„Su protėvių pavarde gimstame ir mirštame. Tačiau retai susimąstome, iš kur ji atsirado? Be to, pagal pavardės skambesį neįmanoma nustatyti tautybės“, – sako istorikas, Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos garbės pirmininkas Česlav Malevski.
LRT tinklalaidė „Polski meet“ skirta Lietuvoje gyvenančiai lenkakalbei auditorijai ir visiems, suprantantiems lenkiškai ir besidomintiems lenkų tautine bendrija.
Lietuvos ir Vilniaus kraštuose pavardės įstatymiškai pradėtos reglamentuoti tik 18 a. pabaigoje, kai šios teritorijos tapo Rusijos imperijos dalimi. Bajorai jau turėjo pavardes, tačiau valstiečiai ir tautinių mažumų atstovai (pavyzdžiui, žydai) iki pat 20 a. pradžios pavardžių neturėjo.
Č. Malevski pabrėžia, kad tautybės neįmanoma nustatyti pagal pavardės skambesį.
„Pavardžių kilmė – labai sudėtinga tema, reikalaujanti daug genealoginių tyrimų. Pavyzdžiui, pavardė Golec ir brolių Golcų Lenkijoje suburta labai populiari grupė „Golec uOrkiestra“, kurią sudaro Tatrų kalniečiai. Ši pavardė buvo populiari ir rytinėse Vilniaus apylinkėse. Taigi žmonės, turintys tą pačią pavardę, neturi nieko bendra su kalniečiais. Arba pavardė Kotas. Galūnė skamba lietuviškai, bet ši šeima į Lietuvą atvyko iš Silezijos. Nustatyti, ar pavardė yra lietuviškos-baltiškos, ar lenkiškos-slaviškos kilmės, sudėtinga“, – aiškina istorikas.
Pavardės pradėjo formuotis, kai pradėjo kurtis moderniosios tautos, įskaitant lenkų ir lietuvių.
„Ir tada prasidėjo problema, kuri tęsėsi visą 20 ir 21 a. pradžią – vardų problema iki šiol neišspręsta. Demokratinėje šalyje šis klausimas turi būti sprendžiamas, nes tuo ji ir skiriasi nuo totalitarinių ir autoritarinių šalių, kuriose neatsižvelgiama į piliečių teises. Reikia pabrėžti, kad tautybės pasirinkimas yra kiekvieno asmens pasirinkimas ir su pavardės kilme tai niekaip nesusiję“, – sako istorikas.
19 a. pradžioje Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos oficialiuose dokumentuose labai dažnai buvo rašomos dvigubos pavardės.
„Pavyzdžiui, metrikų knygose vienas tos pačios šeimos vaikas užrašytas Žvirelo, kitas – Žuromski. Tai sukelia sunkumų ieškant savo šaknų, bet tais laikais tai buvo gana plačiai paplitę. Tai lėmė kelios priežastys. Pavyzdžiui, kaimo gyventojams pavardes suteikdavo dvaro savininkas“, – prabrėžia Č. Malevski.
Po 1863 m. sukilimo žlugimo ir baudžiavos panaikinimo dabartiniame Vilniaus krašte visuotinai pradėtos keisti pavardės.
„Pirmiausia tai susiję su valstiečiais ir žydų kilmės žmonėmis. Pavyzdžiui, žmonės vardu Gres iš Šalčininkų parapijos ir Dobrian iš Vilniaus tapo Aleksandravičiais. O Rudomak šeima iš Nemenčinės tapo Butkevič. Panašiai ir Jankevičių šeima iš Paparčių pasikeitė pavardę į Butkevič. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Pavyzdžiui, Jurkevičius anksčiau buvo Morozas. Arba jei paimtume Novoslavskių pavardę, kuri iki šiol paplitusi Šalčininkuose, 19 a. pirmoje pusėje jų pavardės skambėjo Lebedz, Grušto ar Jurgielan. Ir sunku nustatyti, kokios tautybės buvo šie žmonės“, – sako istorikas.
Pasak jo, 19–20 a. sandūroje tautybės pasirinkimą labai dažnai lėmė aplinka.
„1912 ir 1913 m. parapijų kunigai ėmėsi gyventojų surašymo, pagal kurį daugumą Okielnikų parapijos gyventojų sudarė kalbantys lietuviškai, o lenkakalbiai gyveno aplink Okielnikus, kur dauguma buvo bajorai“, – dėsto pašnekovas.
