Lietuvoje

2021.09.20 17:27

Įvertino institucijų ir Bilotaitės komunikaciją apie migrantų krizę: normalu, kad akcentuoja grėsmę, bet peržengtų linijų yra

Benas Brunalas, ELTA2021.09.20 17:27

Neteisėtų migrantų krizė Lietuvoje prikaustė visuomenės dėmesį ir greitai tapo kone svarbiausiu nacionalinio saugumo klausimu. Ir ne tik dėl to, kad daug kartų buvo konstatuojamas faktas, jog Lietuvos–Baltarusijos siena, pasirodo, yra kiaura, o Aliaksandro Lukašenkos režimo motyvacija didinti siunčiamų migrantų srautus, regis, neturi saiko. Vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės ir atsakingų pareigūnų atsakymai į skirtingus su migracijos krize susijusius klausimus akcentuojant tą patį – Baltarusijos pradėto hibridinio karo prieš Lietuvą motyvą – taip pat gali būti laikomas svarbiu, nesaugumo diskursą šalyje kūrusiu veiksniu.

Saugumo studijose tai, kad politikai ir valstybės institucijos tam tikras kilusias problemas pateikia kaip egzistencinę grėsmę keliančias ir netradicinių sprendimo priemonių reikalaujančias situacijas, nėra neįprastas dalykas. Galima surasti daugybę politikos pavyzdžių, kai vieno ar kito reiškinio sugrėsminimas, vadinamasis saugumizavimas, tapo prielaida greičiau išspręsti kilusią problemą.

Tačiau saugumizavimo aktas, nors ir gali padėti sutelkti reikiamus resursus ir būtiną greitį sprendžiant realią grėsmę keliančias problemas, kartu gali būti ir manipuliavimo ar piktnaudžiavimo eskaluojama grėsme įrankiu. Pavyzdžiui, prisidengiant saugumo poreikiu galima ilgiau nei būtina naudotis netipinėmis, esą ekstremaliai situacijai spręsti būtinomis priemonėmis, ar tiesiog toliau inerciškai nacionalinio saugumo klausimus laikyti kur kas svarbesniais nei žmogaus teisės ar žodžio laisvė.

Būtent šiame kontekste būtų galima žiūrėti tiek į Vidaus reikalų ministerijos (VRM) keltą, tačiau premjerės palaikymo nesulaukusią iniciatyvą dėl į Lietuvą neteisėtai atvykusių užsieniečių sulaikymo nebe pusmetį, o neribotą laiką. Šiame kontekste galėtų būti vertinama ir kuriam laikui apribota galimybė žurnalistams dirbti prie Lietuvos–Baltarusijos sienos.

Galiausiai panašius klausimus kelia ir ministrės A. Bilotaitės išsakyta kritika advokatams, atstovaujantiems penkiems į Lietuvą patekusiusiems ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą turintiems afganistaniečiams. Pastarajame pasisakyme ministrė tarsi leido suprasti, kad minimi advokatai tarsi ne tiek gina žmogaus teises, kiek atveria plyšį neteisėtų migrantų atakuojamame Lietuvos pasienyje.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas pažymi, kad vasarą kilusi neteisėtų migrantų krizė Lietuvos–Baltarusijos pasienyje turi akivaizdžių saugumizavimo akcentų. Nors, jo teigimu, tai, kad ministrė A. Bilotaitė bei atskiros institucijos ėmėsi situaciją grėsminti, nėra nieko neįprasta ar bloga esamomis sąlygomis, visgi dėl kai kurių kilusios krizės akcentų galima kelti klausimą, ar tikrai gąsdinimo procesas vis dar ir visais atžvilgiai turi realų pagrindą. Kitaip tariant, ar politikai bei atsakingos institucijos nepiktnaudžiauja sakydami, kad šiuo metu vis dar turime rinktis tarp saugumo, į kurį kėsinasi A. Lukašenkos režimas, ir liberaliai demokratijai būdingų rutininių vertybių.

„Saugumizavimas šiuo metu tikrai yra akivaizdus. Viena vertus, tai galima suprasti ir gal net pateisinti, nes situacija yra neeilinė ir mums netipinė. Mes su tuo anksčiau nesame susidūrę ir dėl to reikia reaguoti labai greitai. Ne visada sprendimai, kurie yra priimami tipiniu greičiu ir pagal tipines procedūras, leidžia pasiekti greitą rezultatą. Pavyzdžiui, žinome, kad dažnai būna labai ilgos viešųjų pirkimų procedūros. Šiuo atveju, kai kalbame apie išskirtinę grėsmę nacionaliniam saugumui, galima taikyti kažkokias greitesnes procedūras – apeinant tam tikras taisykles. Tai yra pagrindžiama saugumo užtikrinimo poreikiu“, – Eltai sakė TSPMI profesorius.

„Taigi iš dalies galima suprasti, kodėl yra imamasi kai kurių netipinių priemonių ir papildomų gąsdinimo arba sugrėsminimo situacijų. Ministrė, matyt, tą ir daro. Tai yra jos veikimo būdas tiek bendraujant su žiniasklaida, tiek su kitomis valstybės institucijomis, jai reikia greitų sprendimų, jai reikia greito finansavimo, greitų žmogiškųjų resursų, nes ji yra atsakinga už šios problemos valdymą“, – tęsė T. Janeliūnas.

Profesorius saugumizacijos procesų kontekste aiškindamas tai, kaip Lietuvoje institucijos ėmėsi spręsti neteisėtų migrantų krizę, pažymėjo, kad šiuo klausimu ypač svarbus balansas. Kitaip tariant, konkrečios, ypač su saugumo klausimais dirbančios valstybės institucijos, saugumizavimo technikas gali išnaudoti maksimaliai ir tęsti net grėsmės situacijai pasibaigus. Todėl, akcentuoja T. Janeliūnas, kitų institucijų, žiniasklaidos ar tam tikrų interesų grupių kuriama atsvara, gali ir dažniausiai tampa grėsminimo procesų balanso instrumentu.

„Valstybėje ne vienintelė vidaus reikalų ministrė sprendžia reikalus. Į balansą, klausiant, ar tikrai visose srityse yra būtinas saugumizavimo mechanizmas, ar nėra perlenkiama lazda, įsitraukia kitos institucijos, kai kuriais atvejais netgi teismai. Žiniasklaida taip pat atlieka savo funkciją“, – teigė TSPMI profesorius.

Anot jo, būtent žiniasklaida ir tapo efektyviu minimo balanso dalyviu. Vienas iš tokių pavyzdžių kurį laiką taikytas draudimas žurnalistams dirbti pasienyje. Šis žiniasklaidos pasipiktinimą sukėlęs apribojimas buvo atšauktas tik po pareikšto pasipiktinimo ir pateikto bendro žiniasklaidos priemonių reikalavimo valdžios institucijoms.

„Po šiokių tokių neaiškumų ir protestų draudimai žurnalistams lankytis pasienio zonoje buvo atšaukti. Taigi suveikė demokratinis bandymas suabejoti arba pasipriešinti nepagrįstam saugumizavimui. Nes jei jis yra netrukdomas arba niekas net neabejoja kažkokiais siūlymais, tada tikrai galima įsijausti ir sugrėsminti dalykus, kurie nebūtinai reikalauja tokių netipinių priemonių“, – teigė T. Janeliūnas.

Vertindamas valdžios sprendimus migrantų krizės metu, TSPMI profesorius sakė manąs, kad nepaisant kelių išimčių, kol kas balansas saugumizacijos klausimu yra palaikomas.

„Vienu atveju galbūt buvo neadekvatus bandymas riboti žurnalistų teisę rinkti informaciją pasienyje, tai jis buvo gana greitai atšauktas. Tad stabdžių ir atsvarų sistema pas mus veikia visai neblogai, o ar ji veiks toliau, priklausys nuo to, kaip reaguos įvairios institucijos: visuomenė, žiniasklaida. Balansui palaikyti reikia kelių veikėjų. Vienas veikėjas – šiuo atveju vidaus reikalų ministrė – šio balanso negali sukurti, nes jai šiuo atveju yra labai aiškus spaudimas saugumizuoti, gauti žalią šviesą greitiems sprendimams“, – teigė T. Janeliūnas, pažymėdamas, kad šiuo atveju neteisėtos migracijos pasienyje saugumizavimui ypač didelį spaudimą darė ir pati visuomenė.

Ar valdžios institucijos pačios sustos grėsminti migrantus?

Saugumizacija, kaip minėta, gali būti savotiškai toleruojama tol, kol grėsmę keliančios situacijos nėra suvaldomos. Tai pažymi ir T. Janeliūnas.

„Saugumizavimas yra procesas, kurį galima pateisinti tik išskirtinais atvejais. Vos tik situacija yra suvaldoma arba galima grįžti į tipines procedūras – tai turėtų būti daroma. O jei problema jau yra išspręsta, tokiu atveju neturėtų inertiškai ir toliau būti apeliuojama į tą pačią grėsmę“, – Eltai sakė profesorius.

Tačiau šis klausimas yra ganėtinai jautrus. Kur yra ir kas turėtų nustatyti ribą, kad situacija, pareikalavusi saugumizacijos procesų, yra jau suvaldyta. Ar tai, kad šiuo metu į Lietuvą pakliūti siekiantys neteisėti migrantai yra apgręžiami ir beveik į valstybę nepatenka, reiškia, kad ir grėsmę kėlusi situacija jau yra išspręsta? Ar taikomos priemonės ir baimes eskaluojanti komunikacija turėtų būti taikomos visais atžvilgiais? Ar minėti penkti afganistaniečiai, kurie, kliaudamiesi EŽTT, siekia likti šalies teritorijoje, tebėra ta pati egzistencinę grėsmę kelianti praktika? Ar visgi tai išimtis, kurios šalies institucijos nebeturėjo įmesti į tą patį saugumizacijos procesą?

Dėl šios EŽTT pasiekusios situacijos klausimus kelia ir T. Janeliūnas. Pasak jo, gali būti, kad valstybės institucijos, kurį laiką net teikusios netikslią informaciją, galėjo peržengti toleruotinas ribas.

„Situacija su penkiais afganistaniečiais yra keista. Ir čia, man regis, institucijos šiek tiek peržengė linijas, kai sąmoningai ar nesąmoningai dalinosi galbūt ir klaidinga informacija. Tokie mikroincidentai grėsmės nacionaliniam saugumui tikrai nekelia tiek, kad dėl to reikėtų užsukti visą valstybės aparatą teikiant klaidinamas žinias, bandant į šį procesą įtraukti nesusijusius asmenis: advokatus, teisininkus, aiškinant, kad jie kelia grėsmę“, – teigė T. Janeliūnas, galvoje turėdamas ir kritiškus A. Bilotaitės pasisakymus apie advokatus, kurie ėmėsi atstovauti į šalį iš kelinto karto patekusiems afganistaniečiams.

„Aš manau, kad tas įsijautimas tokiais atvejais pasireiškia – kad viskas, kas ne pagal mūsų planą, ne pagal mūsų saugumizuotą darbotvarkę, yra priešininkų sugalvota arba priešininkams palanki veikla“, – sakė jis.

„Vienaip ar kitaip tą adekvatumą reikia išlaikyti“, – akcentavo politologas.

T. Janeliūno manymu, grėsminimo technikų atsisakyti vengianti VRM, ko gero, baiminasi pati. Pirmiausiai dėl to, kad grįžimas prie „normalios politikos“ gali atverti plyšius Lietuvos – Baltarusijos pasienyje.

„Kodėl būtent šitas atvejis tapo toks išskirtinis, aš galėčiau tik interpretuoti. Matyt, institucijos, baiminasi galimo plyšio savo dabartinėje sistemoje, ypač teisinio plyšio, nes jei bus priimtas EŽTT sprendimas, kad negalima nustumti atgal į Baltarusijos teritoriją neteisėtai kertančių sieną, Lietuva gali turėti naujų dilemų, kaip toliau elgtis. Dabartinė sistema, atrodo, veikia, ji leido pastarąjį mėnesį stabilizuoti situaciją. Bet jei atsiranda įtrūkimų, plyšių, šioje tvarkoje, tai tikrai galime turėti naują krizę ar naują neteisėtų migrantų bangą. O to labiausiai ir nenorėtų mūsų institucijos“, – apibendrino T. Janeliūnas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt
Ruduo Vilniuje
COVID-19 TRUMPAI