Lietuvoje

2021.08.15 19:42

Riba tarp juoko ir nusikaltimo: kada neapykantos replikos kelia grėsmę žmogui?

Robertas Macius, LRT.lt2021.08.15 19:42

Emocijų liejimas ir įžeidžių komentarų rašymas tapo dalies interneto vartotojų kasdienybe. Užgaulių žodžių sakymas, virstantis neapykantos kalba, pastebėtinas ir viešumoje. Portalo „Žmogaus teisių gidas“ direktorė Giedrė Šėmytė sako, kad neapykantos kalba asmeniui arba žmonių grupei visais atvejais daro žalą, tik ji nebūtinai matoma iš karto. Vis dėlto, pasak pašnekovės, net ir nukentėjusieji vengia kreiptis į policiją dėl šio nusikaltimo.

– Kas yra laikytina neapykantos kalba?

– Geriausias apibrėžimas – tam tikra kalba, kuri gali būti išreikšta tiek verbališkai, pavyzdžiui, žodžiu, tiek neverbališkai, pavyzdžiui, karikatūromis. Ji nukreipta prieš tam tikrą asmenų grupę arba asmenį ir kalba ar veiksmu siekiama diskriminuoti, įžeisti, sumenkinti ir panašiai.

Labai svarbi takoskyra – mes negalime sakyti, kad neapykantos kalba yra lygi neigiamai nuomonei. Riba tarp saviraiškos laisvės ir neigiamos nuomonės, neapykantos kalbos yra gana slidi. Tą ribą užčiuopti galima tada, kai po neapykantos kalbos mes matome, kad pats siekis yra diskriminuoti, pažeminti tam tikrą grupę, išskirti arba kurstyti nesantaiką.

Kartais sakoma, kad prieš neapykantos kalbą mes kaip antonimą turime meilę. Tai yra klaidingas pasakymas, nes neapykantos kalba pirmiausia yra teisinė kategorija, o ne tik parodymas, kad turime visus mylėti be išimties. Taip nėra. Neapykantos kalba ir visa ši kategorija prasideda tada, kai pažeidžiamos kitų asmenų ar asmens teisės.

– Kuo neapykantos kalba išsiskiria iš kitų diskriminacijos formų?

– Ją sunku įvertinti, nes labai dažnai neapykantos kalba stovi šalia saviraiškos laisvės ir nuomonės. Kitas dalykas – ji gali būti tiek online, tiek offline. Tai reiškia, kad tam tikri veiksmai gali būti ir viešojo transporto stotelėje, kai pažeminamas kitas žmogus ir sumušamas dėl tam tikrų savybių. Taip pat ji gali būti internete – dažnai komentarais siekiama įžeisti, diskriminuoti.

– Kodėl dažniau žmonės anonimiškai reiškia mintis neapykantos kalba?

– Jeigu žiūrėtume į baudžiamąją teisę, mes žinome, kad nuo paties nusikaltimo atgraso ne bausmės dydis, o bausmės neišvengiamumas. Anoniminiai komentarai tarsi suponuoja, kad niekas nesužinos, niekas nepamatys, kad čia aš. Šitaip lengviau prisidengti – yra drąsiau ir žmogus jaučia, kad niekas nepagaus, nieko baisaus, ką aš čia padarysiu.

– Tarsi tai savotiškai apsaugo nuo atsakomybės?

– Taip, todėl tam tikri portalai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje išjungia funkciją po straipsniu komentuoti anonimiškai ir paliekama galimybė komentuoti tik identifikuojant patį žmogų.

Labai svarbus dalykas – anonimiškumas. Vertėtų nepamiršti, kad IP adresas komentuojant išlieka ir atsekamumas yra įmanomas, tiesiog psichologiškai atrodo daug paprasčiau, jei susimąstysi slapyvardį ir ką nors parašysi.

Yra nemažai situacijų, kai mes pamatome, jog valstybės tarnautojas po vienu ar kitu straipsniu pasisako itin neigiamai, tai jau yra neapykantos kalba, tad gali kainuoti net ir darbo vietą ar juo labiau reputaciją, kas irgi labai svarbu. Galima sakyti, kad galėtų būti ir tokia prevencija – jeigu sakai, turėk omeny ir kas gresia už tai.

– Ar neapykantos kalba gali reikštis per melagienas, kai norima provokuoti, sukiršinti žmones?

– Kai mes kalbame apie neapykantos kalbą ir kaip jos išvengti, labai svarbu kalbėti ir apie informacinį raštingumą, t. y. žmogus turi identifikuoti, kas sakoma ir kokiais faktais remiamasi. Neretai neapykantos kalba yra sietina ir išreiškiama per tai, jog tam tikrą grupę ar asmenį siekiant diskriminuoti pasitelkiami netikri faktai, pavyzdžiui, kliše tapusi frazė „mokslininkai sako“, nors net neįvardijama, kokie mokslininkai, koks konkretus tyrimas. Tada neapykantos kalba ir nuomonė yra sustiprinama neva mokslu.

– Iš praėjusiais metais atlikto tyrimo paaiškėjo, kad net 70 proc. žmonių, susidūrusių su neapykantos kalba, niekur nesikreiptų. Galbūt nukentėjusiesiems trūksta drąsos ar manoma, kad nebus rastas joks sprendimas?

– Neapykantos nusikaltimai ir neapykantos kalbos raiškos yra labai latentinės – patys žmonės, kai prieš juos pavartota neapykantos kalba, nesupranta, jog tai yra nusikaltimas, tai yra nelegalu. Labai dažnai mąstoma, kad man nemalonu, bet kas čia ką nors padarys. Sunku įvardyti tą žalą, nes dažnai iš pažiūros ji yra tik moralinė, o tai dar ne taip stipriai vertinama kaip materialinė – juk pasikėsinta ne į turtą, kuris apčiuopiamas, suskaičiuojamas.

Dar vienas dalykas – nežino, kur ir kaip kreiptis. Įdomus paradoksas ir su pasitikėjimu Lietuvos institucijomis, kad kalbėdami apie teisines institucijas žinome, jog labai daug informacijos atveriama ir viešinama, tačiau žmonių suvokimas, kur kreiptis, kai jų teisės pažeidžiamos, yra labai mažas.

– Kada neapykantos kalba gali kelti grėsmę?

– Jeigu kalbame apie asmenį, labai svarbu, kad ta grėsmė gali būti vidinė – mes nežinome, kaip psichologiškai tai gali palaužti, ką žmogus viduje išgyvena. Kitas dalykas gali būti išorinis – reputacija, padėtis visuomenėje. Visais atvejais ji yra pavojinga ir gali pridaryti žalos, tik gal ne tiesioginės, gal ne iš karto.

Man labai patinka Nobelio premijos laureatės lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk pastebėjimas: ji sakė, kad labai negeri dalykai prasidėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Kai kalbame apie Holokaustą, tarp pokšto ir genocido taip pat yra tam tikros sąsajos. Turint omenyje, kad kartais prisidengiama, jog tik juokaujama.

Mūsų juoke kas užkoduota? Tam tikra žmonių grupė yra prastesnė, silpnesnė, neturi tų pačių teisių, jie tarsi turėtų būti atskirti. Tai drastiškas, kategoriškas palyginimas, kad nuo tam tikro pokšto galime pereiti prie genocido, bet tai yra labai svarbus momentas, kurį turime identifikuoti: net ir pajuokavę mes galime sumenkinti žmogų taip, kad jis praranda tam tikras teises arba tam tikrą savo veidą visuomenėje.

– Ar baudos yra išeitis?

– Tai galėtų būti viena iš priemonių, bet ar ji pakankama – akivaizdu, kad ne. Būkime sąžiningi patys sau, juk visi turbūt esame ką nors negero pamąstę, galbūt net parašę ir kartais patys nesuprasdami, kiek žalos tai gali padaryti, vartojame neapykantos kalbą.

Bauda mes galime atgrasyti žmogų, kitas dalykas – žmogų turime ugdyti, kokia toji žala, kas galiausiai gali atsitikti.

– Ko reikia imtis, kad neapykantos atvejų mažėtų?

– Pirmiausia – švietimas, tiek formalusis, tiek neformalusis, įvardinant, kas yra neapykantos kalba, kaip ją atpažinti. Kitas dalykas – kaip didinti pasitikėjimą institucijomis. Labai svarbu, kad visi šie atvejai būtų vertinami atsakingai, būtų informuojama apie jų baigtį. Dažnai žmonės sako, kad buvo pranešta, o kas gi toliau? Žmonės mato, kad per ilgai čia viskas vyko ir niekas nepasikeitė.

Apie neapykantos kalbą galima pranešti socialiniams tinklams. Taip pat galima kreiptis į policiją, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, o jei kyla klausimų, veikia tam tikros nevyriausybinės organizacijos, kurios dirba šiomis temomis, pavyzdžiui, „Žmogaus teisių gidas“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt