Lietuvoje

2021.08.23 05:30

Anksčiau nepublikuoti liudijimai apie Baltijos kelią: „pekliškai nuoširdūs“ žmonės ir laisvė sakyti tai, kas atitinka laiko dvasią

Janina Mateikienė, LRT RADIJAS, LRT.lt2021.08.23 05:30

Visi šypsojosi, veidai švietė stebuklo laukimu, nuotaika – pakili, o žmonės – pekliškai nuoširdūs. Taip apie Baltijos kelią pasakoja jame dalyvavę kiek kitaip – dirbdami ir pranešdami informaciją visai Lietuvai. Tuo metu pajusta atsakomybė ir laisvė, kad galima pasakyti tai, kas atitinka laiko dvasią.

1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelias nuo Vilniaus iki Talino į gyvą grandinę sujungė apie 2 milijonus žmonių, reikalaujančių nepriklausomybės. Šios trijų Baltijos šalių akcijos – Baltijos kelio – lietuvių atkarpa iki pasienio su Latvija buvo koordinuojama per Lietuvos radiją.

LRT RADIJO žurnalistė Janina Mecelicaitė-Mateikienė įrašė prisiminimus LRT darbuotojų, kurie organizavo ir dirbo Baltijos kelio transliacijoje. Tiesioginė laida truko 2 valandas – nuo 17 iki 19 valandos. Šie liudijimai iki šiol nebuvo publikuoti.

Mano klausimas buvo: „Kodėl taip anksti atvažiavote į Baltijos kelią?“ – turėjau omenyje keletą valandų iki susikabinimo rankomis. Atsakė, kad „per vėlai mes išėjom į Baltijos kelią“, turėdami omenyje 50 metų trukusią okupaciją.

J. Mecelicaitė-Mateikienė

Prisiminimais pasidalijo ir J. Mecelicaitė-Mateikienė, kalbinusi žmones Baltijos kelyje. Anot jos, radijas tada buvo ne tik koordinatorius – siekta perteikti ir emocijas, kokiomis nuotaikomis žmonės renkasi į Baltijos kelią, kokią žinią jie nori perduoti pasauliui.

Baltijos kelią prisimena LRT žurnalistai

„Nuvažiavome prie Maišiagalos dar likus keletui valandų iki transliacijos pradžios, kad ir patys nepapultume į kamščius. Radome jau daug žmonių, stovinčių ir laukiančių, kada 19 valandą reikės susijungti rankomis.

Su viena šeima susitariau, kad pasikalbėsime, kai suteiks mums eterį. Prisimenu, pirmas mano klausimas buvo: „Kodėl taip anksti atvažiavote į Baltijos kelią?“ – turėjau omenyje keletą valandų iki susikabinimo rankomis. Atsakė, kad „per vėlai mes išėjom į Baltijos kelią“, turėdami omenyje 50 metų trukusią okupaciją“, – kalbėjo J. Mecelicaitė-Mateikienė.

Į Baltijos kelią įsijungė aparatinėje

Nerijus Maliukevičius – tuometis Lietuvos radijo direktorius. Interviu J. Mecelicaitei-Mateikienei jis prisiminė, kad tas laikotarpis buvo labai įdomus ir turiningas: „Pamenu, radijas tada dirbo labai autonomiškai – nereikėjo su niekuo derinti. Būdavo, ateina koks žmogus, sako, noriu padaryti laidą.

Aš pasiūlau programų direktorei paklausyti ir nuspręsti – tinka ar ne. Pavyzdžiui, mes transliuodavome Sąjūdžio žinias. Jas atnešdavo voke, aš nueidavau, paimdavau, perduodavau Informacijos redakcijai ir jie paskaitydavo.“

„Vieną dieną sako, vestibiulyje jūsų laukia žmogus, nori pasikalbėti. Nueinu, matau – Algirdas Kaušpėdas, vienas iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės vadovų. Kadangi jis muzikantas, pamaniau, gal kokio koncerto nori. Sako, mes sumanėme Baltijos kelią.

Pagalvojau, kad laidą, teiraujuosi, kokio muzikinio fono norėtų. Paskui paaiškino, kad nori sukviesti žmonių grandinę nuo Vilniaus iki Talino. Aš supratau mūsų užduotį ir pradėjome ruoštis. Bet pasiruošimas labai paprastas buvo – visi žinojo, ką daryti. Muzikantai – ką groti, žinios – kokią informaciją pateikti, inžinieriai – kaip techniką paruošti. Susirinkimų dėl to organizuoti nereikėjo“, – pasakojo N. Maliukevičius.

Tuo metu Lietuvos radijas parodė savo jėgą, savo sugebėjimus. Tuo galime didžiuotis.

N. Maliukevičius

Anot jo, tuomet, kai nebuvo mobiliųjų telefonų, viską koordinuoti padėjo kelių policijos darbuotojai – jie turėjo racijas, transliacijos metu jų atstovas buvo aparatinėje ir fiksuotuoju telefono ryšiu skambindavo į policijos komisariatus.

„Tuo metu Lietuvos radijas parodė savo jėgą, savo sugebėjimus. Tuo galime didžiuotis“, – apie radijo svarbą per Baltijos kelią pasakojo N. Maliukevičius.

Lietuvos radijo direktorius tvirtino, kad tuo metu ne tik radijas, bet ir visa visuomenė jau buvo kitokie, vyravo pasitikėjimas darbuotojais: „Pamenu, kad visi, kurie buvome aparatinėje ir studijoje, 19 valandą sustojome ir susikibome rankomis, taip įsiliejome į Baltijos kelią.“

Begalinė grandinė ir stiprus įspūdis

Vidmantas Putelis buvo radijo Informacijos redakcijos vyriausiasis redaktorius, šis radijo padalinys iš esmės ir organizavo Baltijos kelio transliaciją. Redakcijos žurnalistai dirbo visose vietose, iš kurių buvo galima pasiekti eterį.

„Prisimenu tą organizacinį momentą, kai aš atsidūriau toje studijoje ir galėjau reguliuoti visą transliaciją. Tai tapo dideliu įvykiu. Žinoma, ne mūsų darbas studijoje sukūrė įvykį. Įvykis buvo pats Baltijos kelias, o radijas tik jį aptarnavo. Buvo laimė, kad galėjome dirbti toje studijoje ir jausti Baltijos kelio pulsą“, – pasakojo V. Putelis.

Pasak jo, studijoje darbuotojai jautėsi kaip izoliuotame kambaryje – kontaktų buvo mažai, nebuvo tokios aparatūros, kuria būtų galima padaryti įrašus ir iš karto perduoti arba transliuoti tiesiogiai iš įvykio vietos.

V. Putelis atkreipė dėmesį ir į pareigūnų pagalbos reikšmę: „Jie turėjo savo racijas ir pranešdavo, kur grandinė nutrūkusi ar kamščiai formuojasi. Mano pagarba policijai, kuri savo techniką suteikė, ir galėjome įsivaizduoti grandinę nuo Vilniaus iki Talino.“

Redaktoriaus teigimu, tuo metu pagrindinė funkcija buvo koordinuoti, kad žmonės jaustųsi begalinės grandinės įvykio dalyviais.

Mes pajutome atsakomybę ir laisvę, kad galime pasakyti tai, kas atitinka laiko dvasią. Juk Baltijos grandinė ir žmonės joje buvo pekliškai nuoširdūs.

V. Putelis

„Studijoje buvo didelis pakilimas, jautėme, kad dalyvaujame istoriniame įvykyje. Tai ne pasididžiavimas, kad ir aš ten buvau, tai viso radijo kolektyvo įspūdis. (...) Mes pajutome atsakomybę ir laisvę, kad galime pasakyti tai, kas atitinka laiko dvasią. Juk Baltijos kelio grandinė ir žmonės joje buvo pekliškai nuoširdūs. Ir jautėm, kad su mumis liko svarbus istorinis įvykis“, – kalbėjo V. Putelis.

Kelio didybė ir šviesa širdyje

„Mūsų darbas buvo pateikti informaciją Baltijos kelio dalyviams – skelbėme viską: kur žmonių per daug susitelkė, kur per mažai, kur lis, kad nepamirštų skėčių“, – sakė Lietuvos radijo diktorė Sigita Stankevičiūtė, transliacijos metu dirbusi studijoje.

Ji pasakojo, kad tada radijo klausėsi visoje Lietuvoje. O laidos scenarijaus nebuvo – plaukė operatyvūs pranešimai, daugumą jų redaktoriai priimdavo telefonu, kai ką spėdavo užrašyti, o kai ką skaitė nuo ranka rašytų lapelių.

„Lietuvos radijas vykstant Baltijos keliui buvo labai klausomas. Jeigu būtų atliktas auditorijos tyrimas, manau, šio rekordo iki šiol niekas nepasiekė. (...) Kai manęs paklausia, kur stovėjau Baltijos kely, juokauju, kad sėdėjau radijo studijoje, bet dėkinga likimui, jog teko tą dvasią pajusti. Mes įsivaizdavome to renginio didybę, žinojom, ką jis reiškia, prisimenu tai su šviesa širdyje“, – tvirtino S. Stankevičiūtė.

Estiškai ir latviškai ištartos frazės

„Transliacijos metu įsitikinau, kad radijas yra galingas. Žmonės klausydami žinojo, ką daryti, kaip ir per Sausio įvykius“, – sakė tuometis Lietuvos radijo diktorius Juozas Šalkauskas, per Baltijos kelio transliaciją dirbęs studijoje.

Jis sutiko, kad tuo metu jautė jaudulį – juk pirmą kartą susidūrė su tokio pobūdžio darbu. Tačiau, pridūrė J. Šalkauskas, nesklandumų klausytojai nepajuto – jei esi profesionalas, jaudulys turi būti tik tavyje.

„Kita vertus, jeigu būtume nesijaudinę, gal nebūtume taip įtaigiai skelbę visos informacijos, kurios žmonės taip klausėsi. Radijas buvo kaip kelrodė. Dabar tai matome filmuotoje medžiagoje, nuotraukose – žmonės visur su radijo imtuvais (...). Patardavome žmonėms, sakydavome, jei nespėjote, išlipkite iš mašinų ir susikibkite ten, kur esate“, – pasakojo J. Šalkauskas.

Radijas buvo kaip kelrodė. Dabar tai matome filmuotoje medžiagoje, nuotraukose – žmonės visur su radijo imtuvais.

J. Šalkauskas

Teko pasimokyti ir latvių bei estų kalbų: „Mes patardavome (kur sustoti), ypač kai artėjo 19 valanda. Juk visos trys tautos turėjo susijungti vienu metu. Be to, prieš transliaciją teko prisiminti latvių kalbą ir išmokti keletą frazių estiškai – pasveikinti visus, nes buvome vienoje gyvoje grandinėje.“

Sumontuota speciali aparatūra

Baltijos kelią prisiminė ir tuo metu jaunas inžinierius Jonas Kasciuškevičius, kuris buvo atsakingas už techninę transliacijos sėkmę.

„Nuotaika laidos metu buvo pakili, sakyčiau, jaudinanti. Aš labai gailėjausi, kad negaliu stovėti Baltijos kelyje, ir kiti, kurie tuo metu dirbo, apgailestavo. Bet mes jautėme visą Baltijos kelio pulsą, viską girdėjome, padėjome jį organizuoti ir žmonėms susirinkti laiku.

Manau, viską padarėme gerai, galbūt po 19 valandos, kai žmonės jau susikibo rankomis, galėjome nenutraukti ryšio su policija ir padėti išsiskirstyti, išvengti didelių spūsčių“, – svarstė J. Kasciuškevičius.

Baltijos kelio transliacijai buvo sumontuota speciali aparatūra, kuri leido telefono signalą perduoti į eterį, transliacijos metu buvo pirmą kartą panaudota mobilioji radijo stotis „Altaj“, sumontuota Televizijos bokšte.

Pasididžiavimą kėlusios dainos

Daiva Sviglinskienė buvo Baltijos kelio transliacijos režisierė, atsakinga už laidos metu skambėjusią muziką – lietuviškas dainas, atitikusias tos dienos dvasią.

„Aš Atgimimo laikotarpiu per radiją jau buvau pradėjusi rengti jaunimo muzikos laidą, mums jauni muzikantai siuntė savo dainas, atnešdavo savo įrašų, todėl jau turėjau sukaupusi ir neformalių dainų pluoštą.

Tarp jų – tuo metu populiarios Vilčinsko dainos, „Šaukiu aš tautą“, Baltijos kelio himnas ir kitos. Jos buvo įkvepiančios, kėlė vidinį pasididžiavimą“, – pasakojo D. Sviglinskienė.

Daugybės aspektų nebuvo galima numatyti iš anksto – policija pranešdavo apie susidariusius kamščius, patardavo, kokius maršrutus pasirinkti.

„Turėjau daugiausia sąlyčio ir patirties su tiesioginiu eteriu, su atlikėjais ir grupėmis, kurios kūrė Atgimimo dainas, turėjau sukaupusi nefondinės, patriotinės muzikos. Ji ir skambėjo per Baltijos kelią“, – sakė D. Sviglinskienė.

Nelegalus skrydis ir unikalūs kadrai

„Katedros aikštėje buvo minios žmonių, reikėjo ir pečiais pasistumdyti, kad praeitum su mikrofonu. Nuotaika buvo nepaprasta – visi šypsojosi, veidai švietė stebuklo laukimu“, – sakė radijo Informacijos redakcijos žurnalistė Guoda Šalčiūtė, transliacijos metu dirbusi Katedros aikštėje.

Apie kalbintų žmonių emocijas G. Šalčiūtė pasakojo taip: „Jų kalbos buvo vien entuziazmo ir džiaugsmo išraiška. Prisimenu, pakalbinome ir turistus iš Olandijos. (...) Po 30 metų daug kas išbluko, tačiau liko gyva to nepaprasto įvykio atmosfera.“

Kai išmušė valanda, kai reikėjo susikibti rankomis, visi sustojome ir susikibome. Tai buvo fantastiška, jautėme, kad dalyvaujame ypatingos svarbos įvykyje.

V. Mičiulis

Lietuvos radijo ir televizijos žurnalistas Skirmantas Pabedinskas dirbo Baltijos kelio ruože nuo Panevėžio iki Latvijos sienos. Jis pasakojo, kad norėjo ne tik pakalbinti žmones, stovinčius kelyje, bet ir nuskristi iki Latvijos sienos ir iš oro nufilmuoti dešimtis kilometrų nusidriekusią žmonių grandinę, užfiksuoti latvių ir lietuvių susijungimo emocijas.

S. Pabedinskas skrido lėktuvėliu, skirtu trąšoms barstyti. Nors skrydis buvo nelegalus, prisiminimai gyvi ir po 30 metų, o užfiksuoti kadrai – unikalūs.

Pasak Jaunimo redakcijos korespondento Virginijaus Mičiulio, per transliaciją buvo jaučiamas didelis jaudulys.

„Nors aš tiesiogiai ir nekalbėjau per radiją, jutau, kad mūsų klausosi visa Lietuva – ir tie, kurie važiuoja, ir tie, kurie dėl kažkokių priežasčių liko namuose. Kai išmušė valanda, kai reikėjo susikibti rankomis, visi sustojome ir susikibome. Tai buvo fantastiška, jautėme, kad dalyvaujame ypatingos svarbos įvykyje“, – prisiminė V. Mičiulis.

Parengė Domantė Platūkytė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt