Lietuvoje

2021.07.31 07:00

30 metų po tragedijos: sovietų smogikai ciniškai nužudė pasieniečius, žudynių vieta kėlė šiurpą ir po savaitės

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.07.31 07:00

„Jie buvo pasiruošę žudyti“, – interviu portalui LRT.lt sako prieš 30 metų įvykusių Medininkų žudynių liudininkas Tomas Šernas. Tuo metu muitinėje dirbusio T. Šerno teigimu, pasienis buvo Sovietų Sąjungos taikinys, tad ir žmonės dirbo simboliniais muitininkais bei simboliniais taikiniais.

Liepos 31-ąją minime 30 metų po to, kai Medininkų pasienio punkte Sovietų Sąjungos smogikai nužudė septynis Lietuvos pareigūnus. Šeši pasienio punkto darbuotojai žuvo iš karto, vienas po kelių dienų mirė ligoninėje.

Tomas Šernas – vienintelis iš aštuonių pareigūnų, išgyvenusių Medininkų žudynes. Tačiau dėl patirtų sužalojimų kurį laiką negalėjo kalbėti, ir dabar nevaikšto.

„Šūvis į galvą ir smūgis buože į sprandą“, – taip savo sužeidimus apibūdina T. Šernas.

„Dirbome simboliniais muitininkais ir simboliniais taikiniais“

Kaip portalui LRT.lt pasakoja jis, prieš 30 metų darbas Medininkuose, kaip ir kitose Lietuvos muitinėse, buvo gana improvizuotas.

„Buvo tokia demonstracinė muitinė – Lietuvos vėliava, kolonėlės, be ryšio, be telefonų... Reikėjo kibiru iš kaimo atsinešti vandens, stovėti be uniformų, tik su tarnybiniu muitininko raiščiu. Ir viskas, taip parą reikėjo dirbti, demonstruoti Lietuvos sienų politinę apsaugą“, – prisimena buvęs muitininkas.

O tuo metu muitinių bei kitų objektų puldinėjimai buvo gana dažnas reiškinys. Anot T. Šerno, Sovietų Sąjunga laukė, kol kas nors iš Lietuvos pusės iššaus – tada būtų įvesta kariuomenė, paskelbta ekstremalioji padėtis ir panaikinti rinkimai bei kiti istoriniai pasirinkimai, teigia pašnekovas.

Tad baimindamiesi, kad nekiltų provokacijų, muitininkai su savimi neturėjo ginklų. Vis dėlto vėliau, po to, kai kelis kartus buvo užpulti ir sudeginti muitininkų vagonėliai, duotas leidimas pareigūnams turėti ginklų.

Pasienis buvo taikinys. Taip ir dirbome tokiais simboliniais muitininkais ir simboliniais taikiniais.

T. Šernas

„Vidaus reikalų ministerija nusprendė, kad reikėtų saugoti ginkluotiems pareigūnams, kad policija turi teisę turėti ginklą. (...)

Jie teisėtai turėjo ginklų ir galėjo šiek tiek demonstruoti juos. Bet jiems buvo įsakyta, kad, jei [sovietų] kariuomenė daro ginkluotus veiksmus, nesiginti, pasitraukti ir stebėti, kad, neduok Dieve, neišprovokuotų ginkluoto susidūrimo“, – portalui LRT.lt sako T. Šernas.

Nors dar iki Medininkų žudynių muitinės postai buvo puldinėjami ir deginami, o darbuotojai mušami, nužudymų nepasitaikydavo.

„Nebuvo tokių įsakymų užmušti, daugiau buvo gąsdinimų. Lietuvos pareigūnai žinojo, kad kovoja dėl laisvės, o laisvės riba buvo pasienyje. Pasienis buvo taikinys. Taip ir dirbome tokiais simboliniais muitininkais ir simboliniais taikiniais“, – kalba Medininkų įvykius išgyvenęs muitininkas.

„Jie buvo pasiruošę žudyti“

Diena prieš Medininkų žudynes prasidėjo įprastai, prisimena T. Šernas ir priduria, kad muitinės poste buvo paprotys nakčiai į namus išleisti ten dirbusią moterį, todėl ji ir liko gyva.

Puolimas prasidėjo paryčiais – kariškiai karinėmis uniformomis puolė iš dviejų pusių, jie buvo be skiriamųjų ženklų, avėjo guminius batus, kuriais galima sėlinti, turėjo senus ginklus, kurių galima lengvai atsikratyti, tvirtina pašnekovas.

„Jie buvo pasiruošę žudyti. Su mumis praktiškai nekalbėjo. (...) Pamačiau pro langą atbėgantį žmogų iš miško, jis bėgo į pareigūnus, kurie tuo metu buvo lauke, o aš sėdėjau prie stalo, išgirdau šūvius. (...)

Įbėgo į vidų, visiems liepė gultis ant žemės, šviesa buvo išjungta ir prasidėjo spragsėjimai. Smūgiai tokie. Bet ne šūvio garsas, nes ginklai buvo su duslintuvais. Į galvas šaudė, nesuprasi, kas vyksta. Mačiau, kaip atveda vieną pareigūną sužeistą iš lauko, liepia gultis ir nušauna“, – skaudžiais prisiminimais dalijasi T. Šernas.

Mačiau, kaip atveda vieną pareigūną sužeistą iš lauko, liepia gultis ir nušauna.

T. Šernas

Jis svarsto, kad išgyveno ir dėl atsitiktinumo, ir dėl Dievo plano: „Šūvio kampas kiaurai peršautos galvos gal buvo sėkmingas, nežinau, Dievo toks planas buvo.“

Atsimena kraujo kvapą

„30 metų prabėgo, bet... Pirmas įspūdis, kad tai buvo profesionalai, nes visi suguldyti, sušaudyti. Vaizdas ne iš maloniausių, praėjo 30 metų, bet prisimenu kaip šią dieną. Sako, žaizdas laikas gydo, bet man niekaip nepraeina“, – sako Algis Brodavskis, Medininkų žudynių metu dirbęs ARO Greitojo reagavimo rinktinės pirmojo būrio vadu.

Šiuo metu LRT Programų gamybos skyriaus Rekvizitų grupės vadybininku dirbantis A. Brodavskis prisimena buvęs vienas pirmųjų, kurie gavo žinią apie nužudytus žmones.

„Apie penktą valandą man paskambino budėtojas, pasakė, kad reikia skubiai važiuoti pasiimti nužudytų žmonių. Iš pradžių miegodamas dar padėjau ragelį, pagalvojau, kad kažkoks idiotas tikriausiai kažką supainiojo. Po kelių minučių vėl tas pats – tada jau sėdome į mašinas, atvažiavome, pamatėme, kad visas vagonėlis ir žmonės jame sušaudyti“, – portalui LRT.lt pasakoja A. Brodavskis.

Sėdome į mašinas, atvažiavome, pamatėme, kad visas vagonėlis ir žmonės jame sušaudyti.

A. Brodavskis

Buvusiam „Aro“ pareigūnui iki šiol įsiminęs vagonėlyje buvęs kraujo kvapas, nužudytų žmonių vaizdas. Pašnekovas teigia, kad pareigūnai suprato, jog Medininkuose buvęs vagonėlis gali būti užpultas – pastatytas vidury laukų, šalia – miškas, tamsu...

„Tik nežinojome, kada tai įvyks“, – priduria jis.

Galvodavo apie blogiausia

A. Brodavskis prisimena, kad dar iki Medininkų tragedijos iš Lietuvos pareigūnų sovietai tyčiodavosi, išrengdavo, liepdavo daryti atsispaudimus, tačiau žudymų nebuvo. Vis dėlto pareigūnai visada galvodavo apie blogiausia: „Ir į tarnybą eidami galvodavome, kad ryte išeini, bet vakare gali negrįžti.“

Kalbėdamas apie Medininkų tragediją, buvęs „Aro“ pareigūnas pasakoja, kad, skilus Ypatingosios paskirties milicijos padaliniui, pareigūnai perėjo į Lietuvos pusę, tad buvo verbuojami.

„Mes perėjome į Lietuvos pusę, nes kitaip ir būti negalėjo – mes dėl Lietuvos žmonių ir tėvynės dirbome nuo ryto iki vakaro. Visada sakėme ir sakysime, kad mes tik Lietuvos pusėje buvome. Žinoma, tas verbavimas buvo iš anksčiau, prieš gerą pusmetį mes žinojome, kad kažkas bus ar pavasarį, ar vasarą, nes pradėjo verbuoti, įtikinėti, klausti, „ar prieš mus, ar su mumis būsite, jei kas nors įvyks“.

Bet mes vis tiek tame padalinyje dirbome, vieni kitus pažinojome, išsiskyrėme draugiškai – jie pasirinko savo kelią, mes – savo. Iš karto tikėjau, kad tikrai ne lietuvių padalinys tai padarė (nužudė Medininkų punkto pareigūnus), kaip kad kai kurie sakė, neva tai Vilniaus OMON padarė.

Bet tikrai ne, išaiškėjo, kad buvo iš Rygos atvažiavę. Mes sakėme, kad betikslių pasalų nerengsime, blogiausiu atveju padėsime ginklus ir išeisime“, – pabrėžia A. Brodavskis.

Sužeistą T. Šerną saugojo kiaurą parą

Po Medininkų žudynių A. Brodavskis kartu su kitais pareigūnais budėjo ligoninėje ir saugojo sunkiai sužeistą T. Šerną – buvo įtarimų, kad į jį gali pasikėsinti. Apsauga buvo labai griežta – „Aro“ pareigūnai neįleido net ministro pirmininko pavaduotojo Zigmo Vaišvilos, kadangi jis neturėjo leidimo.

Slėpdavomės ir girdėdavome, kad ir mus kažkas seka. Būdavo situacija, kad jau užtaisai automatą ir galvoji, kad kaip bus, taip bus. Jauti žvilgsnį į pakaušį.

A. Brodavskis

„Galvojome, kad atleis iš darbo, bet, pasirodo, pats Z. Vaišvila pasakė, kad ne, tegu dirba žmonės, savo darbą turi atlikti gerai, o aš turiu dirbti toliau. Vienas žmogus likęs gyvas, manėme, kad gali būti pasikėsinta ar į gydytojus, ar į kitą personalą. Mes žinojome, kad jis nelabai kalba, kad bus rimtų sveikatos problemų, bet to kiti nežinojo. Jis buvo saugomas kiaurą parą“, – teigia pašnekovas.

Po Medininkų tragedijos „Aro“ pareigūnai budėjo ne tik prie sužeisto T. Šerno, bet ir prie vagonėlio. Baimintasi, kad Sovietų Sąjungos smogikai gali sugrįžti, bandyti susirinkti kulkas.

„Mes gudraudavome, važiuodavome į Baltarusijos teritoriją, mus išleisdavo per kilometrą toliau nuo vagonėlio, eidavome atgal į mišką, slėpdavomės ir girdėdavome, kad ir mus kažkas seka. Būdavo situacija, kad jau užtaisai automatą ir galvoji, kad kaip bus, taip bus. Jauti žvilgsnį į pakaušį“, – prisiminimais dalijasi A. Brodavskis.

Ir po savaitės vaizdas šokiravo

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas prieš 30 metų dirbo tuometiniame Valstybės muziejuje, aktyviai dalyvavo nepriklausomybės mitinguose. Praėjus maždaug savaitei po Medininkų žudynių jis nuvyko į įvykio vietą muziejui paimti istorinę vertę turinčių daiktų.

„Pamatėme tokį vaizdą: vagonėlis stovėjo, aplinkui tuščia, vagonėlis buvo atviras, matėsi ir žmonių kraujas, ir smegenys... Tokie slogūs įspūdžiai“, – kalbėdamas su LRT.lt prisimena R. Narvydas.

Pasak istoriko, 1991 metais pradėjo kurtis įvairios Lietuvos struktūros, kurių tikslas buvo kontroliuoti pasienio kontrolės punktus bei muitinės postus. Visam šiam procesui aktyviai trukdė Sovietų Sąjungos pajėgos – kariuomenė, Vidaus reikalų ministerijos padaliniai, pažymi LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas.

Steigiami pasienio kontrolės postai būdavo puolami, deginami, o valstybės pareigūnai sumušami, apiplėšiami. Buvo atvejų, kai postai bei važiuojančios transporto priemonės su pareigūnais buvo apšaudyti. R. Narvydo teigimu, žinoma apie keliasdešimt tokių užpuolimų.

„Įtampa neslūgo, liepos 31 dieną sužinojome, kad Medininkuose įvyko žudynės. Tuomet vagonėlyje budėjo Lietuvos kelių policijos, „Aro“, muitinės pareigūnai – aštuoni žmonės, kurie buvo netikėtai užpulti.

Žmonėms buvo liepta sugulti ant grindų ir jie ciniškai bei negailestingai nušauti šūviais į galvą. Šeši iš jų žuvo iškart, du buvo sunkiai sužeisti. Vienas jų mirė ligoninėje, o muitininkas Tomas Šernas, ačiū Dievui, išgyveno“, – LRT.lt pasakoja R. Narvydas.

Žmonėms buvo liepta sugulti ant grindų ir jie ciniškai bei negailestingai nušauti šūviais į galvą.

R. Narvydas

Po žudynių buvo atliktas tyrimas, tačiau laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos atlieka tik vienas milicininkas, trys nuteisti už akių.

Anot pašnekovo, Medininkų žudynės sulaukė didžiulės reakcijos iš tarptautinės bendruomenės, o ir mūsų visuomenei tai buvo skaudus įvykis, kuris mobilizavo ir vienijo. Po šių įvykių sumažėjo ir išpuolių.

Sovietai priešinosi valstybės pripažinimui

Istorikas pažymi – pasienio postų kontrolė yra vienas valstybės požymių, tad Sovietų Sąjunga situaciją vertino taip, kad negali būti jokių kontrolės postų, nes nėra ir sienos.

„Sovietų Sąjunga nebuvo pripažinusi Lietuvos atkurtos nepriklausomybės. Tie išpuoliai buvo įvairaus pobūdžio, ne tik pasienyje – sovietai įvairiausiais būdais stengėsi kaip įmanoma labiau neleisti kurtis valstybinėms institucijoms. (...)

Nenoras pripažinti buvo susijęs su požiūriu, kad esame viena šalis, (...) jie tai traktavo taip, kad esame viena valstybė – Sovietų Sąjunga. Jei Lietuva sugalvojo sienas saugoti, vėliau tai gali daryti Uzbekija, Kazachstanas, Sibiras, Ukraina...

Jie laikėsi nuostatos, kad esame vieninga valstybė ir negalime daryti sienų, negali būti atsiskyrimo.

R. Narvydas

Jie laikėsi nuostatos, kad esame vieninga valstybė ir negalime daryti sienų, negali būti atsiskyrimo. Jiems tai buvo Sovietų Sąjungos griūtis, kas iš tikrųjų greitai ir įvyko“, – komentuoja R. Narvydas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.