Lietuvoje

2021.10.02 17:05

Su 187 partizanų išdavystėmis siejamas Markulis – savimi gėrėjęsis profesorius, su kaupu pateisinęs sovietų MGB lūkesčius

LRT TELEVIZIJOS laida „Daiktų istorijos“, LRT.lt2021.10.02 17:05

Profesorius, mokslininkas, eruditas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos katedros vedėjas. Iškalbus oratorius, lektorius, kurio asmenybė ir gabumai kėlė pagarbą ir susižavėjimą, neretai ir nuo ankstyvų metų. Kai 1936-aisiais geriausias tų metų Karo mokyklos Kaune absolventas Juozas Albinas Markulis rėžė ugningą kalbą, susigraudinęs prezidentas Antanas Smetona jaunuolį net pabučiavo, o Karo mokyklos viršininkas generolas Kazys Musteikis ranką spaudė ilgiau negu kitiems auklėtiniams. Tada atrodė, kad ką tik jaunesniojo leitenanto laipsnį gavęs, puikia iškalba apdovanotas karininkas ateityje taps Lietuvos pažiba.

Tačiau Lietuvos istorijoje J. Markulis liko ryškiausiai įsiamžinęs kaip išdavikas, vienas produktyviausių ir galbūt žinomiausias.

„Paimkime monetą, ji turi du šonus – aversą ir reversą. Jie labai skirtingi. Taip ir kiekvienas žmogus, jis turi prisitaikyti prie aplinkybių, kuriomis gyvena“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Daiktų istorijos“ sakė doc. dr. Jurgis Pleskačiauskas, gydytojas, buvęs J. Markulio kolega.

Profesorius Rimantas Jankauskas, kuriam teko pas J. Markulį studijuoti, formuluoja kitaip: vieni žmonės pasiduoda šantažui, kiti – ne, išlieka principingi.

Žmogus, siejamas su 187 partizanų išdavimu: apie vieną didžiausių išdavikų Lietuvos istorijoje Juozą Markulį

„Yra ir kitokių pavyzdžių – Pranciškus Šivickis, pasaulinio lygio mokslo figūra. Jis atsisakė pripažinti lysenkizmą (sovietų biologo Trofimo Lysenkos suformuluota srovė, neigianti tradicinę genetiką, – red. past.), pasmerkti genetiką ir morganizmą (amerikiečių mokslininko Tomo Morgano vardu pavadinta biologijos mokslo srovė, – red. past.). Už tai jis buvo išmestas iš universiteto, bet principų neatsisakė“, – laidai sakė R. Jankauskas.

Laikas viską sustygavo – profesoriaus P. Šivickio vardo auditorija šiandien Vilniaus universitete yra, profesoriaus J. Markulio, kuris čia dirbo didžiąją karjeros dalį, nėra.

Su J. Markulio pavarde siejami 187 pokariu išduoti partizanai, iš jų 18-a buvo nužudyti. J. Markulio biografiją, veiklą ir asmeninius dienoraščius tyrinėjęs istorikas Arvydas Anušauskas skaičiuoja, kad iš viso dėl jo kolaboravimo sovietmečiu nukentėjo daugiau kaip pusantro tūkstančio asmenų.

„Jis buvo toks keliaujantis agentas, kuris kur nors nuvykęs, ką nors sužinojęs pranešdavo kuratoriams, tada ten įvykdavo suėmimo operacija. Tokių žmonių tuo metu buvo tūkstančiai. Jis pasisiūlė būti kitokiu agentu, kaip dabar pavadintų, įtakos agentu“, – pasakojo A. Anušauskas.

Galėję stebėti J. Markulį iš arti mokslininkai R. Jankūnas ir J. Pleskačiauskas atsiliepia apie tuomet jau garsų profesorių skirtingai.

„Tuštybės patenkinimas, jis yra ypatingas. Jis – iškilus oratorius, tai irgi labai simptomiška. Prisidėdamas prie sistemos jautiesi vos ne likimo stumdytojas ir dėliotojas, slaptos viską valdančios galios dalis, tai tenkina tuštybę, o jis buvo didžiulis savimyla“, – kalbėjo R. Jankūnas.

Pasak J. Pleskačiausko, „tai buvo neeilinė, labai talentinga, įdomi asmenybė“, turėjusi iškalbos dovaną, J. Markulio paskaitos žavėjo, jis gebėjo puikiai valdyti auditoriją, jai klausant kiekvieno jo žodžio net ir nuobodžiomis laikomomis temomis.

Ar J. Markulis tapti išdaviku buvo priverstas, ar ėmėsi to laisva valia? Kaip jis pats tai aiškino ir save teisino, jeigu apskritai tą darė?

„Jis pats ir užrašuose deklaravo, kad yra idėjinis, kad jo tikslas – „išgydyti Lietuvą“. Bet pacientai nesupranta jo, jis nori juos išgydyti, o jie nesupranta, jis nori vaistų jiems skirti, o jie plešia tvarsčius ir nesupranta. Kaip su tokiais žmonėmis elgtis? Be abejo, juos galima tik sunaikinti, nes jie į pražūtį veda visus kitus“, – sakė A. Anušauskas.

Regis, artimos aplinkos žmonės – buvę studentai, bendradarbiai – neturi atsakymo, ar galėjo J. Markulis nesirinkti tapti tuo, kuo tapo. Skirtingi prisiminimai ir apie įspūdį, padarytą universiteto auditorijoje.

„Aš pažinojau jį nuo 1959 metų, kai atvykau iš Kauno į Vilnių studijuoti medicinos. Markulis buvo iš tų, kurie darė įspūdį, spalvinga asmenybė. Teismo medicina nėra, sakykime, labai romantiška specialybė, bet jis tai mokėdavo perteikti“, – sakė prof. Jurgis Ramanauskas, buvęs J. Markulio studentas.

„Nepatiko, nes turinio nebuvo. Pirmas įspūdis buvo vau. Ateina impozantiškas ponas, žilais banguotais plaukais, vešliais žilais ūsais, ir kad užgiedos – elokvencijos menas, iškalbos menas. Jis gėrėjosi savo iškalba, o vaikai, kaimietukai, tokį profesorių pamato – ohoho. Bet klausaisi antros paskaitos ir nieko naujo kaip ir nepasako“, – kitaip įvertino R. Jankauskas.

Idealus agentas

J. Markulio biografija spalvinga, gimė jis 1913 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose, o į Lietuvą su mama grįžo po Pirmojo pasaulinio karo. Buvo religingai auklėjamas, tad nieko nenustebino, kai 17-metis įstojo į Kauno kunigų seminariją. Jos nebaigęs perėjo studijuoti teologijos į Vytauto Didžiojo universitetą. Dar vėliau mokėsi jau minėtoje Karo mokykloje, kol galiausiai pasuko į mediciną.

Trumpai padirbęs gydytoju provincijoje, 1944 metais J. Markulis buvo paskirtas VU Medicinos fakulteto Anatomijos katedros vedėju. Tais pačiais metais užverbuotas sovietų saugumo.

Vienu pirmųjų agentūrinių slapyvardžių pasirinko paties išduoto, vėliau nužudyto ir Tuskulėnuose užkasto kapitono Jono Noreikos pavardę – tapo Agentu Noreika. Tuo pat metu, apsimesdamas esąs savas, partizaniniame pogrindyje prisiėmė Erelio slapyvardį. Ypatingą apsukrumą J. Markulis parodė net ir rinkdamas vardus savo vaikams. Karo tarp sovietų ir nacių metu, 1941-aisiais, gimusiam sūnui jis suteikė du vardus – Igorio, jeigu karą laimėtų sovietai, ir Zigfrido, jeigu pasisektų vokiečiams.

„Jis save laikė, matyt, ir psichologu, o studijuoti psichologiją jis norėjo ir prieš karą, bet taip jau atsitiko, kad pasirinko šiek tiek kitą sritį. 1946 metais jis gavo rimtą užduotį, kai į Lietuvą iš Vakarų atvyko žmonės, norintys užmegzti ryšį su rezistentais. Tuo laikotarpiu pasiųstas Markulis pasirodė pakankamai efektingai, kaip žmogus, kuris ne tik užmezgė kontaktą, bet, turėdamas kalbėti, sužaidė meistriškai, nes įgauti partizano pasitikėjimą buvo ne taip jau paprasta“, – laidoje kalbėjo A. Anušauskas.

Be oratorystės talento, J. Markulis turėjo dar vieną sėkmės garantą – labai plačias pažintis. Iš Karo mokyklos laikų jis gerai pažinojo kai kuriuos rezistencijos vadais tapusius buvusius bendramokslius, iš studijų metų seminarijoje – daug kunigų. Kai kurie J. Markulį laikė artimu bičiuliu.

Sovietų okupantai puikiai suprato, koks naudingas gali būti toks plačių ryšių agentas, ir siekė jį išnaudoti savo tikslams maksimaliai. J. Markulis pasitikėjimą pateisino, be to, gavo materialios naudos. Istorikai skaičiuoja, kad išduodamas partizanus jis galėjo uždirbti apie 100 tūkst. rublių – tuo metu milžiniškus pinigus.

„Jis turėjo labai daug kontaktų su studentais. Kai kurie studentai buvo partizanų ryšininkai, beje, pirmasis kontaktas įvyko būtent šiuose rūmuose, nes viena jo studentė dirbo partizanų ryšininke. Teisminė medicina – nusikaltimų aukų tyrimai, o KGB turėjo interesą vienaip ar kitaip pasukti tuos tyrimus. Tad jis buvo reikalingas žmogus“, – aiškino A. Anušauskas.

Atrodo, kad J. Markulis aplinkinius nuolat bandydavo, tikrino jų patikimumą.

„Neoficialioje aplinkoje jis buvo normalus žmogus. Paskui, kai sužinojau, kad jis dirbo tą darbą, mūsų santykiai nė kiek nepasikeitė, nes mes to neakcentuodavome. Jis provokuodavo mane, norėdamas sužinoti, ar iš manęs neišplaukia kokia nors informacija. Pavyzdžiui, ateidavo į auditoriją, atsisėsdavo ant stalo ir sakydavo: „Jurgi, pasikalbėkim apie gyvenimą.“ Aš, sako, savo sodyboje už sijos turiu pistoletą. Na, turit, tai turit. Po kurio laiko jis vėl kalba, vėl ta kryptimi užmeta. Ir pasirodo, kad iš manęs informacija neišsklido, jis įgavo pasitikėjimą. Man teko daug kartų būti jo namuose, su žmona buvau kviečiamas pietauti. Kai vedžiau, į vestuves atnešė dovaną – prabangų stalo įrankių rinkinį“, – laidoje kalbėjo J. Pleskačiauskas.

Kai kurie vilniečiai, Medicinos fakulteto bendruomenės nariai, žinojo, kad Žvėryno rajone, Maloniojoje gatvėje, yra J. Markulio namas.

„Praėjus keleriems metams po jo mirties aš sulaukiau skambučio iš Genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Genocido aukų muziejaus direktorius pasakė, kad gauta prieiga prie jo archyvo, paklausė, ar nenorėčiau ateiti pasižiūrėti. Taip, aišku, labai įdomu. Nustebino, kad duryse buvo įtaisyti kaiščiai užsibarikadavimui, vienoje vietoje ir anga pasižiūrėti, kas ateina. Atrodė, kad pas profesorių su tokia patirtimi ir vardu rasi archyvą, turtingą biblioteką, knygų, neskelbtų darbų. Nieko tokio nebuvo. Buvo kažkada išleisto vadovėlio iliustracijų kopijų, labai kruopščiai surinktų garbės raštų – tos tuštybės pavyzdys, pedantiškai sukaupti kasos kvitai, surinkta, tvarkingai sudėliota“, – pasakojo R. Jankauskas.

Partizanai, ilgą laiką tik nujautę apie J. Markulio bendradarbiavimą su NKVD, 1947-ųjų pradžioje tuo įsitikino galutinai. Erelį demaskavo Juozas Lukša-Daumantas, partizanų vadovybėje nutarta sovietų agentą likviduoti. NKVD nedelsdama savo bendradarbį ir jo šeimą išsiuntė į tuometį Leningradą.

„Mano mamos klasiokas studijavo mediciną ir buvo paimtas į Karo medicinos mokyklą Leningrade, ten buvo paimti keli lietuvaičiai iš medicinos studijų. Pasakojo, kad kartą įlipo į tramvajų, o ten – Markulis. Prie jo priėjo: „Laba diena, dėstytojau, malonu matyti“ ir visa kita, o jis nėrė pro duris iš tramvajaus“, – pasakojo R. Jankauskas.

Pasak A. Anušausko, profesorius turėjo pagrindo bijoti, ar sutikti žmonės nėra rezistentai, atvykę su užduotimi jį likviduoti, o J. Lukša turėjo ir konkretų planą, kaip tai padaryti čia, Lietuvoje, tačiau dėl įvairių aplinkybių jo įgyvendinti nepavyko.

Į Vilnių J. Markulis grįžo tik 1954-aisiais, sovietams nuslopinus aktyvų partizaninį pasipriešinimą. Dėstė Vilniaus universitete, sparčiai kilo karjeros laiptais, buvo „Žinijos“ draugijos lektorius ir važinėjo po Lietuvą, skaitydamas emocingas paskaitas apie ateizmą. Iš J. Markulio dienoraščių matyti, kad jis suprato, kokia veikla užsiima. Jo užrašuose – jokio gailesčio, apmaudo ir graužaties, priešingai – gėrėjimasis savo įtaka ir galia.

J. Markulis mirė 1987-ųjų žiemą, jau buvo įvykęs garsusis mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo, radosi Sąjūdžio užuomazgų.

Visą siužetą žiūrėkite LRT TELEVIZIJOS laidos „Daiktų istorijos“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt