Du ministrai šią savaitę Seime turėjo iškęsti interpeliacijos procedūrą. Tačiau nei žemės ūkio ministrei Virginijai Baltraitienei, nei krašto apsaugos – Juozui Olekui, ji nebuvo skausminga. Dabar, kai iki rinkimų liko vos savaitė, ne visai tinkamas metas atstatydinti ministrus, tačiau tai labai tinkamas metas įvertinti jau nueinančios vyriausybės nuveiktus ir tuos darbus, kurie liko tik popieriuje.
Ekonomistai, verslininkai kalbėjo, kad Lietuvos ūkiui svarbiausia reformuoti švietimo ir mokslo sistemą, daugiau investuoti į tyrimus ir inovacijas, liberalizuoti darbo rinką ir sumažinti darbo jėgos apmokestinamą. Apie ministrus ir vyriausybės veiklą šįkart – pokalbis su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriumi Vitaliu Nakrošiu.
– Ar korektiškas būtų teiginys, kad interpeliacija politiškai kai kam naudinga, bet politiškai nerimta?
– Manau, kad opozicija turėjo politinį pagrindą interpeliacijoms. Nepaisant to, kad prieš kiekvienus Seimo rinkimus opozicija suaktyvėja, siekdama mobilizuoti savo rinkėjus, tačiau buvo ir pagrindas reikalauti ministrų politinės atsakomybės dėl pasikartojančių skandalų žemės ūkio valdymo srityje ir dėl „auksinių šaukštelių“ skandalo, kurio žala biudžetui nebuvo labai didelė, tačiau tai tapo rezonansiniu įvykiu visuomenėje.
– Tai jūs netgi įžvelgiate, kad šitų ministrų atstatydinimui buvo pagrindas?
– Mano nuomone, buvo pagrindas, kuris yra susijęs su tuo, kad įvairiose valdymo srityse sistemiškai kartojasi blogo valdymo pavyzdžiai. Ir tai rodo, kad nėra mokomasi iš skandalų, nėra šalinamos blogo valdymo priežastys.
– Jeigu mes kalbėtume apskritai apie visus šitos vyriausybės skandalus, ar jie turėjo įtakos vyriausybės darbui?
– Taip, manau, kad skandalai turėjo neigiamą įtaką vyriausybės veiklai, nes vyriausybė negalėjo sutelkti dėmesio struktūrinėms reformoms ar kitiems reikšmingiems sprendimams, nes, atsiradus skandalui, reikia nagrinėti jo priežastis ir grįžti atgal, užuot dirbus su opozicija, įvairiomis suinteresuotomis grupėmis, sprendžiant būsimąsias problemas Lietuvoje.
– Tai dabar ir pakalbėkime, ką vyriausybė nuveikė. Ar, jūsų požiūriu, ji ėmėsi pakankamų veiksmų, kad generuotų ekonomikos postūmį? Ekonomikos augimas buvo, bet mes esame labai toli nuo Vakarų ir Skandinavijos, tai ar to augimo pakako?
– Visų pirma, reikia pastebėti, kad dabartinė vyriausybė dirbo ūkio augimo sąlygomis, todėl ji nesusidūrė su esminiais iššūkiais, tokiais kaip fiskalinė konsolidacija, mokesčių reforma, su kuriais susidūrė Andriaus Kubiliaus vyriausybė. Ir todėl buvo paprasčiau imtis ekonominės politikos veiksmų.
Tačiau šios kadencijos laikotarpiu labai trūko struktūrinių reformų švietimo, sveikatos, valstybės valdymo srityje, taip pat valstybės turto panaudojimas liko pakankamai neefektyvus. Nebuvo sprendžiami ilgalaikiai Lietuvos konkurencingumo iššūkiai, nors reikia pripažinti ir tai, kad dabartinė vyriausybė tikrai nemažai padarė dėl strateginių energetikos projektų – euro įvedimo, būsto renovavimo programos ir kt. – todėl nereikėtų vertinti vyriausybės veiklos rezultatų vien tik pesimistiškai.
– Darbo santykių liberalizavimas. „Socdemai“ žadėjo tai padaryti vos atėję į valdžią. Darbo kodeksą šiaip taip pavyko priimti baigiantis Seimo kadencijai ir vyriausybės darbui, bet su pažadais tobulinti, kurie dabar vėl lyg ir „kabo ore“. Kaip vertinti šitą vyriausybės darbą? Ar jis laikytinas pagrindiniu ir svarbiausiu per visą kadenciją nuveiktu darbu?
– Aš manau, kad tai buvo vienas iš pagrindinių darbų. Tai yra struktūrinė reforma, kuri įvyko po keliolikos metų pertraukos Lietuvoje. Ir tam, kad tai įvyktų, ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius tikrai turėjo parodyti aktyvią lyderystę, galbūt tai pavyko dėl partijos ir jo asmeninio populiarumo.
Ir džiugu tai, kad sprendimas priimtas šios vyriausybės kadencijos metu, nes aš abejoju, ar, pasikeitus Seimo daugumai, būtų įmanoma greitai pasiekti sutarimą dėl Darbo kodekso patvirtinimo. Tikėtina, kad tas susitarimas būtų atidėtas neapibrėžtam laikotarpiui. Todėl šita reforma yra tikrai aktyvios lyderystės ir gero valdančiosios daugumos bendradarbiavimo pavyzdys.
– Ar galima matyti kokias nors vyriausybės pastangas ir veiksmus, galvojant apie ateitį, t.y. kad po 2020 metų Lietuva arba neteks ES paramos, arba ji ryškiai aptirps?
– Ateityje mes galime patirti tam tikrą ekonominį šoką. Ir tam reikalingos bendros valdančiosios daugumos ir opozicijos pastangos. Lietuvoje yra labai didelė politinių partijų priešprieša – turime du konkuruojančius politinių partijų blokus – tai socialdemokratų ir konservatorių blokai, todėl jie dažnai renkasi strategiją susipriešinti tam, kad mobilizuotų savo rinkėjus, o ne tam, kad bendradarbiautų tarpusavyje.
Todėl šiame kontekste yra labai reikšminga iniciatyva, kuri atėjo iš prezidentūros, dėl finansavimo krašto apsaugai didinimo, savanorių atstatymo, tam, kad būtų galima sutelkti bendras jėgas dirbti tarp skirtingų politinių partijų blokų, užtikrinant ilgalaikių sprendimų priėmimą ir jų įgyvendinimą.
– Kad jau prakalbome apie prezidentę – kiek įtakos vyriausybės darbui turėjo tai, kad premjeras su prezidente pakentė vienas kitą (o pabaigoje netgi tas žodis „pakentė“ nelabai tinka – jau greičiau nepakentė)?
– Žinoma, reikalingas aukščiausių valdžios institucijų bendradarbiavimas. Ir neturi būti taip, kad vyriausybė turi savo prioritetus, prezidentas – savo, o Seimas turi savo darbotvarkės prioritetinius klausimus. Aukščiausios valdžios institucijos turi tarpusavyje bendradarbiauti ir tartis, siekiant kad sprendimai būtų priimti ir įgyvendinti. Ir labai apmaudu, kad kadencijos pabaigoje pašlijo santykiai tarp valdančiosios daugumos ir prezidentės.
Manau, kad tai darė įtaką, ypač kadencijos pabaigoje, bet taip pat galima pasakyti, kad padėjo mobilizuoti valdančiąją daugumą Darbo kodekso priėmimo klausimu, nes buvo siekiama pasipriešinti prezidentės veto ir parodyti valdančiosios daugumos galimybes priimti ryžtingus sprendimus.
– Jeigu jums reikėtų įvertinti šios vyriausybės darbą, tarkime, dešimtbalėje sistemoje, kokį jūs rašytumėte pažymį?
– Po socialinio modelio patvirtinimo Seime aš rašyčiau 7 balus ir sakyčiau, kad, neišnaudojus struktūrinių reformų galimybių, nebuvo galima rašyti aukštesnio balo, nes reikia imtis reikšmingesnių struktūrinių reformų tam, kad tai atitiktų Lietuvos ilgalaikio konkurencingumo iššūkius, ir tos reformos būtų įgyvendintos.
– Dabartinei vyriausybei – 7 balai, bet, jeigu palygintume su prieš tai buvusia A. Kubiliaus vyriausybe, tai kiek anoji galėjo užsidirbti, jūsų požiūriu?
– Mano nuomone, ana vyriausybė yra verta 8 balų, nes ji dirbo krizės sąlygomis ir susidūrė su esminiais iššūkiais dėl fiskalinės konsolidacijos ir mokesčių reformos. Be to, A. Kubiliaus vyriausybei didesniu mastu pavyko įgyvendinti tam tikras struktūrines reformas: įvyko aukštojo mokslo reforma, iš dalies buvo įvykdytas asmens sveikatos įstaigų tinklo pertvarkymas. Ir tai leidžia vertinti tos vyriausybės veiklą šiek tiek palankiau negu dabartinės vyriausybės, kuri savo kadenciją baigia jau gana greitai.
