėms teisėms ir negrąžinimo principą tiems migrantams, kuriems dėl grąžinimo į kilmės šalį grėstų susidorojimas ar net mirtis.

Tokiu atveju EK nustatys valstybės poreikius, kurių reikia padėčiai taisyti, o visos kitos valstybės privalės pateikti savo solidaraus atsako planus, kuriuose būtų nurodyta, ar jos nori vykdyti savo įsipareigojimus perkeldamos asmenis į savo teritoriją, ar remdamos grąžinimą arba derindamos abu veiksmus.

Vis dėlto valstybės taip pat gali nurodyti, kad, užuot rėmusios perkėlimą arba grąžinimą, jos prisidės kitomis priemonėmis (teiks šaliai operatyvinę, finansinę paramą, padės bendradarbiauti su migrantų kilmės šalimis), taigi, migrantų į savo šalį priimti nenorinčios šalys pirminiame etape galės šia teise pasinaudoti.

Tačiau jeigu EK, išanalizavusi šalių pateiktus pagalbos planus, įvertins, kad siūlomos pagalbos nepakanka, bus rengiamas Solidarumo forumas. Jame būtų peržiūrėti valstybių pateikti pagalbos planai ir patvirtinus, kad parama nepakankama, pradėtų veikti kritinės masės korekcijos mechanizmas.

Pagal jį būtų pakoreguoti tų valstybių narių, kurios nusprendė prisidėti kitomis priemonėmis, įnašai. Jos turėtų prisiimti atsakomybę už 50 proc. jiems priskirtų perkėlimo ir (arba) grąžinimo rėmimo atvejų. Atitinkamai sumažėtų kitų priemonių, kurias prisiėmė ta valstybė narė, dalis.

Net ir tuo atveju, jei šis korekcijos mechanizmas būtų taikomas, nė viena valstybė narė nebūtų įpareigota prisidėti perkeldama migrantus į savo teritoriją, nes vietoj to ji galėtų nuspręsti remti grąžinimą. Kiek bylų tektų apsiimti šaliai, būtų apskaičiuojama pagal jos gyventojų skaičių ir BVP.

Jeigu jai nepavyks grąžinti migranto į kilmės šalį per 4 mėnesius, migrantas turėtų būti perkeltas į jos teritoriją, dėl to kai kurios šalys stoja piestu. Vengrija, Lenkija, Čekija, Austrija, tik pasirodžius Komisijos pakto siūlymui, iškart pareiškė nesutinkančios su šia nuostata, todėl derybose sieks, kad jis būtų pakoreguotas. Pasienio šalys, įprastai susiduriančios su migrantų srautais, pavyzdžiui, Graikija, Ispanija, Italija, priešingai, prašo palaikyti šalių šią nuostatą. Taigi, didžioji kova priešakyje ir neaišku, kaip šalims pavyks rasti kompromisą.

EP vicepirmininkė, kuri praėjusią savaitę lankėsi Lietuvoje, LRT.lt teigė, kad kiekviena šalis turi vaidinti savo vaidmenį esant migrantų krizei ir sutarimas turės būti rastas, nes dabar susikalbėjimo trūksta ne tik tarp šalių, bet ir tarp ES institucijų.

„Mes matėme puikių solidarumo pavyzdžių, pradedant finansine pagalba ir pan. Bet kai kalba pasisuka apie žmones, apie migrantų perkėlimą, pokalbis nutyla. Jeigu žiūrėtume į ES sutartis, solidarumas yra svarbu, ypač kai kalbame apie migraciją, teisingumą, vidaus reikalus ir mano viltis, kad sutarimas bus ir tai, kas prasidėjo šią vasarą (turi omenyje kilusią migrantų per Baltarusijos pasienį krizę – LRT.lt), mus nukreips tinkama linkme“, – sakė ji.

EK migracijos pakto siūlyme numatyti ir tam tikri saugikliai toms šalims, kurios anksčiau perėmė atsakomybę dėl dalies migrantų, patekusių į pasienio šalis, ir padėjo joms, persikeldamos juos į savo teritoriją. Komunikate rašoma, kad valstybė narė, galinti įrodyti, kad per pastaruosius 5 metus ji buvo atsakinga už daugiau nei 2 kartus didesnį nei ES vidurkis prašymų skaičių vienam gyventojui, gali paprašyti išskaičiuoti 10 proc. jos vadinamosios sąžiningos dalies, kuri turi būti proporcingai paskirstyta kitoms valstybėms narėms. Paprastai tariant, toms šalims, kurios parodė solidarumą anksčiau, tektų mažesnė našta ateityje.

Koncertinos tiesimas Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje
Koncertinos tiesimas Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje / D. Umbraso/LRT nuotr.

Tikisi sienos statybų finansavimo, tačiau ES nelinkusi pritarti

Lietuvos Vidaus reikalų ministerijos teigimu, svarbiausia, kad ES teisės pokyčiai būtų orientuoti į stipresnę sienų apsaugą, bendrus išorės sienų stebėjimo standartus ir neteisėto atvykimo prevenciją, o ne į nekontroliuojamo migracijos srauto padarinių sprendimą. Tačiau Komisijos pasiūlytame Migracijos pakte nors ir kalbama, kad išorinių sienų apsauga yra svarbus aspektas, konkrečių priemonių nedaug. Tuo labiau nekalbama apie išorinių sienų fizinio barjero statybų finansavimą, kurio taip siekia Lietuva.

A. Abramavičius aiškina, kad apskritai pakte nekalbama apie konkretų finansavimą nė vienoje dalyje: „Paktas tik reglamentuoja procedūras, kurias turi įgyvendinti šalys, o Komisija tam tikrais atvejais gali skirti finansavimą.“

Jis akcentuoja, kad sienos reglamentavimą nustato Šengeno sienų kodeksas ir čia Lietuva siekia pokyčių teisės akte. Vidaus reikalų ministerija parengė ir visoms šalims jau išplatino idėjų dokumentą, kuriuo siekia suburti palaikančių šalių grupę, tačiau Komisija kol kas užsispyrusiai tvirtina, jog finansuoti sienų statymą nėra jos užduotis.

Lietuva tvirtina, kad reikia aiškių taisyklių, kokių konkrečių veiksmų valstybės narės gali imtis, kai prieš jas vykdoma hibridinė ataka, pasireiškianti kaip dirbtinai sukurtas didelio masto neteisėtų migrantų srautas, organizuojamas ir skatinamas nedemokratinio režimo. Ji siekia, kad būtų peržiūrėti šie aspektai.

• Fizinis barjeras turi būti priimamas kaip viena iš būtinųjų priemonių, o išorinės ES sienos apsauga būtų sustiprinta.

• Galiojantis Šengeno sienų kodeksas numato, kad, esant rimtai grėsmei viešajai tvarkai ar vidaus saugumui, galima nedelsiant imtis veiksmų atstatant vidaus sienų kontrolę, tačiau jokių priemonių ties Šengeno išorės sienomis grėsmės atveju nėra numatyta.

• Be sienų stebėjimo, nenumatytos jokios priemonės, kurių galima imtis siekiant prevencijos – užkirsti kelią neteisėtai kirsti sieną.

• Šiuo metu ES lygiu nėra nustatytas bendras išorės sienų stebėjimo standartas. Siekiant užtikrinti vienodą ES sienų saugumo lygį, turėtų būti nustatyti bendri standartai.

• Fizinis barjeras yra veiksminga sienos apsaugos priemonė, kuri tarnauja visai ES, o ne vien atvykimo valstybėms narėms. Ši priemonė turėtų būti įteisinta ES lygmeniu, o taip pat tam turėtų būti skiriamas adekvatus finansavimas.

Viceministro teigimu, siūlymus palaiko šalys, susiduriančios su hibridine ataka: Baltijos šalys, Višegrado šalys, taip pat Rumunija, Graikija, Austrija. Mažiau palaikymo sulaukiama dėl išimčių taikymo prieglobsčiui.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt