Lietuvoje

2021.09.17 14:00

Aplinkos apsaugos departamento vadovas Sakalauskas įsitikinęs – vien didesnės baudos aplinkos teršėjų nesustabdys

Modesta Gaučaitė-Znutienė, LRT.lt2021.09.17 14:00

„Žmonės į siūlomas pareigybes už tokius atlyginimus neateina, o ir tie, kurie dirba seniau, turi patirties, švelniai tariant, pabėga“, – apie kylančius iššūkius kalbėjo Aplinkos apsaugos departamento (AAD) direktorius Raimondas Sakalauskas. Interviu portalui LRT.lt jis papasakojo, kad ne tik atlyginimas kaltas dėl pareigūnų stygiaus ir ko trūksta, kad pavyktų išvengti kai kurių ekologinių nelaimių.

R. Sakalauskas kalbėdamas su LRT.lt į vatą nevyniojo – aplinkos apsaugos inspektorių trūksta, o siūlomi atlyginimai specialistų negundo. AAD duomenys rodo, kad pagal darbo sutartį vyriausiojo specialisto pareigas einantis darbuotojas vidutiniškai šiemet gavo 1497 eurų „ant popieriaus“. Vos daugiau gavo to paties lygio pareigas einantys valstybės tarnautojai – jų vidutinė alga siekia 1712 eurų iki mokesčių.

Tokie atlyginimai lemia, kaip sakė R. Sakalauskas, kad AAD pralaimi konkurencinę kovą dėl specialistų. O be to, privilioti juos, anot jo, maišo ir institucijos įvaizdis.

– Jūs AAD vadovo pareigose pakeitėte Olgą Vėbrienę, kurią aplinkos ministras iš pareigų atleido balandį. Kokią situaciją radote atėjęs vadovauti departamentui, perėmęs darbą iš buvusios direktorės?

– Aš nelinkęs vertinti buvusios vadovybės darbo. Tikrai kažkuo ta situacija nenustebino, aš neatėjau iš šalies, situaciją žinojau. Man dirbant Aplinkos ministerijoje, kaip Aplinkos apsaugos politikos grupės įgyvendinimo vadovui, viena iš kuruojamų institucijų būtent ir buvo AAD. Tai situaciją radau tokią, kokios ir tikėjausi.

– Aplinkos ministras anksčiau sakė, kad ketinama didinti AAD finansavimą, tai koks tas finansavimas turėtų būti ir ką su padidintu finansavimu būtų galima nuveikti?

– Klausimas, matyt, yra dvejopas. Kalbant ir su pačiu ministru, matyt, einama dviem keliais. Finansavimo didinimas turi prasmę, kai viskas yra aišku, stabilu ir reikia tiesiog neatsilikti nuo darbo rinkos. Dabar viena iš kertinių ir departamento, ir kitų aplinkos apsaugos sistemos institucijų problemų, kad iš tikro pralošiame tą konkurencinę kovą darbo rinkoje.

Žmonės į siūlomas pareigybes už tokius atlyginimus neateina, o ir tie, kurie dirba seniau, turi patirties, švelniai tariant, pabėga, nes jiems net ir valstybės tarnyboje pasiūlo aukštesnius atlyginimus. Iš tikro, kad bent jau neatsiliktume nuo infliacijos ir bendro atlyginimų dydžio darbo rinkoje, reikėtų pasitempti. Didėjimas turėtų būti bent 10 proc. kasmet, lyginant nuo praėjusių metų biudžeto.

O plačiau kalbant, apksritai apie kontrolės lygį ir kontrolės efektyvumo didinimą, tai, matyt, yra ne vien finansų klausimas. Matyt, kad yra tokie darbai, kur labiau išsigryninti funkcijas, kurias atliekame, kokie yra prioritetai, kur mes daugiausia išteklių dedame, gal tai yra sritys, kurios nėra visiškai mūsų funkcija arba nėra taip aktualu.

Iš tikro, labai daug laiko yra sugaištama tokiems, pavadinkime, savivaldybės kiemo klausimams.

Pirmiausia keliu klausimą ir turiu tokią viziją aiškiau nubrėžti ribas tarp savivaldos ir valstybės funkcijų aplinkosaugoje. Iš tikro, labai daug laiko yra sugaištama tokiems, pavadinkime, savivaldybės kiemo klausimams – nuvarvėjusiam tepalui iš automobilio ant asfalto ar gyventojams, miestuose nepasijungusiems prie kanalizacijos sistemų, lauko tualetams, šiukšlinimui ir pan. Taip pat ir želdiniams miestuose.

Daug yra klausimų, kurie, mano nuomone tikrai galėtų būti savivaldos funkcijomis. Labiau įgalinus savivaldybes ta didelė našta mums, kaip valstybės institucijai, sumažėtų. Galėtume labiau orientuotis į tas prioritetines, tikrosios aplinkosaugos sritis. Jeigu tai pavyktų, tai net ir su turimu biudžetu, sekant visą infliacijos situaciją, tie rezultatai galėtų būti žymiai efektyvesni toje tikrojoje taršos prevencijoje.

– Tai manote, kad AAD turėtų labiau orientuotis į taršos prevenciją, pažeidimų nustatymą ir užkardymą, bendrą aplinkosaugos taisyklių užtikrinimą?

– Taip, be abejo. Aišku, pasakyti, kad bendrai užtikrinti taisyklių laikymąsi yra per daug platu, nes tai liečia ir labai smulkius dalykus, ir labai didelius. Aišku, yra prioritetas, turime tokius didelius sektorius, kaip cheminių medžiagų naudojimą nesilaikant reikalavimų. Ypatingai aktualu bei matosi, kad aktualėja ir visuomenė nebetoleruoja taršos – oro, vandens, pramoninės.

Yra stambūs, sudėtingi objektai, sudėtingi technologiniai procesai, kur reikia atitinkamų kompetencijų, aukštesnių atlyginimų ir visai kitokio lygio kontrolės efektyvumo. Patikrinti, ar tinkamai naudojamos cheminės medžiagos technologiniuose procesuose, tai yra ganėtinai sudėtinga. Čia, matyt, turėtų būti prioritetas.

– Metų pradžioje buvo beveik 60 laisvų aplinkos apsaugos inspektorių etatų, konkursai vyko maždaug pusei vietų užimti. Kokia situacija yra dabar?

– Labai panaši. Mes labai turime neigiamą balansą, nekalbant apie tam tikrus struktūrinius pasikeitimus, kai nuo liepos mėnesio atėjo naujos funkcijos – miškų kontrolė, saugomų teritorijų kontrolė su papildomais etatais ir perėjimu iš kitų institucijų.

Tas balansas toks, kad mes, ko gero, labiau pralošiame. Neužimtų etatų lygis apie 10 proc. yra ir šiai dienai.

– O tai lemia tik atlyginimas ar yra ir kitų priežasčių?

– Manau, kad 90 proc. yra finansinės priežastys, o visa kita yra mažiau svarbu. Tai ir tas pats institucijos įvaizdis.

– Ką turite omenyje minėdamas įvaizdį?

– Yra nemažai neigiamos informacijos apie aplinkosaugą. Tas įvaizdis kol kas nėra toks, kokio aš tikėčiausi. Matyt, kad tai vienas iš prioritetų ir pristatant tą pačią profesiją, ir tą situaciją mūsų institucijoje. Be abejo, reikia keisti darbo sąlygas ir omenyje turiu ne tik finansines, bet ir pačią darbuotojų savijautą, aplinką, aprūpinimą ir pan.

Yra nemažai neigiamos informacijos apie aplinkosaugą. Tas įvaizdis kol kas nėra toks, kokio aš tikėčiausi.

Kol kas ta informacija yra tokia, kokia yra ir kol kas tai, deja, bet tai nėra svajonių darbas. Mes tam dėmesio taip pat skirsime pristatydami profesiją. Vis dėlto, ne vien dėl pinigų čia turėtų žmonės eiti, o eiti tie, kurie turi savo mątymą ir idėjų aplinkosaugoje, nori kažką nuveikti. Tiesiog reikia aktyviau komunikuoti apie tai, ką mes dirbame. Gal tai padės pakeisti situaciją.

– Aplinkos ministras Simonas Gentvilas yra sakęs, kad AAD galėtų perleisti gyvosios gamtos kontrolę neetatiniams inspektoriams. Įmanoma tai? Kaip jūs bendrai matote neetatinių inspektorių vaidmenį padedant AAD?

– Visiškai perduoti tikrai neįmanoma. Pagalba galėtų būti didesnė ir efektyvesnė, dėl to abejonių nekyla. Mes nemažai šiuo klausimu dirbome ir dirbame, tą patirtį periiminėjame iš Policijos departamento, iš policijos sistemos, policijos rėmėjų pavyzdžiu. Yra teisiniai niuansai, kurie neleidžia fiziniams asmenims tam tikrų kontrolės veiksmų vykdyti.

Bet kaip pagalba, tai reikalauja ir didesnių išteklių iš paties departamento, didesnio darbo, įtraukimo tų visuomeninių pagalbininkų, ar jie būtų neetatiniai, ar tiesiog piliečiai. Investavus šiek tiek laiko galime pasiekti tikrai žymiai didesnį rezultatą. Ta pagalba yra neišvengiamai reikalinga, mes niekada neturėsime tiek išteklių, tiek akių ir rankų, kad galėtume tuo pačiu efektyvumu dirbti be visuomenės, be neetatinių inspektorių pagalbos.

– O jūs sutinkate, kad reikia plėsti neetatinių inspektorių galias, tarkime, leisti jiems sulaikyti pažeidėją, kol atvyks AAD atstovai?

– Tai net ne mano nuomonės klausimas. Visada lazda turi du galus. Ypatingai, kai ateinama iki psichologinės ar fizinės prievartos naudojimo, tai labai jautri tema. Pasakyti „taip, aš sutinku“, negalėčiau. Reikia tą protingumo ribą išlaikyti.

– Per pastaruosius kelerius metus turėjome ne vieną rimtą ekologinę nelaimę, pavyzdžiui „Grigeo Klaipėda“ vamzdį ar „Ekologistikos“ gaisrą Alytuje. Ar buvo išmoktos reikalingos pamokos, kad tokios nelaimės nepasikartotų arba, jei jau kartosis, tai kartotųsi ne tokiu dideliu mastu?

– Ne, matyt, ne visos pamokos išmoktos. Galvą guldyti, kad daugiau tokių nelaimių neįvyks, matyt, negalėčiau. Ypač kalbant apie tą patį „Ekologistikos“ gaisrą – dirbame iki šiol ir su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu. Kur pasitempti ir kur sustiprinti tiek reglamentavimą, tiek pačią kontrolę yra ne vien mūsų institucijoje.

Manau, kad išmokta daug ir tikiuosi, kad tokio skaudumo įvykiai nepasikartos, bet šitose lenktynėse finišo niekada nebus. Reikia visą laiką tą situaciją sekti. Gyvenimas keičiasi, technologijos keičiasi, išradingumo pas verslą ir pas žmones yra daug, tad, matyt, mokytis teks visą laiką.

– Buvo momentų, kai buvo kažkas pražiūrėta, nepatikrinta iki galo ar gal inspektorius bandyta apgauti ir dėl to nutiko tokios nelaimės?

– Vienareikšmiškai – kaip ir bet kur kitur, tarkime, autoįvykiuose, gali pasakyti, kad jei ten būtų stovėjęs pareigūnas ir matavęs greitį, to nebūtų įvykę. Taip, jei būtų pastebėta, būtų [veikta] anksčiau. Faktas, kad nebuvo pastebėta. Ar buvo įmanoma pastebėti? Sunku diskutuoti. Gal įmanoma, o gal ir ne. Kad apgauta – abejonių nėra. Faktas, kad tai yra nuslėpta ir apeita, kad tai yra suplanuotas, o ne koks nors netyčinis nutikimas.

Būtent per apgaulę ta tarša įvyko. Taip, mūsų kontrolės sistema to ilgą laiką nepastebėjo.

– O kaip manote, ar užtenka esamų prevencinių programų ar prevencinių veiksmų, kalbėjimo viešai tiek apie didžiąją taršą, tiek apie tai, ką kiekvienas žmogus gali padaryti?

– Gali pasakyti „niekada negana“, kol tie dalykai vyksta. Tikrai nesu šalininkas to, kad per kontrolę įmanoma užkardyti visus aplinkosauginius pažeidimus. Iš tikrųjų, tai didelė dedamoji siekiant šito tikslo, bet tiek verslo, tiek kiekvieno piliečio kultūra, nepakantumas, asmeninis elgesys, pavyzdys yra galutinio rezultato liūto dalis.

Iš tikro, kalbėti apie tai reikia tol ir tiek, kol ta situacija nepagerės. Iš tikro, tas žmonių elgesys... Darome akcijas ir matome, kad, pavyzdžiui, tie patys žvejai turėtų už gamtą sirgti, bet kiek pamatome visokių žvejybinių masalų pakuočių atliekų. Ne taip turėtų būti.

Toli gražu. Net nežinau, ar išvis tai yra išeitis.

Lygiai tas pats su verslu. Dar kol kas tikrai matoma, kad taip, reikia daug dėmesio skirti konsultavimui, prevencijai, mokymui. Bet yra ir piktybinių atvejų, kur akivaizdu, kad tai padaryta ne dėl nežinojimo.

Kultūra turi keistis. Lazdos principas turi veikti, bet ir visuomenės nepakantumas, ką ir „Grigeo Klaipėda“ atvejis parodė, ir per įmonės įvaizdį, per vartojimą turi veikti ta sistema, kad verslas būtų suinteresuotas į aplinkosaugą žiūrėti gerokai rimčiau.

– Tai didesnės baudos nėra vienintelė išeitis?

– Toli gražu. Net nežinau, ar išvis tai yra išeitis.

– Ar valstybinė politika aplinkosaugos atžvilgiu yra pakankama? Girdime, kad politikai nemažai kalba apie tai, kad reika labiau rūpintis aplinkosauga ir t.t., bet ar tai nėra tik žodžiai be darbų?

– Turbūt pasakyčiau tą pačią banalią frazę – niekada negana. Ypatingai dabar, kai valstybė susiduria su daug kitų iššūkių, krizių, pasakyti, kad aplinkosaugai turi būti skiriama daugiau dėmesio, nei policijai, sveikatos ar sienos apsaugai, būtų sunku.

Sirgdamas už savo sritį aš galiu pasakyti, kad taip, to dėmesio galėtų būti daugiau – tiek pradedant finansais, tiek politikų dėmesiu, bet gyvename tokioje aplinkoje, kokioje gyvename ir reikia suprasti aktualijas. Klausimas sudėtingas, visą laiką norėtųsi daugiau ir manau, kad tiek mes, tiek politikai bus priversti (veikti daugiau – LRT.lt) ir tai kyla iš visuomenės.

Vis garsiau visuomenė kalba apie aplinkosaugines problemas ir vis didėjantis nepakantumas mums padeda, mus verčia pasitempti. Galbūt gali užsižaisti kažkokiomis smulkmenomis, bet pokytis jaučiasi ir kyla geometrinė progresija, tą rodo mūsų pranešimų sistema, kiek daugėja pranešimų apie aplinkosauginius pažeidimus. Tiek politikai, tiek mes esame stipriai skatinami pasitempti. Neišvengiamai ir politikai tą dėmesį atkreips. Manau, kad bus tik geriau.

– Kokius matote artimiausius svarbius AAD darbus ar tikslus, kuriuos norėtumėte pasiekti?

– Ta sritis yra ganėtinai didelė ir, aišku, viena dalis tų darbų, ką reikia greitai nuveikti, yra toje pačioje administravimo ir procesų valdymo sritis. Visuomenei gal nėra tai taip įdomu, bet procesų valdymas kol kas yra nepatenkinamoje būklėje – nuo informacinių sistemų, rezultatų vertinimo ir matymo, kontrolės planų sudarymo, rizikų vertinimo, analitinių pajėgumų, kaip identifikuoti tokius atvejus, kaip tas pats „Grigeo Klaipėda“ ar kiti atliekų skandalingi incidentai. Vidiniai pertvarkymai turi būti, bet jie reikalauja finansinių išteklių.

O žiūrint iš išorės, tai mano prioritetas ir kur dabar stipriai dirbame, tai yra sudėtingų, vadinamų leidiminių objektų, pačių rimčiausių, sudėtingiausių taršos objektų kontrolės efektyvumo didinimas. Darėme teisės aktų pakeitimus dėl kitų institucijų įtraukimo, tai yra Aplinkos apsaugos agentūros, tai yra ir patikrinimas reikalavimų atitikimo iki veiklos pradžios, tai dvi institucijos įsijungtų į tą procesą.

Tai vienas iš pagrindinių prioritetų – sudėtingų objektų ir didelių taršos šaltinių kontrolės efektyvumo didinimas. Tai labiausiai liečia gyvenamąsias teritorijas, tą pačią Klaipėdą, oro būklę. Mes to niekaip neišvengsime. Aišku, didelė dalis tenka savivaldai, transporto valdymui ir pan., bet mes irgi toli gražu ne viską padarėme.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt